Esperanto kalba

Įvadas

Esperanto – tai dirbtinė kalba, kuri yra viena populiariausių pasaulyje. Šiame referate noriu papasakoti apie šios kalbos kūrėją Liudviką Lazarį Zamenhofą, esperanto kalbos kūrimo etapus, kilmę, kalbos esmę, plitimą ir vartojimą. Savo darbe daugiausia rėmiausi Lauryno Skūpo knygute apie esperanto kalbą “Esperanto tarptautinė kalba”, taip pat labai padėjo nagrinėjant šią temą ir Petro Čeliausko knyga “Nuo Babelio iki esperanto”, Antano Mekio “Esperanto kalbos vadovėlis”, Visuotinė Lietuvių enciklopedija, bei surinkta medžiaga Interneto puslapiuose apie esperanto kalbą.

Babelio bokštas

Šiandien pasaulyje yra daugiau kaip 33000 kalbų. Ne kartą mėginta nustatyti kalbų „demografiją“. Paaiškėjo, kad vietoj vienos mirusios kalbos, dažniausiai atsiranda bent dvi naujos kalbos. Tokį kalbų gausumą galima pavadinti tikru Babeliu. Legenda pasakoja, kad prieš daug šimtmečių Babilono karalystės sostinėje buvo galima girdėti įvairiausiomis kalbomis ir dialektais šnekančius žmones, priemiestyje stūksojo nebaigtas statyti Babelio bokštas – garsus to meto arcitektūros kūrinys. Kadaise žmonės, kalbėję viena kalba, nutarė pastatyti dangų siekiantį bokštą. Babilono dievas Mardukas, norėdamas nubausti žmones už tokį įžūluymą, suskaidė jų kalbą į ddaugybę kalbų ir tarmių, kad žmonės nebegalėtų tarp savęs susitarti ir baigti statyti bokštą. Todėl bokštas ir liko nebaigtas, o kalbų gausumas ir šiandien vadinamas Babeliu.

Tarptautinės kalbos idėja

Dėl to, kad pasaulio tautos kalba įvairiomis kalbomis, valstybių tarptautiniai ryšiai ir susikalbėjimas kkainuoja daug pinigų ir laiko. Tarptautinėse įstaigose dirba keli tūkstančiai vertėjų, tačiau daug dokumentų guli neišverstų į reikalingas kalbas ir sensta. Oficialios kongresų, pasitarimų kalbos – anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, kinų, arabų – padėties nepalengvina. Kongresų kuluaruose prancūzai negali susikalbėti su kolegomis indoneziečiais, anglai su marokiečiais, nigeriečiai su švedais ir t.t. Smarkiai išsiplėtę tarptautiniai santykiai, prekyba, turizmas, sportas reikalauja turėti ne vieną, o keletą svetimų kalbų. Jei pabandytume surašyti tik tas kalbas, kuriomis kalba ne mažiau kaip po milijoną žmonių, tai turėtume 150 kalbų sąrašą. Tarp jų būtų ir lietuvių kalba. O vadinamųjų didžiųjų kalbų, kuriomis kalba ne mažiau kaip po 100 milijonų žmonių, yra visai nedaug – tik 10.

1. Kinų kalba – 820 milijonų

2. Anglų kalba – 300 milijonų

3. Ispanų kalba – 2219 milijonų

4. Hindi kalba – 200 milijonų

5. Rusų kalba – 155 milijonai

6. Japonų kalba – 113 milijonų

7. Portugalų kalba – 110 milijonų

8. Vokiečių kalba – 103 milijonai

9. Arabų kalba – 100 milijonų

10. Bengalų kalba – 100 milijonų

Dar 1873 m. Marselinas Bertelo (Berthelot, 1827 – 1907) pranašavo, kad mokslinis bendradarbiavimas greitai tapsiąs neįmanomas, nes būsią maža mokėti vieną – dvi užsienio kalbas. Norint sekti mokslo naujienas, reikia mokėti bent 10 – 20 kalbų. Štai kodėl kalbų gausumas visais laikais buvo laikomas „prakeikimu“ ir kodėl žmonės šimtmečiais svajojo aapie vieną bendrą kalbą.

Dėl to, kad nėra visiems bendros kalbos, žmonės praranda daug jėgų – tokia yra dar civilizacijos pradžioje atsiradusi persų liaudies išmintis. Senovės persai tikėjo, kad įvairiomis kalbomis kalbanti žmonija kada nors sulauksianti žemiškojo dievo Ormuzdo viešpatavimo, ir tada visi būsią laimingi, nes žemė tapsianti vientisa šalimi, žmonės kalbėsią viena kalba, būsianti viena vyriausybė ir visiems vieni įstatymai.

Bendros tarptautinės bendravimo priemonės sukūrimo idėja buvo sukurta dar antikos laikais. Ją mėgino įgyvendinti Galenas (Galenus), Romos imperijos dvaro gydytojas. Nemaža viduramžių mokslininkų irgi svajojo apie tarptautinę kalbą. XI amžiuje arabų šeichas Mochiedinas, istorikų tvirtinimu, sukūrė dirbtinę tarpgentinę kalbą. Šiek tiek vėliau tarptautinio bendravimo rašytinių ženklų sistemą pateikė katalonietis filosofas Raimondas Lulijus (1234 – 1315) savo garsiame traktate „Visuotinis menas“(„Ars generalis“,1280). Pasaulinio alfabeto projektai buvo kuriami ir vėliau. Filosofas utopistas Tomas Moras (1478 – 1535) „Aukso knygoje, tiek naudingoje, tiek ir įdomioje, apie geriausią valstybės valdymą ir apie naują utopijos salą“ (1516 m.) aprašo ne tik „šalį, kurios nėra“, bet ir „kalbą, kurios nėra“ – utopinę kalbą.

Daugelio to meto mąstytojų mintis apie visam pasauliui bendrą kalbą yra išdėstęs švietėjas ir humanistas Chuanas Luisas Vivesas (Vives, 1492 – 1540). Tomazas Kampanela (Campanella, 1568 – 1639) „Filosofinėje gramatikoje“ („Grammatica philosophica“, 1610) rašė apie vvisiems bendros ir protingos kalbos gramatiką. Dar plačiau tarptautinės kalbos klausimą kėlė filosofas Frensis Bekonas (Bacon, 1561 – 1626) knygoje „Apie mokslų vertę ir tobulumą“ („De dignitate et augmentis scientiarum“, 1623).

Tarptautinę kalbą bandė sukurti R. Dekartas (Descartes, 1596 – 1650), G. Leibnicas (Leibniz, 1646 – 1716), B. Paskalis (Pascal, 1623 – 1662), T. Urkhartas (Urquhart, 1611 – 1660), I. Niutonas (Newton, 1643 – 1728). Šia problema ypač domėjosi čekų pedagogas ir filosofas Janas Komenskis (Komensky, 1592 – 1670). Jis net sukūrė kalbos projektą, kuriame žodžiai sudarinėjami pagal raidžių simboliką.

Dirbtinės kalbos projektų buvo sukurta gana daug. Literatūroje jų aprašyta net 900. Dirbtinių kalbų pavadinimai dažnai buvo egzotiški, poetiški arba net koketiški: Ariadna, Adjuvanto, Orba, Sermo, Ao, Eo, Esk, Tal, Hom-Idyomo, Simplo, Vivo, Karpoforofilus, Astegoniagrafianek.

Filosofai R. Dekartas ir G. Leibnicas pirmieji iškėlė tarptautinės loginės kalbos idėją, susilaukusią nemaža šalininkų. G. Leibnicas įrodinėjo, kad žodžiai turį ne tik perteikti idėjas ir sąvokas, bet ir patys būti perteikiami algebrinėmis transformacijomis. Kitaip tariant, sprendimai turėtų būti pakeisti matematiniais skaičiavimais. Taip pat jis yra pasakęs, kad žmogaus gyvenimas pailgėtų trečdaliu, jei pasaulyje būtų tik viena kalba, nes trečdalį laiko mes skiriame kalboms. Ir graikų filosofas Platonas, gyvenęs prieš daugiau kaip 2300 metų, yra sakęs, kkad dievai būtų padarę žmonijai didžiulę malonę, dovanodami jai bendrą kalbą.

Kai kurie mokslininkai siūlė tarptautine paversti vieną iš esančių arba mirusių kalbų. Kiti propagavo bilingvizmą – prancūzų ir anglų kalbas, treti siūlė trilingvizvą – prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Kadangi kurios nors gyvos kalbos pavertimas tarptautine kelia įvairių politinių ir sociologinių problemų, nieko nebuvo pasiekta.

1868 m. Paryžiuje pasirodė vienas iš sėkmingiausių kalbos projektų „universalglot“. Jo autorius prancūzas M. Piro (Pirro) pratarmėje rašė: „Mes iš kiekvienos gyvos kalbos paėmėme pačius

žinomiausius, būtiniausius ir lengviausiai ištariamus žodžius. Lotynų kalba tokių žodžių turi daugiausia“. Tačiau M. Piro projekto, kaip ir daugelio kitų, pasaulio visuomenė nepriėmė. 1880 m. išspausdinamas dirbtinės kalbos, vadinamos „volapiuk“ vadovėlis, kuris pagaliau susilaukė tikro pasisekimo. Jo autorius buvo dvasininkas Johanas Martynas Šlejeris (Schleyer, 1831 – 1912) iš Bavarijos. Tai buvo pirmasis sėkmingas, tūkstančių sekėjų susilaukęs bandymas, įrodęs, jog dirbtinė kalba gali funkcionuoti. Tačiau volapiukas tegyvavo 34 metus ir buvo užmirštas.1887 m. 28 metų Varšuvos akių gydytojas Liudvikas Lazaris Zamehofas, pasivadinęs daktaru Esperanto, išleido knygelę „Lingvo internacia“.Vėliau žodžio „daktaras“ nebeliko. Pats žodis esperanto reiškia „turintis viltį“. Ši kalba – pirmoji ir vienintelė, kurios jau nebegalima laikyti vien projektu. Ji gyvuoja, plėtojasi, turi kelis milijonus vartotojų visame pasaulyje ir gausią literatūrą.

Liudvikas Lazaris

Zamenhofas

L.L. Zamenhofas gimė 1859 metų gruodžio 15 dieną Bialistoke. Dabar šis miestas priklauso Lenkijai, o iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 metais jis priklausė Lietuvai. Balstogės gyventojų tautinė sudėtis buvo labai marga, o tautų draugystės idėja carinėje Rusijoje buvo svetimas dalykas, todėl Liudvikui nuo pat mažens teko susidurti su tautine neapykanta ir su kalbos problema. Apie šį laikotarpį jis vėliau rašė: „Mane auklėjo idealistu; mane mokė, kad visi žmonės yra broliai, tuo tarpu gatvėje ir kieme, kiekviename žingsnyje, viskas vertė mmane pajusti, kad žmonių apskritai nėra: yra vien rusai, lenkai, vokiečiai, žydai ir t.t. Visa tai labai skaudino mano vaikišką sielą, nors daugeliui tai gali pasirodyti juokinga. Man tuomet atrodė, kad suaugusieji turi kažkokią visagalę jėgą, ir aš sau kartojau, jog užaugęs būtinai pašalinsiu tą blogybę. Suprantama, pamažu įsitikinau, kad viskas ne taip lengvai padaroma, kaip atrodo vaikui; vieną po kitos aš atmečiau įvairias vaikiškas utopijas, ir tik svajonės apie bendrą žmonių kalbą negalėjau išsižadėti“.

Balstogėje buvo vartojamos kelios kalbos: inteligentija ddaugiausia kalbėjo lenkiškai, tarp amatininkų vyravo vokiečių kalba, prekybiniuose kvartaluose buvo girdėti žydų kalba, turguje – baltarusių ir lietuvių. Oficialioji kalba buvo rusų. Šis kalbų mišinys prisidėjo prie to, kad Liudvikas jau vaikystėje išmoko ne tik rusiškai bei žydiškai, bet iir lenkiškai, vokiškai. Dešimties metų būdamas, jis parašė penkių veiksmų tragediją apie Babelio bokštą.

Dar tebestudijuodamas universitete, L. L. Zamenhofas susipažino su tuomet pradėjusiu plisti volapiuku. Nuodugniai išnagrinėjęs volapiuką, Zamehofas priėjo išvadą, kad toji kalba per sunki paprastam žmogui. Todėl jis ėmėsi toliau tobulinti savo sugalvotą kalbą. Manoma, kad ji galutinai buvo baigta Zamenhofui gyvenant Veisiejuose. Apsigyvenęs Varšuvoje, Zamenhofas pradėjo ieškoti būdų paskelbti savąjį projektą.

1887 metų pradžioje Zamenhofas susipažino su Klara Zilbernik. Merginos tėvas Aleksandras Zilbernikas gyveno Kaune, kur senamiestyje turėjo nedidelį muilo fabrikėlį. Rugpjūčio mėnesį jaunuoliai susituokė. Zamenhofas ne kartą lankėsi Kaune pas savo uošvį. Sutuoktinė ir uošvis pritarė Liudviko puoselėjamai tarptautinės kalbos idėjai ir sutiko, kad dalis kraičio būtų panaudota knygelei spausdinti.

Vėliau L. L. Zamenhofas į esperanto kalbą iišvertė W. Shakespeare‘o (1894), J. W. Goethe‘s, F. Schillerio, Moliere‘o (visų 1908), kitų rašytojų kūrinių, taip pat yra verčiami ir dabartinių autorių veikalai.

1917 m. Balandžio 14 d. Tarptautinės kalbos kūrėjas, svajojęs apie gražią žmonijos ateitį, mirė. L. L. Zamenhofas palaidotas Varšuvoje. Bet jo sukurta kalba tebegyvena.

Taigi esperanto kalbos pasirodymas yra susijęs su Kaunu, todėl viena senamiesčio gatvelė, kur

tebestovi Zilbernikų namas, ir šiandien vadinama Zamenhofo vardu. Esperanto gatvė yra Kazlų Rūdoje. 1964 m. Veisiejuose buvo surengta Pabaltijo esperantininkų sstovykla, Kaune kasmet organizuojami tradiciniai renginiai, skirti L. L. Zamenhofo gimimo metinėms. Daugelyje valstybių esperanto autoriaus atminimui pastatyti paminklai, jo vardu vadinamos gatvės, steigiami muziejai, mokymo centrai.

L. L. Zamenhofas buvo nekabinetinis lingvistas. Jis jautė, kad žmonijai bendrauti trukdo kitų tautų kalbų nemokėjimas. Jis manė, jog, sukūrus tarptautinę kalbą, žmonija bus išgelbėta nuo pjautynių, nesantaikos, jog visur įsiviešpataus taika ir draugiškumas. Esperantininkų susiėjimuose L. L. Zamenhofas kalbėdavo, kad neturi būti privilegijuotų ir neprivilegijuotų tautų, kad nieko niekas neturi žeminti, niekas nieko nevaržyti, kad mes visi stovime ant neutralios kalbos pagrindo, visi turime lygias teises, visi jaučiamės esą vienos tautos, vienos šeimos nariai. Brolybės idėja įžvelgiama visuose L. L. Zamenhofo esperantiškuose raštuose, himne „Espero“ („Viltis“), kalbose. Būdamas mistikas, romantikas ir utopistas, L. L. Zamenhofas menkai išmanė politiką, socialinę nelygybę, tautinės nesantaikos šaknis ir tikruosius socialinius prieštaravimus. Dabartiniai esperantininkai šį jo požiūrį turėtų vertinti kritiškai.

Kurdamas tarptautinę kalbą, L. L. Zamenhofas turėjo du tikslus: pateikti žmonijai logišką tarptautinę kalbą ir įkvėpti jai politinę-filosofinę žmonių ginčų sprendimo dvasią. Su pirmuoju uždaviniu jam pavyko susidoroti, o su antruoju sekėsi sunkiau.

Esperanto kalba

L. L. Zamenhofo sukurta kalba išlaiko visus elementarius reikalavimus: yra paprasta ir turi logišką gramatiką, pasižymi kalbos elementų internacionalumu, gali natūraliai, laisvai, nuo nieko nepriklausomai rrutuliotis, gerai tinka praktiniam vartojimui. Esperanto kalba yra labiausiai paplitusi šnekamoji dirbtinė kalba. Ji nėra (ir niekada nebuvo) gimtoji kalba jokiai tautai. Kalbos pavadinimas kilęs iš pseudonimo (Dr. Esperanto), kuriuo naudojosi L.L. Zamenhofas spausdindamas pirmą savo darbą šia tema.

Zamenhofas, kurdamas esperanto kalbą norėjo, kad ją būtų galima lengvai išmokti ir kad ji taptų tarptautine kalba, antrąja kalba visiems pasaulyje, t.y. jis nenorėjo, kad ji pakeistų visas kitas kalbas, o tik palengvintų bendravimą tarp žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis. Kai kurie esperantininkai to siekia iki šiol, o kiti naudoja šią kalbą bendravimui su užsieniečiais, pažindami kitų šalių kultūras. Pažangieji esperantininkai šia kalba sprendžia visą žmoniją jaudinančias problemas, propaguoja taikos ir tautų draugystės idėjas.

Pradinėje kalbos stadijoje būta apie tūkstantis šaknų, iš kurių buvo galima sudaryti dešimt – dvylika tūkstančių žodžių. Šiandien esperanto kalbos žodynuose esama 15 000 – 20 000 šaknų, iš kurių galima sudaryti šimtus tūkstančių žodžių. Kalba vystosi toliau, Esperanto kalbos akademija kontroliuoja jos raidos tendencijas. Per daugiau kaip šimtą metų kalba buvo naudojama įvairiausiems tikslams, net kontroversiškiems ar problematiškiems. Buvo laikas, kai ši kalba buvo uždrausta, jos vartotojai persekiojami, ir Stalino (kaip „kosmopolitų“ kalba), ir Hitlerio (kaip žydų kalba, nes kalbos kūrėjas L. L. Zamenhofas buvo žydas). Yra gal tūkstantis žžmonių, kurie nuo pat gimimo ja kasdien vartoja namuose.

Kadangi esperantiškai susikalbėti išmokstama greitai, toji kalba yra įvadas į užsienio kalbų mokymąsi. Jau po kelių savaičių besimokantieji gali susirašinėti esperanto kalba, o po kelių mėnesių – vartoti ją ir išvykose į užsienį. Eksperimentai ir neformalūs stebėjimai patvirtina, kad propedeutinis esperanto mokymasis teigiamai veikia ir pirmosios, ir antrosios svetimos kalbos studijas. Nors ji ir yra dėstoma kai kuriose mokyklose, dažniausiai jos išmokstama savarankiškai bei susirašinėjant (paprastu ar ellktroniniu paštu) arba vietiniuose esperantininkų klubuose. Vadovėliai esperantų kalbai mokytis ir didaktinė medžiaga egzistuoja daugiau kaip šimtu kalbų.

Esperanto kalbos gramatika nesudėtinga, remiasi 16 taisyklių, leksiką sudaro daugiausia romanų (60%), germanų (25%), slavų (10%) kalbų žodžiai. Būdinga priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo, laisva žodžių tvarka sakinyje, fonetinė rašyba. Vartojami lotyniški ir kiti rašmenys.

Esperanto kalboje žodžiai tariami taip kaip rašomi. Kalboje yra 28 raidės, kiekviena raidė žymi tik vieną garsą ir kiekvieną garsą atitinka tik viena raidė. Dvi gretimos balsės tariamos atskirai ir nesudaro dvibalsių, todėl skiemenyje gali būti tik viena balsė. Taigi žodis turi tiek skiemenų, kiek jame yra balsių. Kirčiuojamas visada priešpaskutinis skiemuo, todėl kai kurių, ir lietuvių kalboje vartojamų, tarptautinių žodžių tarimas skiriasi. Esperanto kalboje tėra tik du linksniai: vardininkas ir galininkas. Kiti linksniai išreiškiami

prielinksnių pagalba. Žodžio reikšmę apsprendžia šaknis. Ji yra nekintama. Gramatinę reikšmę žodžiui suteikia galūnė.

Kalbant apie tarimą, reikia nepamiršti, kad etalonu laikomas lenkų radijo esperantiškų laidų diktorių tarimas.

Kuriant dirbtinę kalbą, ypač didelis dėmesys skiriamas žodynui. Esperanto kalbos leksikos branduolį sudaro tarptautiniai žodžiai.

Dažnai esperanto kalbos priešininkai bando įrodyti, kad šia kalba negalima išreikšti stilistinių niuansų bei frazeologizmų, kad šia kalba prasti kūriniai, kad į esperanto neįmanona išversti klasikinės literatūros. Tačiau tai nėra tiesa. Esperanto frazeologijos pagrindus padėjo pats L. L. Zamenhofas, ssudarydamas patarlių bei priežodžių fondą. Pagal nacionalinių kalbų patarlių prasmę ir formą, jis pateikė 2630 patarlių, priežodžių, sudarė aforizmų žodyną. Žodžius L. L. Zamenhofas daugiausia surimavo ir pateikė jų rusiškus atitikmenis. Per šimtą metų šis fondas labai praturtėjo, ir šiandien jis beveik niekuo nenusileidžia nacionalinių kalbų frazeologijai. Štai keletas esperantiškų patarlių: Nova balailo bone balaas „Nauja šluota gražiai šluoja“, Kia kapo, tia chapo „Pagal Jurgį ir kepurė“, Ne shovu nazon en fremdan vazon „Nekišk nosies kur nereikia“.

Turtinga frazeologija kartu su ddinamiška leksine – semantine sistema, apimančia ir terminologiją, leidžia esperanto kalbą vartoti mokslo ir grožinės literatūros srityse, suvažiavimuose, teatro scenoje, buityje.

Esperanto kalba Lietuvoje

Pirmasis esperanto kalbos vadovėlį lietuviams išleido A. Dambrauskas (Mokintuve terptautiškos kalbos Daktaro Esperanto/Lernolibro de la lingvo internacio por LLitovoj 1890 – 1904 m.). 1910 metais įkurta Kauno esperantininkų sąjunga leido periodinį leidinį Kovna esperantisto (1911 – 1913 m.). Seiniuose S. Tijūnaitis išleido vadovėlį lietuviams Tarptautinė kalba esperanto (1912 m.). 1919 metais įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga (uždaryta 1940 metais, atkurta 1988 metais) leido žurnalą Litova stelo (1914 m., 1922 – 1926 m., 1935 – 1940 m., leidimas buvo atnaujintas 1991 metais). Išleista lietuvių literatūros almanachas Litova almanako (1923 m.), J. Mačernio (1919 m.), A. Klimo (1921 – 1928 m.), A. Poškos (1929 m., 1969 m., 2003 m.), A. Prapuolenio (1936 m.) esperanto kalbos vadovėliai, B. Giedros „Pilnas esperanto – lietuvių kalbos žodynas“ (1936 m.), J. Lazausko knygutė „Tarptautinė

kalba“ (1937 m.), P. Lapienės vertimai „Iš lietuvių poezijos“ (El litova ppoezio, 1938 m.), „Lietuvių

liaudies dainos“ (Litovaj popolkantoj, 1939 m.) ir kiti leidiniai. 1926 – 1940 metais Kauno radijas transliavo laidas esperanto kalba. 1947 metais Vokietijoje P. Andriušis išleido „Esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu/Lernolibro de Esperanto kun vortareto“. Nuo 1959 metų pradėti leisti esperanto kalbos leidiniai ir Lietuvoje: I. Cieškos, J. Petrulio „Esperanto kalbos vadovėlis“ (1959 m.), S. Sabalio „Lietuvių – esperanto kalbos žodynėlis (1960), K. Puodėno „Esperanto – lietuvių ir lietuvių – esperanto kalbų žodynėlis“ (1969 m.), L. SSkūpo „Esperanto tarptautinė kalba“ (1987 m.) ir kiti. 1979 metais įkūrus SSRS esperantininkų asociaciją, veikė jos Lietuvos skyrius. 1989 metais Lietuvos esperantininkų sąjunga priimta į UEA. Pradėjo veikti įvairios sekcijos, nuo 2000 atkurta Esperantininkų katalikų sekcija yra Tarptautinės esperantininkų katalikų sąjungos narė. 1993 metais Kaune įkurti Lietuvos esperantininkų namai, 1999 metais – Vilniaus skyrius. 2001 metais apie 1000 gyventojų užsirašė mokantys esperanto kalbą (gyventojų surašymo duomenys). Esperanto kalba dėstoma keliose vidurinėse mokyklose, Šiaulių universitete ir Vilniaus universitete (nuo 2002 esperantologija ir interlingvistika). Leidžiami leidiniai esperanto ir lietuvių kalbomis (originalūs vertimai): K. Puodėno „Esperanto – lietuvių ir lietuvių – esperanto kalbų žodynas“ (1988 m.), A. Vaitilavičiaus „Esperanto kalbos vadovėlis“ (1994 m.), G. Degėsio „Lernolibro de esperanto/Esperanto kalbos vadovėlis“ (2001m.), A.Mekio„Esperanto kalbos vadovėlis/Lernolibro de Esperanto“ (2001 m.), A. Dambrausko-Jakšto „Svajotojas: Apybraiža apie esperanto kalbos kūrėją Liudviką Zamenhofą“ (2002 m.), P. Jegorovo, A. Urbono „Esu esperanto eilinis“ (2003 m.). 2003 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute įkurta esperanto kalbos leidybos grupė.

Esperantininkai

Visuotinė Esperanto Asociacija (UEA) turi dokumentacijos ir tyrinėjimų centrą bei nuolatines komisijas – esperanto dėstymo mokyklose, vasaros universitetų organizavimo, vadovėlių leidimo, literatūrinių konkursų organizavimo, tarptautinio teatro ir kt. Visuose didesniuose pasaulio miestuose yra Asociacijos delegatų, kurie savanoriškai padeda atvykusiems užsienio esperantininkams. Asociacijoje Šiandien yyra daugiau kaip 34 000 narių. UEA sudaro aktyviausi esperanto bendruomenės nariai, ji turi savo skyrius 62 šalyse, o individualių narių yra dvigubai didesniame šalių skaičiuje. Skaičiuojant pagal parduotų vadovėlių bei vietinių esperanto draugijų narių skaičių, galima teigti, kad bent šiek tiek šią kalbą moka šimtai tūkstančių, o gal ir milijonai žmonių. Esperantiškai kalbančių žmonių esama visose pasaulio šalyse, tame skaičiuje gana daug tokiose skirtingose šalyse, kaip Kinija, Japonija, Madagaskaras, Bulgarija, Kuba.

Egzistuoja profesinės esperantininkų organizacijos, pvz. gydytojų, rašytojų, geležinkeliečių, mokslininkų, muzikų ir daugelio kitų. Tokios organizacijos dažnai leidžia savo žurnalus, organizuoja konferensijas ir padeda diegti šią kalbą tam tikrose specializuotose profesinės veiklos srityse. San Marino Tarptautinė Mokslų Akademija siekia palengvinti bendradarbiavimą universitetų lygyje. Reguliariai pasirodo originalūs ir verstiniai leidiniai esperanto kalba tokiose srityse, kaip astronomija, informatika, botanika, entomologija, chemija, teisė ir filosofija. Egzistuoja daugybė esperantininkų organizacijų, jungiančių tam tikrų interesų grupes, pvz. skautų, aklųjų, šachmatininkų ir Go žaidėjų. UEA yra atskiras jaunimo skyrius TEJO, kuris dažnai organizuoja savo tarptautinius renginius ir leidžia savo periodinius leidinius. Budistai, šintoistai, katalikai, kvakeriai, protestantai, mormonai, bahajai turi savo esperantiškas organizacijas. Daugybė socialiai aktyvių grupių vartoja šią kalbą.

Veikia pasaulinė esperanto akademija, įkurta 1908 m. Jai priklauso 45 nariai, renkami už ypatingus

nuopelnus esperanto kalbos ir lliteratūros srityje. Akademija kontroliuoja esperanto kalbos ugdymą bei tobulinimą, neologizmus ir visa kita.

Daugelis universitetų yra įtraukę esperanto kalbą į lingvistikos kursą, kai kuriuose ji yra atskiras studijų dalykas. Ypač pažymėtinas Budapešto Eoetvoes Lorand universitetas, suteikiantis esperanto kalbos diplomą, ir Poznanės universitetas su interlingvistikos programos diplomu. JAV šiuolaikinių kalbų asociacijos bibliografija kasmet įregistruoja daugiau kaip 300 mokslinių publikacijų apie esperanto kalbą. Didžiosios Britanijos esperantininkų sąjungos biblioteka turi virš 20 000 vienetų. Kitos didelės bibliotekos yra: Tarptautinis esperanto muziejus Vienoje (Austrijos Nacionalinės bibliotekos dalis), Hodlerio biblioteka prie Centrinės UEA įstaigos Roterdame ir Esperanto kolekcija Aalene, Vokietijoje. Vienos ir Aaleno bibliotekoms galima daryti užklausas per internetą ir tarptautinę tarpbibliotekinio abonemento sistemą.

Havanos, Pekino, Romos, Varšuvos, Vatikano, Vienos ir kt. radijo stotys transliuoja esperanto radijo laidas (pirmoji buvo transliuojama 1922 metais iš Londono). Kai kurios programos girdimos ir per internetą. Įvairiose šalyse vyksta esperanto kalbos kursai per televiziją, pvz. neseniai transliuota 16 dalių BBC programa „Mazi en Gondolando“ Lenkijos pirmuoju kanalu.

UEA publikuoja knygas, žurnalus (pirmasis žurnalas La esperantisto išėjo 1889 metais Niurnberge) ir metraštį, kuriame išvardinamos esperantininkų organizacijos bei jų atstovai visame pasaulyje. Tarp laikraščių ir žurnalų galima paminėti naujienų žurnalą „Monato“ (Mėnuo), literatūrinį žurnalą „Fonto“ (Versmė) ir UEA leidinį „Esperanto“. Dvisavaitinis esperanto pasaulio

naujienų leidinys „Eventoj“ (Įvykiai) išeina ir elektronine forma, kaip ir minėtas „Monato“. Yra periodinių leidinių, skirtų medicinai ir kitiems mokslams, religinių žurnalų, periodinių leidinių jaunimui, auklėjimo temomis ir daugybė specialios tematikos žurnalų. Šios publikacijos, o taip pat informacija apie kompaktinius diskus, kasetes ir kt. yra pateikiamos UEA knygų kataloge, kurį galima gauti spausdintame pavidale bei Internete. Asociacijos Knygų paslaugų fonde yra daugiau kaip 3500 pavadinimų. UEA leidinys anglų ir prancūzų kalbomis „Esperanto documents“ (Esperanto dokumentai) skelbia duomenis apie šiuolaikinę esperanto kkalbos padėtį ir yra gaunamas centrinėje UEA įstaigoje Roterdame.

Elektroniniai tinklai yra sparčiausiai plintanti ryšių priemonė esperantininkų kontaktuose. Jau egzistuoja keli šimtai esperantiškų diskusijų klubų, kuriuose svarstomos temos nuo šios kalbos vartojimo šeimose iki bendrosios reliatyvumo teorijos. Esperanto kalba plačiai vartojama pokalbių svetainėse ICQ, IRC ir PalTalk. Esperantiški www puslapiai skaičiuojami šimtais tūkstančių, informacijos apie juos galima rasti Virtualioje Esperanto Bibliotekoje ar bet kurioje paieškoje surinkus žodį „esperanto“.

Kasmet esperanto kalba vyksta daugiau kaip šimtas tarptautinių konferencijų ir susitikimų – be jokių vvertėjų. Didžiausi tokie susitikimai yra Pasauliniai esperantininkų kongresai, paskutiniais metais vykę Adelaidėje (Australija, 1997 m.), Montpeljė (Prancūzija, 1998 m.), Berlyne (Vokietija, 1999 m.). Artimiausi kongresai vyks Vilniuje (2005 metais) ir Florencijoje (Italija, 2006 m.). UEA jaunimo sekcijos vadovaujamos „Pasporta Servo“ ((Pasų paslauga) viename leidinių yra 1200 adresų 82 pasaulio šalyse, kur keliaujantys esperantininkai gali gauti nemokamą nakvynę.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos pasiekimai atitinka UNESCO tikslus bei idealus, ir tarp UNESCO ir Visuotinės Esperanto Asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai. Nuo tada šių dviejų organizacijų bendradarbiavimas tęsiasi. 1977 metais UNESCO generalinis direktorius p. Amadou – Mahtar M‘Bow pasakė kalbą 62-ojo Pasaulinio Esperanto Kongreso atidarymo ceremonijoje, o 1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė Esperanto Asociacija (UEA) taip pat turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF (Tarptautinės pagalbos vaikams fonde), Europos Taryboje, Amerikos Valstybių Organizacijoje ir Tarptautinėje Standartizacijos Organizacijoje (ISO).

Klestinčios esperantiškos literatūros tradicijas pripažino PEN iinternacionalas, kuris per savo 60-tąjį kongresą priėmė esperanto skyrių savo nariu. Žymūs šiuolaikiniai esperanto rašytojai yra prozininkai Trevor Steele, Ištvan Nemere ir Spomenka Štimec, poetai William Auld, Michail Gišpling de Diego bei Kurisu Kei.

Tarp daugybės pastaraisiais metais išverstų kūrinių yra Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, Tolkino „Žiedų valdovas“, Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Omaro Chajamo „Rubajatai“, Graso „Skardinis būgnelis“, Marko Polo „Nuostabių dalykų knyga“ ir didžioji Cao Xueqino šeimyninė saga „Svajonė apie raudoną namą“. Vaikams prie Asterikso, Vini Pū, Pepės Ilgakojinės, MMuminukų personažų prisijungė suomių autoriaus Tove Jansono ir L. Frank Baumo knygų veikėjai, jiems prieinamas www tinklas. Iš esperanto kalbos buvo išverstas „Maskaradas“, kurį 1965 m. Išleido Tivadar Soros, finansininko George Soros tėvas; knygoje pasakojama apie jo šeimos pergyvenimus nacių okupuotame Budapešte. Ši knyga išleista angliškai D. Britanijoje (2000 m.) ir JAV (2001 m.), pasirodė ir rusiškas, vokiškas bei turkiškas vertimai.

Paskutiniu metu esperanto kalboje pasirodė tokių autorių, kaip Goldonio, Ionesko, Šekspyro ir Alano Ayckbourgo dramos kūriniai. Daugelis Šekspyro veikalų yra išversta į esperanto kalbą. Kaip vieną iš naujausių pastatymų šia kalba reikia paminėti „Karalių Lyrą“ Hanojaus scenoje, Vietname 2001 m. Gruodžio mėn., vaidinant vietos aktoriams. Nors Čaplino filmo „Didysis diktatorius“ scenose buvo esperantiškų užrašų, tačiau pilnametražių filmų dar maža. Pažymėtiną išimtį sudaro Williamo Shatnerio filmas „Košmaras“, kurio dialogai vien esperanto kalba.

Muzikos žanras esperanto kalba apima populiarias ir liaudies dainas, toko ir kabaretų muziką, pjeses solistams bei chorams , ir net operą. Populiarūs kompozitoriai ir atlikėjai, įskaitant Elvį Costello Britanijoje ir Maiklą Džeksoną JAV, įkvėpti esperanto kalbos skambumo, sukūrė ir įrašė daug kūrinių su tekstais esperanto kalba. Kai kurie kūriniai iš grynai esperantiško Warner albumo, išleisto 1996 m. lapkričio mėnesį Ispanijoje, pateko į populiariausių dainų sąrašą. Klasikiniuose kūriniuose orkestrams ir cchorams atsiranda esperantiški tekstai, pavyzdžiui Lou Harisono „La koro Sutro“ ir pirmoji Davido Gaineso simfonija (abu iš JAV). Esperantiška muzika randama Internete, įskaitant ir kelis tinklapius, skirtus esperantiškai karaokei.

Išvados

Esperanto kalbos sukūrimas labai palengvino tautų tautų bendravimą, sudarė salygas, mokant tik vieną kalbą, esperanto kalbą, kalbėtis, keistis žiniomis, idėjomis su viso pasaulio žmonėmis. Visuotinės kalbos idėja gyvavo nuo seniausių laikų, taigi jos sukūrimas buvo tarsi sėkmingas ilgai brendusios idėjos įgyvendinimas. Labai taikliai apie esperanto kalbą yra pasakęs žymus rašytojas Romenas Rolanas: „Kad tautos galėtų tarpusavy susitarti, jos visų pirma turi vienos kitas suprasti. Dėl to reikalinga bendra kalba. Todėl turime daryti viską, kad esperanto taptų visos žmonijos kalba, tautų bendravimo priemone. Tautoms, kurios ištisus šimtmečius tekalbėjo savo kalba ir buvo užsitvėrusios savo tautos siena, esperanto turi tapti savitarpio supratimo ir suartėjimo tiltu.

Esperanto kalba turi būti privaloma visose mokyklose. Be esperanto neįmanomi jokie nuolatiniai rimti tarptautiniai santykiai. Esperanto atveria ausis tiems kurtiesiems, kurie ištisus šimtmečius buvo savo nacionalinių kalbų nelaisvėje.“

Naudota literatūra:

1. Petras Čeliauskas, Nuo Babelio iki esperanto, Vilnius, 1989 m.

2. Antanas Mekys, Esperanto kalbos vadovėlis, Vilnius 2001 m.

3. Laurynas Skūpas, Esperanto tarptautinė kalba, Vilnius, 1987 m.

4. Visuotinė Lietuvių enciklopedija, 5 tomas, 2004 m.

5. www.wikipedia.de

Turinys

Įvadas……..1 pusl.

Babelio bokštas, Tarptautinės kalbos idėja..2 pusl.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas……4 pusl.

Esperanto kalba…..5 pusl.

Esperanto kkalba Lietuvoje…6 pusl.

Esperantininkai…….7 pusl.

Išvados……..10 pusl.

Naudota literatūra…….11 pusl.