daug analiziu

Macernio “vizijos”

Įžanga

„Vizijos“ – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. „Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.

Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio įžanga.

Įžanga

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,

O tten už lango blaškosi klajoklis vėjas

Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,

Duris užversiu dar tampriau –

Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai,

Paskendęs vakaro rimty mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,

Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus,

Ir žmones einant iš kartos į kartą –

Tuos žmones jaunus, panašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,

Gegužės mėnesio naktis brandžias,

Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų

Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai pplazda jie šio vakaro šešėliuos,

Ryškėja mostai ir galia

Ir pamažu atgimsta vėliai,

Atgimsta vėliai per mane.

„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.

Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir nnamai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą, priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę. Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.

Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys. Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.

Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis?kalvos?namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eeilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau gyvenusias.

Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemę žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinis apibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas.

Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimsta praeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o jjoje projektuojama ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane.“ Taigi „Vizijos“ tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai.

Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėlius pasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiek dvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje paliekame eilėraščio subjektą namų erdvėje, mąstantį ir prisimenantį.

Pirmoji

Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia.“ ji suteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas – vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijos pabaigoje.

Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą viziją. Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį klaikiam“. Vizija kyla namuose.

Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir artimoji erdvė, apšviesta vidurdienio salės. Frazė „Į saule degančius namus.“ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą minima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant šakų“. Saulės spindulių ir medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga.

„Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba, kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono kkamino jau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm.“ jaukų namų aplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio, kvapų.

Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums varpeliais, / O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“.

Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės suokimas, strazdų daina.

Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijos oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labai taikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“ pasikartojimuose girdi lietaus ošimą.

Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“. Apibendrina viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaro ryškų kontrastą paskutiniajai eilutei.

Antroji

„Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė – kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų išskirtinumą, jų svarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko sodyba, tačiau paslaptinga ir mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai, aidi ūkininko žingsniai.

Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis, garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus, kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu, /Kol rrytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime / Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir ją sukelia kvapai. Pati vizija realistinė, paremta prisiminimais.

Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis. Jis dvejopas. Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekelia grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos – gėris, dieviškoji galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį – miestą, purviną ir triukšmingą. Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“ parašytas atskiroje eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimą visiškai išblaško.

Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčios rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai, šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kyla platus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl jis toks svarbus lyriniam subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodija išgaunama meldo vamzdeliu, – tai protėvių, praeities kartų palikimas. O piemuo eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių, būdingų namams ir artimai erdvei.

Trečioji

„Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė, kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka vaidmenį, susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo.

Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai,

yra viena iš „praeities šešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos.

Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba, ekstazinė lyrinio subjekto būsena.

Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena.

Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo. Sodas –– senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“ vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė. Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia iir ramina.

Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems. Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“. Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka llaukai – sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų. Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.

Ketvirtoji

„Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir „Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią perkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektą juodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova persimeta i subjekto sielą, paukštis „meta šešėli“.

Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį tai vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senu maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su DDievu. Ypač senolės – globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus ir giedras.

„Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris – motina. Tik jos paveikslas visai netikėtas. Kai kurie mokslininkai mano, jog ši metafora susijusi su asmeniniais Vytauto Mačernio išgyvenimais.ne vienas, geriau pažinojęs Mačernių šeimą, teigė, jog mama nemėgusi Vytauto ir šis tai skaudžiai išgyvenęs.

„Ketvirtosios“ vvizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus. Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena priežastis, padedanti kilti vizijai, antroji – mistiškas sekmadienio vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – prisiminimas pereina į sapną – pasirodo vasaros vidurdienis ir „.lyg sapne matytos karalaitės pirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektas regi haliucinaciją.

Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo gestas – tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“. Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta (protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei, bet paliekamos atviros sapnui. Tai panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę ir leidžia pereiti į sapną.

Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolė nušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui.

Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir paguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmas išprovokuotas pasaulio.

Penktoji

„Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o tiksliau – veikėjų grupės. Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta. Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje – atviroje, šviesioje ir šiltoje. Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė: bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, iišdidi laisva. Jų būtis – nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados išlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti žemdirbių kartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai.

Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą, kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkai niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jų egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų sielose. Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą.

Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų erdvės į pasaulį. Čia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių. Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Negalėjimas to padaryti sukelia kančią.

Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė, kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose. Ją sukelia apsvaigimas.

IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į praeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa, neryškių virpančių kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti.

Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai. Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo lliepsnose“ regi ateities vaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį vaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis reiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais paplūdusi, iš lėto mirė saulė“. Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis, pakeitęs mirusią saulę. Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali pakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė „Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje, o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika, mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai depresija, kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas.

Šeštoji

„Šeštojoje“ vizijoje ryškėja šviesos ir tamsos priešprieša. Praeities, senolė, namų erdvė reprezentuoja šviesą, pasaulis tamsos karalystę.

Lyrinio subjekto regėjimas kyla iš šviesaus ir gražaus praeities prisiminimo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“, žibėjo didelės ir skaisčios žvaigždės, virš pievų sklaistėsi migla. Lyrinis subjektas sėdi kambaryje, grįžęs iš pasaulio. Namai čia jau kitokie nei ankstesnėse vizijose. Jie primena dvarą, pilį su protėviais, žvelgiančiais iš senų portretų. Kai kas mano, jog ši ištrauka neatsitiktinė V.Mačernis norėjo pabrėžti savo aristokratišką kilmę.

Prisiminimuose iškyla senolė. Pirmąsyk lyrinis subjektas ją regi senolių portretuose, vėliau ji kalbasi su anūku sapno erdvėje ir laike. Tai vienintelė vieta cikle, kur veikėjai

bendrauja verbaline kalba, kitose vizijose „kalbasi“ gestais.

Sapnas eilėraščio žmogų nuneša į sodą, apibertą baltučiais obelų žiedlapiais. Jie „sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu svaigina“. Taigi vizija iškyla apsvaigus žiedų kvapu. Regėjime subjektas mato senelę „po didele purena obelim“. Vėl minima obelis kaip gyvenimiškos išminties medis. Senolės paveikslas labai gražus. Ji tarsi pasakų fėja, apšviesta auksinių saulės spindulių, balta ir paslaptinga.

Senolės ir subjekto pokalbis nukelia į dar gilesnę praeitį, į vaikystės laukus. Čia iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. VVaiko kėlimasis luotu per ežerą – tarsi būsimųjų išėjimų pradžia. Labai svarbus ir įdomus antrasis lyrinio subjekto išėjimas: „.kai tik paaugus, tuoj pasauli išėjau“ jaunuolis palieka namus kartu su bendraamžiais, savąja karta: „ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę“. Jaunuoliai eina „pagal saulėtą laiko upę“, kopia į kalnus, nuo jų žvelgia ir į žemę ir į žvaigždes. Šis epizodas vienintelis kūrinyje, kur pasaulis šviesus ir geras. Matyt, tokį matymą nulėmė lyrinio subjekto jaunystė. Juk jaunam viskas atrodo šviesu iir gera.

Deja, šis laikas labai trumpas: „Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo“. Eilėraščio žmogus atsidūręs mieste, namuose. Tačiau šių namų erdvė kitokia nei įprasta, svetima ir šalta. Net vakaras primena pakaruoklį, o vėjo ūžimas – vvalkatos dainą. Tačiau priešiška aplinka paskatina lyrinį subjektą darbui. Į kokius klausimus jis ieško atsakymų knygose?.. Tai susiję su jaunuolio misija, kurią jau vizijos pradžioje išpranašauja senolė: „Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys“. Žodis „tėviškė“ galėtu turėti dvejopą prasmę: tėvų namus ir visą šalį, tautą. Kad pastaroji prasmė yra teisinga, išryškėja vėliau, kaip pats lyrinis subjektas ja patvirtina:

Ir kaupias jėgos, rodos, galėtum vargo ir kančios skliautus pečiais nukelti

Ir visą šalį po nauju dangum išvest.

Labai didingas ir taurus pasiryžimas būti tautos vedliu, tačiau kaip tai įgyvendinti? Visų pirma tai pasipriešinimas pasaulio skleidžiamai tamsai, nusiraminimui, kančiai. O pasipriešinti gali tik tas , kurio gyvenimas pats šviečia: „ tegu jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį, nušvietusi erdves, juoda aanglim į žemę krinta“. Čia atskleista tautos aukos tema. Subjektas, dovanodamas pasauliui šviesą, sudega pats.

Septintoji

„Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių namai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta kilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių ir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiai atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – „ Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau vizijoje minimi ir antiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios žžmonės“.

Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimo būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi liepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apie karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeina ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kas V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjų gėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė, rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai svarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslapties simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulės simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas.

Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana, o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą. Kūryba juk yra nulemta Dievo.

„Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama „vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį, perduoda jiems slaptą nerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais jjis pasidalina didžiąją vertybę.

Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni, amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina „išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su pasaulio parnešta kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji protėvių namai.

„Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį – sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo.

Pabaiga

„Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau ne vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo pasaulio reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvom akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektas protėvių namuose. Pasaulinio karo tamsa apglėbia ir poeto namus.

Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji taip pat klaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan krantan, „ šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“.

Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti dar vieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikė nebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes liūdnas“. Tačiau „Vizijų“ žmogus nepriklauso silpnesniems, jo širdis trokšta susikauti su pasaulio tamsa.

Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą lliepsnos. Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų, be skausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip pat priklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas, pažinimo saulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali, herojai „ sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“.

Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis. Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžio lediniai dužiai“.

Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos nakties regėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabar situacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęs nuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligi didžiųjų aukštumų“.

Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus – išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mes nežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė su blogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo.

Antanas Škėma

(1911-1961)

Studijavęs mediciną ir teisę Kauno universitete 1929-1935 m., Kauno ir Vilniaus teatrų aktorius 1936-1944 m., ginkluoto sukilimo 1941 m. birželio mėn. dalyvis, Augsburgo, Hanau, Monrealio lietuviškų teatro trupių aktorius ir režisierius, JAV fabrikų darbininkas ir viešbučio lifto patarnautojas, pirmąją pjesę „Julijana“ parašė 1941-1943 m., o pirmąją novelių knygą „Nuodėguliai

ir kibirkštys“ (1947) Tiubingene. Aktyvus „Literatūros lankų“ bendradarbis ir „Santaros – Šviesos“ suvažiavimų dalyvis. Žuvo autokatastrofoje. Griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, politinį ir moralinį didaktizmą, prisirišimą prie kaimo kaip vienintelio tautinės gyvybės šaltinio. Tikroji literatūra, pasak A.Škėmos, nėra „raminantys vaistai“ – ji bando „išrengti žmogų visoje jo nuogybėje“, atvaizduoti „mirtinai alsuojančią kančią“ ir išreikšti nebūties suvokimą.

Pagrindinė A. Škėmos dramų „Živilė“ (1948), „Pabudimas“ (1956), „Žvakidė“ (1957) problema – ištikimybė laisvės principams ir išdavystė – atausta pirmosios sovietinio okupacijos realijomis.

Romane „Balta ddrobulė” (1958) kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Vidinių būsenų tėkmė. spontaniškai prasimušanti, gulasi į vieno žmogaus gyvenimo istoriją, kuri plėtojama šokinėjančiu ritmu, maišant laikus, pagal modernaus romano konvenciją. Paskutiniųjų dešimtmečių šalies istorija – nepriklausomybės metai, sovietinė okupacija, „perkeltųjų asmenų“ stovyklos – įsiterpia ne tik sugestyviomis atsiminimų detalėmis, bet ir išplėtotais epizodais. Aplinka regima itin iš arti – Amerikos didmiesčio aplinka (požeminiai traukiniai, ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai), kuri priimama kaip įprasta, ssava, jau nežadanti kaimietiškos atstūmimo reakcijos, itin stiprios pirmuose egzodo literatūros kūriniuose. Dialoguose atgyja amerikietiško kalbos būdo intymus šūksmingumas, energingos trumpalaikės frazės, lietuviškas-amerikietiškas slengas. „Baltos drobulės“ stilistika, taip imliai sugerianti šiuolaikinės civilizacijos daiktiškumą ir kvapą, vis dėlto nėra nei atspindinti, nnei aprašinėjanti, o paklūsta sukiršintos šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta „sąmonės srauto“ romanuose.

Antanas Garšva, poetas, enkavedistų muštas per galvą, kad imtų rašyti tarybinius eilėraščius ir taptų „mūsų“, serga neišgydoma nervų liga – protarpiais jį užgula paralyžiuojantis siaubas. Jis nedrįsta vesti mylimos moters. Jis neturi suformuotos pasaulėžiūros, o vykdo tik „ieškančiųjų įsakymus“, kurie neigia „griežtą tikėjimą“, virstantį galų gale blogiu. Jis atmeta patriotinio poeto – pranašo moralinę direktyvą: „mums nevalia dabar rūpintis vien savimi. Mums reikia rūpintis tauta“. Jis ironiškai stebi, kilnodamas liftu prabangaus viešbučio gyventojus, margaspalvį, ūžiančio pasaulio šurmulį, regėdamas tik tuštumą, kuri nieko nesako atklydusiam „lietuviškam kaukui“. Jis nuolat ironizuoja ir pats save, griaudamas savo reikšmingumo iliuzijas, detronizuodamas šventą vaikystės gražumą. Tačiau vienintelis šitos kkrintančios bedugnėn egzistencijos akstinas yra kūryba: „Bijau mirties, todėl rašau“. Toji kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogina iki pat slapčiausių savo psichologinių kompleksų, kai jis pagaliau nebetiki niekuo – tik mirtimi,

A.Škėma radikaliai sumodernino egzodo literatūros dramos ir prozos žanrus, savitai suimdamas postekspresionizmo, siurrealizmo, „sąmonės srauto“ poveikius, nors ne visada išvengė emociškai forsuotos retorikos, melodramatiško kontrastiškumo ir išblaškytos kompozicijos.

A.Škėmos romanas “Balta drobulė” analizė.

A.Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas. Jo intelektualinis-psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonės srauto” forma, su gausiomis įliuzijomis į ppasaulinę ir lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano herojus Antanas Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Tai tikras XXa. žmogus. Jis – intelektualas Emigranto padėtis neatitinka A.Garšvos dvasinio turinio ir interesų. Iš to kyla ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško, bjauraus pasaulio vaizdas. Garšva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Iš veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iš suvokto pasaulio vaizdo, iš kančių ir minčių bei išgyvenimų kyla ir romano problemos. Garšva sprendžia amžinus būties klausimus, kokia gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam gyventi.

Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu vaizdo kūrimu (praeities vaizdavimas, Garšvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių senumo įvykiais). Vaizduojamas ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį ir nutrūksta kitos dienos rytą).

Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe – viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas nurodomas smulkiai ir tiksliai – tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas romane psichologiškai artimas herojui, iš pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiškajam judėjimui erdvėje ir laike perteikti, o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus, reakcijas, sąmonės srautą, pasąmonės impulsus.

Rašytojas lieka ištikimas pesimistinei gyvenimo sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikšmis. Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokšta viso gyvenimo, teigia būties pilnatvę. Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą ištikusi tragiška lemtis. Žmogus grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o instinktai. Jis priverstas kovoti už savo gyvybę (akmeniu užmušti kitą žmogų). Kas tokiame absurdiškame pasaulyje priklauso nuo žmogaus? Gyvenimą įprasmina menas, kūryba, dvasia.

lšeivijos kritika pabrėžia, kad “Balta drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina mąstyti, įpareigoja, ragina kovoti už geresnį pasaulį.

Marcinkeviciaus “Mazvydo” pokalbis su Vilentu

Justinas Marcinkevičius – lietuvių tautos poetas, kuriam svarbiausia tėvynė, gimtoji kalba, jos saugojimas ir puoselėjimas. Poetas siekia, kad jo žodis būtų išgirstas ir suprastas. Marcinkevičiaus kūryba įvairių žanru: dramos, eilėraščiai, poeos, apysakos. „Mažvydas“ – draminė poema. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Didelę įtaką dramoje turi herojaus vidiniai išgyvenimai, kaltės jausmas, dėl mylimos moters bei jo tikrojo sūnaus kančių. Scena, kurioje Mažvydas kalbasi su Vilentu, atskleidžia Mažvydo nusivylima bei pasidavima: ,,<.> ir vystam lyg nušalnotos rudens žolės <.>“. Jam skaudu , kad darbas, kurį Martynas atliko ir kurį Vilentas pavadino „Titano darbu“, yra beprasmis, kaip „Sizifo ddarbas“. Mažvydas yra sunerimes ir abejoja, ar dar ilgai lietuvių kalba išliks Karaliaučiuje. Vilentas, kaip vienas iš lietuvių raštijos kūrėjų, nesupranta Mažvydo pozicijos, jo neįkainojamą ir neįvertinamą darba – Katekizmą įvardija Titano darbu, kuris reiškia stiprybę i galybę. Vilento žodžiuose pasireiškia ir absurdo, nuogąstavimo gaida: „Tai ką tada šnekėt kitiems?“ Vilentas tuo nori pasakyti, kad vienintelis Mažvydas, nebijodamas pasekmių ir taip mylėdamas savo kalbą, sugebėjo padaryti tai, ko kiti net nesiryžtų. Tačiau Mažvydo net nepasiekia Vilento žodžiai, jis žino ir mato, kad darbo, kurį jis įdėjo, kad kalba nebūtų užmiršta, rezultatai yra bevaisiai: “ Jau vis dažniau dairausi į aruodus, o jie, brolau tu mano, nepilni: neužauginta, išbarstyta <.>“. Vilentas nepasiduoda Mažvydo nusivylimui, tiesiog bando įvardinti tai, kas buvo atlikta žmogaus, taip mylėjusio savo kalbą ir tautą: „Tu žodį iškirtai – kaip akmeny!“. Vilentui nutilus, Mažvydas pradeda dėstyti savo mintis, kurios atskleidžia bei parodo jo požiūrį į gyvenimą: „Šitiek metų tarytum karčią mėteliu arbatą geriu aš pareigą. Tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko. Bijau prisipažinti, kad ne Dievui tai buvo pareiga, o žodžiui.“ Mažvydas jautėsi skolingas – skolingas savo tautai. Gailėjosi jis savo žodžių, kuriuose jis sakė, kad geriau prarasti Lietuvą nei Dievą. Visą gyvenimą jis jautė tą

sunkų sąžinės graužimą, jautėsi esąs tiek daug skolingas. Šioje ištraukoje yra daug herojaus vidinių išgyvenimų ir vidinių konfliktų. Joje atsiskleidžia jausmai Dievui, tėvynei, beprotiškas troškimas kažką pakeisti. Čia jis savęs neaukština, nekelia, nesididžiuoja savo nuveitais darbais.

Marcinkeviciaus “Mazvydas”

Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mažvydas“ ištraukos („Prikaišiot atėjai? (.) Galėtumei įpūst jaunystės ugnį“.) analizė ir interpretacija Justinas Marcinkevičius – lietuvių tradicinio modernizmo atstovas, žymus poetas. Jo žanrų įvairumu pasižyminčio kūrybinio kelio svarbiausi darbai: poemos, eilėraščiai, dramos, esė, apysaka „Pušis, kuri juokėsi“. Draminė trilogija, susidedanti iiš „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir „Katedros“ – istoriniais faktais paremtas ir didžiulio skaitytojų dėmesio sulaukęs poeto kūrinys. Vidurinę vietą trilogijoje užimantį „Mažvydą“ autorius pavadino „trijų dalių giesme“, nes iš trijų dalių susidedančiai poetinei dramai suteikti pavadinimai, sentencijos: „.bet gelbėk mus nuo pikto.“, „Aš esu gyvenimo duona“ ir „Teaplenkia mane ši taurė“. Apie patį Martyną Mažvydą nedaug težinoma istorinių faktų: nei tiksli gimimo vieta, nei data, tačiau kiekvienam, net ir mažiau išsimokslinusiam lietuviui, žinomas ir bene svarbiausias jo egzistencijos faktas – tai, kkad 1547m. Būtent Martynas Mažvydas parengė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“, išspausdintą Tilžėje. Mažvydo“ tema – pirmoji lietuviška knyga, žodis, o ištraukoje pateiktame Mažvydo ir Kasparo pokalbyje apie tai nešnekama, nors pokalbis ir yra paties Mažvydo pasirinkimo padėti Lietuvai ir atsiskyrimo nnuo tikrosios šeimos pasekmė. Kasparas – dabartinės Mažvydo žmonos Benignos brolio Kristupo iš Nemuno ištrauktas nuo valdžios bėgęs ( dėl savo motinos mirteis kaltinamas) Mažvydo sūnus. Ištraukoje išreiškiamas Kasparo pasipiktinimas Mažvydo praeities veiksmais visai suprantamas. Niekaip negalima pateisinti jo dėl žmonos ir sūnaus palikimo LDK. Juk jis persikėlė į Prūsiją tik dėl galimos, bet negarantuotos pagalbos Lietuvai. Man nesuprantamas ir žmonos pateisinimas Mažvydo atžvilgiu – Kasparui ji liepė į Mažvydą kreiptis „tėve“. Tai rodo didelę Mažvydo poelgių svarbą ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir LDK. Pats Mažvydas ištraukoje save teisina, ginasi: Prikaišiot atėjai? Išmetinėti? Tačiau sūnus jį vis tiek smerkia: Turėjai! Privalėjai! O tenai, Anapus Nemuno – neprivalėjai? Mažvydas blaškosi savo vienatvės mintyse. Likęs vienas, jis daug galvoja apie gimtąsias žžemes, Butkiškę, ilgisi artimųjų, kuriuos pakeitė kiti, netikri. Kvailas jo pareigos supratimas ir beveik aklas atsidavimas Bažnyčiai, Dievui veda jo vidunių prieštaravimų link; gyvenimas jam tuščias, neteikia laimės, jį pradeda graužti sielvartas. Tai suprantama. Painūs atrodo jo mirusios žmonos ir jo santykiai. Brutaliai nužudyta moteris turėjo iškęsti siaubingas kančias vardan sūnaus, kuris, buvo manoma, raganos ir velnio sūnus. Tačiau kvailais samprotavimais apie ereziją besiremianti valdžia ją nužudė dėl įrodymų stokos, jog ji normali moteris. Šis motyvas svarbus paties Justino Marcinkevičiaus ggyvenime – jis anksti neteko motinos. Dar vienas sunkiai suprantamas dalykas – Kasparo prieštaravimas dėl motinos mirties. Priekaištauti dėl šeimos palikimo yra vienas dalykas, tačiau būti nusistačius prieš tikrą tėvą dėl abiejų mylimos moters mirties – tai jau sunkiai paaiškinamas reiškinys. Nors reformacijos plitimo metu panašių situacijų buvo aibė, tačiau Martyno Mažvydo tikėjimas ( jis buvo protestantas liuteronas) sukėlė didelį sumišimą jo mintyse. Bespalvis Mažvydo gyvenimas, anot jo, beprasmis, pasmerktas amžiniems kaltinimams ir kančioms: Juk aš jau pasmerktas – suku kaip girnas Gyvenimą bespalvį savo. Dar vienas įdomus dalykas – pats klebonas mano, kad jis ne gyvena, o tik egzistuoja: Kad aš turbūt negyvenau lig šiolei, O tiktai vykdžiau pareigą. Taip, taip. Iš šių žodžių suprantame, kad įvairios problemos ir rūpesčiai jam teikia džiaugsmą: Be rūpesčių turbūt neišlaikyčiau. Susidaro įspūdis, jog jis kitais rūpinasi daugiau nei savimi, savo artimaisiais. Taip ir buvo. Rūpestis dėl špitolninkų iš savęs atimant duonos kąsnį, atsidavimas žmonai, kuri dramoje pavaizduota kaip reikli moteris – didelė auka, tačiau nepripažįstu, kad LDK likusi šeima išlygina jo gerumą ir supratimą čia Mažojoje Lietuvoje. O gal Justinas Marcinkevičius drama „Mažvydas“, statydamas paminklą ir reikšdamas pagarbą pirmosios lietuviškos knygos autoriui, norėjo atiduoti duoklę tikėjimui, nes Martyno Mažvydo mintys dramoje remiasi įį Dievą. To negalima pateisinti tik vienu motyvu – Mažvydas buvo klebonas, reikia skirti bažnytinius ir pasaulietinius dalykus. Bet drama – tai tik autoriaus požiūris į reformacijos metus, Martyno Mažvydo charakterio savybes. Manau, kad Martyno Mažvydo asmeninės laisvės neturėjimas ir mylimų žmonių praradimas – tai didžiulė tragedija, ne tik jo, kaip Lietuvos istorijai svarbaus žmogaus, bet ir jo šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. O bendrame literatūros kontekste pati poetinė drama – labai įdomus ir reikšmingas kūrinys. Tai dar viena Martyno Mažvydo gyvenimo kelio versija.

Poetines dramos „Mažvydas“ analizė

Raštai lietuvių kalba turėjo atsirasti XIV a.pab., priėmus krikščionybę, bet originalių lietuviškų tekstų ar vertimų būta labai nedaug, tik patys reikalingiausi tikybiniai tekstai. XVI a. mums paliko maždaug 20 lietuviškų religinių knygų. Mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo Vilniuje lietuvių humanistams. Tam įtakos turėjo Vokietijoje prasidėjusi Reformacija. Jos šalininkai reikalavo, kad apeigos bažnyčioje būtų atliekamos ne lotynų, o krašto žmonių kalba. Reformacijos pradininkas – Martynas Liuteris.

Pirmajai gerai užsienyje išsilavinusių lietuvių humanistų grupei priklauso A.Kulvietis, S.Rapolionis, J.Zablockis ir M.Mažvydas. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes, pasiryžo leisti knygas.

Pirmasis lietuviškas knygas pradėjo leisti M.Mažvydas. Karaliaučiuje 1547m. išleista M.Mažvydo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“. Tai 79 puslapių religinio turinio knyga. Ją sudaro 3 ddalys: katekizmas, elementorius ir giesmynas. „Katekizme“ glaustai išdėstomi svarbiausi krikščionybės teiginiai, krikščioniškosios dorovės pagrindai, elementoriuje M.Mažvydas pirmasis paskelbė lietuvišką abėcėlę, o giesmyne įdėjo 11 giesmių su gaidomis. Pirmoji lietuviška knyga buvo reikalinga ne tik bažnyčiai. Mokykloje ji buvo naudojama kaip vadovėlis, iš jos mokoma skaityti.

Žymus Renesanso iškeltas rašytojas – Jonas Bretkūnas, kilęs iš Mažosios Lietuvos. Svarbiausias jo darbas „Postilė“ (1591 m., Karaliaučius). Tai pirmas spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys. Didžiausias J.Bretkūno darbas – Biblijos vertimas – nebuvo išleistas.

1599m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleistas M.Daukšos darbas – „Postilė“ pelnęs jam literatūrinę šlovę. Tai pamokslų rinkinys, verstas iš lenkų kalbos. Reikšmingiausia jo prakalba. „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ autorius smerkia bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą. Ji parašyta lenkiškai, kad suprastų dvasininkai ir didikai.

Kitas žymus senosios lietuvių literatūros atstovų yra K.Sirvydas. Jis buvo pirmasis kalbininkas – žodynininkas. Jis dėjo pagrindus literatūrinei kalbai ir literatūriniam stiliui. Nemaža jėgų K.Sirvydas skyrė pamokslų santraukoms „Punktams sakymų“. Jie išleisti dviem kalbom – lietuviškai, o paraleliai lenkiškai. Lenkiškas tekstas yra lietuviškojo vertimas. Tai pirmas toks atvejis lietuvių kultūros istorijoje.

2. Pagrindinis dramos „Mažvydas“ konfliktas – tai pareigos ir asmeninės laimės nesuderinamumas. Kiek daug Mažvydas iškentėjo, patyrė skausmo, blaškėsi, kad galėtų įvykdyti savo pareigą tėvynei, įduoti jai

pagrindinį kultūros įrankį – raštą.

Martynas Mažvydas dėl savo įsitikinimų buvo išguitas iš Lietuvos ir dabar gyvena kitoje Nemuno pusėje. Mažvydo širdį graužia ilgesys, bet jis negali grįžti į Lietuvą, kadangi dėl to jis turėtų išsižadėti savo tikėjimo, gyvenimo tikslo.

Meilė Lietuvai – ne vienintelis Mažvydo jausmas, kankinantis jo sielą. Anapus Nemuno jis paliko mylimą moterį, kurios išsižadėjo dėl tos pačios priežasties, kaip ir Tėvynės. Norėdamas išleisti knygą, jis turėjo tapti dvasininku ir “priimti ir savo pirmtako šeimyną”, t.y. vesti jjo buvusią žmoną. Visą gyvenimą jis nemylėjo nieko labiau už Mariją, bet ir jos meilę paaukojo lietuviškam žodžiui. Gal jis ir nebūtų to padaręs, jei būtų žinojęs, kad turi sūnų. Bet apie sūnų jis sužinojo tik tada, kai šis perduoda savo motinos Marijos žiedą ir paskutiniuosius jos žodžius: “Mylėjau. Dabar ir visados”. Mažvydas vėl kankinasi, bando teisintis prieš sūnų, bet mato, kad šis laiko jį nevertu savo motinos.

Mažvydas nebeturi nieko: gyvena svetimoj žemėj, svetimoj šeimoj, netenka sūnaus ir mylimosios. BBet jam lieka tikėjimas, kurio jis nepraranda niekada, – tikėjimas žodžio reikalingumu. Juk jis tiek daug iškentėjo ir pasiaukojo tam, kad suteiktų Lietuvai šviesą, išmokytų ją rašto.

Mažvydas pasiekia savo tikslą, išleidžia katekizmą, pradeda mokyti špitolninkus rašto. Ir pirmasis jų ssudėtas žodis yra LIETUVA. Mažvydas įvykdo savo pareigą Tėvynei ir jos žmonėms, bet ar ne per brangia kaina?