Demitologizuota motinystė Vandos Juknaitės apysakoje „Stiklo šalis“

KITO balsas verčia kalbėti. Konfliktas – tai nesutapimas, ribinė situacija.

Konfliktuoja ne tik žmonės, bet ir garsai su raidėmis, žodžiai, diskursai. Konfliktas nebūtinai turi būti priešiškas ir griaunantis, jis gali kildinti naujas prasmes. Šiame straipsnyje pabandyta išskirti dvi sankirtas, du konflikto aspektus. Vienas – moteriškos kūrybos, kaip savito moters balso, pozicija logocentrinėje terpėje ir antras – rašytojos Vandos Juknaitės apysakos „Stiklo šalis“ motinystės tema.

Būsena TARP (gyvenimo ir mirties, tiesos ir melo, skausmo ir ddžiaugsmo, sąmonės ir pasąmonės, kito ir aš) aiški visuose Vandos Juknaitės kūriniuose. Tą jauseną išduoda ne tik temos, bet ir autorės sumodeliuota balso sklaida. (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne balsui priskiriamos aštuonios reikšmės). Balsas V.Juknaitei nereiškia vieno užbaigto išleisto garsų junginio. Viena vertus, tai greičiau priverstinis (tiksliau – iššauktinis) kalbėjimas per save kito, dažniausiai silpnesniojo (vaiko arba „visų numinto ir sutrinto“, pasak V.Juknaitės) balsu. Kita vertus, balsas (ar vidinis, ar išorinis, ar sąžinės, ar kitos dimensijos) jau suteikia išėjimo ir išgirdimo ggalimybę. Rašytoja taip pat išplečia balso sąrangą pasitelkusi formaliąją kūrinių raišką, stilistiką. V.Juknaitės sakiniai vietomis pertraukti, trūkčiojantys, tarsi sukapoti, užgniaužti.

Moters balsas

Visai neseniai išėjo, tapo girdimas ir pripažintas moterų menininkių balsas. Pasaulyje moterų grožinę kūrybą kaip savitą „moterų rašymą“, kkaip neatskleistą ir nesuvoktą esatį suproblemino Virginija Woolf (1882–1941). Feministinės literatūros kritikos, priskiriamos subjektyvizmo krypčiai, atstovės pirmosios iškėlė moters literatūroje, literatūros moteryje klausimus, pradėjo moteriškų kultūros reikšmių tyrinėjimus. Feministinės literatūros kritikos pagrindus padėjo anglės ir amerikietės. Be minėtosios autorės, žymios Ellen Moers, Elain Showalter, Sandra M. Gilbert, Susan Gubar ir kt. Nuo to laiko rašytojos pasidalijo į dvi grupes: teigiančių literatūros belytiškumą ir vyriškosios bei moteriškosios literatūros šalininkių. Pastarajai priskiriama „Psych ir Po“ grupė Paryžiuje, kuriai atstovauja Helene Cixous, Luce Irigary. Julia Kristeva, nors ir neigdama specifinį moterų rašymą, kritikuodama „Psych ir Po“ teoretikes, pripažįsta tam tikrą moters skirtingumo egzistavimą.

Feministinė kritika siekia į šiuolaikinį diskursą įvesti subjektą Moteris, iš daugybės prieštaravimų išskirti naujo santykio „aš“ ir „kitas/kita“ prasmę, griauti aarba priešpastatyti patriarchalinei simbolinei tvarkai moterišką simboliką, laiko ir erdvės supratimą.

Prancūzų teoretikė H.Cixous, 1975–1981 m. parašiusi nemažai teorinių ir meninių veikalų, siekia ardyti logocentrinę ideologiją, kuri tapatina moterį su pasyvumu, ir stengiasi iškelti moterį kaip gyvenimo, jėgos ir energijos šaltinį bei skelbti naują moterišką kalbą, kuri nepaliaujamai griautų patriarchalines binarines opozicijas, tokias kaip: aktyvumas/pasyvumas; saulė/mėnulis; kultūra/gamta; pažįstamas/juntamas; diena/naktis; galva/širdis.

Kadangi moterų ego neturi aiškių ribų, jos kenčia dėl nesugebėjimo individualizuotis. Moters seksualumas ir fiziologijos ypatumai negali būti eliminuoti, nes jjie iš dalies lemia moters patirtį ir mąstymą. Siekiant iškelti moterį kaip „aš“, o ne kaip kitas, reikia pristatyti moterį reprezentuojančią savo patirtį, save atskleidžiančią kaip savarankiškąjį „aš“. Taip atsiranda galimybė vyriškajam subjektyvumui sukurti alternatyvų moteriškąjį. Jis savitas tuo, kad kūno ir pasąmonės ritmai pralaužia ir išsiveržia iš griežto racionalistinio luobo. Taigi feministinė kritika pabrėžia, kad moterų kūryba pasireiškia per tokius atskaitos taškus:

subjektas, kuris išreikštas kaip moteris;

simbolinė tvarka;

erdvės ir laiko samprata.

Šie feministinės kritikos iškelti klausimai svarbūs, atskleidžiant rašytojos V.Juknaitės iškeltą motinystės dramatizmą apysakoje „Stiklo šalis“.

Ribinė situacija – konfliktas ir tapsmas

Autorė yra Vilniaus pedagoginio universiteto docentė. Ji priklauso Sauliaus Šaltenio, Romualdo Granausko, Leonido Jacinevičiaus, Juozo Apučio, Bitės Vilimaitės kartai, ryškiau atsiskleidusiai 7-8 dešimtmetyje. V.Juknaitė įsiterpia ir į žinomiausių mūsų laiko rašytojų prozininkių (Jurga Ivanauskaitė, Jolita Skablauskaitė, Zita Čepaitė, Bitė Vilimaitė, Vidmantė Jasukaitytė ir kt.), priklausančių įvairioms kartoms, būrį. Jas vienija moteriška pajauta. Tačiau ji taip pat skirtinga. Vienas skirtingumas – požiūris į motinystę, santykis su vaiku (kaip su kitu, kaip trukdžiu; ir kitas santykis kaip su savastimi ir savęs dalimi, žinant, kad tai tau nepriklauso), kitas santykis – su savo kūnu (taip pat kaip su kitu, kuriuo galima manipuliuoti, spekuliuoti, veikti vyriškąjį pasaulį, ir kaip ssu savo dalimi, kurią atiduodama prarandi save).

V.Juknaitė debiutavo apysakos ir apsakymų knygele „Ugniaspalvė lapė“ (išleista serijoje „Pirmoji knyga“. Vilnius, Vaga, 1983), vėliau išleido romaną „Šermenys“ (1990), kuris jai pelnė J.Paukštelio, Žemaitės literatūrines premijas, 1995 m. išėjo apysaka „Stiklo šalis“, o 2002 m. – eseistikos ir straipsnių rinktinė „Išsiduosi. Balsu“. Be to, 2000 m. pakartotinai išleisti romanas ir apysaka, pridėta drama „Formulė“ (pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygos teatre „Skatuve“ G.Padegimas sukūrė spektaklius). Autorė yra parašiusi kino scenarijų, pjesių (Kauno akademiniame dramos teatre režisierius G.Padegimas pagal jos pjesę pastatė spektaklį „Vainuto raštininkas“, rodytas 1998 m.).

V.Juknaitės kūryba implikuoja tokius konfliktinius taškus:

moteris kaip subjektas, siekdama išorinės aplinkos harmonijos pirmiausia išryškina pačios aplinkos disharmoniją, nesutarimus. Kita vertus, moteris, kuriai privalu susaistyti aplinką, yra tarsi išstumta iš aplinkos į namų erdvę ir į savo vidaus pasaulį. Be to, kurdama aplinką (harmoningą), ji jaučia vidinius prieštaravimus, ji turi tapti griovėja, kad gimtų ir išliktų nauja. Gimimas ir mirtis sąveikauja joje.

„Supratimo kelias buvo kraštutinai sudėtingas. Perpratau pačią motinystės paslaptį. Ji yra būtis kitam. Ir tik būtis kitam. Niekas daugiau, jokiom aplinkybėm. Kai penkias paras slaugai vaiką visai neatsiguldama (būna tokių kritinių situacijų, jos ne kasdien pasitaiko žmogaus gyvenime), tai visa, ką mmotinystė gali pasakyti iš šitos situacijos, kas ji yra, tai: „Jam pasidarė geriau“. O jeigu tu pradėsi pasakoti, ką tu ten iškentėjai, kaip tau ten kas, kad pradėjai girdėti balsus ketvirtą naktį iš nuovargio, tai yra visiškai kita tema, ir šios dvi temos neturi nieko bendra. Neturi net sąlyčio taškų. Kai galvojau, kad rašysiu apie motinystę, man norėjosi pasakyti ir apie save. Bet net ir tuomet, jeigu tu griūni ir tau plyšta iš skausmo širdis, tai ir tą akimirką širdis kelia ne save, bet kitą. Tai čia mano didžiausias atradimas, tai, ką aš septynetą metų bandžiau suprasti. Iš esmės tai ir viskas. Gal dėl to ta gilioji motinystė neturi balso, kitokio balso, kaip tik kelti tą, kuris gyvas. Ji yra išstumta iš visuomenės gyvenimo, ji yra išvaryta iš pasaulio, ji nesigina ir apie save nekalba, ji neturi balso“, – teigė autorė viename savo interviu.

„Stiklo šalis – tai moters-motinos būties atspindys lango stikle, kai matai save ir gali žvelgti per stiklą į išorę, kartu įkomponuodama savo vaizdą į anapusinį pasaulį. Motinos santykis su kitais, pradedant vaikais, visų pirma yra meilės santykis. Motinystė plačiąja prasme suprantama ne kaip biologinė atliktis, bet kaip globa, nesibaigiantis ryšys tarp vaiko ir

gyvybės davėjos, vyro ir moters. Moterys „gali suteikti dauginimosi (stabilumo) geismą ir galimybę pakęsti mirtį šiai kalbančiai rūšiai, kuri žino esanti mirtinga“ (Julia Kristeva. Stabat Mater//Feminizmo ekskursai. Vilnius. Pradai, 1995, p. 494). Apysakoje pateiktas tik vienos moters krizinės situacijos vaizdas. Siekta viską sukoncentruoti motiniškos patirties, gimus kūdikiui, rėmuose. Tai labai trumpas laikotarpis, bet savo esme turbūt nėra kito, tiek svarbaus ir moters, ir gimusio žmogaus tolesniam gyvenimui, laikotarpio. Tuomet moteryje atsiveria visos metafizinės gelmės, atspindinčios gamtos, kosmoso pasaulį. V.Juknaitė tai pperteikė itin lakoniškomis meninėmis priemonėmis, todėl pilkas, neįdomus, varginantis (greičiausiai kitų, stovinčių šalia, akimis) moters buvimas namuose tapo skausminga agonija ir tuo pačiu prilygsta bibliniam Mergelės Marijos išaukštinimui.

Moterišką „Stiklo šalies“ pasaulį atskleidžia: komponavimo būdas (atskiri vaizdeliai, pasikartojantys motyvai, simboliai, aliuzijos, užuominos, trumpos frazės), veikėjai – kaip tam tikri reprezentantai: Moteris, Vyras, Vaikas, Berniukas, Gydytoja, Gydytojas, be to, aiški įtampa tarp racionalių ir iracionalių pradų. Laikas plėtojamas ne tik ne linijine seka. Jis dabartyje saugoja ir praeitį. Tai yra, moteris, iišgyvendama dabartį, kartu išgyvena ir praeitį. Viskas eina ratu, tai paaiškinama tuo, kad moters kūnas sutvertas cikliškai, moters gyvenimas namuose, kur moteris praleidžia daugiausiai laiko, taip pat eina ratu. Be to, moteris išgyvena ir kūdikio dabartį „Jie tebebuvo vienas“. Taigi ggalime rasti tris laiko klodus, gulančius į vieną patirtį.

Visą kūrinį persmelkusi tyla ir materiali tuštuma. Kiekvienas veikiantysis (ar būtų gyvos būtybės, ar negyvosios gamtos dalis, žmogaus kūrinys) turi savy ir išorinį apvalkalą, ir vidinę gelmę, kurios reikšmės atsiveria sąsajoje su kitais. Tyla išgrynina erdvę: jeigu kas yra esminga (gamtos vaizdų prasme), dar labiau išaiškėja; žmonių santykiuose tyla tampa svetimumu, ypač tarp Vyro ir Moters; spengianti tyla – kaip skausmas. Apysakoje nėra jokių aprašymų, tiesioginės jausmų raiškos, viską pasako detalės, vaizdas, kuriami taupiu sakiniu. Balsas, jo moduliacijos (vaiko verksmas, klyksmas, spiegimas, moters inkštimas, rėkimas ir kt.) yra santykis su pasauliu, tikresnis tiesos parodymas nei žodžiai. Svarbiausias kūrinyje balso atžvilgiu yra Moters pokalbis telefonu su gydytoju:

„Žodžiai moteriai neturėjo jokios vertės. JJi netikėjo nė vienu iš jų. Ji klausėsi balso. Tai buvo jos geidžiantis balsas. Ir tai buvo visa, kas šią akimirką galėjo suteikti jau jėgų“ („Stiklo šalis“, Alma littera, Vilnius, 2000, p. 190). Moteris girdi pokalbį apie kitos moters sunkią ligą. Žodžiai apibūdina kitą moterį, bet balso intonacija, maži jo virptelėjimai parodo ir jos pačios kritišką situaciją: vaiko liga – motiniška atsakomybė už gyvybę; jos pačios liga, nuovargis – kūniškas geismas; globa ir moteriškas siekimas globos. Balsas svarbus ir vaikams. KKaip pirmasis pažinimas, kaip raminimas, kai motina rodo ir ramiai aiškina apie paukščius žiemos rytą – kūdikis gali girdėti tik balsą. Balsui semantiškai artimas garsas. Bet jis priešingai nei balsas, kuris ne visada suardo tylą, tik ją papildo, dažniausiai kelia grėsmę, baimės ir nerimo pojūtį (į miestą dundėdamas artėjo traukinys, zirzianti lemputė, svirpiantys langai).

„Stiklo šalyje“ svarbu žvilgsnis, akys. Nuolat pabrėžiamas kūdikio, moters žiūrėjimas tamsoje, lyg siekimas pamatyti kiaurai, žvilgsniu užsikabinti už to, kas gali padėti išsilaikyti ir išgyventi, kas yra svarbiau, nei susiklosčiusios aplinkybės.

Tyla, balsas, žvilgsnis, judesys yra analizuojamo teksto pagrindas. Remiantis jais formuojami veikėjų tarpusavio santykiai, kurie pagrįsti arba atsakomybe (motinos savo vaikams, vyresniojo berniuko šuniui), arba yra tik laikinas susidūrimas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Stiklo šalies“ siužetas yra labai paprastas ir buitiškas, bet per žmonių susilietimą jis gvildena filosofines egzistencijos problemas: žmogus ir gyvybė, gyvybė ir pasaulis. Didžiausia atsakomybė už gyvybę tenka Moteriai. Ji sąmoningai nusprendžia gimdyti antrą kūdikį, ištvermingai jį slaugo (tiesiog augina), sunkiai ir beviltiškai sergantį. Vyro santykiai su Moterimi be atsakomybės. Jau pačioje kūrinio pradžioje per skrendančių į pietus paukščių elgseną akcentuojamas poilsis-nuovargis. Vyresniojo vaiko klausimas, kodėl jie keičiasi vietomis, padeda aiškintis šeimos buvimo tikslus:

„– Pirmajam reikia krūtine praskirti orą. <

– Jis pavargsta?

– Tikriausiai“ (177p.)

Tai lygintina su žemėje vaikštančių žmonių šeima. Šeimos, kaip organizuotos institucijos, esmė – ir išorinė, ir vidinė darna, pavadavimas, kai vienas narys pavargsta, pagalba. V.Juknaitės kūrinyje Moters pozicija svarbiausia. Ji daugiausiai laiko praleidžia su vaikais, rūpinasi buitimi. Bet moteris sunkios ligos iškamuota (abipusis pūlingas uždegimas, trys operacijos, perpiltas kraujas) ir kūdikio liga ją visai prislegia. Natūraliai ji laukia ryžtingų vyro veiksmų, jo atsakomybės prisiėmimo. Moteris ieško išeities, Vyras atsiriboja, pasakydamas, kad jis iš anksto viską žinojo ir tam nepritarė. Skiriasi kalbėjimo lygmenys: Moteris teigia, kas vyksta dabar, Vyras ieško Moters „klaidos“ praeityje. Moteris, kūdikis, vyresnysis berniukas, kalė, net mažieji paukšteliai žiemą glaudžiais vieni prie kitų tiesiogiai, Vyras tolsta. Moteris lieka viena. „Tą vienatvę pirmą kartą mūsų prozoje leista patirti moteriai. Pirmą kartą pasakyta, kad moteris, augindama vaikus, gyvendama su vyru (visąlaik kas nors yra šalia), gali būti visiškai viena“ (Vanagaitė G. Kai sušyla stiklas// Literatūra ir menas. 1996. Kovo 15 d.)

Kompoziciniu požiūriu apysaka suskirstyta į 21 atskirą dalį. Jose kiekvienąkart vaizduojamas tam tikras Moters gyvenimo epizodas. Kiekviena dalis turi savo vidinę kompoziciją – veiksmo pradžią, raidą, kulminaciją ir atomazgą. Pagrindiniai įvykiai, kurie kreipia veikėjų (berniuko, Moters) elgseną bei mintis yra šuns dingimas ir kkito šuns (kalės) apsigyvenimas žmonių namuose prieš atsivedant šuniukus; kūdikio liga. Vienas su kitu epizodai beveik nesusieti. Juo jungia nuosekli metų laikų slinktis. Paros laikas dažniausiai nurodomas tiksliai. Reikšmingiausi įvykiai mezgasi tarp nakties ir ryto arba naktį. Šis paros laikas ypatingas kaip tam tikras virsmas: iš šviesos į tamsą ir iš tamsos į šviesą. Mitologiškai dviejų jėgų kova, kuri niekada nesibaigia, tik laikinai kažkuri užima viršesnę poziciją.

„Jie tebebuvo vienas“

„Bet skausmas, jo skausmas – jis atkeliauja iš vidaus, jis niekad nelieka atskirtas, kitas, jis įsiliepsnoja many tuoj pat, nedelsdamas nė sekundės tarsi aš būčiau jį, tą skausmą, kuris, nenorėdamas atsiskirti, gyvena many visą laiką, pagimdžiusi ir paleidusi į pasaulį. Ne sopuliuose gimdoma, gimdomas sopulys: jį reprezentuoja vaikas, ir nuo šiol jis įsitvirtina visam laikui. <.> Motina pažymėta skausmo žyme“. (Julia Kristeva. Stabat Mater//Feminizmo ekskursai. Vilnius. Pradai, 1995, p. 501).

Šie žodžiai papildo ir patvirtina V.Juknaitės Moters absoliučią lemtį. Gyventi su skausmu, vidiniu nerimu, kuris atsiranda, kai užsimezga gyvybė. Kūrinyje ką tik gimusio (sunkiai gimusio) kūdikio liga sureikšmina moters ir vaiko ryšį. Keliose vietose pabrėžiama, kad jie tebebuvo vienas. Ypač per lytėjimą. Kūdikis nuolat yra motinos delnuose (pakeltas žiūrėti į dangų, besitrinantis naujagimio galva į smakrą, priglaustas). Apgaubtas lyg tebebūtų

įsčiose. Itin detaliai aprašomi Moters pojūčiai dar negimus vaikui.

„Artumas juos abu ramino. Prisilietimu jie sužinojo vienas kitą esant. Iš pradžių tai buvo vos juntamas krustelėjimas. Lyg tamsia gelme būtų nuslydęs suraitytas siūlas. Paskui jis brūkšteldavo iš nežinios staigiai ir švelniai kaip žuvis“. (p. 186)

Moterį lydi skausmas ir palaima, tai nusakoma palyginimais, todėl tampa kažkuo trapiu ir švelniu.

Be Moters, sąmoningai pasirinkusios ginti gyvybę, su motinystės problema susijusi kalė. Jos situacija adekvati Moters situacijai: palikta šeimininkės (Moteris vyro palikta ssu savo problemomis), besiruošianti atsivesti šuniukų, ir, kai atsiveda, jie yra nelaukiami, kliuvinys, našta. Jie sunaikinami. Visas tragizmas, kad juos paskandina Moteris. Kalytės ir šeimininkės paralelę pagrindžia pirmosios elgesys.

„Jie privengė vienas kito. Pamatęs berniuką ar vyrą, šuo audringai reikšdavo džiaugsmą, skalydamas, plodamas letenomis vaikui į krūtinę. Nuo moters jis laikėsi atokiai. Tačiau jai kur nors išėjus, jis susiriesdavo į kamuolį prie durų ir nepajudėdavo iš vietos, kol ji nepareidavo“. (p. 189)

Tarsi vienodi padarai, kurie vienas kitą gerai žino, ssupranta per daug apie vienas kitą, todėl negali priartėti vienas prie kito, bet vienas kitam gyvybiškai reikalingi dėl tų pačių priežasčių. Gamtos padarai biologine prasme, bet savo apsisprendimu ir atsakomybe – žmogiški.

Virpantis stiklas

Moters pasaulis yra tarsi stiklo šalis, kkuri bet kada gali sudužti. Pagrindinė kūrinio veikėja siekia rasti savo vietą pasaulyje. Nežinoma, ko ieškoma, aiškus tik bandymas įprasminti savo gyvenimą. Virpantys lango stiklai įrėmina apysaką, nes jie akcentuojami ir pirmoje, ir paskutinėje dalyje. Gyvenimas traukinio virpinamoje erdvėje – dužioje, neaiškioje ir nesaugioje erdvėje. Stiklas kūrinyje – ir langas, ir stiklinis instrumentų stalelis. Pastarasis dažniausiai šaltas ir grėsmingas, ant jo išdėlioti chirurgo įrankiai: žirklės, skalpeliai, žnyplės, švirkštai. Galima palyginti su moters slepiamais įrankiais. Jie suponuoja mirtį, brutalų kėsinimąsi į žmogų (kūdikį, Moterį), nors tam nėra duota sutikimo.

Stiklas artimas ledui, turi skaidrumo, permatomumo, šaltumo ir kartu trapumo semą. Tai patvirtina stiklo šalis čiuožykloje, kur Moters ir vyresniojo berniuko dialogas parodo vienas kitą suprantančių ir papildančių būtybių jungtį.

– Ar mmatai ką?

– Taip, mama. – Vaiko balsas buvo duslus.

– Ką matai?

– Matau šalį.

<.>

– Kokią šalį? – Negarsiai paklausė moteris.

– Stiklinę. (p. 193)

Manau, kad Vandos Juknaitės kūrinys „Stiklo šalis“ paneigia stereotipinį, tradicinį (pakylėtą) motinystės supratimą per paprastą, „net prastą“ moters gyvenimą. Net buitiškai neįdomi tema virsta apskritai moterystės prezentacija, kuri slepia daug prieštaravimų. Šis tekstas tam tikra prieštara ne tik savo kartos, bet ir ateinančių rašytojų kūriniams, taip pat ir sau: nori pasakyti, bet nnegali, nori aprašyti save, bet iškeli kitą, nori atskleisti kito jausmus, bet parodai savo santykį.

Tai neverbalizuojamos žodžiais, sunkiai pasakomos prasmės ir rasti būdą apie jas pasakyti, yra kraštutinis darbas“, – mano V.Juknaitė.