DEMENTIA

AŠ- Katrina, – moteris gyvenanti su savo dukra sename Anglijos mieste. Aš – Katrina, – moteris, atradusi šią šalį kaip ramybės uostą po antro pasaulinio karo, nuniokojusio Eurpą ir sudaužiusio likimus tūkstančiams nekaltų žmonių ;moterų, vyrų, vaikų.Čia mano namai. Aš stoviu prie lango ir žiūriu į bundantį miestą, pilną žiburių.   Mano dukra paskubomis geria kavą. Pakšteli į skruostą: 

 

-Mamyt, bėgu į darbą. Tu ilsėkis, gerai?Kai grįšiu,-papietausim drauge. 

Katrina girdi spynoje sukamą raktą. Kiekvieną rytą dukra ją užrakina. Ji turi savo raktą,galėtų kur nors eiti,bet kur? Kai dar jaunesnė buvo,labai mėgdavo megzti. Dabar- pirštai sugrubę, o ir akys nebe tos…Dar galėtų bulves pietums nuskusti, bet dukra draudžia,-vis pati ir pati viską nori daryti.Katrina ateina į virtuvę.Reikia išgerti puodelį juodos stiprios arbatos.Taip ir neįprato gerti arbatą su pienu. Prisimena kaip jos tėvelis kaisdavo arbatą,-kai arbatinis užvirdavo,- jis pradėdavo švilpti. O dabar tie elektriniai, niekam tikę,-bet ką padarysi,toks gyvenimas. Jis eina į priekį, ir, kai jau nebesuspėji su juo bėgti koja kojon,- supranti, kad esi senas. O senam- lieka tik prisiminimai.Ateitis?Gyvenimo pabaiga.Apie tai niekam nesinori galvoti.Močiutė vis sakydavo juokais: vaje,kaip čia rekės numirti,kad nieko neskauda?Mat jau garbingo amžiaus sulaukus,ji vis dar buvo žvitri ir greita.Dieve, ją ir mamą fašistai sudegino gyvas drauge su kitais kaimo gyventojais. Tėvas jau buvo miręs prieš metus, kai sužinojo,kad mūsų brolis Micha žuvo prie Stalingrado.Aš ir sesuo Olga buvome išvežtos darbams į Vokietiją. 

Geriu arbatą valgomąjame.Kažkoks keistas degėsių kvapas…Gal iš lauko? Ant sienos – mano vyro- Janeko portretas. Dažnai su juo pasikalbu.Jis paliko šį pasaulį dar tik prieš penkerius metus, tada ir persikėliau gyventi pas dukrą. Anūkei Violetai palikau savo namus.Prisimenu ,kai Berlynas buvo išvaduotas,nuėjom su seseria į šokius. O ten- Britų eskadrilės lakūnai. Visi tokie elegantiški…Vienas priėjo ir užkalbino lenkiškai…Tai ir buvo mano Janekas.Olga,ta kvailė,susiradfo vokietį ir pasiliko gyventi Vokietijoje. Man buvo vis viena kur gyventi,-mano šeimos nei namų nebeliko. Janekas nenorėjo grįžti į komunistų valdomą Lenkiją. Nusprendėm įsikurti Anglijoje. 

 

———       ————-       ————-       ————       ————–      ————–      ————–      ——— 

 

 

    Olga dirbo Hiltono viešbutyje. Išsiprašė iš darbo kiek ankščiau.Kažkoks nerimas spaudė širdį. Skubėjo namo.Dar neprasidėjo trafikas, -taip angalai vadina transporto kamščius gatvėse. Todėl jos mažas automobiliukas greitai riedėjo gatvėmis.Ją neramino mama.Ji vis dažniau pamiršdavo užsukti vandens čiaupą.Neduok Dieve, dar paliks atsuktas dujas,ar dar ką nors iškrės. Mama jai labai daug  padėjo, ypač po skyrybų su vyru. Ji tiesiog jautė didelę pareigą pasirūpinti savo mama dabar, kai ji paseno. 

 Dar prieškambaryje Olga užuodė sudegusios plastmasės kvapą. Skubiai atidarė valgomojo duris,- mama miegojo fotelyje.Įbėgo į virtuvę.Žvilgsnis užkliuvo už elektrinio arbatinuko.Jis buvo paliktas ant dujinės viryklės. 

-Mama,ką tu padarei?Sudeginai arbatinuką,-priekaištavo Olga. 

-Kas atsitiko?-suglumo Katrina-Aš tik išsiviriau puodelį arbatos… 

Olga jau nebežinojo ką ir daryti. Paskambino draugei, pasiguodė.O šioji ir išdrožė: ko tu vargsti su savo motina?Matai kad pati nebeišgali jos prižiūrėti.Atiduok ją į senelių namus.Ne, ne ne…Tai jau niekados. Motina tiek daug jai padėjo.Būtų tiesiog beširdiška taip pasielgti.  

-Na gerai,-nenusileido draugė,-bet ar tavo motina saugi, kai lieka viena?Aš tau atsiųsiu žinute vieną telefono numerį.Labai geri senelių namai. 

 

Xxxxxxxxxxxxxxxxxx            xxxxxxxxxxxxxxxx         xxxxxxxxxxxxx       xxxxxxxxxxxxx        xxxxxxxxxx    xxxxxx 

 

Rožė laukė autobuso . Nuo kalvos ji stebėjo palengva bundantį pilną žiburių miestą.Atvyko iš Lietuvos prieš dešimtį metų.Nebuvo darbo, vyras gėrė,pasinėręs į juodą pesimizmą. Rožė jo negailėjo, taip pat ir savęs. Jei būtų pasilikus Lietuvoje,būtų išprotėjus arba prasigėrus. Todėl nutarė,kad emigracija yra žymiai geriau , nei degradacija. Ar norėtų grįžti?Gal ir taip,-bet tarp norėti ir galėti yra didelis skirtumas.Dirbo ji senelių namuose Dandelon. Tai buvo privatūs nedideli senelių namai,įkurti lenkų emigrant šeimos.Todėl ir darbuotojai,ir rezidentai,-dauguma buvo lenkai. Šie namai jau trisdešimt metų  didžiavosi savo gerais įvertinimais ir šeimų atsiliepimais.Paskutinį gyvenimo kelionės uostą čia surado ne tik daugybė lenkų,ukrainiečių, rytų europos gyventojų, bet ir britų,indų bei afrikiečių.Darbuotojai buvo skatinami bendrauti su rezidentais jų gimtąja kalba. Tai suteikdavo seneliams nepaprastą laimę. Net ir virėja gamindavo kiekvienam pagal jų pamėgtus receptus.Viename puode balandėliai, kitame karis,dar kitame-mėsos kukuliai, ir panašiai. 

Dienos buvo ilgos, dvylikos valandų darbo pamaina.Tačiau laikas prabėgdavo greitai,nes darbo buvo labai daug.Jau buvo po šeštos valandos vakaro,seneliai valgė vakarienę,Rožė dalino vaistus. Suskambo telefonas. 

–Senelių namai Dandelon. Kuo galiu padėti?-atsiliepė Rožė. 

–Labas vakaras, mano vardas Olga. Aš norėčiau sužinoti…na,vienu žodžiu, mano mama yra sena moteris,jai reikia pagalbos… 

–Taip,mes turime kaip tik dvi laisvas vietas,-atsakė Rožė,-jūs galite atvykti dienos metu ir pasikalbėti su menedžeriu. 

–Taip,dėkui.Bet aš dar tikrai nežinau…niekaip negaliu apsispręsti. Ar jųs lenkė? 

-Ne, lietuvė,-atsakė Rožė. 

–Ak, atsiprašau,akcentas pasirodė pažįstamas. 

–Kalbu šiek tiek lenkiškai. Mūsų menedžeris lenkas. Mūsų seneliai– dauguma lenkai. Jūsų mama čia tikrai neliūdėtų,susirastų daug draugų. 

–Aš pagalvosiu,-atsakė Olga.-Ačiū už pokalbį. 

-Gal galėtumėte palikti savo telefono numerį,-mandagiai pasiteiravo Rožė. 

–Žinoma,kodėl gi ne,-sutiko Olga. 

 

 

Aš-Katrina, moteris kuri gyvena Anglijoje.Mano vyras pareis iš darbo,Olga – iš mokyklos. Reikia gaminti pietus.Išvirsiu jiems koldūnų. Tik kad neturiu grietinės. Nieko, nueisiu ir nupirksiu. Parduotuvė čia pat už kampo. Užsimetu paltą ant chalato. Galiu eiti su šlepetėmis,juk netoli.Jau vėlyvas ruduo ir truputėlį šalta. Bet palyginus su gimtąja Sosnovka, tai toks čia ir šaltis. Sniego jau keletą metų Katrina nėra mačiusi. 

     Katrina skubėjo gatve. Purškė smulkus lietus. Kas atsitiko mano kojoms?Lyg medinės.Na,bet kiek čia to kelio? Autobusų stotelėje stovėjo moteris . 

-Are you ok?-paklausė. 

Žinoma,kad man viskas gerai. Klausinėja,matai,čia manęs…Pailsėsiu ir eisiu toliau. 

Pagaliau prieinu gatvės galą. Ten – parkas,kurio anksčiau nebuvo. Keista. Gal grįžti atgal? Labai norisi į tualetą. Katrina apsigręžia ir eina atgal,namo. Tačiau ir ši gatvė keista ir nepažįstama.Negi būsiu pasiklydus?-topteli galvoje. Ji klausia sutiktos moters kaip nueiti į Sheri Blosom street. Šioji aiškina,kad toli, reikės važiuoti net keliais autobusais.Maža parduotuvėlė.Katrinai pasirodė,kad ji jau kažkur ankščiau buvo sutikus moterį, stovėjusią už prekystalio.O taip,ji mojuoja ranka ir, išėjus į gatvę klausia: 

        -Ponia Katrina, ką jūs čia veikiate? 

      -Aš…labas…-sumišusi bandau aiškintis,-aš namo einu. 

      -Palaukit, niekur neikit,-sako ji,- Ateikit pas mane į parduotuvę.Pataisysiu jums puodelį arbatos. 

 

 

Xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx 

 

    Buvo jau pusė ketvirtos,kai suskambo Olgos mobilusis.Kaimynė … 

   -Taip, klausau ponia Sara. 

  -Olga, tu tik nesijaudink.Tavo mama pas mane parduotuvėje. Viskas gerai. Ji truputį sumišusi.Nemanau,kad galėtų pati viena grįžti namo. Tu po darbo užsuk ją pasiimti. 

 -O,viešpatie,-Olgai net balsas užlūžo iš netikėtumo,-Labai jums dėkui, ponia Sara.Pribųsiu kaip galima anksčiau. 

    Olga nubėgo pas menedžerį ir vėl išsiprašė iš darbo pusvalandžiu anksčiau. Menedžeris pasakė,kad supranta jos padėtį,bet jos mamą jau nebesaugu palikti namuose vieną. Olga atsiprašinėjo,sakė jau ieškanti vietos senelių namuose,nors pačiai ši idėja atrodė klaiki. Ji niekad gyvenime net nebuvo pagalvojus, kad galėtų savo mielą mamą atiduoti į senelių namus. 

     Olgos automobilis privažiavo prie parduotuvės. 

   -Mama,kaip tu?-paklausė,vos tik pravėrusi duris. 

  -Man viskas gerai,vaikeli.Ponia Sara padarė man arbatos. 

  -Kaip tu čia atsidūrei?Paklydai? 

 -Aš klausiau žmonių kaip nueiti į Chery Blosom gatvę,-sakė kad labai toli… 

 -Mama,tu juk jau seniai ten nebegyveni. Tu gyveni su manim,Albert avenue…Ak…mama. 

    Ponia Sara nuramino,priėjusi: 

  -Mielos ponios,viskas gerai baigėsi. Tik tu,Olga,vienos mamos nepalik… 

-Ačiū jums ,ponia Sara. Mama,eime, -važiuosime namo. 

    Sara padėjo Katrinai pasikelti nuo kėdės. Kėdė buvo šlapia. 

-Ponia Olga, gal aš jums duosiu kokį adijaliuką patiesti ant pasostės…Manau,jūsų mamytei atsitiko maža nelaimė. 

   Olga jautė gėdą.Ji sumišusi dėkojo poniai Sarai. 

   -Oi,nėra už ką, brangioji,-atsakė šioji,-svarbu kad tik jums viskas būtų gerai. 

 

—————————————————————————————————————————————— 

  Senelių namai Dandelion buvo gana didelis pastatas apsuptas aukštos tvoros ir jaukaus seno sodo. Prieš trisdešimt metų viena lenkų emigrantų šeima įkūrė šį biznį, o menedžeris Voicekas jiems vadovavo jau gerą dešimtmetį.Pastate buvo dvidešimt penki kambariai,skirti seneliams,-kai kurie turėjo vonią ir tualetą, todėl buvo brangesni. Dar penki papildomi vonios kambariai su dušais buvo pasiekiami visiems. Kiekvienas senelis turėjo paskirtą savaitės dieną voniai,-slaugutės padėdavo nusirengti, apsirengti ir visa kita.Viename pastato gale buvo skalbykla, kitoje virtuvė. Netoli virtuvės, savo kabinete sėdėjo ponas Voicekas,apsivertęs darbo dokumentais. Jis kažką skaitinėjo,po to kruopščiai ir skubiai rašė.Kažkas pasibeldė į duris. 

    -Com in,-balsiai pašaukė ponas Voicekas. 

        Rožė įėjo pro duris. 

   -Oh, Rose, is everything ok?,-pamatęs darbuotoją paklausė. 

   -O, taip, pan Voicek,-užtikrino Rožė.-Prieš keletą dienų skambino viena moteris,turinti seną mamą, kuriai reikia globos. Pasakiau, kad turime dvi laisvas vietas. Nežinau,ar gerai padariau? 

    -O taip, žinoma, kad gerai,-apsidžiaugė menedžeris. -Kas tokie,britai,lenkai? 

   -Kad gerai nežinau,-suglumo Rožė,- lyg tai lenkai o gal ukrainiečiai, bet paliko telefono numerį, tai ponas pats gali paskambinti. 

   -Ačiū , Rože,tu-žvaigždė,kaip visada… 

  Ponas Voicekas buvo biznio žmogus.Laikyti laisvas vietas buvo tas pats,kas prarasti pinigus,ir ne bet kokius, bet labai gerus pinigus. Savaitė senelių namuose kainavo nuo septynių šimtų ligi tūkstančio svarų .Žinoma,buvo ir daug išlaidų, tačiau šis biznis apsimokėjo, o ir senelių namų savininkai buvo patenkinti, kai visi kambariai būdavo užimti gyventojų. 

 

 

      Katrina atsibudo vidurnaktį.Sapnuodavo vis tą patį sapną: jos motina ateidavo, prisėsdavo šalimais ir tyliai dainuodavo kažkokią seną liūdną dainą,kurios žodžių Katrina nelabai gerai suprato.Gal mirsiu,mąstė ji,-o gal oras keisis?Naktis lyg šilkas slydo prieš akis. Daug mažų spalvotų taškelių mirgėjo tamsoje. Tu gali tai pamatyti ,jei labai gerai įsižiūri į tamsą…ji ne juoda. Ji spalvota,ji gyva,virpanti, besimainanti…Nežinia kiek laiko praėjo,pakol įsižiebė koridoriaus lempa. 

    -Mama,nemiegi?-tyliai pravėrus duris paklausė dukra. 

  -Ne, nemiegu vaikeli. 

   -Mama,tu dar pamiegok,o aš-į darbą.-Olga įėjo į kambarį.- Tik, labai prašau,mama, niekur neik iš namų. 

   Olgos balsas buvo duslus ir ji atrodė pavargusi, nakties miegas jos neatgaivino. 

    -Tai kur gi aš eisiu,vaikeli?-bandė raminti dukrą. 

    -Na o kaip vakar, kad buvai išėjus nuotykių ieškot… 

    -Kas ,aš?-Katrina negalėjo patikėti…Jos dukra akiplėšiškai meluoja,-juk vakar visą dieną jums kojines mezgiau…tau ir Violetai. 

     -Oi, mama,-tepasakė Olga ir tyliai užvėrė duris. 

   …………………………………………………………………………………………………………………………………………………….. 

 

      Olga dirbo viešbutyje, valė kambarius.Jos mamos būklė neišėjo jai iš galvos.Kai ji išsiskyrė su Mareku, mama buvo jos ramstis,padėjo viskuo kuo tik galėjo. O dabar…Iki pensijos dar toli, reikia eiti darban…Mamos palikti vienos negalima. Socialiniai darbuotojai ateitų,bet…ir jiems reikėtų mokėti. Ir dar, svetimi žmonės nuolat šmalžiotų po namus.Ne, tai ne išeitis. Bet ką gi daryti? 

      Taip atėjo ir priešpiečių metas. Olga sėdėjo kantine ir valgė makaronus su sūriu, kai netikėtai suskambo jos mobilusis. 

       -Alio,-nedrąsiai atsiliepė, nes numeris buvo nepažįstamas. 

      -Laba diena,ponia Olga?- vyriškis,kalbėjo rytų europos akcentu. 

      -Taip…kuo galiu pasitarnauti? 

     -Ar ponia lenkė?Galim kalbėti lenkiškai. 

     -Na,taip… 

     –Oi kaip gerai,-lenkiškai kalbėjo vyras,- mano vardas Voicekas,aš esu Dandelon menedžeris. Jūs kalbėjote su viena iš mano darbuotojų. Kiek suprantu,turite mamą,kuriai reikia paramos. 

      -Labai dėkui jums už skambutį, ponas Voicek, bet kad aš dar neapsisprendžiau. Nesinori atiduoti mamą į senelių namus.Nors ir namuose nesaugu ją vieną palikti. 

       -Ponia Olga, jūs neskubėkite priimti sprendimo. Bet mūsų senelių namai yra netoli nuo jūsų gyvenamosios vietos. Mūsų kainos nesikandžioja ir laisvos vietos ilgai neužsibūna,kas nors kitas ateis, o jūsų mama kaip suprantu, lenkė,tai jai tikrai būtų malonu gyventi tarp savų… 

        -Na,lenkė ji tiktai pagal vyrą, bet kalba lenkiškai labai gerai. Net nežinau ką ir daryti… 

        -O jūs,ponia Olga, kada turite laisvadienį? 

       -Tik savaitgalį. 

      -Tai labai gerai,ponia Olga. Kaip tik šį šeštadienį aš pats būsiu senelių namuose visą dieną. Kviečiu jus puodeliui kavos, o kartu galėsite apžiūrėti senelių namus bei aptarti visas sąlygas. Galite ir mamytę atsivežti. 

      -Tai…aš pagalvosiu…-Olga jautėsi lyg prie sienos prispirta, bet kartu atėjo ir palengvėjimas. Kažkas suprato jos problemą ir ištiesė pagalbos ranką. 

 

 

 

         Buvo vienuolikta valanda ryto. Senelių namuose Dandelon Rožė dalino arbatą ir sausainius. Seneliai sėdėjo erdviame kambaryje patogiuose krėsluose. Tyliai grojo muzika. Rožės draugė Marta padėjo tiems, kurie jau nenulaikė puodelio rankoje.Ant palangės žydėjo pelargonijos. Ant sienų – paveikslai, didelis veidrodis virš židinio ir milžiniškas laikrodis.Kai kurie seneliai žiūrėjo televizorių, vienas iš jų skaitė laikraštį, o keletas vėpsojo į lubas, ir regis, priklausė kitam pasauliui.Tai tokį vaizdą pamatė Olga, atėjusi apžiūrėti šios vietos ir pasikalbėti su menedžeriu. 

    -Na,ir kaip jums čia, ponia Olga?-paklausė ponas Voicekas. 

    -Sakyčiau,labai šilta ir jauki namų atmosfera,-nuoširdžiai komentavo Olga. 

    Tolimesnis pokalbis vyko menedžerio kabinete. Tai buvo mažas ir labai netvarkingas kambarys, pilnas popierių ir visokio šlamšto. Olgos žvilgsnis klaidžiojo nuo printerio ir kopijavimo mašinos prie telefono,metalinių spintelių su daugybe stalčių, o ponas Voicekas kalbėjo ir kalbėjo: 

     -Pusryčius duodame tarp aštuntos ir devintos ryto, kiekvienam seneliui pagal pageidavimus,-košė, pilni angliški pusryčiai, skrebučiai, net ir blynai,jei kas pageidauja.Pietums ir vakarienei sudarome meniu atsižvelgiant į kiekvieno individo skonį bei reikalavimus. Mūsų virtuvė- internacionalinė. Turime vieną vegetarą, taip pat ,atsižvelgiame į kiekvieno religinius įsitikinimus bei kultūros savitumus.Tarp valgių duodame daug karštų ir šaltų gėrimų,sausainių ir vaisių,o taip pat saldumynų. Sergantiems cukriniu deabetu sudarome specialią dietą.Tiems, kuriems reikia pagalbos nueiti į tualetą , nusiprausti, apsirengti, susišukuoti, išsivalyti dantis,-mūsų slaugutės mielai padeda. Dauguma jų lenkės arba iš rytų europos. Kartą per savaitę ateina kirpėja,Kunigas – kartą per mėnesį, seselės- du kartus per savaitę… 

      Olgai net galva apsisuko nuo tiek informacijos.  

  -Jūs turite gražų sodą,-pasakė,kai jos žvilgsnis praslydo pro langą. 

  -Taip, turime.Ir vasaros metu organizuojame ten piknikus seneliams. Taip pat žaidžiame visokius žaidimus, skatiname juos mankštintis ir jie gali užsiimti mėgstamais hobiais. Turime šunį, kuris kartą per savaitę ateina aplankyti senelių. Anksčiau laikėme katiną. Vienas kinietis -devynesdešimties metų senelis,-buvęs sodininkas. Tai kiekvieną dieną jis eina į sodą ir ką nors krapštinėja, žinoma su mūsų priežiūra. 

        Dabar Olgai senelių namai jau nebeatrodė baisi vieta, o greičiau laimingas ramybės ir harmonijos užutekis. 

       -Bet kiek visa tai kainuos?-išsprūdo klausimas kartu su atodūsiu. 

      -Na,-kompetetingai atsakė ponas Voicekas,-jei teisingai sutvarkysime visus popierius,-tai dalį sumos padengs jūsų mamos pensija,dalį – valstybė,ir tik mažą dalį beliks sumokėti jums. 

 

,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,, 

 

         Tuo pat metu Katrina,palikta viena namuose, jautėsi nekaip. Jau keletą dienų negalėjo išsituštinti. Ji sėdėjo tualete ir verkė. Nei pirmyn ,nei atgal…Dieve, ir dar kaip skauda.Ji instiktyviai bandė padėti sau,nors ne visai suvokė ką daranti. 

        Kai Olga grįžo namo,geriau nebuvo. Ji gramdė Katrinos rankas, šiurkščiai  šveitė jos panages su šepečiu.  

   -Mama,tu dar niekad nesi man taip padariusi…Jėzau,ant sienų plytelių,visur…Žinai ką, mano kantrybė baigėsi.Rytoj tu važiuoji į senelių namus. 

     Deje,taip neatsitiko.Praėjo dar pora mėnesių,kol visi popieriai buvo sutvarkyti. Ponas Voicekas laikėsi duoto žodžio, Katrinos kambarys laukė jos. 

 

/////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// 

    Jau visa savaitė Katrina gyvena senelių namuose Dandelon. Olga lanko ją kiekvieną dieną.Iš pradžių viskas atrodė gerai. Bet Olga jautėsi labai kalta, nes giliai širdyje nesutiko su savo sprendimu laikyti motiną senelių namuose. Nors protas sakė,kad kitos išeities nėra,bet širdis…ji verkė. Olgai reikėjo eiti į darbą. Dukra Violeta ištekėjo. Dabar ji galėjo apsigyventi Katrinos namuose.Viskas buvo sustatyta į vietas,tačiau savijauta nuo to nepagerėjo. Olga jautėsi labai kalta.Todėl senelių namuose Olga akylai stebėdavo slaugutes,- ar jos viską gerai ir teisingai daro. 

     Vieną vakarą, atėjus aplankyti Katrinos,rado pastarąją sėdinčią su šlapiomis kelnėmis.Slaugutės,dirbusios tą dieną, dievagojosi kad Katrina buvo tualete prieš ateinant Olgai, tačiau nieko nedarė,sakė kad nenorinti. Jos bandė nuvesti mamą į tualetą, kad pakeistų rūbus, bet Katrina nesutiko eiti. Olgai teko padėti ją prikalbėti. Tai kas gi vyksta, kai manęs čia nėra,-mąstė Olga,-ar jos palieka mamą sėdėti šlapiu užpakaliu visą dieną?Abejonės draskė Olgos širdį. 

 

,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,, 

 

     Buvo ketvirtadienis,septinta valanda vakaro.Dandelone vyko darbuotojų susirinkimas. Menedžeris Voicekas padarė trumpą apžvalgą,po to pabarė darbuotojus,-atsirado blogas kvapas koridoriuje ir kai kuriuose kambariuose.Naktinė pamaina kaltino dieninę,-ir atvirkščiai. 

    -Visi žiūrėkite,ar rezidentai nesišlapina ant grindų,-paprašė ponas Voicekas. 

   -Pakeiskite kiliminę dangą į linoleumą ir nebus jokių problemų,-išdrožė viena darbuotoja.-Prieš tai aš dirbau vienoj vietoj, tai ten… 

   -Tai ta vieta buvo uždaryta,nes neatitiko higienos reikalavimų,-pertraukė ją ponas Voicekas.-Mes žinome. Taip pat mes turime dar vieną problemą. Kai kurių rezidentų svoris žymiai nukrito per praeitą mėnesį.Katrina neteko dviejų kilogramų. Prašau visus užtikrinti,kad ji pastoviai turėtų prieš save sausainių ir kokio nors gėrimo. Išsiaiškinkite ką ji mėgsta. 

      -Kaip mes priversime ją valgyti ir gerti, jei ji nenori. Meta viską ant grindų ir šaukia.-bandė nepasiduoti darbuotojai. 

      -Katrinai buvo nustatyta dementia. Ji pamiršta kas buvo prieš penkias minutes, bet gerai prisimena kas nutiko prieš penkiasdešimt metų. Jai turite skirti įpatingą dėmesį. 

…………………………………………………………………………………………………………………………………………………. 

      Katrina sėdėjo patogiame krėsle ir stebėjo kažkokią laidą per televizorių. Šalimais,tokiame pat krėsle buvo įsitaisęs ponas Kristofas,devynesdešimties metų ponas ,-gimęs Lenkijoje,po karo emigravęs į Jungtinę Karalystę.Jie abu buvo panašaus likimo, todėl dažnai šnekučiuodavo tarpusavyje.Mergina,vilkinti mėlyna uniforma, vis prieidavo, paduodavo Katrinai puodelį su arbata ir paragindavo atsigerti. Arbata buvo saldi ir su grietinėle. Katrina mielai būtų ją visą išgėrusi, tačiau kaip ji ras tualetą? Ji nelabai gerai orientavosi kur esanti, kokia šiandien diena ir koks metų laikas. Todėl tik siurbtelėjo ir vėl pastatė puodelį ant mažo stalelio prieš save.Ji žinojo tik viena,-jai labai reikia namo. Todėl paklausė pono Kristofo: 

      -Ko mes čia visi laukiam? Ar mus jau greitai paleis? 

       Ponas Kristofas suraukė antakius.: 

      -Tikrai negaliu pasakyti, geroji ponia. Paklauskim tos merginos su uniforma. 

      -Panele,-nedrąsiai pašaukė Katrina. 

     Rožė kaip tik vedė į tualetą vieną seną moterį.Ji dirbo sunkiai, gėlė nugarą,ji buvo pikta ir pavargusi. 

       -Ar negalėtumėte truputėlį palaukti?-paklausė ji. 

      -Aš tik paklaust norėjau…. 

      -Po Perkūnais…-iškošė pro dantis Rožė. 

     Marta baigė maudyti vieną senelį, ir kaip tik laiku perėmė iš Rožės jos rezidentę. 

       -Tu paklausk ko Katrina nori,-pasakė Rožei,-ji tave kažkodėl labiau mėgsta nei mane. O aš nuvesiu šią ponią į tualetą. 

       -Na gerai ,-sutiko Rožė.-Tai ko gi ponia Katrina pageidauja ? 

       -O kodėl jūs keikiatės?-su šelmiška šypsena paklausė Katrina. 

Rožė buvo apstulbusi. 

       -Jums pasirodė….e…e… 

       -Pa Parkūnas,-juk tu taip sakei? 

      -Jūs ką? Lietuviškai suprantat?- Negalėjo patikėti Rožė. 

      -Na, mano mama buvo lietuvė, tai aš truputėlį suprantu. Mano brolis Mykoloas tai puikiai kalbėjo ir lietuviškai, ir ukrainietiškai,ir rusiškai. Sesuo Olga, ta tai nebuvo gabi kalboms. O aš, kaip ir Mykolas,bet lietuviškai jau užmiršau. 

        Rožė stovėjo lyg mietą prarijus. Ko jau ko, bet kad Katrina pusiau lietuvė,ji mažiausiai tikėjosi. 

    -O tai kaip jūsų mama ten atsidūrė?Na,toj Sosnovkoj?-paklausė. 

    -Gerai net nežinau.Sakė,kad jos giminė įsikūrė ten nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Kaip žinia,lietuviai visur išlaiko savo kalbą ir papročius. Buvo ji kartą Lietuvoj, sakė, kad matė jūrą, labai jai patiko Baltija.O ir daugiau lietuvių pažinojom, tik ne visi jie kalbėjo lietuviškai. 

     -O mes manėme,kad ponia lenkė,-pasakė Rožė. 

    -Ne,aš ištekėjau už lenko. Aš pati- pusiau lietuvė,pusiau ukrainietė.-Katrinos akyse žaidė ta pati šmaikšti šypsenėlė. 

    -Litvyn i poliak- dva bratyški,-komentavo ponas Kristofas,-mano tėtė visuomet taip sakydavo. 

   -O ar karas jau baigėsi?-netikėtai pakreipė kalbą Katrina. 

   -Tai jau…gana seniai,-atsakė Rožė. 

   -Tai mano Janekas ateis manęs pasiimti. 

   -Na,Janekas tai šiandien neateis…-Rožė pamiršo savo nuovargį. Jai buvo nepaprastai gaila šios senos moters.-Bet Olga ateis…po darbo. 

    -Ak,kaip gerai,-apsidžiaugė Katrina. 

 

………………………………………………………………………………………………………………………………………. 

 

        Buvo jau pusė septynių vakaro,kai Olga nedrąsiai pravėrė duris į virtuvę, kur Rožė plovė puodelius po vakarinės arbatos. 

     –Rože,gal gali atrakinti lauko duris, aš jau eisiu…-Olga atrodė apsiverkusi. 

     –Kas atsitiko?-sunerimo Rožė. 

    -Mano motina manes nepažįsta…Mano,kad aš jos sesuo Olga… 

    -Oi, labia gaila.Bet žmonės, turintys dementia labia dažnai taip elgiasi…-Nuramino Rožė. –Jūs tik taip nesikrimskite baisiai. 

     -Kai mama buvo su manimi namuose, ji tokia nebuvo,-dūsavo Olga. 

     -Deje,jūsų mamos liga progresuoja,-mandagiai pastebėjo Rožė. 

Mat, kokia protinga,-pamanė Olga,-juk ši vieta mano mamą ir varo į kapus…Olga nusišluostė ašaras ir pralemeno: 

    – Aš suprantu… 

  Bet tai buvo melas .Giliai širdyje ji kaltino save ir visą pasaulį dėl jos motinos būklės. Staiga Rožė kreipėsi į Olgą: 

     -Oi, ponia Olga, kaip gerai kad prisiminiau…Menedžeris prašė kad jūs pasirašytumėte sutikimą…Na,jis su jumis jau apie tai kalbėjo… 

     -Apie ką? Aš kažkodėl neprisimenu. 

     -Na, apie vaistus. Jūsų mama atsisako gerti vaistus. Mes galime juos įmaišyti į valgį ar gėrimą, tai vadinasi – covert medication-,bet reikia jūsų sutikimo. 

   -Ak,taip, ponas Voicekas man apie tai minėjo, bet…Ar tie vaistai tikrai labai svarbūs? Nemanau, kad jos būklė gerėja. 

    -Taip,-užtikrino Rožė.-Patikėkit,be vaistų ji visiškai neužmiega, vaikšto po kambarį visą naktį. Dieną miega ir nieko nevalgo. Be to jos viduriai užkietėję…jai reikia labai daug pagalbos. 

     -Mačiau mėlynę ant mamos rankos,-pakreipė kalbą Olga. 

    -Labai atsiprašau,kad mes jums iš karto to nepasakėme,-apgailestavo Rožė.-Mėlynė iškilo iš po nakties. Naktinė pamaina surašė įvykio protokolą. Jūsų mama buvo nerami, bandė atidaryti lauko duris. Ji daužė jas kumščiais. 

     -Tai galėjote paimti kas nors ir nuvesti ją į kambarį,-piktinosi Olga. 

   -Taip, tai buvo bandoma padaryti, tačiau jūsų mamytė gerokai apkumščiavo ir slaugutes…Ir žinote, ji geria aspiriną, todėl mėlynės labai greitai iškyla. 

    -Ir kam jai tas aspirinas?  

    -Ponia,gydytojas prirašė…mes duodame ką gydytojas liepia, tai ir viskas. 

   -Duokit tą popierių…pasirašysiu,-Olgos balse skambėjo neviltis ir sarkazmas. 

   Rožė padavė popierių.Jos veide buvo nenatūrali šypsena. Ji žinojo – klientas visada teisus, nors širdyje jai norėjosi trenkti durimis ir eiti dirbti kur nors valytoja ar pardavėja…Dieve,Dieve, širdį tiems žmonėms atiduodi, o jiems vis negerai ir negerai. 

 

…………………………….     ………………………………..     ……………………………..     ……………………………………… 

 

      Rožė sėdėjo prie kompiuterio . Buvo jau vienuolikta vakaro, bet miego nesinorėjo. Menedžeris apšaukė kodėl niekas neinformavo Olgą apie jos motinos mėlynę laiku. Jis bijojo skundų. Mat Olga jam paskambino ir išdrožė kad jo darbuotojai nesusitvarko su savo pareigom ir yra nekompetetingi…na taip, taip ir pasakė.Rožė skaitinėjo darbo skelbimus internete…net ir pardavėjos uždirba daugiau,nei ji,valytojos gauna tiek pat…ir jokios atsakomybės…o čia? Ką bedarytum, visuomet lieki kalta…Kai kalbat su rezidentų šeimos nariais, būkite labai atsargūs,ką jiems sakote,- aidėjo ausyse menedžerio balsas…Jis tai sakė visiems, tačiau Rožė kažkodėl manė, kad tai buvo taikoma jai. 

      Užpildė keletą anketų dėl darbo ir pasijuto geriau.Po to įsipylė taurę vyno ir susirado lietuvišką muziką you-tube. Prieš Rožės akis bėgo jos gyvenimas. Jos močiutė buvo pesimistė, po senelio mirties ,paklausta,kaip sekasi ,atsakydavo: 

   -Vargstu,ir tiek.O ką padarysi? Nėra kapų gyviesiems… 

       Ir tie seneliai, kuriuos dabar Rožė prižiūri, ir jie galėtų taip pasakyti. Juk tie namai, tai lyg kapai gyviesiems, nes jų gyvenimas nebe gyvenimas. Jie ligoti, priklausomi nuo kitų, niekam nereikalingi…Giminės aplanko, bet padėti jiems nebeįmanoma. Visi eina žemyn.Toks gyvenimas. Rožė mąstė, kokia bus jos senatvė ir kaip ji mirs. Na, tikrai reikia keisti darbą, jei jau tokios mintys lenda. Tačiau kaip ji paliks tuos žmones, kas jais taip pasirūpins, kaip tik ji, Rožė, gali jais pasirūpinti?Tik ji supranta ką jie nori pasakyti, kai pamiršta žodžius… Iš jų žvilgsnių  išskaito jų norus.Niekur aš neišeisiu…Pinigai,-ne pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Man – šypsenos senų žmonių akyse- pats didžiausias atlygis už darbą…Nepaliksiu aš jūsų, mano geruliai, -šnabždėjo prieš užmigdama Rožė. 

 

/////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////               

 

     -Ponia Katrina, gal norėtumėte sužaisti domino su ponu Kristofu in ponu Dereku?-Klausinėjo Voicekas. 

   Katrina papurtė galvą. Ne, ji nenorėjo žaisti.Ji norėjo namo, pas mamą. Ten- Olga ir Mykolas,ten- kiemas, pieva,upelis.Ten jie paleis Mykolo padarytus laivelius pasroviui.Olga įkrito į upelį, Mykolas ją ištraukė. Negilu buvo, bet maža juk buvo Olga. Susirgo ji sunkiai. Ilgai lovoj gulėjo, mama žolelėmis girdė. 

   -Leiskit mane namo, labai prašau,-šaukė Katrina. 

  -Kas yra, kodėl norit namo? -paklausė kažkokia mergina. 

-Mūsų Olga serga. Labai serga.Aš tikrai turiu eiti…. 

  -Ponia Katrina,jūsų Olga yra visiškai sveika. Ji ateis vakare jūsų aplankyti. 

   Jie meluoja, jie man visi meluoja,-sukosi Katrinos galvoje. Štai kiša kažkokį įtartiną gėrimą. 

  -Gerk, gerk, Katrina,tu turi gerti. 

    Sušėrė ranka per stiklinę. Gėrimas pasipylė ant grindų. 

-Ponia Katrina, na žinote… 

-Kokia aš jums ponia?-šaukė įtūžusi. -Juk mano namai čia pat…už miškelio…štai,-rodė ji -matau pro langą… 

 

……………………………………………………………………………………………………………………………………………. 

 

   Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Katrina to nepastebėjo. Ji gyveno savame pasaulyje. Tai buvo jos vaikystės pasaulis.Valgė ji tik tada, kai Rožė maitindavo ją šaukšteliu.Ir dar, Rožė turėdavo dainuoti jai lietuviškai.Katrina buvo išranki,sakydavo ,kad ne tą dainą Rožė dainuoja,ne tą. 

    Vieną rytą pono Voiceko kabinete apsilankė gydytojas. Jie abu gurkšnojo arbatą ir diskutavo: 

  -Taip,aš apžiūrėjau Katriną,-kalbėjo gydytojas,-ir manau kad nėra kitos išeities… 

  -Put her on pathway,-sutiko menedžeris.-Su dukra kalbėjau, ji nesutinka guldyti Katriną į ligoninę. Sako,nėra prasmės,ir, manau ji teisi.Štai, paimkit saldainį prie arbatos,-vakar kaip tik jos dukra atnešė, dėkojo visiems už gerą mamos priežiūrą. 

    Gydytojas padėkojo ir paėmė vieną saldainį: 

  -Mmm, koks geras, su slyva viduje. 

  -Lenkiškas,- nusišypsojo ponas Voicekas. 

   No quality of life,-toks buvo abiejų ponų sprendimas. Ir kalbėjo jie apie Katriną, moterį,gimusią Sosnovkoje ir radusią naują tėvynę Jungtinėje Karalystėje. Moterį,pragyvenusią turtingą bet kartu ir pilną skausmingų netekčių gyvenimą. 

    -Paskutinis dalykas, ką galime padaryti, tai paguldyti ją patogiai,vartyti, kad pragulų nebūtų. Jei negers, bent jau lūpas sudrėkinkite. Nemanau,kad pratemps ilgiau nei savaitę,-pasakė daktaras. 

 

//////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// 

 

     Rožė sėdėjo prie Katrinos lovos. Pataisydavo antklodę,paglostydavo ranką.Katrina atsisakė pasimatyti su kunigu. Mano motina beržams melsdavosi,-pasakėji. Olga labai dėl to verkė ir sielojosi.Rožei buvo liepta stebėti ligonę,ir, jei kas,-skambinti Olgai. 

 

……………………………………………………………………………………………………………………………………………. 

 

    Aš- Katrina, maža mergaitė. Mama veda mane už rankos saulėtu pajūriu. Atėjau į šį pasaulį gyventi, džiaugtis, mylėti. Aukštos smėlio kopos, apaugusios pušimis.Jūroje – vieniša burė.Mama man dainuoja liūdną dainą ir tos dainos žodžius aš labai gerai suprantu… 

       

         ——————————————————————————————————————————– 

 

 

   Buvo jau pavakarys, kai į senelių namus Dandelon atskubėjo juodai apsirengusi moteris. 

-Ačiū,ponas Voicekai,kad padėjote palaidoti mano mamą kaip tikrą lenkę ir katalikę. Štai jums ir visiems jūsų darbuotojams tortas…ir gėlės. 

_-Ponia Olga,tai buvo mūsų pareiga, dėkui jums labai, tikrai nereikėjo… 

    Rožė išėjo į sodą,kur ponai Kristofas ir Derekas žaidė domino seno medžio pavėsyje. 

 -Kaip sekasi, kas laimi?-paklausė ji. 

-Cam on ,Rose, join us,- kvietė seneliai. 

– O aš atėjau jums pasakyti,kad išeinu iš darbo… 

Abu senukai  atrodė suglumę. 

-O kaip gi tu mus paliksi? 

-Kad jau nebegaliu daugiau…-pasakė Rožė. Po to nusišypsojo abiems,- ok guys, lets play… 

-Life is beautifull,-pasakė ponas Derekas. 

-Litvyn i polak,- dva bratyški,- pridėjo ponas Kristofas. 

Gyvenimas tekėjo sena vaga.