Bendrinės kalbos mokymo(si) tarties strategijos bendrinėje kalboje
TURINYS
ĮVADAS 3
1. STRATEGINIO PLANAVIMO TAIKYMAS BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO-MOKYMOSI PROCESE . 5
1.1. Bendrinės kalbos samprata . 5
1.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo –mokymosi reikšmė globalizacijos kontekste 7
1.3. Strateginio planavimo samprata ir reikšmė mokymo – mokymosi procese. .9
2. BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO -MOKYMOSI STRATEGIJOS 13
2.1. Doug Buehl mokymo-mokymosi strategijų apžvalga 13
2.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje 16
2.2.1. Įmagnetintos santraukos strategija 17
2.2.2. Grafinio analogijos atvaizdavimo strategija . 18
2.2.3. Išankstinių orientyrų strategija 19
2.2.4. Sąvokos ir apibrėžimo schema .20
2.2.5. Frayerio modelis 22
2.2.6. Semantinės ypatybės analizė 22
IŠVADOS . 25
LITERATŪRA . 27
ĮVADAS
Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos aapraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių).
Kalbos normos yra diegiamos į vvartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones. Įteisintų bendrosios kalbos normų visuma vadinama kodifikacija.( Miliūnaitė, R.1994). Kodifikacija labai dažnai nesutampa su vartosena. Žmonės kalba tarmiškai ar jų kalbai turi įtakos tarmė, kitos kalbos ir tt. Vienaip bbendrine kalba kalba žemaitis, kitaip – Lietuvos rusas, dar kitaip Amerikos Lietuvis. Žmogui turinčiam susiformavusius vienokius ar kitokius kalbinius įpročius nėra lengva pereiti prie kitokios kalbinės sistemos. Visiems, norintiems kalbėti taisyklinga bendrine kalba reikia didesnių ar mažesnių pastangų. Jauni žmonės labai greitai įsisavina kalbos normas, bet bendraudami perima ir platinamas ydas. Todėl labai svarbu lavinti jų kalbą, mokyti suvokti, kas gera, o kas bloga, ugdyti požiūrį į kalbą kaip į mūsų kultūros dalį.
Ši tema yra labai aktuali, nes bendrinės lietuvių kalbos sistemą ir vartoseną stipriai veikia anglų ir rusų kalbos, kalbos norminimas atsilieka nuo vartosenos polinkių. Dėl tarmių, kitų kalbų įtakos atsiranda polinkis perkelti kirtį į ilguosius skiemenis, ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius, pažeidinėti kietųjų ir minkštųjų priebalsių vartojimo taisykles. Kitas ttarties normų pažeidimo šaltinis yra tam tikros tarmių ypatybės: kirčio atitraukimas, tarmiškas priegaidžių tarimas ir kt. Dėl tarties klaidų atsiranda ir rašybos klaidos. Todėl labai svarbu susikurti tinkamą bendrinės kalbos mokymo – mokymosi metodiką ir taikyti ją pedagoginėje, didaktinėje veikloje.
Pagrindinis šio darbo tikslas – išnagrinėti bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi strategijas Žemaitijos kolegijoje. Šis tikslas sąlygoja tokius uždavinius:
1) Išanalizuoti strateginio planavimo sampratą ir reikšmę teoriniu aspektu;
2) Išnagrinėti Doug Buehl pateiktas mokymo –mokymosi strategijas;
3) Išanalizuoti strategijų reikšmę mokymo – mokymosi procese;
4) Apžvelgti strateginio pplanavimo taikymą didaktikoje;
5) Aprašyti bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesą Žemaitijos kolegijoje.
6) Pateikti išvadas ir rekomendacijas.
Darbo objektas – mokymo – mokymosi strategijos .
Pagrindiniu šio darbo šaltiniu pasirinkta Doug Buehl knygoje “ Interaktyviojo mokymosi strategijos” pateiktos mokymo – mokymosi strategijos bei Žemaitijos kolegijos mokymo planai, metodinės rekomendacijos. Šį darbą sudaro 2 pagrindinės dalys – teorinė, kurioje aptariama bendrinės kalbos samprata bei strateginis planavimas, jo reikšmė teoriniu aspektu ir praktinė dalis, kurioje nagrinėjamas bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje.
1. STRATEGINIO PLANAVIMO TAIKYMAS BENDRINĖS KALBOS (TARTIES) MOKYMO- MOKYMOSI PROCESE
1.1. Bendrinės kalbos samprata
Bendrinė kalba yra visuomeninio, viešojo minčių reiškimo ir bendravimo priemonė, egzistuojanti dviem pavidalais – rašytiniu ir sakytiniu. Čia dominuoja rašytinė ir sakytinė kalba, skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad :
a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą),
b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas,
c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema.
Lietuvių rašto kalba savo kūrimosi pradžioje (XVI –XVII a.) turėjo tris ryškiausius variantus, pagrįstus skirtingomis tarmėmis: Didžiojoje Lietuvoje – vidurinį raštų kalbos variantą, artimą Kėdainių aapylinkių tarmei, ir rytinį variantą, susidariusi rytų aukštaičių tarmės pamatu; Mažosios Lietuvos raštų kalboje formavosi to krašto- pietinių vakarų aukštaičių – tarmės variantas, artimas Kauniškių tarmei. Šios tarmės pagrindu XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje susikūrė dabartinė bendrinė kalba. Iš kauniškių – ypač Griškabūdžio, Kazlų Rūdos, Kybartų, Marijampolės, Vilkaviškio apylinkės tarmės ji perėmė svarbiausius fonetikos, kirčiavimo, žodžių kaitybos dalykus, turėjusius lietuvių raštijoje jau senas tradicijas.
Šiuo metu lietuvių bendrinė kalba tiek nuo „suvalkiečių“, tiek nuo kitų tarmių smarkiai skiriasi. „Suvalkietiška“ ji tik savo fonologiniu ir morfologiniu karkasu. Be minėtų bendrųjų, visoms kalboms būdingų priežasčių, lietuvių kalboje skirtumų yra atsiradę ir todėl, kad iš bendrinės kalbos buvo pašalinta daug svetimos kilmės elementų. Antra, į bendrinę kalbą atėjo daugybė žodžių, sintaksinių konstrukcijų, sakinių jungimo būdų iš kitų tarmių. Toks bendrinės kalbos turtinimas kitų tarmių elementais, apskritai kalbant, yra teigiamas ir neišvengiamas dalykas. Tačiau jis turi ir tą neigiamą pusę, kad gerokai klibina žodžių darybos ir sintaksės sistemas. Pvz., kalboje atsiranda vedinių, neturinčių pamatinio žodžio (plg. ančdėlis: *ančdėti; galutinai: *galutinas ir pan.). Tokių dalykų būtų buvę išvengta, jeigu į kitas tarmes būtų buvę kreiptasi tik išnaudojus visus pamatinės tarmės galimumus.
Bendrinės kalbos normų ir taisyklių visuma vadinama tartimi. Dažniausiai tarties normos formuojasi tos ppačios tarmės pagrindu kaip ir visa bendrinė kalba, bet galimos ir išimtys. Lietuvių bendrinės kalbos tarties svarbiausieji bruožai yra šie:
a) ilgieji ir trumpieji balsiai skiriami ir kirčiuotuose ir nekirčiuoruose skiemenys;
b) minkštieji ( palatalizuoti) ir kietieji ( nepalatalizuoti) priebalsiai skiriamąją funkciją atlieka tik prieš užpakalinius balsius – kitose pozicijose priebalsio kietumas savaiminis: prieš minkštuosius priebalsius ir priešakinius balsius tariami tik minkštieji priebalsiai , prieš kietuosius priebalsius ir žodžio gale – tik kietieji;
c) priegaidės skiriamos ir dvigarsiniuose, ir balsiniuose skiemenyse;
d) kirtis yra laisvas ir tiesiogiai nesusijęs su skiemenų kiekybe ar galinio skiemens priegaide;
e) dėl kirčio gali pailgėti tik žemutiniai balsiai [ a], [e].
Nekirčiuoti ilgieji balsiai, net ir sutrumpėję lieka kitokios kokybės ( įtemptesni) negu atitinkami trumpieji.
Lietuvių bendrinės kalbos tartį ypač neigiamai veikia kitų kalbų įtaka. Dėl šios įtakos atsiranda polinkis perkelti kirtį į ilguosius skiemenis, ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius , pažeidinėti kietųjų ir minkštųjų priebalių vartojimo taisykles ( ypač tarptautiniuose žodžiuose ir apskritai skoliniuose). Kitas tarties normų pažeidinėjimo šaltinis yra tam tikros tarmių ypatybės: kirčio atitraukimas, visiškas nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas ir kirčiuotų balsių ilginimas negaliniuose skiemenyse, laisvesnis minkštųjų priebalsių vartojimas, tarmiškas priegaidžių tarimas – ypač jų menkas skyrimas balsiniuose skiemenyse. Tarties klaidų atsiranda ir dėl rašybos nenuoseklumų, – pvz., žodžiai infliacija, jubiliatas neretai
ištariami infl [ije]cija, jubil[ije]tas, nors iš tikrųjų raidė i šiuo atveju reiškia tik priebalsio minkštumą pasitaiko ir kt tarties klaidų.
Lietuvių bendrinė kalba yra Lietuvos tautinio ir kultūrinio savitumo pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucija jau suteiktas valstybinės kalbos statusas, ji yra valstybės valdymo – valstybės ir individo, valstybės ir visuomenės santykių kalba.
Valstybinės kalbos įstatymu, kitais įstatymais ir poįstatyminiais aktais sukurti teisiniai valstybinės kalbos apsaugos ir plėtros pagrindai. Valstybinė kalba privaloma teisės aktų leidimo, viešojo administravimo, švietimo, paslaugų ir kitose viešojo gyvenimo srityse; žžiniasklaidos priemonėms, knygoms ir kitiems leidiniams, viešiesiems užrašams keliami kalbos taisyklingumo reikalavimai.
Už valstybinės kalbos statuso ir viešosios kalbos taisyklingumo pažeidimus numatyta administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Todėl ypač
griežtai bendrinės kalbos tarties normų turi laikytis teatro bei kino aktoriai, radijo bei televizijos pranešėjai ir viešai kalbantys žurnalistai – nukrypimai leistini tik stilistiškai motyvuotais atvejais.
Lietuvoje veikia kalbos norminimo, tvarkybos ir priežiūros institucijos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tarnybos. Prie viešosios kalbos ugdymo prisideda Lietuvių kkalbos draugija, kitos visuomeninės organizacijos, pedagogai, įvairių sričių specialistai, studentai. Valstybinės kalbos plėtrą skatina keturios Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos programos: Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 m. programa; Lietuvių kalbos informacinėj visuomenėje 2000-2006 m. programa, Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarka; TTarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001-2010 m. programa. Šiuo metu prasideda naujas valstybinės kalbos funkcionavimo etapas. Jį lemia tiek Europos integracijos procesai, tiek valstybės užsibrėžtas strateginis tikslas sukurti žinių visuomenę, todėl būtina patikslinti esamas ir suformuluoti naujas valstybinės kalbos politikos nuostatas.
1.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo -mokymosi reikšmė globalizacijos kontekste
Globalizacijos procesas skatina ne tik kultūrų integraciją, bet ir vienodėjimą. Globalizacijos filosofijai ypač būdingas funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į bendravimo įrankį, kalba yra atskiriama nuo kultūros ir ją vartojančių bei kuriančių žmonių. Pradeda vyrauti viena, laikoma universalia, kalba, o kartu sudaroma galimybė įsigalėti ir vienai kultūrai.
Svarbiausia pasaulinės materialinės ir intelektinės rinkos tarpininke yra laikoma anglų kalba. Jos vaidmuo didėja Lietuvos ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime: stiprėja ne ttik anglų kalbos mokymosi, bet ir specialybės įgijimo, darbo, intelektinės kūrybos šia kalba motyvacija, o kartu menkėja lietuvių kalbos prestižas.
Valstybinė kalbos ir ugdymo politika turi sukurti atsvarą globalizacijos sąlygojamoms naujoms vertybinėms orientacijoms, antraip ateities žinių visuomenė gali būti praradusi savo kalbą ir apskritai tautinę tapatybę. Nors šiuo metu įstatymais nustatyta, kad aukštosiose mokyklose dėstomoji kalba yra lietuvių kalba, tačiau daugėja kursų, dėstomų užsienio kalbomis, net nesusietų su specialybės kalbos tobulinimu.
Didėja dalis valstybės finansuojamų mokslo darbų ir kitų intelektinės veiklos produktų nne valstybine kalba. Dokumentuose, nustatančiuose dėstytojų ir mokslo darbuotojų kvalifikacinius reikalavimus, pirmenybė teikiama mokslinėms publikacijoms užsienio kalbomis. Terminologijos darbas nepriskirtas prie taikomosios mokslinės veiklos, dėl to silpnėja motyvacija plėtoti lietuvišką terminiją ir apskritai visą mokslo kalbą. Valstybinė lietuvių kalbos komisijai įstatymo tvarka yra suteikti įgaliojimai įgyvendinti kalbos politiką, tačiau didžioji dalis jos darbų yra susijusi su kalbos sistemos ir vartosenos tvarkyta. Kai kurie kiti svarbūs sprendimai ( pvz., dėl lietuvių kalbos mokymo ir ugdymo, kirų kalbų vartojimo reglamentavimo įvairių ministerijų rengiamuose teisės aktuose ir pan.) dažnai priimami be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadų, nes nenumatyti teisiniai šios komisijos ryšiai su kitomis valstybinėmis institucijomis. Įstatymais, Vyriausybės nutarimais, įvairių institucijų teisės aktais oficialiojoje vartosenoje įtvirtinama nemaža dalis terminijos ( kartu ir svetimžodžių), neįvertintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertų. Svarbus ir žiniasklaidos bei oficialiojo diskurso vaidmuo pasirenkant kalbos vartotojams pateikiamus kalbinius modelius. Tačiau bendrinės kalbos vartojimo įgūdžių ugdymas yra svarbi mokyklų ir kitų švietimo įstaigų funkcija. Gimtosios kalbos mokymo tikslas – išmokyti sakytinės ir rašytinės kalbos. Tai padeda pasiekti visišką socialinę integraciją. Todėl šalies bendrinė kalba turėtų būti pagrindinis privalomasis dalykas visose klasėse.
Apibendrinant galima teigti, kad Dabarties ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, globalizacijos procesas turi įtakos Europos bendrinėms (nacionalinėms) kalboms – toms kalboms, kurios aatitinkamose šalyse vartojamos kaip oficialiosios kalbos ir kurių mokoma(si) jų švietimo įstaigose. Šios kalbos atveria didžiausias kalbines galimybes geografiniu ir socialiniu mastu ir stiprina jas vartojančių žmonių kultūrinės tapatybės suvokimą. Kaip norminės jos pripažįstamos ir tarptautiniu mastu.
Europos integracija joms – ir iššūkis, ir paramos galimybė. Skatinant kalbinę įvairovę ir kalbų vystimąsi bei prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio reikalavimų, bus išsaugotas Europos kultūros lobynas – europinės tapatybės pagrindas. Ir vaikams, ir suaugusiesiems turėtų būti prieinamas tinkamas ir pakankamas kalbos mokymas nepažeidžiant jų teisės išsaugoti savo gimtąją kalbą. Kalbos ir literatūros mokymas turėtų būti grindžiamas kritiška kalbos normų ir vartosenos analize, taip pat lyginamaisiais ir istoriniais kalbos tyrimais. Tokio mokymo tikslas – ugdyti kalbinį sąmoningumą ir skatinti kalbos universalumo ir įvairovės suvokimą. O tai galima būtų padaryti parengiant naują bendrinės kalbos ( tarties) mokymo koncepciją, užtikrinančią kalbos mokymo kokybę. Todėl yra tikslinga kalbos ugdymo procese pasitelkti strateginį mąstymą.
1.3. Strateginio planavimo samprata ir reikšmė mokymo- mokymosi procese
Strategijos kūrimas ir įgyvendinimas yra sudėtingas procesas. Strateginio planavimo esmė yra – sugebėjimas aktyviau veikti, apsibrėžti ilgesnės perspektyvos tikslus, parengti veiksmų ir priemonių programas numatytiems tikslams pasiekti. ( Vasiliauskas, A, 2001). Strateginio planavimo funkcija apima ne vieno, o viso strateginių sprendimų komplekso rengimą ir įyvendinimą. Anot Vasiliausko, AA. Strateginis planavimas visuomet siejasi su perspektyva. Požiūris į perspektyvą yra kuriamas prognozavimo pagrindu. Prognozavimas – kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo remiantis siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto ( proceso) būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius kelius ( būdus). (Vasiliauskas, A, 2001,p.11). Pati strategijos sąvoka yra kilusi iš graikiško žodžio „ strategos“ (karvedys). Pirmieji strateginio planavimo elementai dažniausiai buvo vartojami karinėje srityje. (Mingaila, R. 2001, p.74) Tačiau šiuo metu strateginis planavimas yra plačiai paplitęs versle, politikoje, mokymosi procese. Žodžiu, visose gyvenimo srityse. Mingaila, R. formuluoja tokį strategijos apibrėžimą: strategija – realus planuojamų įmonės sumanymų įgyvendinimas.“ (Mingaila, R. 2001, p.74) Anot, Vasiliausko, A. , strategijos kūrimas apima strategijos tikslinės orientacijos apibrėžimą, strateginių sprendimų apibrėžimą, strateginių sprendimų alternatyvų parengimą, jų įvertinimą ir galutinių strateginių sprendimų parinkimą. (Vasiliauskas, A, 2001,p.11).
Strategijos taikymas apima užduočių rengimą, išteklių paskirstymą, planavimą, kontrolės procedūras. Strateginį planavimą I . Kuizinienė lygina su orientacija. Anot jos rengiant strateginį planą – „ Jūs turite žinoti kur esate, jūs turite žinoti kur norite patekti; jūs turite žinoti alternatyvius kelius kaip pasiekti tikslą; jūs turite žinoti aplinką, kurioje turėsite veikti; jūs turite žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. ( Kuizinienė, I. 2005, p.3). Strateginio planavimo paskirtis versle yra numatyti organizacijos veiklos
kryptis ir tikslus, atspindinčius jos veikloje vykstančius procesus, sukurti įmonės strateginius resursus ar numatyti apsirūpinimo jais būdus ir parengti bei realizuoti strategiją, geriausiai įvertinančią veiklos aplinkybes bei šiuos resursus. Strategija turi būti orientuota į aplinkoje vykstančių organizacijai reikšmingų pasikeitimų valdymą ir jos veiklos prasmingumo sukūrimą. ( Kuizinienė, I, 2005 p.3). Galima išskirti tokias strateginio valdymo stadijas:
1. Strateginė analizė;
2. Strategijos kūrimas;
3. Strategijos įgyvendinimas. (Vasiliauskas, A. 2001, p.17)
Strateginis planavimas nustato, kad reikia:
1. Pažinti galimybes ir jas panaudoti;
2. Vengti rizikos;
3. Įgyti reikšmę ir ją išplėsti;
4. Sumažinti trūkumus arba juos ppašalinti. ( Mingaila, R. 2001)
Kadangi strateginis valdymas visuomet siejamas su perspektyva, todėl strateginio planavimo procese labai svarbus yra prognozavimas. Prognozavimas – kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo remiantis siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto ( proceso) būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius kelius ( būdus). Prognozavimo rezultatas yra trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės prognozės. (Vasiliauskas, A. 2001, p.11)
Kadangi strategija yra strateginių sprendimų ateičiai visuma, tai bendriausius atveju strategijos kūrimą galima traktuoti kaip normatyvinį ( tikslinį) prognozavimą. Todėl prognozavimą galima llaikyti strateginio valdymo proceso sudėtine dalimi. ( Vasiliauskas, A. 2001, p.15).
Strateginis planavimas bendriausia prasme vadyboje yra apibrėžiamas kaip valdymo ciklo funkcija. Ją įgyvendinant yra apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti. Planavimas, organizavimas, motyvavimas, valdymas ir kkontrolė sudaro uždarą valdymo ciklą. Planavimas yra pirminė valdymo funkcija. Jis sukuria pagrindą kitoms trims funkcijoms. Tik parengus planą atsiranda galimybė parinkti vykdytojus, sudaryti struktūrą, perduoti funkcijas ir paskirstyti užduotis, motyvuoti vykdytojus ir jiems vadovauti, užtikrinti komunikaciją tarp vykdytojų, vertinti jų darbo kokybę. (Vasiliauskas, A. 2001, p.19).
Planavimas yra intelektualinis procesas. Jį sudaro šių žingsnių seka:
1. Proceso iniciavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso iniciavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti aukštesnio rango vadovai, pavesdami pavaldiniams parengti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimo procesą gali pradėti taip pat ir funkciniai darbuotojai tiesiogiai be nurodymo iš viršaus, kai diagnozuoja galimybes arba grėsmes , tiesiogiai susijusias su jų funkcijomis.
2. Planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus įgyvendinamas pplanas, įvertinimu. Šios prielaidos gali būti siejamos tiek su vidine, tiek su išorine aplinka.
3. Tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia kryptį tolesniems veiksmams parinkti;
4. Alternatyvų nustatymas. Šiame žingsnyje nustatomi alternatyvūs keliai ir būdai, kurie garantuoja, kad apibrėžti tikslai bus įgyvendinti. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra lengvai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atsijoti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupyta laiko alternatyvų analizės stadijoje.
5. Alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama turint tikslą įvertinti silpnybes ir stiprybes, atsižvelgiant į ssuformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas.
6. Geriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje nusprendžiama dėl geriausios alternatyvos, garantuojančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstesni žingsniai.
7. Patvirtinus planą, būtina parengti išvestinius arba atraminius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretiną bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio plano rengimas pradeda naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo proceso žingsnius.
8. Plano įgyvendinimas. Realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, įtakos darymą ir kontrolę. (Vasiliauskas, A. 2001, p.20).
Planavimas teoriniuose veikaluose yra traktuojamas kaip formalizuotas procesas, t.y. visi išvardinti planavimo proceso žingsniai yra griežtai aprašyti procedūromis ir taisyklėmis. Galima išskirti strateginius planus ( 3-7 metų), vidutinės trukmės ( 2-3 metų), einamieji planai ( vienų metų) ir operatyviniai planai ( ketvirčių, mėnesių ir tt.). Kiekvienas iš minėtų planų yra rengiami pagal anksčiau išvadintą planavimo žingsnių seką (žr p.2).
Versle strateginis planavimas yra traktuojamas kaip formali planavimo sistema strategijai sutinkamai su firmos misija ir tikslais parengti ir įgyvendinti. Hierarchinės struktūros firmose vyrauja 3 strateginio planavimo metodologijos:
2. Iš viršaus į apačią. Šiuo atveju planavimo procesą inicijuoja ir jam vadovauja firmos centras (štabas).
3. Iš apačios į viršų. Už planavimą tiesiogiai atsakingos firmos struktūrinės grandys (pvz. , filialai, skyriai). Firmos centras ( štabas) nustato bendriausius reikalavimus struktūrinių padalinių planams sudaryti ir kritikuoja jų pateiktus planus.
4. Integruota. Planus ssudarant vyksta nuolatinė diskusija tarp centro ir firmos struktūrinių padalinių.
Strateginį planavimą papildo valdymas per tikslus, kuris pastaraisiais dešimtmečiais yra vienas iš vadybos naujovių, plačiai taikomų daugelyje gyvenimo sričių. Šiuo atveju turi būti aiškiai suformuluota bendra strategija, kuri yra būtina prielaida žemesnio lygio tikslams formuluoti. Strategija yra startinis taškas. Ji leidžia plėtoti hierarchinę tikslų grandinę, kurioje žemesnio lygio tikslai yra priemonė aukštesnio lygio tikslams pasiekti ir įgyvendinti. Kitas labai svarbus strateginio planavimo elementas – aiškus užduočių formulavimas. Užduočių formuluotės turi aiškiai apibrėžti konkrečių vykdytojų atsakomybės ribas. Valdymas per tikslus yra sistema, pagal kurią bendrieji firmos tikslai yra detalizuojami į hierarchinę siauresnių tikslų grandinę, o kiekvienam tikslui priskiriamas atsakingas vykdytojas. Individualūs vykdytojų tikslai yra formuluojami konsultuojantis vykdytojui ir vadovui. Jeigu individualių tikslų formulavimas būtų patikėtas vien vykdytojams, nebūtų užtikrintas aukštesnio lygio tikslo įgyvendinimas. Jeigu šiuos tikslus formuluotų vien vadovai, vykdytojai nejaustų įsipareigojimo realizuoti tuos tikslus.
Veiksmų plano rengimas apima individualų tikslą, kuris yra suskaldomas į smulkesnių užduočių seką, parenkami atsakingi šių užduočių vykdytojai, įvertinami atlikimo terminai ir reikalingi ištekliai, sudaromi užduočių vykdymo grafikai. Veiksmų planas rengiamas taip pat konsultuojantis vykdytojui ir vadovui.
Veiklos patikrinimo procese galima išskirti tarpinius ir galutinius patikrinimus. Tarpiniai patikrinimai leidžia kontroliuoti, kaip įgyvendinamas individualus tikslas. Patikrinimo rezultatai gali versti modifikuoti vveiksmų planą arba net pakeisti individualų tikslą. Galutinis patikrinimas įvertina vykdytojo visos veiklos rezultatus.
Susipažinus su strateginio planavimo esme bei samprata , galima teigti, kad kiek kitokia strateginio planavimo paskirtis mokymo procese. Mokymo procese strateginis planavimas užtikrina efektyvų ir planingą informacijos įsisavinimą, organizuoja lavinimosi procesus bei užtikrina informacijos pateikimą , kuris mokymosi proceso metu ilgainiui turi virsti moksleivių žiniomis. Čia negalima išskirti ryškios strateginio planavimo metodologijos ( iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų, ar integruotos). Tačiau pedagoginėje veikloje yra ryškus moksleivių žinių valdymas per tikslus, kuriam būdingas aiškus užduočių formulavimas. Užduočių formuluotės turi aiškiai apibrėžti konkrečių vykdytojų ( šiuo atveju mokinių) atsakomybės ribas. Bendrieji mokymo tikslai yra pateikiami mokymo planuose, kuriuos vėliau pedagogai detalizuoja į hierarchinę siauresnių tikslų grandinę. Ryškus ir veiklos patikrinimo procesas, kuriame galima išskirti tarpinius ir galutinius patikrinimus. Bei galutinis žinių ir ar darbo įvertinimas – egzaminas įvertina vykdytojo ( mokinio) visos veiklos rezultatus.
2. BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO – MOKYMOSI STRATEGIJOS
2.1. Doug Buehl mokymo – mokymosi strategijų apžvalga
Kiekvienas išmanantis savo darbą pedagogas nuolat stengiasi paįvairinti mokomąją medžiagą, papildyti ją įdomiomis naujovėmis, ieškoti naujesnių mokymo kelių ir būdų, siekia neatgrasyti moksleivių nuo mokyklos bei aiškiai ir suprantamai išdėstyti medžiagą. Tai gali padėti mokymo – mokymosi strategijų analizė
, kūrimas ir pritaikymas pedagoginėje veikloje. Galima būtų išskirti tokias pagrindines Doug Buehl knygoje „ Interaktyviojo mokymosi strategijos“ pateiktas mokymo – mokymosi strategijas:
1. Grafinio analogijos atvaizdavimo strategija; 2. Išankstinių orientyrų strategija; 3. Idėjų kūrimo remiantis turimomis žiniomis strategija; 4. Teksto gido strategija; 5. Sąvokos ir apibrėžimo strategija; 6. Įvairios perspektyvos; 7. Diskusijos tinklo; 8. Nuodugnaus klausinėjimo; 9. Veikėjų stebėjimo; 10. Frayerio modelis; 11. Kryptingo įsivaizdavimo strategija; 12. Tyrimo lentelės strategija; 13. Interaktyviojo skaitymo gairės; 14. Žinau, noriu sužinoti, sužinojau; 15. MMokymosi dienoraštis; 16. Įmagnetintos santraukos; 17. Minčių žemėlapis; 18. Kartojimas poromis; 19. Požiūrio nagrinėjimo gairės; 20. Galimų sakinių strategija; 21. Lygių žymėjimas; 22. Probleminės situacijos; 23. Teiginio ir patvirtinimo struktūra; 24. Piramidės formos diagrama; 25. Klausimo ir atsakymo santykis; 26. VAFT ( Vaidmuo – adresatas- forma – tema); 27. Skaitymas balsu; 28 Paskutinį žodį suteikite man; 29 Semantinės ypatybės analizė; 30 Savo skaitymo ir mąstymo stebėsena; 31 Išankstiniai įspūdžiai; 32. Pasakojimo planas; 33.Struktūruoti užrašai; 34 Šablonai; 35. Būdas žodžiams įsidėmėti; 336. Žodžio genealoginis medis ir kt.;
Šių pateiktų strategijų esmė – mokinių gebėjimų aktyviau mokintis ugdymas. Jose nėra apibrėžtos ilgesnės perspektyvos tikslų, nustatytų prioritetų, apibrėžtos misijos ar vizijos. Tai yra lyg ir tam tikra programa, numatytiems mokymo – mokymosi tikslams pasiekti. VVisoms šioms patektoms mokymo- mokymosi strategijoms Doug Buehl pritaiko vieningą strategijos rodyklę, kurią galima būtų pavaizduoti tokia lentele:
1 lentelė
Mokymo – mokymosi strategijos rodyklė
Parengta pagal Buehl, D. 2004 Interaktyviojo mokymosi strategijos ,p. 29
STRATEGIJOS RODYKLĖ
Pažintiniai procesai
Aktyvinimas ir dėmesio sutelkimas
Atranka ir sisteminimas
Integravimas ir taikymas
Teksto struktūros
Priežasties ir padarinio
Sąvokos ir apibrėžimo
Problemos ir sprendimo
Palyginimo ir supriešinimo
Teiginio ir patvirtinimo
Tikslo , veiksmo ir rezultato
Mokinio veikla
Žodyno turtinimas
Idėjų kūrimas
Mokymasis bendradarbiaujant
Diskutavimas
Interaktyvusis skaitymas
Rašymas
Grafinis informacijos pateikimas
Mokymosi įgūdžių formavimas
Rodyklės dalis Pažintiniai procesai nurodo, kokie mokinių mąstymo procesai bus sužadinti mokant. Strategijos parengiančios mokinius mokytis, suaktyvina jų turimas žinias ir leidžia sutelkti dėmesį į svarbiausias sąvokas. Jos yra susijusios su informacijos atranka ir sisteminimu. Įtvirtinti tai, ką sužinojo perskaitę mokiniams padeda strategijos, nurodančios naujas žinias įtraukti į atmintį ir pritaikyti reikiamame kontekste. ( Buehl, D.2004, pp.29)
Rodyklės dalis Teksto struktūros nurodo kaip organizuojamas mąstymas skaitant ir mokantis. Jos padeda iškelti mokiniams teisingus klausimus apie medžiagą, kurios mokosi.
Rodyklės dalis Mokinio veikla nurodo įvairiausius būdus, kuriais mokymo strategija gali įtraukti mokinius į mokymąsi. Tai: žodyno turtinimas, kolektyvus idėjų kūrimas, mokymasis bendradarbiaujant, diskutavimas, interaktyvusis skaitymas, rašymas, grafinis informacijos pateikimas ir mokymosi įgūdžių formavimas. ( Buehl, D.2004, p.29)
Kiekviena iš 11, 12 psl. minėtų strategijų yra unikali, turi tam tikrą parengtą strateginių sprendimų kompleksą ir numatytus jo įgyvendinimo būdus. Todėl kiekvienoje sstrategijoje yra išryškinti skirtingi strategijos rodyklės aspektai. Kiekvienoje strategijos rodyklės dalyje išryškinamos tos strategijos labiausiai akcentuojami pažintiniai procesai, teksto struktūros ir mokinių veikla. Kai kurios strategijos akcentuoja ne vieną pažintinį procesą, teksto struktūrą ar mokinių veiklą. Strategijos rodyklė leidžia įvertinti kiekvienos mokymo strategijos privalumus ir padeda planuoti mokymą. Tai tam tikras žinių pateikimo ir perdavimo mokiniams įgyvendinimo būdas, skirtas norint paįvairinti mokymosi procesą, padidinti jo efektyvumą, bei vengti monotonijos ir mechaninio kartojimo pamokos metu. Kiekviena strategija prisitaiko prie šių mokinio pažintinių procesų:
Pasirengimas mokymuisi
Pažintiniai Aktyvinimas Susitelkimas
mokinio
procesai
Informacijos apdorojimas
Atranka Sisteminimas
Išmoktos medžiagos įtvirtinimas
Integravimas Taikymas
1. pav. Mokinio mąstymas mokymosi tarpsnių metu ( parengta pagal Buehl, D.2004, p.15)
Šios strategijos apima, medžiagos pateikimo planavimą, užduočių rengimą ir paskirstymą bei kontrolės procedūras. Šių strategijų taikymas praktinėje veikloje padėtų pedagogams pasiekti moksleivių susidomėjimą dėstoma medžiaga, jų pageidavimą gilintis į nagrinėjamą temą. Šiose strategijose skatinama sudarant mokomuosius planus ir programas, numatant mokymo strategiją derėtų atsižvelgti į moksleivių pageidavimus, polinkius, nuomones, nuostatas. Bendrinės kalbos (tarties) mokymo- mokymosi procese geriausiai galima būtų pritaikyti kiek modifikuotas grafinio analogijos atvaizdavimo strategiją, išankstinių orientyrų Frayerio modelį , galimų sakinių, bei semantinės ypatybės analizės strategijas, todėl šiame kursiniame darbe nėra išsamiau aptariamos visos Doug Buehl pateiktos strategijos, o nagrinėjamos tik tos, kurias galima taikyti bendrinės kalbos ( tarties) mmokymo – mokymosi procese.
2.2. Bendrinės kalbos (tarties) mokymo-mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje
Šiuo metu Žemaitijos kolegijoje yra ruošiami buhalterinės apskaitos, verslo informacinių sistemų, vadybos, geodezijos ir žemėtvarkos specialistai. Dieninių studijų trukmė 3 metai. Bendrinės kalbos (tarties) mokymas ( mokymasis) yra įtrauktas į privalomąją pirmojo kurso studentų mokymosi programą. Taisyklingos tarties mokymas yra kalbos kultūros ir raštvedybos modulio programos dalis, kuri susideda iš 2 kreditų, 80 valandų. 36 Valandos yra skiriamos teorinėms paskaitoms, 24 praktikumai, 20 savarankiško darbo valandų. Dalyko modulio studijų planas susideda iš tokių pagrindinių temų, kurios dėstytojų yra individualiai skaidomos į potemes:
1. Bendrinė lietuvių kalba, kalbos etiketas;
2. Tarties klaidos. Kirčiavimas;
3. Žodžių vartojimo ir žodžių darybos klaidos;
4. Gramatikos normos ir jų pažeidimai;
5. Sintaksės normos ir klaidos;
6. Stilius, stiliaus klaidos. ( Žemaitijos kolegijos Klabos kultūros ir raštvedybos dalyko modulio programa, p.28)
Rekomenduojami darbo su studentais metodai yra: įtraukianti paskaita, klausimų ir atsakymų metodas, savarankiškas darbas, darbas mažose grupėse, ekspertų metodas, individualus darbas, atvejo analizė , projekto ruošimas ir kt. be abejo tarties ugdymo procese galėtų taikyti ir D. Buehl pateiktas mokymo mokymosi strategijas. Bendrinės kalbos tarties mokymui čia yra skiriamos 6 teorinės paskaitos ir 4 val. praktikumu. Tarties klaidos. Kirčiavimas yra skirstomos į tokias temas ir potemes:
1. TARTIES KLAIDOS, JŲ ŠALTINIAI:
1.1. Trumpųjų ir ilgųjų balsių tarimas
1.2.Nekirčiuotų iilgųjų balsių ( ypač žymimų nosinėmis raidėmis) tarimas
1.3. Dvigarsių tarimas
1.4. Hiatas ir jo naikinimas bendrinėje kalboje
1.5. Kietųjų ir minkštųjų priebalsių tarimas
1.6. Tarptautinių žodžių tartis
Praktikumas „ Tarties kultūra“ Duoto teksto raiškusis skaitymas.
2. LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS KIRČIAVIMO YPATUMAI IR KLAIDOS:
2.1. Bendrosios kirčiavimo taisyklės.
2.2. Žodžių kirčiavimas pagal tipiškus baigmenis
2.3. Vardažodžių kirčiuotės ir svarbiausi kirčio šokinėjimo dėsningumai.
2.4. Veiksmažodžių, nekaitomų žodžių bei vietovardžių ir asmenvardžių kirčiavimas.
Praktikumas: „ Duoto teksto kirčiavimas, žodyno naudojimas taisyklingam specialybės terminų kirčiavimui. ( Žemaitijos kolegija, kalbos kultūros ir raštvedybos teminis planas)
Visas studijų procesas apima tokius Doug Buehl įvardintus mokymo – mokymosi procesus: Informacijos pateikimas – apdorojimas – atranka – sisteminimas – išmoktos medžiagos įtvirtinimas. Viso mokymo – mokymosi procese studentai yra skatinami suvokti ilgųjų balsių ( ypač) žymimų nosinėmis raidėmis tarimą. Jie yra supažindinami su hiatu, ir jo naikinimu bendrinėje kalboje. Parodoma kaip reikia transkribuoti žodžius ir naudotis tarties žodynu. Praktikumas “ Tarties kultūra. Duoto teksto raiškusis skaitymas” Padeda užtvirtinti įgytas teorines žinias, įtraukia studentus į bendrą darbą, taisyklingai tariant žodžius ir redaguojant kolegų padarytas tarties klaidas. Šiuo atveju labai svarbus taisyklingas kirčiavimas. Todėl studentai yra supažindinami su bendrinės kalbos kirčiavimo ypatumais ir klaidomis. Ši paskaita reikalinga tam, kad studentai gebėtų taisyklingiau kirčiuoti bendrinės kalbos žodžius, esant abejonių pasitikslinti žodyne. Išanalizavus
žemaitijos kolegijos studijų programas, mokymo planus, galima būtų teigti, kad D. Buehl pateiktos mokymo – mokymosi strategijos čia tiesiogiai kalbos ugdymo procese nėra taikomos, tačiau siekiant paįvairinti studijų procesą, ilgiau išlaikyti studentų dėmesį tarties mokymo procese galima būtų taikyti kiek modifikuotas šias mokymo – mokymosi strategijas.
2.2.1. Įmagnetintos santraukos strategija
Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesą galėtų pradėti nuo įmagnetintos santraukos strategijos. Tai yra pagrindinių skaitomo teksto terminų ar sąvokų, įvardijimas. Vaizdumo dėlei paprašoma mokinių ( studentų) perskaityti nedidelę dalį jjiems užduoto teksto ieškant jame pagrindinio termino arba sąvokos. Užrašoma sąvoka ar žodis lentoje, ar parodomas projektoriumi. Paprašome mokinių ( studentų) surašyti su juo susijusias svarbiausias teksto detales ir surašyti šalia duotos sąvokos. Tuomet išdalinamos kortelės su sąvokos apibrėžomu ir mokiniai ( studentai) turi atspėti koks apibrėžimas atitinka duotą sąvoką ar terminą, pvz:
Geminata Dviejų vienodų priebalsių junginys, tariamas kaip dvigubos trukmės priebalsis.
Hiatas Dviejų balsių, dviejų dvibalsių ar balsio ir dvibalsio susidūrimas žodžio viduryje bei žodžių sandūroje.
Transkripcija Tikslus kalbos garsų užrašymas pagal tarimą tam ttikrais specialiais ženklais.
Taikant šią strategiją yra išskiriami pagrindiniai terminai ar sąvokos.
2.2.2.Grafinio analogijos atvaizdavimo strategija
Grafinis analogijos atvaizdavimas – tai strategija, suteikianti mokiniams (studentams) vaizdinę struktūrą, padedančią analizuoti pagrindinius analogijos santykius. Tai veiksmingas būdas padėti mokiniams suprasti informaciją arba sąvokas. Analogijos ppagalba mokiniai gali susieti naują informaciją su jau žinomomis sąvokomis. Palyginamo ir supriešinamo teksto struktūra padeda plačiau suprasti svarbiausias sąvokas ir žodžius. Grafinis analogijos atvaizdavimas tinka supažindinant mokinius su tema padeda suprasti skaitant arba toliau mokantis po skaitymo. Doug Buehl , išskiria tokias strategijos taikymo pakopas;
1. Išsiaiškinę ką mokiniai žino apie naują temą randama analogija su naująja sąvoka;
2. Parodoma projektoriumi analogijos atvaizdavimo schema
3. Aptariamos su mokiniais bendros abiem sąvokom ypatybės. Surašoma tai į lentelės skiltį.
4. Paklausiama mokinių kuo šios abi sąvokos skiriasi , ir skirtumai surašomi į skirtumų skiltį.
5. liepiama mokiniams raštu apibendrinti naujosios sąvokos ir jiems žinomos sąvokos panašumus ir skirtumus remiantis grafiniu analogijos atvaizdavimu, jau turima schema. ( Buehl, D.2004, p.30)
Bendrinės kalbos ugdymo procese šią strategija reiktų kiek modifikuoti. Čia būtų galima llyginti taisyklingą sąvoką bei netaisyklingą. Vietoj santykių kategorijų nagrinėti klaidos kilmės priežastis.
2. Pav. Modifikuota grafinio analogijos atvaizdavimo strategija, parengra pagal D. Buehl (2004)
Ši strategija taikoma siekiant padėti mokiniams, remiantis analogija, suvokti naujos sąvokos ir jau žinomo dalyko panašumus ir skirtumus. Pasitelkdami žinomas analogiškas sąvokas, mokiniai geriau supranta naujas sąvokas ar terminus. Suaktyvinę panašią patirtį ir turimas žinias, mokiniai įžvelgia sąsajų su nauja medžiaga. Mokiniai išmoksta rašyti santraukas vadovaudamiesi palyginimo ir supriešinimo teksto struktūra.
2.2.3. Išankstinių orientyrų strategija
Išankstinių orientyrų strategiją galima taikyti beveik kkiekvienu atveju mokant bet kurio dalyko. Vienodas poveikis pasiekiamas pasitelkus ir nespausdintas priemones, ir spausdintą tekstą. Dar prieš pradedant skaityti, mokiniams yra duodama užuominų apie pagrindines teksto mintis. Prieš pradėdami skaityti, mokiniai aktualizuoja turimas tos temos žinias ir pasidalija jomis su kitais. Šios strategijos taikymo pakopos:
a) Išskiriamos pagrindinės naujos medžiagos mintys ir sąvokos;
b) Išsiaiškinama ką mokiniai jau žino apie naują temą ir užsitikriname jog jie gebės reaguoti į išankstinius orientyrus;
c) Pateikiami 3-6 teiginių išankstiniai orientyrai, kurie prieštarauja tos medžiagos supratimui. Įtraukiami ir tokie, kurie patvirtina mokinių išankstines nuostatas;
d) Perskaitę tekstą, mokiniai grįžta prie išankstinių orientyrų teiginių ir pasako , ar jų nuomonė pasikeitė.
Šiuo atveju mokiniai ( studentai) yra skatinami nustatyti, ar tekstas patvirtina jų pačių nuomones ir paneigia bendrąsias nuomones. Atvirai išnagrinėjamos temos supratimo klaidos, tad tikėtina, kad perskaičiuos ir aptarus medžiagą mokinių nuomonė pasikeis. ( Buehl, D.2004, p.34)
Šią strategiją galima būtų taikyti siekiant išmokyti tarties normų ir atskirti tarties klaidas. Pateikti mokiniams pavyzdžius su taisyklingos ir netaisyklingos ( tarties) vartosenos pavyzdžiais ir diskusijos būdu išsiaiškinti temą. Taip galima mokyti ilgiojo nekirčiuoto ir trumpojo kirčiuoto balsio tarimo klaidų, dvibalsių tarties klaidų, priebalsio „J“ tarties, kietojo ir minkštojo priebalsio tarimo ypatumų, terminų ir tarptautinių žodžių tarties, analizuoti būdingesnes specialybės tarties klaidas.
2.2.4. Sąvokos ir apibrėžimo schema
Tai grafinė sstruktūra sutelkianti mokinių ( studentų) dėmesį į svarbiausius apibrėžimo dėmenis: klasę ar kategoriją, ypatybes ar charakteristikas, iliustracijas ar pavyzdžius. Parodoma projektoriumi tuščia sąvokos ir apibrėžimo schema, suformuluojami klausimai į kuriuos turėtų atsakyti užbaigtas apibrėžimas. Susiskirstę poromis mokiniai ( studentai) pildo sąvokos ir apibrėžimo schemą, bendrinės kalbos ( tarties) mokymo procese galima būtų naudoti tokią schemą. ( žr. 3.pav., p. 21) Ši strategija padeda vaizdžiai pateikti apibrėžimus, ir tai padeda įsiminti. Pateikiama nauja teorinė medžiaga ir mokiniai kuria jos apibrėžimo schemą. Dirbant pageidaujama remtis perskaityto teksto informacija, žodynais ar savo pačių žiniomis. Ši sąvokos ir apibrėžimo schema puikiai tinka supažindinant mokinius (studentus) su visų dalykų pagrindiniais terminais ir sąvokomis. Taikant šią strategiją mokiniai yra priversti sutelkti dėmesį, atrinkti ir sisteminti informaciją, apibrėžti sąvokas , turtinti žodyną, grafinis informacijos pateikimas įgalina greičiau įsiminti naują medžiagą.
TARTIES
KLAIDŲ
ŠALTINIAI
3. pav. Modifikuota sąvokos ir apibrėžimo schema, parengra pagal D. Buehl( 2004)
2.2.5. Frayerio modelis
Frayerio modelis – tai grafinė priemonė, susidedanti iš keturių dalių, į kurias yra įrašoma su sąvoka susijusi informacija. Sudaromas sąvokos ypatybių sąrašas, į kiekvieną modelio dalį yra įrašomos esminės, neesminės sąvokos ypatybės, pavyzdžiai, nepavydžiai. Skaitydami tekstą mokiniai turi užpildyti lentelę. Šiuo atveju mokiniai nesitenkina vien sąvokos apibrėžimu ir supranta ją plačiau, mokiniai mokomi mąstyti, atskirti ssąvokos ypatybes, yra formuluojama sąvoka su vis sudėtingesniais pavyzdžiais ir nepavydžiais.
4 pav. Fryerio modelis, parengta pagal D. Buehl (2004)
2.2.6. Semantinės ypatybės analizė
Semantinės ypatybės analizė kalbos ugdymo procese gali būti labai plačiai taikoma. Padeda mokiniams analizuoti žodžius įvardinant pagrindines jų ypatybes ir palyginant jas su kitomis žinomomis sąvokomis. Naudodamiesi lentele mokiniai išsiaiškina keletą svarbiausių žodžių ar sąvokų, įvardindami keletą svarbių jų ypatybių.
2 .lentelė
Semantinės ypatybės analizė
Pvz:
Pavyzdžiai Šis garsas gali būti tariamas netaisyklingai
Ilginama Trumpinama Dvibalsinama Kietinama Minkštinama Duslinama Skardinama Praleidžiama Nepraleidžiama Vienbalsinama Tariami du garsai Tariamas vienas garsas Garsas netariamas
Tomas +
Merginą +
Pasiilgti +
Taip pat +
Koalicija +
Smulkmena +
Grįš +
Filtras +
Užpildyta semantinės ypatybės lentele galima remtis kaip vaizdine priemone, primenančia , kuo įvairios sąvokos yra panašios ir kuo skiriasi. Pasirenkamas nagrinėjamas žodis ar sąvoka, išvardinamos trys ar keturios ypatybės , kurios galėtų būti pasirinktiems žodžiams ar terminams bendros, mokiniai žymi + ženklą jei sąvokai ar žodžiui ypatybė būdinga, – ženklą, jei – ne. Išnagrinėjus lentelę, aptariami žodžių ar sąvokų panašumai ir skirtumai. Jei du pavyzdžiai turi tiek pat pliusų ar minusų, mokiniams yra liepiama įvardinti ypatybę, kuri leistų tuos dalykus atskirti. Šiuo atveju mokiniai suvokia žodžių, priklausančių tam tikrai kategorijai ryšius, išmoksta įžvelgti jų skirtumus ir panašumus. Semantinės ypatybės lentele galima naudotis kaip pagalbine priemone ir mokantis taisyklingo bendrinės kalbos kirčiavimo:
3 lentelė
Semantinės ypatybės analizė
Kirčiuotės 1 2 3 4
Vns. Linksnis kamiene galūnėje kamiene galūnėje kamiene galūnėje kamiene galūnėje
Vard. + – + + + -(i) as + + -(i) as +
Kilm. + – + – + -(i) o + + -(i) o +
Naud. + – + – + + -am + + -am
Gal. + – + – + – + –
Įn. + – + -mi + + + -mi – +
Viet. + – + -oje
-ėje
-yje + -e – + – +
Šauksm + – + – + -a
-e + -y
-ie, -au + -e + -y
-ie. –au.
Dgs. Vard,/ Šauksm + – + – + + + +
Kilm. + – + – – + – +
Naud. + – + – – + – +
Gal. + – + + + – – +
Įn. + – + – – + – +
Viet. + – + – – + – +
Dgs. naud.
1 2 3 4
M
Dgs. gal. ~_/ _/ _
Šaukštams
Šaukštus
-_/ _/ _ _ -_ _
Raštams
Raštus
_ _ _ _ _ _ _/
Langams
Langus
/_ _ _/ _
34a 34b 3a 3b 3 _ _ _/
Namams
Namus
_ _ _
Mokiniai ( studentai) įgyja puikią skyriaus ar temos santrauką, kuri padės ruoštis kontroliniams darbams. Lentelė pravers kaip gerai sutvarkyta informacija atliekant užduotis raštu
IŠVADOS
1. Bendrinė kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautos pprestižo ir didžiavimosi dalykas. Lietuvių bendrinė kalba yra Lietuvos tautinio ir kultūrinio savitumo pagrindas. Lietuvos Respublikos Konstitucija jau suteiktas valstybinės kalbos statusas, ji yra valstybės valdymo – valstybės ir individo, valstybės ir visuomenės santykių kalba. Todėl labai svarbu , kad kiekvienas lietuvis gebėtų kalbėti ir tasisyklingai tarti žodžius valstybine kalba.
2. Valstybinė kalbos ir ugdymo politika turi sukurti atsvarą globalizacijos sąlygojamoms naujoms vertybinėms orientacijoms, antraip ateities žinių visuomenė gali būti praradusi savo kalbą ir apskritai tautinę tapatybę
3. Ir vaikams, ir suaugusiesiems turėtų būti pprieinamas tinkamas ir pakankamas kalbos mokymas nepažeidžiant jų teisės išsaugoti savo gimtąją kalbą.To galima pasiekti pasitelkus strateginį mąstymą ir mokymo procese.
4. Mokymo procese strateginis planavimas užtikrina efektyvų ir planingą informacijos įsisavinimą, organizuoja lavinimosi procesus bei užtikrina informacijos pateikimą , kuris mokymosi pproceso metu ilgainiui turi virsti moksleivių žiniomis. Čia negalima išskirti ryškios strateginio planavimo metodologijos ( iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų, ar integruotos). Tačiau pedagoginėje veikloje yra ryškus moksleivių žinių valdymas per tikslus, kuriam būdingas aiškus užduočių formulavimas.
5. Žemaitijos kolegijoje taisyklingos tarties mokymas yra kalbos kultūros ir raštvedybos modulio programos dalis, kuri susideda iš 2 kreditų, 80 valandų. 36 Valandos yra skiriamos teorinėms paskaitoms, 24 praktikumai, 20 savarankiško darbo valandų. Taisyklingos tarties mokymui yra skiriama 6 teorijos valandos ir 4 praktikumai bei 5 savarankiško darbo valandos.
6. Išanalizavus Žemaitijos kolegijos studijų programas, mokymo planus, galima būtų teigti, kad D. Buehl pateiktos mokymo – mokymosi strategijos čia tiesiogiai bendrinės kalbos ugdymo procese nėra taikomos, tačiau galima pastebėti atskirus jų elementus, pvz: įtraukianti ppaskaita, klausimų ir atsakymų metodas, savarankiškas darbas, darbas mažose grupėse, ekspertų metodas, individualus darbas, atvejo analizė , projekto ruošimas ir kt.
7. Tačiau bendrinės kalbos ( tarties) mokymo –mokymosi procese galėtų taikyti kiek modifikuotas ir specialiai tarties mokymui pritaikytas šias Doug Buehl pateiktas mokymo – mokymosi strategijas: Įmagnetintos santraukos strategija; Grafinio analogijos atvaizdavimo; Išankstinių orientyrų, Sąvokos ir apibrėžimo; Fryerio modelis; semantinės ypatybės analizė.
LITERATŪRA:
1. Alaunienė, Z., Babickienė, Z. Studentų požiūris į kalbos kultūrą ir jos studijas// Gimtoji kalba 2003, kovas, p.6-10
2. Buehl, D. ( 2004) IInteraktyviojo mokymosi strategijos, Vilnius: Garnelis;
3. Bernotienė, R., Kučinskaitė, R. (2003) Garsinė analizė pradinėse klasėse// Žvirblių takas 2003 Nr.2,p.38
5. Džežulskienė, J. (2005) Lietuvių kalbos vadovėlis kitakalbiams, Kaunas: Technologija;
6. Gavenauskienė, D., Keršienė, V.( 2001) Kalbos kultūros vadovėlis, Vilnius:Homo liber;
7. Girdenis, A., Pupkis, A. (1970) Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija// Kultūros barai 1970 Nr. 1 (61)p.65-67
8. Girdenis, A. (1995) Teoriniai fonologijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus universitetas;
9. Griškevičienė, J.Lapkuvienė, C. Ir kt. ( 2003) Lietuvių kalbos kultūros vadovėlis kolegijoms, Vilnius: UAB “ Marandas”;
10. Kalbos kultūra, raštvedyba, protokolas ir etiketas, prieiga per internetą: http://www.lta.lt//padaliniai/kkc/kalbos_kultūra.htm
11. Kuizinienė, I. (2005) Paskaitų konspektas// Vilniaus dailės akademija, UNESCO kultūros politikos ir vadybos katedra;
12. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai XI – XII klasėms (2002 m.), patvirtinta LR Švietimo ir mokslo ministro 2002 m. rugpjūč14. io 21 d. įsakymu Nr.1465, prieiga per internetą www.pedagogika.lt/utkm.pdf
13. Lietuvių kalbos ugdymo strategijos projektas (2002 m.), prieiga per internetą http://72.14.221.104/search?q=cache:PvKcAEX0NfkJ:svietimas.takas.lt/il/il.php%3FS;
14. Leonavičienė, V., Salienė, V.( 2001) Kalbų mokymo(si) metrodika remiantis teksto lingvistika // Žmogus ir žodis, 2001 Nr.3
15. Mingaila, R. (2001) Strateginių tikslų nustatymas // Mingaila, R. (2001) Logistika, Vilnius: Petro ofsetas, p.97;
16. Mingaila, R. Strateginis planavimas // Mingaila, R. (2001) Logistika, Vilnius: Petro ofsetas, p76-81;
17. Mingaila, R. Strategijos ieškojimas// Mingaila, R. (2001) Logistika, Vilnius: Petro ofsetas, p76-81;
18. Mingaila, R. Strateginio planavimo objektas // Mingaila, R. (2001) Logistika, Vilnius: PPetro ofsetas, p74
19. Mingaila, R. Strateginės veiklos vienetai // Mingaila, R. (2001) Logistika, Vilnius: Petro ofsetas, p75
20. Pakerys, A. (1995) Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Žara
21. Pupkis, A. (2005) Kalbos kultūros studijos, Vilnius
22. Ruseckienė , L. (2001) Literatūros pedagogikos studijos, Vilnius: Gimtasis žodis;
23. Sheilsas, J. (1995) Komunikacija kalbos pamokoje. Vilnius: Leidybos centras;
24. Smetonienė, I. (2004) Kalbos politika ir jos perspektyvos// Gimtoji kalba 2004, birželis, p.2-7
25. Šukys, J.(2003) Kalbos kultūra visiems, Kaunas: Šviesa;
26. Vaitkevičiūtė, V. ( 2001) Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas. Vilnius:Pradai;
27. Valstybinės kalbos politikos 2003-2008 m. Gairės. Patvirtinta LR Seimo 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. IX-1595// Gimtoji kalba, 2003 m. birželis, p. 2-7
28. Valstybinės švietimo strategija 2003-2012 metų nuostatos, patvirtintos LR Seimo 2003m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX –1700, prieiga per internetą www.lmt.lt/PROJEKTAI/TEKSTAI/smm.doc;
29. Vasiliauskas, A. (2001) Firmų strateginis valdymas: vadovėlis studentams ir verslininkams, Vilnius: VVK leidykla;
30. Žemaitijos kolegija. Dalyko modulio programa (2004 )“ Kalbos kultūra ir raštvedyba”
31. Žemaitijos kolegijos tinklapis www.zemko.lt
