Dukters ir motinos ryšys Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Visų amžių literatūroje viena dažniausių nagrinėjamų temų – santykiai tarp tėvų ir vaikų. Ją galime aptikti įvairių šalių, laikotarpių ar net skirtingas literatūrines kryptis atstovaujančių rašytojų kūriniuose. Tai viena tų temų, į kurias kiekvienas autorius žvelgia skirtingai, iš savos pozicijos, akcentuoja vis kitus jos aspektus, problemas, savaip ją perteikia bei kuria vis kitokį, savitą įspūdį.

Tėvų ir vaikų, o konkrečiai dukros ir motinos, ryšys nagrinėjamas ir XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Dėka lyriško kūrinio stiliaus, aasmeninės rašytojos patirties bei sukuriamo pasakojimo intymumo jausmo, šis ryšys tarp Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį.

Motina (Mamatė) ir duktė (Irutė) priklauso smulkiųjų Žemaitijos bajorų šeimai, gyvenančiai nedideliame dvare. Šatrijos Raganos dvaras – ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Tokia aplinka sudaro sąlygas atskleisti subtilų motinos ir dukters bendravimo grožį. Irusios ir Mamatės santykiai paremti meile, ddraugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja („Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją Mamatei į kasų vainiką ant kkaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp Mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo.“), jaučia džiaugsmą būdama su ja, netgi bijo ją prarasti, nusiramina motinos apkabinta. Ji nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant buities darbus, susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą.

Mamatė Irutės akyse – tai tobulybė, autoritetas („aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.“). Duktė neabejoja motinos požiūriu į žmonių tarpusavio santykius, tikėjimą, tautiškumą, gėrisi jos pasiaukojimu, nuoširdžiu požiūriu į kiekvieną žmogų, nepaisant jo luomo. Bene labiausiai Irutės susižavėjimą motina atskleidžia jos nuotaikos klausant Mamatės grojamos muzikos: „Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna &– ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai – ir ima noras šokti ir juoktis. Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama.“. Dukra neišvengiamai ir perima motinos propaguojamas vertybes. Tą galime pastebėti pasakojime apie panelės Paulinos vestuves iš to kaip jau Irutė vertina ten susirinkusius žmones.

Mamatės ir jos dukros ryšį išryškina gana šalti jos santykiai su vyru, skirtingi jų požiūriai į gyvenimą bei supančius žmones. Todėl jai tenka ieškoti supratimo savo vvaikuose, auklėti ir auginti juos artimus savo sielai, derinant bajoriškas etiketo normas ir valstietišką paprastumą.

Motinos ir dukters bendravimas ir jo temos „Sename dvare“ byloja apie jų sielų tarpusavio artumą. Mamatė neretai paguodžia ir nuramina nerimo ar liūdesio kankinamą Irutę, pasakoja jai apie paprastuose dalykuose glūdinčius gilesnius. Tuo tarpu dukra dalinasi savo svajonėmis, klausia motinos patarimų ar paaiškinimų. Motina jai pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus.

Šatrijos Ragana dvarą ir jo žmones vaizduoja kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinį, kaip gražiausių svajonių ir polėkių prisiminimą. Šiame kontekste idealizuojamas ir motinos bei dukters tarpusavio ryšys, jo subtilumas. Autorė nesigilina į jo neigiamybes, o pateikia jį kaip siektino bendravimo pavyzdį. Tai apysaką „Sename dvare“ sieja ir su to laikotarpio literatūros krypties – neoromantizmo, skatinusio keisti gyvenimą, netgi aukotis dėl idealų, žadinti viltis, idėjomis. Būtent Mamatės ir Irutės ryšys yra šios srovės simbolis kūrinyje.