Baranauskas-ne tik poetas bet ir kalbotyrininkas

TURINYS

ĮVADAS 3

BIOGRAFIJA 4

NAUJA VEIKLA 5

DARBŲ ĮKARŠTYJE 6

FILOLOGIJA – MATEMATIKA 7

IŠVADOS 8

LITERATŪROS SĄRAŠAS 9ĮVADAS

Kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Vien žodis „kalba” yra neatsiejamas nuo žmogaus. Tik ji yra pagrindinis ir vienas iš svarbiausių bruožų, skiriančių žmogų nuo gyvūnų. Ji tartum pagrindinė žmogiškumo ypatybė ir eina drauge su žmogumi nuo pat jo gimimo iki mirties.

Tam tikra kalbos forma yra raštas. Ši kalbos forma yra vienas iš reikšmingiausių žmonijos atradimų, kurį galima vadinti atskaitos tašku žmonijos civilizacijos ir evoliucijos raidoje. Juk tik rašto dėka mes šiandien galime paskaityti ir sužinoti, kką atrado didieji pasaulio mokslininkai, galime grožėtis senų senovėje rašyta grožinės literatūros gausa ir t. t.. Žmonės išmoko tiksliai aprašyti visokiausius kalbos reiškinius, pradėjo sudarinėti žodynus, gramatikas. Pamažu ir tarp lietuvių ėmė atsirasti žmonės, kurie susidomėjo savo gimtąja kalbą, ėmė rinkti duomenis apie gimtąją kalbą, jos kilmę, sandarą. Tačiau dėl susiklosčiusios istorinės padėties, Lietuvoje jų nebuvo daug, todėl tais laikais juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienas iš nedaugelio buvo Antanas Baranauskas.

Antanas Baranauskas šiuolaikinėje visuomenėje yra labiau žinomas kkaip poetas nei kaip kalbotyrininkas ar matematikas(jis užsiiminėjo ir matematine veikla). Taip yra dėl to, kad jo gabumai ir pasiekimai poezijoje užgožė jo kaip kalbotyrininko nuveiktus darbus ir veiklą. Mokyklose yra per mažai akcentuojama jo, kaip kalbos tyrinėtojo, veikla, todėl mmano rašto darbo tikslas yra pristatyti skaitytojui Antaną Baranauską kaip kalbos tyrinėtoją išsamiau, panagrinėti aplinkybes, kuriomis šis kalbotyrininkas plėtojo savo veiklą.

Surinkti užtektinai informacijos buvo pakankamai sudėtinga, nes didžiojoje daugumoje knygų apie Baranausko gyvenimą ir veiklą kalbos tyrinėjimo laikotarpis yra trumpiausiai aprašomas(didžiąją dalį užima poetinės veiklos aprašymai), taigi, rašto darbo apimtis nėra didelė.BIOGRAFIJA

Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose didelėje valstiečių šeimoje[4]. Poeto vaikystė nebuvo lengva: jo pečius nuo pat mažens slėgė sunkūs ūkio darbai, teko paragauti ir piemens duonos.

Jaunojo Antano tėvas buvo raštingas, todėl būsimasis poetas savo pirmąsias mokslo, suvokimo žinias iš jo ir perėmė. Vėliau (1845-1848m.) lankė parapinę mokyklą Anykščiuose. Ten Antanui sekėsi gerai. Iš bendraamžių jis išsiskyrė kaip mokslams gabus mokinys[4]. YYpatingai imlus buvo matematikai. Vėliau iškilo sunkumų, nes Baranauskų šeimyna nebeturėjo lėšų gabaus sūnaus mokslui. Tad Antanukui teko nutraukti mokslus ir pradėti tarnauti Gelvonų klebonijoje(1848-1849m.), o paskui vėl dirbti ūkio darbus tėvų sodyboje. Jaunuolis nepasižymėjo gera sveikata. Buvo silpnas ir ligotas. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853m.)[4]. Čia turėjo progos gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laisvalaikiais mėgino eeiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba[1: psl. 8]. Didelę reikšmę turėjo draugystė su K. Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m. įstoti į Varnių kunigų seminariją. Ten besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir „Anykščių Šilelį”. Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi[4]. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbesnę reikšmę Lietuvos filologijai. Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo[4].

Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo. A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., SSeinuose. Ten ir palaidotas.NAUJA VEIKLA

Nuo 1865 m. pradžios Baranauskas buvo paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos dėstytojų, tačiau dėl jo populiarumo (tam didelė reikšmės turėjo jo parašyta poema „Anykščių šilelis”) studentų tarpe, jo ryšių su kitais kalbos tyrinėtojais nepatiko po 1863 m. sukilimo pakeistai ir represijų įbaugintai dvasinės akademijos vadovybei. Todėl buvo nuspręsta grąžinti dvasininką atgal į Lietuva. Čia jis pradėjo dirbti pedagoginį darbą. Grįžęs į Lietuvą, dar 1866 m. pabaigoje pradėjo darbą iš Varnių į Kauną perkeltoje kunigų seminarijoje dėstytoju.

1870 m., carinei valdžiai uždraudus Kunigų seminarijoje dėstyti lenku kalba, dvasinei akademijai buvo duotas pasirinkimas: dėstyti tik arba lietuvių, arba rusų kalba. Buvo pasirinkta lietuvių kalba. „Aišku, buvo pasirin¬kta lietuvių kalba, — kaip kitaip Valančius, tų laikų Lietuvos „švietimo ministras“, galėjo pasielgti?“(2:100psl.) Tuo metu nebuvo geresnio kandidato homiletikai(mokslas apie pamokslų sakymą) dėstyti už Baranauską, kuris jau seminarijoje buvo pradėjęs domėtis ir tyrinėti lietuvių kalbą, savo žinias gilino susipažindamas su tuometiniais mokslininkais bei jų teorijomis apie kalbų kilmę bei likimą.

Dar seminarijoje jis parašė referatą „Apie lietuvių ir žemaičių kalbą“. Rėmėsi garsiu K. Bogušo rašiniu. Referate Ba¬ranauskas rašė apie senovės lietuvių kalbos ir valstybės didybę, kilmę, kurią sunaikinusi krikščionybė ir unija su lenkais. Akademijoje labai dažnai keitėsi jo pažiūros, tačiau meilė kalbai ir domėjimasis jja išliko. Savo žinias jis gilino susitikimais su garsiuoju kalbininku Šleicheriu. Be to, buvo gerai žinomas poetas, visad nuolankiai paklusdavo dvasininkų vyresnybei . Todėl jį, grįžusį iš užsienio, Valančius ir iškvietė į Kauną, kad būtų įtrauktas į Lietuvos švietimo ir kul¬tūros darbą, tikėjosi iš jo produktyvaus darbo mokslo labui.

Padirbėjęs beveik metus Kauno katedros vikaru, Baranaus¬kas tapo seminarijos profesorium(moralinės teologijos, ho¬miletikos dėstytoju) ir kartu nuo 1871 m. lietuvių kalbos mokyto¬ju. Tuo metu labai susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką, bandė sudaryti rašybos gramatiką (kuri dėl sudėtingumo neprigijo), palaikė ryšį su žymiais pasaulio kalbininkais. Kai kurie Baranausko filologiniai darbai, ypač tarmių tyrinėjimai, turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.

Baranauskui patiko mokyti lietuvių kalbos, tad savo darbą dirbo su entuziazmu, juolab, kad ši veikla buvo artima jam ir kaip rašytojui. Į jį dabar jis nėrėsi daug noriau ir uoliau nei į bet kokias kitas pareigas. Tuo laiku Europoje buvo kilęs mokslininkų susidomėjimas lietuvių kalba, kaip se¬niausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Tai paskatino ir Ba¬ranauską labiau atsidėti naujajam darbui — tirti gimtąją kalbą.DARBŲ ĮKARŠTYJE

Uoliai dirbdamas jis tapo ne tiek lietuvių kalbos mokytoju, kiek žymiu mokslininku kalbininku, lietuvių kalbos, ypač jos tarmių tyri¬nėtoju ir žinovu. Dirbti buvo sunku, be Šleicherio vokiškos lietuvių

kal¬bos gramatikos nebuvo jokių kitų vadovėlių, trūko lietuviškų filologinių terminų. Viską reikėjo daryti nuo pradžios, nebuvo pagrindo, kuriuo būtų galima remtis, tad visose lietuviškosios filologijos srityse reikėjo būti pradininku. Todėl dėstymo reikalams A.Baranauskas į lietuvių kalbą vertėsi kitų kalbininkų darbus. Iš vokiečių kalbos išsivertė Šleicherio(pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius(1856m.)) gramatiką.[2:127 psl.] Turėdamas daugybę talentų, įsigilino į šį darbą, iš jo mokėsi, rinko kalbos faktus, siuntinėjo juos Šleicheriui, klasifikavo tarmes. Vėliau, kai dar labiau įsitraukė į studijas, parašė ir savo gramatiką ((„Kalbamokslis lietuviškos kalbos“), kurią daug kartų redagavo, taisė. Savo darbą jam lengviau buvo analizuoti, nes jį dažnai diktavo ir iš jo mokė savo studentus, todėl pastebėdavo savo klaidas ir trūkumus. Gramatiką Baranauskas kūrė remdamasis tarmių „žodžūgio“ teorija, kurią sudarė remdamasis kalbų tyrinėjimais. Yra žinoma, kad jis ketino išleisti savo „Kalbamoksį“, bet taip ir nesiryžo. Vėliau (1896 m.), jau po Baranausko mirties, Tilžėje tai padarė jo buvęs studentas P. Sereika.[3] Įdomu, ar kalbotyrininkas būtų patenkintas gramatikos variantu, kuris buvo sudarytas iš sstudentų užrašų[3].

Greitai savo filologiniais tyrinėjimais jis pagarsėjo ne tik savo šalyje. Į Jį pra¬dėjo kreiptis įvairiais klausimais garsūs Europos kalbininkai. Savo studijoje apie lietuvių kalbą Baranauskas aptarė lietuvių kalbos reikšmę indoeuropiečių kalbų mokslui, pateikė savo lietuvių kalbos žodyno, rašybos, fonetikos bbei akcentologijos tyrinėjimus ir išdėstė pirmąją lietuvių tarmių klasifikaciją. Baranausko lietuvių akcentologijos tyrinėjimai tarybiniais metais susilaukė dėmesio iš moderniosios kalbotyros atstovų. Kai kas prigijo lietuvių rašyboje, lietuvių kalbotyros, matematikos terminijoje.FILOLOGIJA – MATEMATIKA

Nors ir buvo vertinamas užsienio filologų kaip geriausias to meto lietuvių kalbos žinovas, nors jau turėjo ir didžių pasiekimų toje srityje bei galėjo produktyviai tęsti savo veiklą toliau, šis darbas netenkino jo poetiškos sielos. Kalbotyra visiškai neužpildė jo „sielos erdvės tuštumų”[2: 145psl.], nes tai buvo tik sausas mokslinis darbas, be to, jis jautėsi varžomas savo pareigybės: „ Aš rodžiai visas ant kalbotyrystės atsidėčia, tiktai mano darbai neduoda. Visas mano laikas, visos sylos kunigystei priguli. [.] Dėl to tiek tegaliu kalbotyryste užsiimti, kiek man liepta” [2:146 psl.]

Taigi, dvasininko, vyskupo(1884 m. jjis buvo paskelbtas vyskupu[2:179psl.]) pareigos, veiklos apribojimai, darbų gausa labai varžė talentais apdovanotą žmogų. Talentingas žmogus ėmė ieškoti kažko naujo, kas labiau atitiktų besiblaškančios sielos poreikius. Todėl Antanas Baranauskas iš lėto ima apleisti savo kaip kalbotyrininko veiklą, skiria jai vis mažiau dėmesio, iš lėto nutrūksta ryšiai su bendraminčiais(kalbotyros klausimais) iš užsienio valstybių, ir ima krypti į kitą, daug racionalesnį mokslą. Tai buvo nauja, viena iš daugelio gyvenimo ir mokslo sričių, į kurias nukrypdavo jo smalsus protas ir dėmesys. Taigi, poetas aaukštame savo gyvenimo ir karjeros etape imasi matematikos, skiria jai visą savo laisvą laiką ir kūrybinę energiją .

.IŠVADOS

Taigi, trumpai apžvelgėme tokią daugialypę asmenybę kaip Antanas Baranauskas, jo aktyvaus mokslinio gyvenimo etapus. Tie etapai atspindi jo asmenybės raida tuometinėje istorinėje ir politinėje situacijoje.

Baranausko gyvenimas ir veikla vaizdžiai rodo, kaip tragiškai blaškėsi geležinės valios, neeilinio talento, didžiulių ambicijų kūrybinei veiklai asmenybė, ieškodama palankių sąlygų savo dvasios ir proto galiai panaudoti. Noras išreikšti savo asmenybę ir patyrimą kaskart atsitrenkdavo į politinės, socialinės ir istorinės padėties kliūtis. Užgniaužęs savyje poeto talentą, Baranauskas pasineria į intensyvią filologjnę veiklą, vėliau jos pamažu atsisakęs ėmėsi matematikos[1:117psl.].

Dvidešimt penkeri metai, atiduoti Lietuvių kalbos tyrinėjimui įprasmino Baranausko tolimesnio gyvenimo kelią lietuvių kalbotyros istorijoje. Deja, tie dvidešimt penkeri metai šiandienos žmogui nėra pakankamai žinomi ir skaidrūs. Dauguma jaunuolių šios asmenybės vardą tapatina tik su „Anykščių šileliu”.

Šiuo darbu pristačiau tas beveik tris dešimtis sunkaus darbo ir tyrinėjimų metų skaitytojui, kad jis labiau suvoktu, jog Antanas Baranauskas nėra vien tik poetas. Jo asmeniniai talentai ir pasiekimai leidžia jį pavadinti ir poetu, ir kalbotyrininku, galų gale, net matematiku.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Mikšytė R., Antanas Baranauskas, Kaunas: Šviesa, 1983 m.

2. Šaltenis R., Mūsų Baranauskas, Vilnius: Vyturys, 1985 m.

3. http://www.studijos.lt/index.php?topic=forum&t_id=4364 [16 12 2006]

4. http://anthology.lms.lt/texts/17/autor_l.html [16 12 2006]