Benamiai ir skurdas

„Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo.

Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos vvalstybės. Kadangi Lietuvoje benamystė yra gana nauja socialinė problema, oficialiai pripažinta tik paskelbus Nepriklausomybę, norint geriau suvokti šią problemą, reikėtų pasiremti kitų šalių patirtimi.

Sociologai išskiria dvi pagrindines priežastis, lėmusias benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių iš šių poreikių, ir nesant kitos iišeities, atsisakoma namų.

Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo ddarbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motinos.

Prieinamų gyvenamųjų vietų trūkumas ir aprūpinimo gyvenamuoju plotu pprogramų ribojimas lemia benamių skaičiaus augimą. Valstybė aprūpina gyvenamuoju plotu tik trečdalį žemas pajamas turinčių nuomininkų; daugybė skurdžiai gyvenančių šeimų ir individų atsiduria ilgose laukiančiųjų eilėse.

Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:

Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydymuisi ir baigiant iškeldinimu.

Smurtas namuose – mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia mmoteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais.

Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema.

Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas.

Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių ssveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydymosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo.

Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – sskurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač – vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilaviniimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti.

Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos

ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.

Vyresnio amžiaus benamiai – kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų.

Kalbant apie Lietuvos situaciją, reikėtų atminti, kad nauja ekonominė sistema lėmė ir žmonių gyvenimo būdo ppokyčius. Jei Tarybų valdžios metais visi gavo nors nedidelį, tačiau garantuotą atlyginimą, dabar tokios garantijos nebeliko. Lietuvoje, kaip ir visose šalyse, yra nemažai skurdžiai gyvenančių žmonių. ES Ministrų Tarybos apibrėžimu, skurstančiais turi būti laikomi tie asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniais, socialiniai) yra tokie riboti, kad išstumia juos iš minimaliai priimtino gyvenimo būdo šalyje, kurioje jie gyvena. Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo valkatų, elgetų, gyvenančių šiukšlynuose. Skirtingai nuo JAV ir Vakarų Europos miestų, kur užribio žmonės gyvena koncentruotai, LLietuvoje jie yra išsisklaidę.

Tarybiniais metais vadinamajai „užribio klasei“ priklausančių asmenų buvo nedaug, kadangi nenorintys dirbti žmonės buvo įdarbinami prievarta, elgetoms – draudžiama prašyti išmaldos, o visiški benamiai – apgyvendinami prieglaudose. Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, nneturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Benamiai sudaro didelę šiukšlyno žmonių dalį. Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku. Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų – lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas ddarbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema – gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės.

Didelė problema, susijusi su benamyste – visuomenės požiūris į benamius. Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse, visuomenės požiūris į marginalines ggrupes – taip pat ir benamius – dažniausia neigiamas. Daugelį metų visuomenei buvo pateikiami iškreipti faktai apie socialinę struktūrą. Žmonės niekuomet nebuvo lygūs savo poreikiais, įgūdžiais ir sugebėjimais. Tačiau benamystės atsiradimas suvokiamas kaip neigiamas reiškinys, kurio pradžia siejama su 1989 metais. Žiniasklaida taip pat pateikia gana neigiamą benamių įvaizdį. Pavyzdžiui, dauguma žmonių tiki, kad išmaldos prašymas – pelningas užsiėmimas, ir, kad išmaldos prašytojai emociškai ir finansiškai išnaudoja sąžiningai dirbančius žmones. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos.

Socialinė atskirtis ir susietis – skurdo ištakos

Skurdo ir klestėjimo priešprieša – daugiausiai diskusijų kelianti problema nuo pat visuomenės ir finansinės diferenciacijos atsiradimo. Filosofai visada siekė suprasti, kodėl skurdas dalina žmones į atskiras grupes ir verčia kovoti tarpusavyje. Buvo pateikta daugybė galimų atsakymų, tačiau nė vienas jų nepasirodė geriausias. Diskusijos apie skurdą, tik nauja forma, tęsiasi iki šiol. Rašomos knygos, rengiamos konferencijos, skirtos naujam, neseniai atrastam socialiniam blogiui – socialinei atskirčiai (Gooding, 1996).

Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „kas yra viduje ir kas yra išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jjis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. Pasak Ladislavo Rabusico, „Šiandien socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikomų visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas.“

Pažvelkime į praeitį. Prieš du dešimtmečius, jei kalbame apie pasaulinį kontekstą, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį „aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. Vėliau, kada žmonės Europoje tapo palyginti turtingi, skurdas jau nebevaidino svarbiausio vaidmens, atskiriant individus ar grupes nuo visuomenės. Pavyzdžiui, bedarbis Olandijoje ar Vokietijoje gauna didžiulę pašalpą, todėl jis nejaučia būtinybės dirbti. Tuo pat metu jis yra atskirtas nuo visuomenės, kadangi jis – bedarbis. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą.

Kas gali būti atskirtas? Kokia grupė? Atsakymas gana paprastas: atskirtas gali būti kiekvienas, taip pat kiekviena visuomenės grupė ar net valstybė. Neturime pamiršti, kad atskirtis nieko nereiškia be susieties. Atskirtas yra tas, kuris nėra susietas. Dauguma gali atmesti tam tikrą grupę dėl bet kokių priežasčių: spalvos, kalbos, etninės kilmės, profesijos, išvaizdos, sugebėjimo atlikti tam tikrus veiksmus ir t. t. Susieties ir atskirties procesų suvokimui gali pasitarnauti emigrantų padėtį aprašanti schema:

Vietiniai yra „viduje“, jie pastovūs – jjie nenori iškeliauti. „Išorėje“ esantys svetimi nenori atkeliauti ir tapti vietiniais. Dėl vienų ar kitų priežasčių iškeliaujantys vietiniai yra emigrantai, o norintys atkeliauti ir atkeliaujantys svetimi yra imigrantai. Ši schema parodo įvairių grupių, siekiančių išlaikyti ar pakeisti savo pozicijas, situaciją. Problema ta, kad kitos grupės nenori keisti situacijos. Pavyzdžiui, vietiniai nesidžiaugia imigrantais, kadangi jie turi dalintis erdve su atvykėliais. Daugeliu atvejų jiems tai nepriimtina, ir tuomet prasideda konfliktas.

Socialinė atskirtis ne visuomet reiškia kažką negatyvaus. Kai kuriose situacijose atkirtis gali būti pozityvi, pavyzdžiui, atskiriant vaikus nuo seksualinio turinio medžiagos. Tą patį galima pasakyti apie susietį. Nors susietis paprastai yra pozityvi, tačiau, kai ji vyksta prieš asmens ar grupės valią, gali tapti negatyvia. Pavyzdys gali būti daugiau nei prieš 20 metų Australijoje vykęs aborigenų vaikų įvaikinimas, atimant juos iš jų motinų, siekiant kovoti su rasine diskriminacija.

Kita atskirties rūšis – „saviskirta“ (self-exclusion). Pažvelgę į grafiką, rasime emigranto kategoriją. Žmonės, kurių netenkino sąlygos jų grupėje ar valstybėje, paprasčiausiai ją paliko, atskirdami save nuo to darinio. Tai taip pat iliustruoja faktą, kad socialinė atskirtis nebūtinai yra priverstinis veiksmas.

Dabar socialinių mokslų atstovai ginčijasi, kaip politikai galėtų padėti kovoje su socialine atskirtimi. Pavyzdžiui, Vokietijos parlamentas Reichstagas turi nuspręsti, ar Vokietija priims daugiau imigrantų, kurių giminės jau

gyvena šioje šalyje. Be bendradarbiavimo socialinės teorijos ir liks teorijomis, o ne veiksmais, kurių turėtų būti imtasi, siekiant sustabdyti ar užkirsti kelią tam tikrose grupėse vykstantiems atskirties procesams. Todėl politiką kuriantys žmonės socialinių mokslų teorijose atlieka svarbų vaidmenį.

Ateitis neatrodo labai optimistiškai. Socialinių mokslų atstovai nesutaria dėl scenarijų, tačiau visų jų rezultatas gana aiškus: absoliučiai marginalizuotos visuomenės, konfliktai tarp grupių ir kai kurių grupių izoliacija. Šie procesai nesustos – jie kaip tik vis labiau plėsis. Kol kas telieka viltis, kad socialinė aatskirtis žingsnis po žingsnio mažės.