Egzaminų temos

1 BILIETAS

1. Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės. Vienos pasakos arba sakmės analizė pasirinktu aspektu.

2. V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščiu analizė.

1. Pasaka – tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jų pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai – „gražus melas“, kuris patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra. Atsirado jos llabai seniai, tada, kai žmonių kalba pasidarė pakankamai žodinga, lanksti, tinkama mintims bei įspūdžiams išreikšti. Tik pasakose vargšai skriaudžiamieji galėjo pasijusti stipresni, gudresni, pranašesni už skriaudėjus. Tik čia gėris nubaudžiamas, o gėris apdovanojamas.

Įdomiausios, be abejo, yra stebuklinės pasakos, kurios pagal siužetą yra skirstomos į: pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais priešininkais; pasakojama apie vedybas su nepaprastos kilmės žmona ar vyru; apie sunkius uždavinius, nepaprastus pagalbininkus. Stebuklines pasakas labai mėgsta vaikai. Juos žavi nepaprasti įvykiai, stebukliniai daiktai, įtemptas siužetas. Veikėjai labai įįvairūs: stipruolis Jonas, teisingas karalaitis, podukra, mylinti sesuo, taippat gulbė, varlė, velnias, ragaga, burtininkai. Žvėrių pasakose pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, paukščiai. Tai gudruolė lapė, kvailas vilkas, kiškis bailys, ežiukas, meška, katinas. Žvėrių pasakas paįvairina dialogai, dainuojamieji intarpai, jas labai mėgsta vvaikai. Juokų pasakos dar yra vadinamos buitinėmis. Jose vaizduojamas tarsi realus pasaulis, jo buitis, tik įvykiai absurdiški, jų seka nelogiška, todėl viskas atrodo pramanyta. Juokų pasakose išjuokiamos įvairios ydos, žmonių nedorybės, pajuokiama žema moralė, gobšumas.

„Eglė žalčių karalienė“. Pasakoje sakmiškai kuriamas fantastinės būtybės – žalčio – paveikslas. Žaltys ir susituokęs su Egle netampa žmogumi. Žalčio užmušimas – baisus nusikaltimas, tai nulemia ir niūrią pabaigą. Epilogas, kur Eglė prakeikia vaikus, paverčia juos medžiais ir pati medžiu tampa, atskleidžia lietuviams būdingą medžio kultą, žalčio svetingumas žmonėms lemia veiksmo eigą: stumia išsisukinėti nuo duoto pažado, atlikti neįveikiamus uždavinius, kad tik būtų galima apsilankyti namuose. Gerai suvoktas žalčio antgamtiškumas neleidžia pajusti Eglės ir Žilvino artumo, jų gyvenimas jūros dugne lieka mums paslaptimi. Dviejų &– žmogaus ir antgamtinio pasaulio veikėjo – meilė, prisirišimas, atsidavimas įgyja gilią prasmę. Vertingiausia šioje pasakoje – jos prasmingo turinio grožis.

2. Mačernis išgyveno tik 23-ejus metus, bet jo palikta kūryba – vertinga, įdomi ir gili. Poetas buvo labai prisirišęs prie namų. Apie žmogų ir žemę, žmogų ir jo namus poetas prabyla ir lyrikoje. Ir gyvenime, ir kūryboje V.Mačernis ieško to, kas amžina. Poeto kūryba nėra gausi, tačiau įvairi ir forma, ir turiniu. Jis rašė vizijas, sonetus, giesmes, aforistinius eilėraščius, vvertė jam artimų poetų kūrybą.

Svarbiausias stiprybės šaltinis V.Mačerniui – žemė. Ji – ir maitintoja, ir gyvybės saugotoja. Gimtoji žemė – viena iš tų atramų, kurias randa poetas. Kita užuovėja – tautos šaknys. Tautos likimas V.Mačernio lyrikoje regimas tarytum žemdirbio akimis – tai kartų kaita: viena ateina ir užleidžia vietą kitai.

V.Mačernio dvasinėje sandaroje tvirtai laikėsi tradiciniai lietuviškos pasaulėjautos ir etikos pradmenys: artumas žemei, darbo būtinybė, ramybės troškimas, santūrus liūdesys,graudus gerumas. V.Mačernis kūryboje įtemptai ir skaudžiai mąstė apie tai, kas tikra, pastovu – tai žmogaus namai. Kai viskas atrodo netikra, netvirta, namai – vienintelė tvirtovė, užuovėja. Ši mintis giliai įprasminta brandžiausiame kūrybos cikle „Vizijos“. Namams poetas jaučia meilę ir pagarbą. Įžangoje poetas prabyla apie žmogų ir gyvenimą. Vakaras, atėjęs į žemę, svetimas ir neramus (toks ir gyvenimas, kai vyksta karas). Tik namai gaubiami ramybės ir palaimos saugo, ramina, guodžia. Lietuvio kaimiečio namai – begalinis jaukumas, šviesos regėjimas, vizija. Namų statyba amžina, nes amžinas žmogus, amžinas jo nerimas, abejonės, namų motyvas ryškus ir sonetuose.

Negalima nekalbėti apie V Mačernio kūrybos žmogų. V.Mačenio žmogus – neramus, norintis suprasti, kodėl ir kam gyvena. Šie ieškojimai, klaidžiojimai ypač ryškūs „Sonetuose“. Žmogus kankinamas nerimo, nežinomybės. Toks jis sonete „Vidurnaktį dažnai..“ Žmogus pabunda vidurnaktį, kkada namuose tylu, pabunda iš nerimo, kad dar sykį bandytų „išspręst gyvybės ir mirties lygtį“. Atsakymo į būties klausimus poetas ieško ne tik kūryboje, bet ir gyvenime, filosofijoje.

„Regėjimų liepsna liepsnot“ – vienas svarbiausių poeto gyvenimo ir kūrybos tikslų. Vertingiausios yra „aukštosios akimirkos“, kada žmogus sugeba pajusti visatos pilnatvę, kai jis bando įspėti gyvenimo, būties, prasmės mįsles. Poetas V Mačernis ieško tų „aukštųjų akimirkų“, suplėšydamas kasdienybės pančius ir vargus.

V.Mačernis – tragiškas poetas, itin jautrios prigimties, kupinas nuojautų, regėjimų. Jo kūryba šviečia tarsi gėrio, žmogiškumo, meilės, prasmės fakelas.

Vidurnaktį dažnai

Aš prabundu,

Kada keistai, keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas

Man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra?

Kodėl aš pats esu?

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?