Egzistencializmas
Čia turi būti titulinis lapas
Turinys
1.
Turinys…………………..
……………………..
… 2 psl.
2.
Įvadas……………………
……………………..
.. 3 psl.
1.
Terminai……………….
………………..
. 3 psl.
2. Egzistencializmo filosofijos
apžvalga………………
…. 3 psl.
2.
Egzistencializmas……………….
…………………… 7
psl. 3.1 Srovės atsiradimo
priežastys………………….
….. 7 psl.
2.
Dramatizmas……………..
………………. 8
psl.
3. Santykis su
aplinka………………
…………… 8 psl.
4. Kiti estetikos
principai………………
………….. 8 psl.
5. Stiliaus
bruožai………………
…………….. 8 psl.
6.
Žanrai………………..
…………………
.. 9 psl.
7.
Atstovai………………
…………………
.. 9 psl.
3. Plačiau apie srovės
atstovus………………….
……………. 9 psl.
1. S.
Kierkegaardas…………….
………………. 9 psl.
2. M.
Heideggeris………………
………………. 10
psl.
3. A.
Kamiu………………..
…………………
11 psl.
4. A.
Maceina………………
……………….. 14
psl.
4.
Apibendrinimas………………..
…………………… 15
psl.
1. Filosofijos
objektas……………….
………….. 15 psl.
2. Esminiai epochos
bruožai………………
………. 15 psl.
3.
Egzistencializmas……………
………………. 15
psl.
4. Egzistencializmo
pabaiga………………
……….. 15 psl.
5. Naudota
literatūra………………….
………………… 17 psl.
Įvadas
• Terminai
Modernizmas [pranc. modernisme] 1. XIX a. pab. – XX a.
avangardistinės meno kryptys, srovės bei sstiliai; būdinga dekadentiškumas,
klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada
ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos,
neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab. – XX a.
pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to meto
kultūra.
Egzistencija (lot. existentia —— buvimas) — viena iš pagrindinių
egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą
„Egzistencija“ šia reikšme pirmąkart pavartojo Kierkegaardas. Pasak
egzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš“
branduolys, kurio dėka tasai „Aš“ reiškiasi ne šiaip kaip atskiras
empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas“, t. y. kažkas visuotina
(bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė.
„Egzistencija“ — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko
egzistencialistai (Ž.P.Sartras), reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą,
o, priešingai, „atvira galimybė“. Vienas iš svarbiausių egzistencijos
apibrėžimų — jos neobjektyvumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus,
žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali
padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo
mąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas
pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuo
pažinimo, ir kas tokiu bbūdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija.
Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaus
supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaip
visuomeninių santykių visumos supratimą.
Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis ir
sąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei vien jų vidine esme,
nei tik jų būtimi. Klaidingos tos filosofinės teorijos, kurios daiktų esmę,
pagrindą vertino labiau už jų egzistavimą, laikydamos jį kažkuo žemesniu,
atsitiktiniu ir trumpalaikiu. Tačiau, taip pat klaidinga ir ta teorija,
kuri daiktų egzistavimą vertina labiau už jjų esmę, laikydama ją arba visai
neegzistuojančia, arba kažkuo nesuvokiamu, nepasiekiamu žmogiškajam
pažinimui ir praktikai. Teisinga yra požiūris, kad nei esmė negalima be
egzistavimo (šiuo atveju susidaro nieko bendra su realiu gamtos ir
visuomenės gyvenimu neturintis įspūdis, kad esanti visiško sustingimo
viešpatija), nei egzistavimas negalimas be esmės (šiuo atveju fiksuojama
tik tai, kas išoriška, judru, atsitiktina). Tik egzistavimo ir esmės,
būties ir tapimo vienybė leidžia suprasti visą esamybę.
Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė,
akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat
pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.
• Egzistencializmo filosofijos apžvalga
“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos
būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi
būti savo pačios Niekas.” (Jean’oo – Paul’io Sartre’as)
Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios
egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri
yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.”
Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama
už dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jo
galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yra
tai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas
faktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis
save padaro.
Todėl žmogaus būties sstruktūra yra laisvė , nes jis negali būti
kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš
savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.
Egzistencializmo pirmtakas buvo danas Sorenas Kierkegaardas, o
XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martynas Heideggeris
bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de
Beauvoir.
Kierkegaardas pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ (angst) sąvoką. Jos
prasmė gali būti interpretuojama taip – gyvūnai yra supančioti savo
instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės
turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai
ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. Viena iš pagrindinių
egzistencializmo idėjų – predeterminizmo paneigimas – teigia, kad žmonija
neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį
sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo
veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmų
pasirinkimo būdą.
Martin Heidegger atskyrė „buvimo“ ir „būties“ sampratas. Jis
kritikavo tiksliuosius mokslus, teigdamas, kad jų tariamas objektyvumas
trukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliai
apibrėžtos) ir skatina taikyti „objektyvumą“, vienareikšmiškumą visose
gyvenimo srityse. Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis
priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be
to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar „savaime suprantama“.
Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus
gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai
apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimą
jame.
Karlas Jaspersas, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydoma
liga, pagal išsilavinimą buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei ją
kritikavo. Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijos
nagrinėjimą, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių
ribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes
mąstantysis subjektas gali suvokta visumoje viską, išskyrus save patį –
subjektą. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspersas teigė,
kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui,
jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto.
Jaspersas taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybės
egzistavimo patvirtinimui.
Nobelio premijos laureatas Albertas Kamiu buvo įsitikinęs, kad
žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo
padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą
priešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti
beprasmės. Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė „žmogiškosios prigimties“,
„žmogiškojo silpnumo“ sąvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra
atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Viena vertus, besąlygiškas
visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir
paverčia individą beveidės masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogaus
laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs
įprasminimo. Besivadovaudamas Nyčės teiginiu „Dievas miręs“, jis
pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės.
Sartre’o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo,
kad ji pritaikė egzistencializmą feminizmui. Neigdama „vyriškos“ ir
„moteriškos“
prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratyti
išankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sąvokos. Moteris turi būti
tokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už
savo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenės
tendencijomis.
Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų,
dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kas
buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą
(galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę
pirmą bei antrą pasaulinį karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus
kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė
konkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą
spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius
savo srovės principus.
Egzistencializmas — egzistavimo filosofija — iracionalistinė
kryptis šiuolaikinėje filosofijoje, atsiradusi (po I pasaulinio karo —
Vokietijoje, II pasaulinio karo metu — Prancūzijoje, po II pasaulinio karo
— kitose šalyse, jų tarpe ir JAV), mėginant sukurti naują pasaulėžiūrą,
atitinkančią inteligentijos interesus. Egzistencializmo idėjinės ištakos —
gyvenimo filosofija, Husserlio fenomenologija, Kierkegaardo religinis
mistinis mokymas. Skiriami religinis egzistencializmas (G. Marselis,
Jaspersas, N. Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis) ir ateistinis
egzistencializmas (Haideggeris, Ž.P.Sartras, A. Kamiu, S. Bovuar).
Egzistencializme atsispindėjo krizė liberalizmo, paviršutiniškai
optimistiškai suprantančio pasaulį, tikinčio pažangiu visuomenės vystymusi,
to liberalizmo, kuris neatlaikė išmėginimų per audringus XX a. įvykius.
egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau
klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresistines
iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Egzistencializmas — tai
reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos
racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a,
pabaigoje — XX a. pradžioje. Egzistencialistų nuomone, pagrindinis
racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto
priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, joje taip pat žmogus,
racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo
objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį.
Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“
mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas pristato filosofiją
ir mokslą. Filosofijos objektu, sako, pvz., Haideggeris, turi tapti
„būtis“, tuo tarpu kai mokslo objektas — „esamybė“. „Esamybe“ laikoma
viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią
būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik
betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis
egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs
nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei
intelektiniam moksliniam, nei
spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs
save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje,
t. y. mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus
pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai,
kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba
socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo
veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė,
ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį,
jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (Berdiajevas). Egzistencializmas
nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau
egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvinė; ji traktuojama vien
etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalinį pažinimą kaip
neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, Egzistencializmas
iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis
daugiausia Huseiliu (Heideggeris, Marselis, Sartras), Diltėjumi
(Heideggeris, Jaspersas), iš dalies Bergsono intuityvizmu. Daugelis
egzistencialistų (Heideggeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, Marselis,
Kamiu ir kt.) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas
artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią
didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos — ir inteligentijos
didelės dalies protiniam nusiteikimui. Socialinė politinė įvairių
egzistencializmo atstovų pozicija yra nevienoda.
Egzistencializmas
(XX a. vidurys)
• Srovės atsiradimo priežastys
Po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi
tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo
patirtį, bei žmogaus būtį taiką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų
akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egzistencializmo filosofiniais
principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis
rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši
filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos
populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusiu
egzistencializmą mada.
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas
– gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra
pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia
reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje
situacijoje.
Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė,
laisvai pati ssave kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistai
žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįsta
žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu.
Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi
egzistencializmo filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą
su kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis
atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia
egzistencijos klausimus.
Egzistencializmo pradininkais laikomi vokiečių filosofai
Martynas Heideggeris ir Karlas Jaspersas (3-4 dešimtmetis). Prancūzijoje ir
Italijoje įsigalėjo II pasaulinio karo ir ypač pokario metais. Prancūzijoje
vyravo dvi kryptys: Žano Polio Sarto ateistinė ir Gabrielio Marselio
katalikiškoji. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi ir lietuvių
filosofų Antano Maceinos ir Juozo Griniaus pasaulėžiūroje.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvai atėjo išbandymų metas
(viena okupacija po kitos) – buvo pažeista kultūros plėtotė. Diduma
inteligentijos buvo sunaikinta (vieni atsidūrė bolševikų ar nacių
koncentracijos stovyklose, kiti emigravo į Vakarus) nors Lietuvoje buvo
sutrikdyta filosofijos raida, pagrindinės moderniosios filosofijos kryptys
buvo žinomos.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vakarų Europoje energingai
kelią skynėsi egzistencializmas. Šios krypties pradininko, vokiečių
filosofo Martino Heideggerio knyga „Būtis ir laikas“, pasirodžiusi 1927
metais, iškart sulaukė gerbėjų.
M. Heideggeris palietė opius žmogaus būties klausimus. Jam
svarbiausia buvo suprasti, kas yra būtis. Vokiečių filosofas būties
problemas sprendė per konkrečią individo egzistenciją. Visą žmogaus
egzistenciją galima paaiškinti kaip nerimą, baimę, mirtį, chaosą, kuriame
žmogus išgyvena nuolatinį tragizmą.
Egzistencijos problemas nagrinėjo ir rusų filosofai Nikolajus
Berdiajevas, Levas Šestovas. Tik atsakymų į iškilusius klausimus jie
ieškojo naujai aiškindami Dievą, jo kūrybą. Buvimas už materialios tikrovės
ribų – transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti susiklosčius
tragiškoms aplinkybėms, susidarius “ribinėms situacijoms”.
XX amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje lietuviu tauta vėl
atsidūrė “ribinėje situacijoje”. Susidarė palanki dirva suklestėti
egzistencializmui. Lietuviškoji modernioji filosofija iš esmės plėtojosi
išeivijoje. Iš ten įvairiais keliais sklido po Lietuvą. Daugelio šio
laikotarpio intelektualų mąstysena formavosi Nepriklausomoje Lietuvoje, tik
jų pačių talentas išsiskleidė tragišku lietuvių tautai laikotarpiu. Tuo
metu labiausiai plėtojosi fenomenologija ir egzistencializmas, o į pačią
okupuotą Lietuvą smelkėsi pozityvistinis aprašomasis metodas.
• Dramatizmas
Žmogaus egzistencija vienatvės rate, neturėjimas objektyvių
vertybių. Sąmonės egzistencija materialaus (bedvasio) pasaulio apsuptyje.
Sąmonės trapumo suvokimas. Gyvybės trapumas.
• Santykis su aplinka
Žmogus svetimas, priešiškas pasauliui, nes šis priešiškas,
nepavaldus žmogui. Tik maištu, veikla galima įveikti beviltiškumą.
• Kiti estetikos principai
Filosofijos įtaka. Absurdo menas – tai menas, išreiškiantis
absurdo patirtį. Meno kūrinio paskirtis – fiksuoti mechanišką, prasmės
neturintį pasaulį. Svarbiausia problema – žmogaus egzistencija. Absurdo
patirtis grąžina žmogų į gyvenimą, kupiną džiaugsmo akimirkų. Masinės
kultūros problemos. Mokslo ir technikos revoliucijos atspindys. Asmenybės
ir visuomenės santykių problema.
Pasaulis iracionalus, nepavaldus žmogaus protui. Gyvenimas
iškeliamas virš trumpalaikiškumo ir mirties. Tikrovė suvokiama kaip
suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų.
Žmogus ir jo likimas nepavaldus nei istorinei, nei socialinei
determinacijai.
Žmogus laisvas, egzistuoja savo pastangomis, kiekvienu momentu
kuria save (veiksmo literatūra).
Žmogus
sprendžia savo būties prasmę: a) protestuodamas, b)
priešindamasis, c) veiksmu, d) kūryba. Šis sprendimas išryškėja ribinėse
situacijose (pvz., mirties akistatoje ar pan.).
Žmonių bendradarbiavimas neįmanomas, savitarpio supratimas dėl
asmenybės atribojimo – negalimas.
Dalis egzistencialistų yra ateistinės pakraipos (A. Kamiu,
Ž.P.Sartras), nepripažįsta transcendentinės būties; dalis egzistencialistų
– religinės krypties (G. Marselis, N. Berdiajevas), ieškantys išeities iš
beviltiškos žmogaus būties – dieviškoje būtyje (transcendencijoje).
• Stiliaus bruožai
Filosofinio, mokslinio stiliaus elementai. Būdingi svarstymai.
Sąlygiškumas. Daugiaprasmiškumas. Tragiškumas.
Ramus pasakojimo tonas. Dažnai atsisakoma visažinio pasakotojo
pozicijos.
• Žanrai
Proza (romanai su dienoraščio tonacijomis, novelės, kronikos,
dramos).
• Atstovai
Ž. P. Sartras, A. Kamiu, M. de Unamūnas, S. de Bovuar;
egzistencializmo bruožai A. de Sent – Egziuperi, H. Hesės kūryboje.
Plačiau apie srovės atstovus
• S. Kierkegaardas (1813 m. —1855 m.)
Pastangos filosofijoje vengti abstraktumo, „mąstymo apie
mąstymą“ arba, kaip sakė L. Fojerbachas, „girtų spekuliacijų“ nuo XIX a.
vidurio buvo visuotinės. Tokioms tendencijoms atstovaujančių mąstytojų
gretose išsiskiria danas Sorenas Kierkegaardas dar nuosekliau negu
voliuntaristai atkreipęs dėmesį į tai, kad gamtos pasauliui netapatus
žmogaus pasaulis yra visai savitas reiškinys.
Šiuolaikinės ccivilizacijos plėtroje unikalieji žmogaus gyvenimo
motyvai tolydžio menkėja, blanksta, žmogus naujaisiais amžiais vykstančios
gyvenimo urbanizacijos ir gamybos pramonizacijos sąlygomis banalėja,
pilkėja, panašėja, tampa kaip žmogus nebereikalingas ne tik kitiems, bet ir
sau. Techninio tipo kultūros pažanga gimdo žmogaus dvasinio sunykimo
situaciją.
Ką daryti?
Kelias į išsigelbėjimą yra savęs pažinimas, mokantis atrasti
tai, kas tikrai žmogiška, puoselėti tai ir saugoti nuo vis labiau
pilkėjančio gyvenimo.
Su kuo pirmiausia susiduria savistabai susitelkiantis žmogus —
tai su tuo faktu, kad gyvenimas baigiasi mirtimi. Žmogus gimsta, būna ir
miršta nepriklausomai nuo to, nori jis to ar ne. Visa, ką jis gali padaryti
— tai pabandyti tą buvimą patvarkyti į geresnę, o ne į blogesnę pusę.
Yra trys santykio su savo buvimu, su gyvenimu tipai: estetinis,
etinis ir religinis. Estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą
žaisti aplinkybėmis, džiaugiasi galį pajungti aplinką savo valiai, tose
pastangose nuslopindami savo laikinumo jautimą. Etiškai gyvena tie,
kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka
ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų
kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Religiškai gyvena tie, kurie yra
pajutę ir supratę, jog ir visa žmogiškoji, ir gamtiškoji tvarka yra taip
pat ne amžinos, kad žmogus, būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas
daugiau negu jos abi, net kartu paimtos, kad žmogui visada bus būdingas
veržimasis į begalybę, į amžinybę, pasiekiamus žmogui, deja, tik kaip
tolima žvaigždžių šviesa.
Žmogaus vienišumo, jo „pamestumo“ visatoje ir pasaulyje motyvas
pereina per visą S. Kierkegaardo žmogaus gyvenimą kaip realaus ir fizinio,
ir dvasinio buvimo fakto apmąstymas. Ši kryptis Europos naujausių laikų
filosofijoje ypač išryškėja įsigalint ir įsisiautėjant fašizmui —
Prancūzijoje —— karo ir pokario metais, Vokietijoje prieš Antrąjį pasaulinį
karą.
• Martynas Heideggeris (1889 m. —1976 m.)
Žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje buvo Martynas
Heideggeris.
Pagrindiniai egzistencializmo principai suformuluoti Heideggerio
knygoje “Būtis ir laikas”, kurioje keliamas būties prasmės klausimas.
Heideggeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra pačiu
savimi, reiškiasi toks koks yra. Žmogaus bėgimą nuo savęs gimdo baimė, dėl
atsakomybės už savarankiškai pasirinktą nuostatą. Ši baimė verčia ieškoti
prieglobsčio būklėje, kurią Heideggeris apibūdina beasmeniu įvardžiu “man”.
Apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus situaciją jis kalba vizijų vaizdais.
Mūsų epochą vadina “pasaulio naktimi”, “skurdžiuoju laiku”, žemės
sutemomis”. “Pasaulio nakties” bruožais jis laiko “dievų pabėgimą”, žemės
niokojimą bei griovimą, žmonių sumasiškėjimą ir visuotinybės teoriją.
Vokiečio manymu žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėka
to jaučia, mąsto, veikia. Jo savivoką ir saviraišką komplikuoja tai, kad
žmogus yra dviejų — kūno ir dvasios — pradų vienovė. Siekimas būti vienove
žmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido jo savęs, kaip buvimo
pasaulyje, jautimą, savęs, kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaip
buvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo paties
suvokiamas kaip rūpestis. Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje — tai
išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats
žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip
siekiamojo savęs,— tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį
nesavarankiškumą, ieškant žmogui bbūtinos laisvės erdvės, bandant įdaiktinti
ir tuo įamžinti savo viltis ir siekimus. Tie pavidalai, tos formos — tai
dažniausiai tavo paties sukurtos kultūros produktai: sodyba, kur tu
užaugai, tavo pasodinti medžiai, seni sąsiuviniai, kambarių kvapai ir
garsai, peizažai, atgaivinantys kažkada surastas svarbias mintis, dainos,
kalbos, knygos — visa, kas tavo sugyventa (ne užgyventa, o būtent
sugyventa!) kaip supratimai, kaip tavo buvimo esmingumo pajautimas, tau
bandant įsijungti į pasaulį, atrasti jį ir save jame ne kaip nebūtį,
svetimumą, o kaip buvimą.
Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį.
Nuo to, kas tame rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra
arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju,
jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos
daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo
nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo,
vidutinybe, niekatrąja gimine, baimingai skliaudančia ausis: kur, kas, ką.
Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra —
silpnas, baigtinis, bet — esantis, ne egzistuojantis, būnantis, taigi ne
kažin kas, o jis, aš. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip
istoriškumą, savo nerimą — kaip laisve, savo abejones — kaip mąstymą, kaip
amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa
blaivus, žmogaus jėgoms prieinamas ir jo sielos trokštamas gyvenimo
kūrimas.
• Albertas Kamiu (1913 m. —— 1960 m.)
Panašiai, tik ne taip ramiai, šiek tiek dramatiškiau, žmogaus
buvimą supranta prancūzų egzistencinės filosofijos kūrėjai. Tipiškiausias
yra Albertas Kamiu.
Prancūzų rašytojas, dramaturgas, romanų, apysakų ir filosofinių
esė autorius, 1957 m. Nobelio premijos laureatas. Albertas Kamiu gimė 1913
m. lapkričio 7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje, beraštės ispanės
Katerinos Sintes ir prancūzo vyro prekybos ir eksporto įmonės tarnautojo
Liusjeno Ogiusto Kamiu šeimoje. Anksti likęs našlaičiu Kamiu nuo mažens
patyrė skurdą, buvo kolonijinės priespaudos liudininkas. Baigęs licėjų
Albertas Kamiu įstojo į Alžyro universiteto filosofijos fakultetą, parašo
diplominį darbą “Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas”. Dar
studijuodamas universitete jis įstoja į Komunistų partiją, iš jos gretų
buvo pašalintas 1937 m. Baigęs universitetą Albertas Kamiu kurį laiką dirbo
aktorių trupėje “Radio Alže”, kur inscenizavo Andre Žido, Fiodoro
Dostojevskio, Andre Malro veikalus. 1938 m. jis ėmė bendradarbiauti
laikraštyje “Alžė repiubliken”, kur spausdino antikolonijinius straipsnius.
Alžyrui buvo skirti ir pirmieji grožiniai veikalai – esė knygos apie šios
šalies žmones ir gamtą: “Išvirkščioji ir geroji pusė” (1935), “Vestuvės”
(1938). 1940 m. pradžioje Alberas Kamiu išvyko į Paryžių, karo metais
dalyvavo Pasipriešinimo grupės “Komba” veikloje. 1944 – 1947 redagavo to
paties pavadinimo laikraštį. Karo metu parašė savo žymiausią filosofinį esė
“Sizifo mitas” (1941), romaną “Svetimas” (1942), “Laiškus bičiuliui
vokiečiui” (1943-1944), pradėjo rašyti romaną “Maras”, kuris buvo išleistas
tik 1947 m. Pokario laikotarpiu Albertas Kamiu parašė filosofinį esė
“Maištaujantis žmogus” (1951), apsakymų
knygą “Tremtis ir tėvynė” (1957),
apysaką “Krytis” (1956). Alberto Kamiu pjesės “Kaligula” (1944),
“Nesusipratimas” (1944), “Apgultis” (1948), ir “Teisieji” (1955)
probleminiu požiūriu glaudžiai susijusios su jo proza, draminės formos
įtaką galime atsekti jo romanų struktūroje. 1960 m. sausio 4 d. Albertas
Kamiu žuvo automobilio katastrofoje. Jo kelioninėje rankinėje rastas romano
“Pirmasis žmogus” rankraštis, kurį spaudai (1994) parengė dukra Katerina
Kamiu.
“Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo.
Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs
nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir
žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui.
Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar
tebeesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks
vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną
susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.”
Ištrauka iš A.Camus romano “Svetimas” .
“Žinoma, galima geisti, ir aš geidžiu, kad ta liepsna būtų
švelnesnė, o atvanga leistų bent kiek pasvajoti. Bet, matyt, menininkui
taika – pati paprasčiausia kova. “Kiekviena siena yra durys”, – teisingai
pasakė Emersonas. Neieškokime durų ir išėjimo sienoje, priešais kurią
gyvename. Priešingai, atokvėpio ieškokime ten, kur jis yra, aš noriu
pasakyti, pačiame mūšio įkarštyje. Nes aš manau, ir tuo norėčiau baigti,
kad jis būtent tenai. Didžiosios mintys ateina į pasaulį balandžių
kojytėmis. Tad galbūt įtempę kklausą išgirsime imperijų ir tautų šurmulyje
lengvą sparnų šnarėjimą – švelnų gyvenimo ir vilties bruzdesį. Vieni
pasakys, kad tą viltį neša liaudis, kiti – kad žmogus. O aš manau, kad ją
prikėlė, atgaivino ir palaiko milijonai vienišųjų: savo veiksmais ir
kūriniais neigdami valstybių sienas ir šiurpiausius istorijos įvykius, jie
nors trumpam įžiebia tiesą, kuriai nuolat gresia pavojus ir, iškėlę ją virš
savo kančių ir džiaugsmų, rodo visiems.” Ištrauka iš A.Camus 1957 metų
gruodžio 14 dienos paskaitos “Menininkas ir jo laikmetis”.
Jo apmąstymų atsparos taškas — bendras visiems egzistencijos
mąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš savo valią:
niekas jo neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. Ir
aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška.
Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės
supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, suvienodėdamas su kitais. Daug
kam toks gyvenimas atrodo normalus. Bet netgi tiems kartais ateina toks
metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas
gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių.
Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo
tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau:
kiekvieną akimirką jis turi rinktis, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas
pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į
beprasmišką buvimą. Laisvė yra ne laimė, o prakeikimas. Tačiau toks
gyvenimas be iliuzijų yra tikrojo optimizmo šaltinis. Iš tiesų jeigu viskas
aplink netikra, o tu jauti, kad tai, ką tas netikrumas semia ir skandina,
yra verta gelbėjimo, kodėl gi nesukilti, kodėl nepasipriešinti tai pilkajai
kasdienybės diktatūrai! Jei nesukilai, lieka viena — savižudybė. Ar žūtis
pasiduodant vertesnė už žūtį sukylant? Beje, pasiduodant žūtis
neišvengiama, o sukylant — nebūtinai. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip
gyventi, netgi grasindamas mirtimi. Netgi mirtis žmogui yra paskutinis
būdas gyventi, sukurti gyvenimą, kokio iš jo niekas ir nesitikėjo. Tik
šitaip — teigdamas žmoniškumą nežmoniškame pasaulyje — žmogus gali įveikti
savo baigtinumą, susijungdamas su tuo, kas amžina — bent iki tol, kol
apskritai egzistuoja žmonija.
1944 m. kurdamas savo pjesę “Kaligula” A. Kamiu rašė: “Apart
Kaligulos “fantazijų” daugiau niekas čia nepretenduoja į istorinį tikslumą.
Jo žodžiai tikslūs, jų panaudojimas – ne”. Galbūt ši paties autoriaus
suformuluota nuoroda į neprisirišimą prie pseudo istorinių tiesų suteikė jo
sukurtam Kaligulos personažui amžiną gyvenimą ir nuolatinį aktualumą, kaip
žmogaus, kuriančio savo gyvenimo misteriją iš absoliuto ilgesio ir paieškų.
Kaligula, kurio rankose buvo sukoncentruota aukščiausia šio pasaulio
valdžia, laimės samprata slypėjo už gėrio ir blogio ribų. Jis ieškojo
absoliuto. Absoliutaus paklusnumo. Absoliučios neapykantos. Absoliučios
meilės. Persisotinęs ir kartu naivus Kaligula pasmerkė baisioms kančioms
aplinkinius, siekdamas atrasti
tą ribą kuri nubrėžta žmogaus sielai. Jis ir pats kenčia bandydamas
išreikšti neišreiškiamą. Argi tai nėra tikrasis ir XXI amžiaus žmogaus
portretas?
1983 m. Lietuvos teatrą sukrėtė Kauno dramos teatre režisieriaus
Jono Vaitkaus pastatyta A. Kamiu pjesė “Kaligula”, kurioje pagrindinį
imperatoriaus – tirono vaidmenį sukūrė Valentinas Masalskis.
Lietuviu režisierius Ignas Jonynas pastatė A. Kamiu pjesę
„Kaligula“. Galbūt paties A. Kamiu žodžiai išprovokavo režisierių po 20
metų sugrąžinti ,,Kaligulą“, žodžiai, jog: “.Kaligula nemirė. Jis tūno
kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėje
plaktų išdidi širdis, jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji pabaisa
arba angelas, tūnantis jumyse.” Pjesės:
Režisierius – Ignas Jonynas;
Kompozitorius – Julijus Andrejevas;
Scenografė – Marta Vosyliūtė;
Kostiumų dailininkė – Sandra Striaukaitė;
Šviesų dailininkas – Gintautas Urba;
Vaidina: Rolandas Kazlas, Neringa
Varnelytė, Antanas Šurna, Povilas Budrys, Andrius Bialobžeskis, Giedrius
Savickas, Ignas Ciplijauskas, Rimgaudas Karvelis, Saulius Sipaitis,
Vytautas Taukinaitis, Tomas Kizelis, Aleksas Kazanavičius, Jurgis
Damaševičius, Nerijus Gadliauskas, Irena Tamošiūnaitė, Aldona Bendoriūtė,
Ingrida Daunoravičiūtė
I.Jonyno spektaklyje vieną iš žiauriausių senovės Romos
imperatorių, žmogaus šiurpinusio tiek savo amžininkus, tiek mūsų laikmetį
despotiškos tironijos ir moralinio nuosmukio siautėjimu, Gajaus Cezario
Germaniko arba tiesiog Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Rolandas Kazlas.
Režisierius teigia, jog: “Gyvename laike kai viskas turi savo vertę. Ir ne
bet kokią, o aiškiai išskaičiuotą. Viskas gali būti parduota ar įkainuota,
jei objektas nors kiek atitinka paklausą. Vertė nustatoma pagal rinkos
dėsnius. Kuo didesnį ažiotažą sukels vardas, tuo didesnį pelną jis atneš.
Kaligula tapo irgi bendriniu vardikliu kalbant apie pasileidimą, savęs
garbinimą ir egoistinę valdovo prigimtį. Tačiau kokie tikrieji tokio
elgesio motyvai tvirtai neatsakė dar nei vienas istorikas. Nepretenduojam į
atsakymą, bet jaučiam, kad šiuolaikiniam pasaulyje asmenybės-ženklo tema
kaip niekada aktuali.”
„Aš ne egzistencialistas, tai Sartras (J.P.Sartre)
egzistencialistas. Vienintelis rimtesnis mano filosofinis darbas – „Sizifo
mitas“ – yra nukreiptas būtent prieš egzistencialistinę filosofiją“, – rašė
A.Kamiu.
Fragmentai iš A. Kamiu pranešimo padaryto 1948 metais Liatur
Moburo (Latour-Maubourg) dominikonų vienuolyne, iš jo užrašų knygelių:
* * *
Gyvenimas prigrūstas įvykių, kurie skatina mus norėti senti.
* * *
Bet koks gyvenimas, kurio tikslas – pinigai, yra mirtis. Atgimimas yra
susijęs su nesavanaudiškumu.
* * *
Šiame pasaulyje viskas atlyginama. Ir net jeigu mūsų valia semiasi iš
tapsmo išskirtinės kančios, kurią išaukštiname iki stiprybės lygmens, kad
nuolat ją jaustume, tai tas mūsų pasirinkimas įrodo, jog žiūrime į tą
kančią kaip į gėrį, ir tąsyk atlyginimas glūdi būtent joje.
* * *
Kai žmogus išmoksta – ir ne tik popieriuje – likti vienas su savo kančia,
įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti“ su kitais,
jau ne be daug ko lieka mokytis.
• Antanas Maceina (1908 m. -1987 m.)
Stasio Šalkausko mokinio kūryboje ryškus du tarpsniai: iki
Nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį
patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis.
Tada A. Maceina priartėjo prie teistinio egzistencializmo.
Kodėl
atsiranda viena ar kita filosofijos koncepcija? A.
Maceina bandė atsakyti į šį klausimą. Jis manė, kad socialinės problemos
kyla iš žmogaus būties. Socialinė problema turinti dvi puses: ekonominę
(materialinę) ir dvasinę (moralinę). Filosofas buvo įsitikinęs, kad
ekonominės problemos niekad nebus išspręstos, bet jos privalo būti
sprendžiamos.
Egzistencializmo principus Maceina nuosekliai dėsto ir studijoje
Jobo drama.
A. Maceina rašė, kad žmogus nuo kančios negali nei pabėgti, nei
savo jėgomis jos įveikti. Gali tik ją kęsti. “Pats mūsų buvimas vyksta
kančioje. Todėl kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausias ir
atsispindi mmūsų buvimo savybės”. Žmogiškuoju “buvimu” Maceina aiškiai ir
kitus žmogaus pojūčius, pavyzdžiui, baimę.
Pasak Maceinos, žmogaus būties ir likimo problemos yra
svarbiausios filosofijos problemos. Suvokęs jas, žmogus pajėgs suvokti ir
savo būtines trapumą. Mat žmogus visada žengia ieškojimų ir pasirinkimo
keliu.
Krikščioniškojo egzistencializmo motyvai ryškūs visoje filosofo
išeivijos laikotarpio kūryboje, ypač veikaluose „Niekšybės paslaptis“ .
Savo veikaluose Maceina parodė ir filosofijos santykį su mitologija. Mitas
atskleidžiąs gyvenimo realijas, parodąs žmogaus jausmus. Tai ypač akivaizdu
senovės graikų mitologijoje. Maceiną domino įvairios žmogaus sielos
būsenos, jų sąveika su filosofija. Žmogaus prigimtis, aanot jo, turi savybę
stebėtis. “Asmuo, tauta, istorinis tarpsnis, netekę gabumo stebėtis,
netenka ir filosofijos, atkrisdami į neklausiančiąją būklę. Nuostabos stoka
yra visados filosofijos nuosmukio ženklas. Kas nesistebi, tas
nefilosofuoja, kadangi gyvena būties aiškumo tariamybe”.
Jis vienas pirmųjų pradėjo nagrinėti lietuvių filosofiją, jos
perspektyvas ir yydas. Pasak jo, lietuviškoji filosofija, tūpčiojo vietoje,
nes per mažai kreipė dėmesio į savuosius diskusijų dalyvius, kurie
vieninteliai galėjo skatinti gyvai mąstyti.
Ilgą laiką Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi,
plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jie veikė Lietuvos
filosofų mąstyseną, ugdė filosofinę kultūrą.
Apibendrinimas
• Filosofijos objektas
Filosofijos objektas – individo egzistencija skelbia, kad
individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs
laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.
• Esminiai epochos bruožai
Esminiai epochos bruožai: absurdiškumas, ,,Savasis AŠ“, laisvė
ir atsakomybė.
• Egzistencializmas
Egzistencializmas filosofijos kryptis, kurios objektas yra
individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir
istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas
už savo veiksmus.
• Egzistencializmo pabaiga
Egzistencializmo filosofai bandė suaktyvinti tas žmonių grupes,
kurios buvo linkusios vadovautis tradiciniu Europai individualistinio
gyvenimo kodeksu, tačiau dėl ypač stiprių ir politinių, ir ekonominių, ir
net kultūrinių totalitarizmo poveikių nebegalėjo vadovautis juo,
klasikiniais pavyzdžiais sekdamos. Egzistencializmas buvo individualizmo
pritaikymas totalitarinio režimo sąlygoms. Šia prasme egzistencializmas
labai padėjo žmonėms dvasiškai išsilaikyti ir prieškario, ir karo
sąlygomis. Ir vis dėlto vos tik politinės ir socialinės aplinkybės
keisdavosi, egzistencializmas darydavosi nepopuliarus. Šiandien jis, galima
sakyti, visiškai priklauso filosofijos ir kultūros istorijai: kai nebe
vienam žmogui, tautai ar socialinei grupei gresia pavojus, kai pavojuje
visos tautos, visa žmonija, užsidarymas savyje yra ne tik nepatrauklus, bet
ir nneetiškas. Kas iš tiesų vertinga egzistencialistų pastebėta — tai
pagarba savo potyriams, savo jausmams, savo mintims — iš jų susideda
atskiro konkretaus žmogaus pasaulis, ir koks jis bus, priklauso tik nuo
mūsų pačių, kiekvieno atskirai, asmeniškai.
“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos
būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi
būti savo pačios Niekas.” (Jeano-Paulio Sartre’as)
Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios
egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri
yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.”
Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama
už dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jo
galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yra
tai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas
faktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis
save padaro.
Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būti
kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš
savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.
Naudota literatūra:
1. Filosofijos atlasas
2. Plėkšnys A. Filosofijos įvadas V., 1996
3. Tarptautinių žodžių žodynas
4. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985
5. www.zodynas.tk.htm
6. http://mokslo.centras.lt/main.php3
———————–
A. Kamiu
Antanas Maceina
Martynas Heideggeris
Karlas Jaspersas
S. Kierkegaardas
Jean Paul SSartre
