darbas

Ką reiškia būti laisvu žmogumi?

Laisvė – aktuali tema ne tik šiais laikais. Apie ją jau buvo kalbama ir antikoje. Žymiausias senovės graikų filosofas Epiktetas turėjo iškėlęs žmogui tikslą – „išsiugdyti vidinę dvasinę laisvę ir būti nepriklausomam nuo išorinių sąlygų“. Todėl teigė, kad „laisvė pasiekiama ne išsipildant troškimams, o nugalint troškimus“. Tą pačią mintį kitais žodžiais perteikia dar vienas žymus visuomenės veikėjas P. Dž Heizas, tvirtindamas, kad „galimybė daryti viską, ką tik norime, ne laisvumas ir ne laisvė“. Anot ššių mąstytojų, galima susidaryti nuomonę, kad žmogus tampa laisvės vergu. Ir kad sužinotumei, jog tai tiesa, stenkis: nukreipk visas jėgas į šitai: nemiegok naktų, kad susidarytum nuomones, teikiančias žmogui laisvę, derinkis ne prie sukriošusio turčiaus, o prie filosofo, stebėk jį, pajausk jo mąstymo galią, įžvalgą. Jo slenkstį mink – ateidamas šičia, gėdos neužsitrauksi ir neišeisi tuščias, negavęs naudos, jeigu kreipsies kaip pridera. O jei ir ne – tai nors pabandyk: bandyti – ne gėda. Juk gal ne kaip tik vien ttai, kad žmogus nori, turi galimybę ir sugeba pabandyti, suteikia jam jau tam tikrą laisvę. Štai koks turi būti laisvo žmogaus žodis, rūpestingai ištyrinėjusio laisvės klausimą bei kaip ir privalo būti, suradusio jo esmę. O jei ieškai n ten, kur tta esmė yra, nieko nuostabaus, kad jos niekada ir nesurandi.

Pasaulyje nerastume nė vieno laisvo žmogaus. Juk laisvas gali būti tik tas, kas gyvena kaip nori, kurio negalima priversti nei žodžiu, nei veiksmu, kuriam negalima trukdyti, kurio siekimai nežino kliūčių, užmačios – tik sėkmingos. Laisvas tas, kas gyvena neapsirikdamas, nesuklupdamas, nesiskųsdamas likimu. Tačiau ar randame bent vieną tokį, kuris gyvena neliūdėdamas, nepavydėdamas, nevaržydamas kitų laisvės? Nė vieno. Tad visai pagrįstai galima teigti, kad laisvas žmogus – tik miręs žmogus

kas yra tikrasis laisvės subjektas, kuriam laisvė ir yra būsena? (262 – 263 psl.).

Surasti atsakymą į šį klausimą yra problematiška, nes laisvė neretai yra sujungiama su valios sąvoka, nes beveik kiekvienas apmąstymas prasideda valios laisve ir tuo būdu jau iš aanksto užkerta kelią į tikrąjį laisvės nešėją. Valia anaiptol nėra nepriklausoma. Ji yra asmens valia: ne ji apsprendžia asmenį, o asmuo ją apsprendžia, ją auklėdamas, stiprindamas ar silpnindamas, grūdindamas ir lenkdamas ta ar kita linkme. Tačiau asmens paties atžvilgiu valia nėra laisva. Ji vykdo tai, ką asmuo jai liepia, įsako. Galbūt valia tai daro nenoromis, bet vis vien daro. Valia yra įrankis laisvam asmens veiksmui, bet ne šio veiksmo autorius: jo autorius yra asmuo. Užtat valia neatsako už laisvą veiksmą, oo asmuo atsako už jį. Juk negalima atsikratyti atsakingumo nurodant, kad dėl to yra kalta valia. Tad kalbėti apie valią kaip laisvės subjektą, galima tik netiesiogine prasme. (263 psl.).

Tas pat yra ir su protu, atmintimi, vaizduote, jausmais, juslėmis ir t.t.. Juk jos priklauso žmogaus prigimčiai, todėl yra apspręstos ir tuo pačiu nelaisvos.

Vis tik pats asmo yra laisvas subjektas arba jos nešėjas ir laisvų veiksmų autorius. Ne asmens prigimtis, neišskyrus nei valios, yra laisva, bet pats asmuo yra laisvas ir niekas kitas. Asmens šaknys glūdi kūrime Žmogaus kaip Dievo Tu. Tuo pačiu šiame kūrime glūdi ir laisvė. Laisvas kilimas ir žmogaus kilimas yra neperskiriami.