Džiaugsmo ir skausmo vaidmuo gyvenime

(Mintys perskaičius S. Nėries „Gyvenimo giesmė“)

Gyvenimo giesmė kupina skaidrių ir malonių bei tamsių ir rūsčių garsų. Tik jie sukuria nuostabų kūrinį – gyvenimą. Skaidrūs ir rūstūs garsai. Džiaugsmas ir skausmas. Rodos, toks didelis, o kartu ir mažas atstumas tarp jų. Juk tai tokie kontrastingi jausmai! Tačiau jie papildo vienas kitą.

Koks gyvenimas būtų be džiaugsmo? Tamsus, šaltas, nemielas. Mes gyventume tikroje ašarų pakalnėje! Galbūt mes bėgtume nuo skausmo. Tačiau kur? Ką norėdami surasti? Juk, kur beeitume, kur bbepasisuktume – visur būtų tik skausmas, skausmas ir skausmas! Galbūt eitume ir nežinotume patys, koks mūsų kelionės tikslas, ką norime surasti jos pabaigoje. Galbūt eitume tik dėl to, kad rastume šilumą, kuri ištirpdytų ledus viduje. Kad rastume tai, kas užpildytų tuštumą jame. Tačiau veltui, juk tame pasaulyje neegzistuoja šiluma, džiaugsmas, gėris.

Mūsų pasaulyje egzistuoja ir džiaugsmas, ir skausmas. Mes džiaugiamės, kai mums linksma, ir liūdime, kai mus aplanko skausmas. Tačiau tarp šių dviejų jausmų yra pusiausvyra, kuri parodo ribas tarp jjų. Sunkią akimirką mes pagalvojame, kad nereikia mums skausmo. Mes trokštame džiaugsmo! Tik džiaugsmo!

O gyvenimas be skausmo? Ar patiktų gyventi apsuptiems besišypsančių, džiugių veidų? Daugelis gerai nepagalvoję pasakytų „taip“. Tačiau aš pasakyčiau „ne“, nes tai būtų dirbtinis pasaulis. Ir tos ššypsenos, ir džiaugsmas būtų dirbtini. Tai toks pat negyvas pasaulis, kaip ir tas, kuriame būtų tik skausmas. Jame žmonės būtų kaip lėlės, kurios nekeičia savo mimikos, nepaisant to, kas vyktų aplink juos. Dirbtinas pasaulis. Dirbtini žmonės. Ar iš tiesų mes norime tokio pasaulio?..

Dažnai mes keikiame skausmą, bet veltui, nes tiktai jis parodo, kas tai džiaugsmai. Tik išgyvenę ir skaudžias, ir džiugias akimirkas, mes įvertinsime visus gyvenimo pateikiamus malonumus.