Dainuojamoji tautosaka

Daina – vienas seniausių kūrinių. Lietuvių tauta nėra sukūrusi herojinio epo, todėl manoma, kad lietuvių liaudies dainos galėtų būti savotiška herojinio epo atmaina ; juk dainose atsiskleidžia seniausia tautos dvasinė patirtis, žmonių buitis, papročiai, senojo tikėjimo ženklai, pasaulėjauta. Daina – tai dvasinės kultūros atrama, taurių idealų reiškėja. Dainos gražios ir savitos, jos :

Lyriškos;

alsuoja pastovia namų , šeimos gyvenimo tvirtybe.

Lietuvių liaudies dainoms būdinga formos kultūra. Dainų pasaulis skaidrus ir erdvus. Jose vyrauja tikroviški vaizdai, bbet įterpiami ir idealizuoti, fantastiški regėjimai. Dainose buities ar gamtos vaizdai dažnaiusiai lakoniški, grkštūs, giedri, o svarbiausi dainų simboliai yra lyg dieviškos šviesos nutvieksti. Lietuvių tautai būdinga intymi, švelni dainų nuotaika; dainų kalba krikštolinio skambėjimo.

Dainose, kaip ir visoje tautosakoje, matyti, kaip bręsta tautinė savimonė.

Lietuvių liaudies dainų lobynas milžiniškas. Rinkti ir užrašinėti dainos pradėtos 19 a., stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, kuomet į l.l. dainas imta žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. 1825 mm. L. Rėza išleidžia pirmąjį rinkinį.

Lietuvių liaudies dainų melodijoms būdingas lyriškumas ir meniškumas. Melodijai daugiausia įtakos turėjo dainų tekstai; ji priklauso nuo dainos žodžių, o tuo paąiu – ir nuo dainų tipo. Mergvakario, karo, advento dainų melodija liūdna. ŠŠiose dainose kalbama apie mergelės sunkią dalią, apie bernelį, negrįžtantį iš karo, apie antgamtiškų jėgų paslaptingą įtaką žmonių pasauliui ir jo tvarkai. O jaunimo, darbo ,kai kurios darbo dainos yra linksmesnės, jose apdainuojama meilė, šventės, darbo džiaugsmas.

ADVENTO IR KALĖDŲ DAINOS:Žiemos artėjimas, nuotakos, jaunikio rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimoms vestuvėms, senų metų išlydėjimas – dominuojanti advento ir kalėdinių dainų tema. Dainų žodžiuose daug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis – pilkas žvirblelis, dagilėlis, vanagėlis, viliojantismergelę voverėlę į savo lizdelį. Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakarais laukianti bernelio sakalėlio.

Advento dainos daugiausia santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Tose dainose daugiausia girdimi žodeliai “ leliumai “, “ aleliuma rūtele “ , “ aleliuma “( “ leliuoti “ rreiškia aimanuoti, liūliuti, sūpuoti ).

Kalėdinėse dainose ( daugiausia priedainiuose ) kartojamas žodelis “ kalėda “. Šios dainos yra vienos seniausių iš lietuvių dainų, kur kas senesnės už krikščionybę Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug teturi. Manoma, jog žodis “ kalėda “ į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų ir romėnų, per slavų kraštus.

Vidury lauko

Stovi grūšelė

Kalėda

Oi ir iškrito

Trys kibirkštėlės

Kalėda

Ir pasidarė

Dideli dyvai

Kalėda

Dideli dyvai

Marios mmėlynos

Kalėda

Tose marėse

Laivelis plūko

Kalėda

Tai viena seniausių kalėdautojų dainų. Šioje dainoje apdainuojamas mitologinis Visatos susikūrimo vaizdas.

Apskritai senuosiuose tautodailės kūriniuose ( ypač verpstėse ir ant skrynių ) plačiai paplitęs motyvas – dirbinio plokštuma dalijama į tris dalis su viena centrine dalimi, kurioje piešiamas medis. Toks suskirstymas reiškė Visatos padalijimą į tris kategorijas.

Senovėje buvo tikima, jog kūčių naktis – tai chaoso jėgų naktis, kuomet gamtos tvarka pakrinka ir visas didysis Kosmoso ratas akimirkai nustoja sukęsis. Visa gamta tą naktį pasiekia aukščiausią būties ribą. Tai viena grėsmingiausių naktų, nes tuomet gali įvykti taip, jog visa gamta pasisuks myriop, gyvybės ciklas gali niekuomet jau nebepasikartoti.

Grūšelė lietuvių mitologijoje – gyvybės medis. Šio medžio įvaizdis daugiausia sutinkamas kalėdinėse dainose, nes kūčių naktį žmonės ypatingai mylėjo vaismedžius ( kriaušes, obelis ) , siejo juos su mirusiųjų vėlėmis. Vienas medis begalinėjė tuštumoje simbolizuoja kosmogoniją – visa ko pradžią; būties susidūrimą, sąlytį su nebūtimi. Visa tai, kas yra, atsirado iš kovos, būčiai tarsi išplėšus daiktus iš nebūties, išskėlus tas kibirkštėles, kurios galiausiai iškrenta iš tuštumos.

Trys kibirkštėlės – trilypis pasaulis ( požemis, žemė ir dangus ). Ugnis senovėje laikyta šventa. Tai saulės ir šviesos, pradžios ženklas.

Mėlynos mmarelės ( vandens kultas ) – tai gyvybės, paslapties simbolis, siejamos su požemio sfera. Iš šių pagrindinių stichijų, vandens ir ugnies , susikūrė pasaulis. Žemės atsiradimas – tai didysis dyvas, didysis stebuklas. Šioje dainoje pasaulį simbolizuoja laivelis, plūkantis mariose. Lietuvių poetinėje tradicijoje pasaulio modelis buvo reiškiamas ne tik medžio, bet ir iš jo padarytų daiktų – namo, laivo, tilto įvaizdžiuose. Tie objektai buvo įvardijami jungiančiais visas tris visatos sritis, arba, mitologiškai tariant, visus tris pasaulius : požemio, žemės ir dangaus ir vaizduojami tokiose pat situacijose kaip ir medžiai : ant kalno prie vandens. Juose apgyvendinami žmonės, dievai, paukščiai, dangaus šviesuliai.

Marios ir laivas tarsi suliejami į vientisą būtį,amžinai, nuolat ir nekintamai egzistuojančią “sistemą “. Tai savotiška pasaulio lemties metafora : už šio laikino ir kintančio materialaus pasaulio ( laivas – materija ) nuolat yra ir nepaliauja buvęs anapus žmogaus pažinimo ribų esantis nežemiškasis pasaulis, didžioji paslaptis, visos esamybės pradžia, kurią simbolizuoja marios.

1. Visa senovės baltų pasaulėžiūra susiformavo pagal pasaulio modelio principą.

2. Suvokti pasaulį, kaip vieningą sistemą, susiklosčiusią pagal pasaulio medžio principą, tais laikais reiškė savotiškai jį pažinti, išskirti jį iš chaoso ir padaryti jį “ savą “.

3. Per Naujuosius metus, kai pagal laiko cikliškumo koncepciją, Kosmosas sugrįždavo į savo ppirmykštį nedeferencijuotą būvį – Chaosą, ir ypatingu perėjimo ritualu reikėdavo vėl sukurti Kosmosą su visais jo kūrimosi etapais, buvo sakomi su pasaulio koncepcija susiję žodžiai.

4. Manoma, kad pagal pasaulio modelio principą susikūręs visas “ savas “ pasaulis. Tuo pačiu principu, mitologiškai interpretuojama visos savos genties kultūra ir socialinis jos gyvenimas.Pasaulio medžio horizantalioje struktūroje galima išakirti tai, kas įsisavintą ( susiję su kultūra ) ir kas neįsisavinta ( susiję su gamta ).