Europos viduramžių literatura

Viduramžiai – tai labai plati sąvoka, apimanti daugelių žmonių gyvenimą. Jame vyko kone reikšmingiausi pasaulio įvykiai, kurie nulėmė daugelio žmonių gyvenimą. Viduramžiai dažnai yra apibūdinami kaip epocha, kurioje susipina skirtingos moralinės nuostatos ir idėjos. Būten per šį laikotarpį buvo susidomėta dvasiniu gyvenimu, įvertinta jo įtaka visuomenei. Ši epocha ne vieną patraukė artimiau susipažinti su ja. Visų pirma viduramžiai, tai laiko tarpas, kuris vieniems suteikė kilnumo ir galybės, kitiems skurdą, skausmą ir daugybe netekčių. Net nepagalvotum, kad tuo metinį skurdą galėjo ssukelti krikščionybės skleidimas, Dievo žodžio platinimas, bet visgi tuo kilniu tikslu buvo pasinaudota piktiems kėslams.

Viduramžiai – tai feodalinės santvarkos formavimosi, klestėjimo ir žlugimo laikotarpis. Liaudies kova su feodalais, kryžiaus karai, bažnyčios viešpatavimas – visa tai atsiliepė ir šios epochos menui. Viduramžiais sustiprėjus bažnyčios įtaka, muzikos raida gerokai sulėtėjo. Griežtų taisyklių suvaržytas vienbalsis giedojimas (grigališkasis choralas) neleido tobulėti ne tik religinei, bet ir pasaulietiniai muzikai. Menas, kultūra ir švietimas viduramžiais pateko į katalikų bažnyčios įtaką. Remdami feodalinę santvarką, dvasininkai stengėsi įvairiomis ppriemonėmis atitraukti liaudies mases nuo klasių kovos. Muzika tapo svarbia religinių apeigų dalimi, nes bažnyčia puikiai suprato jos emocinį poveikį klausytojui. Kadangi maldas giedodavo paprasti žmonės, ilgainiui į jas prasiskverbė liaudies muzikos intonacijos, bažnytinė melodijos pasikeitė.

Ankstyvaisiais viduramžiais dainininkų mokyklos pprie bažnyčių buvo svarbūs profesionalios muzikos židiniai, o vienuolynai, kuriuose mokydavo graikų, lotynų kalbų, aritmetikos ir muzikos – švietimo bei muzikinės kultūros centrai. Nors liaudies menas, kaip “nuodėmingas” ir priešiškas bažnyčiai, buvo persekiojamas, jis nesustojo gyvavęs. Viduramžių Europoje garsėjo klajojantys liaudies muzikantai. Tai buvo universalūs menininkai muzikantai (mokėję groti įvairiais instrumentais, dainuoti, šokti), fokusininkai, akrobatai, dresuotojais. Juos mielai sutikdavo miestų ir kaimų gyventojai. Viduramžiais suklestėjo riterių muzikinis – poetinis menas. Prancūzijoje jį kultivavo (vystė) trubadūrai, Vokietijoje – minezingeriai. Riterių dainose garbinama širdies dama, apdainuojamas susitikimas ir liūdnas išsiskyrimas su ja. Vienu žymiausiu minezingerių laikomas Volframas fon Ešenbachas, kurį R.Vagneris pavaizdavo operoje “Tanhoizeris”.

Kultūros istorikai nėra suformavę vienos aiškios viduramžių sampratos. Kai kurie mokslininkai mano, kad Rytų tautų istorija visai negalima skirstyti įį viduramžius ir naujuosius laikus. Dėl Europos vis dėlto vyrauja požiūris, kad viduramžiai truko nuo Vakarų Romos valstybės žlugimo (V a.) iki Renesanso pradžios (XV a.). Pritarus tokiai chronologijai, galima sakyti, kad viduramžiai nulėmė naujųjų laikų tautų bei jų kultūrų atsiradimą. Apie tūkstantmetį trukusio laikotarpio būdingas bruožas buvo naujų religijų – krikščionybės, islamo, budizmo išplitimas, be to, platus geografinis senųjų tautų kraustymasis, susidūrimai ir kova dėl gyvenamosios erdvės, vienų tautų sunaikinimas ir pergalingas kitų iškilimas.

Didysis tautų kraustymasis (IV-VI a.) ėjo iiš šiaurės ir rytų pusės į Europos pietus ir vakarus ankstesnių Romos valstybės sričių link; ypač spaudė germanų gentys, kurios priėmė krikščionybę ir vėliau ėmė ją atkakliai skleisti “pagonių” žemėse. Imperatoriaus Konstantino valdymo laikais, IV a., Romoje krikščionybė buvo pripažinta oficialia religija, vėliau ten pastatyta didžiausia krikščionių šventovė – Šv. Petro bazilika. Roma tapo popiežiaus valdžios centru.

Viduramžių Europos kultūros plėtotė buvo susijusi su visuomenės gyvenimo pokyčiais; čia galima išskirti du periodus: 1) perėjimą nuo bendruomeninės santvarkos prie feodalinių santykių ir 2) susiformavusių feodalinių valstybių istoriją. Kultūros požiūriu pirmasis periodas neturtingas, Išliko tik atskiri literatūriniai tekstai (pvz. anglosaksų epas “Beovufas” – rankraštis). Krikščionybė nesimpatizavo tautosakai, pagrįstai senoviniais pagonių tikėjimais, todėl ji daugelyje Europos žemyno kraštų beveik išnyko. Tačiau Europos Pakraščiuose, Pavyzdžiui, Airijoje ir Islandijoje, senovės mitai ir liaudies tradicijos išliko, perduodamos iš lūpų į lūpas.

Didžiausi ankstyvųjų viduramžių literatūros paminklai yra epikos kūriniai. Jau I tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą, Airijoje įsikūrusių keltų gimininės bendruomeninės laikų dainiai – senųjų tradicijų saugotojai – buvo didžiai gerbiami, manoma, kad mus pasiekusios sagos ir giesmės susiformavo II-VII a. Dainiai pasakotojai, vadinamieji filiai, kurie buvo giminės vyresniųjų (kunigaikščių) artimi patarėjai ir įkvėpėjai, epinėse giesmėse įamžino giminių genealogiją, senovinius mitus bei tikėjimus. Kiti dainiai buvo vadinami bardais. Pritardami mmuzikos instrumentais, jie giedodavo valdovų bei karžygių šlovinimo giesmes.

Senoji viduramžių epika atspindėjo giminės bendruomenei būdingą pasaulėjautą, o herojiniuose epuose (karžygių giesmėse) pirmą kartą atskleidžia tautos savimonę. Tai kryžiaus karų laikotarpio kūriniai ir juose ryšku krikščionių bažnyčios įtaka – daugelyje giesmių jaučiama tarnavimo Bažnyčiai, krikščionių tikėjimo skleidimo dvasiai. XI-XIII a. vyko aštuoni Europos riterių kryžiaus karai, kurių tikslas buvo išvaduoti iš pagonių šventąsias vietas, pavyzdžiui, per Pirmajį kryžiaus karą (1096-1099) – Jeruzalę. Antroje šio periodo pusėje per prievartą buvo krikštijamos baltų tautos – paskutinieji Europos “pagonys”.

Maždaug nuo XII a. vidurio vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės – riterių – kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labai buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine. Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynė arba ttikėjimo – pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai. Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės. Riterinė literatūra ne tik vaizdavo riterių aplinką, papročius, kasdienio gyvenimo normas, bet ir pati visa tai aktyviai formavo. Sustiprėjo literatūros visuomeninis vaidmuo.

Tautosakinė poezija labai suklestėjo daugelyje Europos kraštų vėlyvaisiais viduramžiais. Vienas įspūdingiausių Europos literatūros istorijoje buvo Ispanų romansas. Daugelyje Europos kraštų tautosaka imta domėtis daugiausia nuo romantizmo laikų, o Ispanijoje jau XV a. buvo užrašinėjami romansai ir kitos liaudies dainos. Vėliau pasirodė daug romansų rinkinių arba romansų ciklų – romanserų.

Nuo lyrinių liaudies dainų ispanų romansas skyrė tuo, kad tai epinis eilėraštis; romansuose vaizduojami ryškiausi tautos istorijos įvykiai. Be didžiųjų viduramžių istorijos įvykių, pavyzdžiui, rekonkistos (t.y. krašto išsivadavimo iš maurų valdžios), romansų temos dažniausiai buvo ispanų (krikščionių) ir maurų santykiai paribio srityse. Romansų kūrėjai temas imdavo iš senųjų kronikų bei iš nykstančių tais laikais herojinių (karžygių) giesmių. Daug romansų sukurta apie tautinį Ispanijos karžygį Sidą ir jo bendražygius. Kai kuriems romansams būdingas lyrinis jausmingumas, jų medžiaga imama daugiausia iš riterinės prancūzų literatūros.

Beveik tuo metu kaip ir riterinė literatūra, miestuose

ėmė klostytis paprastesnių išraiškos priemonių ir artimesnė liaudžiai naujo tipo literatūra, kurioje matyti vis stiprėjančio “trečiojo luomo”, vadinamosios vidurinės klasės (pirklių, amatininkų) pasaulėjauta.

Vis labiau plito švietimas. Viduramžių pradžioje jis buvo išimtinė kilmingųjų ir dvasininkų teisė, o pasaulietinių mokslų plėtotė buvo menka, vėliau įsisteigus universitetams šie mokslai palengva ėmė kratytis tiesioginės Bažnyčios kontrolės. Pirmasis Europos universitetas įkurtas 1088 m. Bolonijos mieste Italijoje. Antruoju seniausiu universitetu laikomas Paryžiaus universitetas. XIV a. viduryje Vakarų Europoje jau buvo daug universitetų, kur važiuodavo mokytis iir pasiturinčiųjų vaikai. Plėtojosi gamtos mokslai (ypač medicina), teisės mokslas. Vis labiau atsigręžiama į antikos mokslo patirtį. Bažnytinis mokslas irgi keitėsi ir įvairėjo. Didžiausias viduramžių teologas Tomas Akvinietis savo veikaluose bandė suartinti religiją ir intelektą. XIII a. įkuriami įtakingi dominikonų, pranciškonų ir augustinų vienuolių ordinai.

Palengva imta protestuoti prieš luomų nelygybę. Kilo nemažas nepasitenkinimas tarp kilmingųjų ir dvasininkų. Literatūroje ėmė vyrauti satyrinė didaktinė dvasia. Tai reiškia, kad imta šaipytis iš vienuolių bei kunigų nuodėmių, paperkamų teisių, šykščių turtuolių, visų to mmeto ydų. Kartu buvo ir moralizuojama, bandoma kreipti skaitytojus teisinga linkme, skleisti gyvenimo išmintį. Tuo tikslu dažnai naudojamasi alegorinėms raiškos priemonėms.

Viduramžių teatras ir dramaturgija buvo gerokai primityvesni palyginti su antikos laikais. Smulkesnieji vaidinimai iš dalies atsirado iš krikščionių pamaldų, bbažnytinės liturgijos. Dėl tos priežasties ankstyvoji viduramžių drama yra vadinama liturgine. XII a. vaidinimai dar labiau paplito. Didėjantis publikos dėmesys vertė juos kartoti šventoriuje ar miesto aikštėse. Nuo lotynų pereita tautinių kalbų, vaidinimuose pradėjo dalyvauti nebe dvasininkai, o paprasti miestiečiai, ypač amatininkai. Paprastai vaidinimai buvo rengiami per bažnytines šventes. Vaidinimas, į kurį ankščiau buvo žiūrėta rimtai, palengva virto liaudies pasilinksminimu. Scenoje apipavidalinimas buvo itin sąlygiškas. Miesto aikštėse pastatytoje simultaninėje scenoje vienu metu buvo vaizduojamos kelios menkai dekoruotos veiksmo vietos. Iš biblinių epizodų sudarytos pjesės buvo vadinamos misterijomis. Seniausiai išlikusi misterija “Vaidinimas apie Adomą“ vaizduoja Adomo ir Ievos nuopuolį. Sujungus atskirus epizodus Prancūzijoje susiklostė dideli misterijų ciklai. Ankstyviausia iš jų – “Senojo testamento misterija“ , kurią sudaro 40 savarankiškų vaidinimų atspindinčių vvisus svarbiausius Senojo testamento įvykius.

Miraklių tematika nepaprasti apaštalų ir Dievo Motinos darbai. Į juos buvo įpinama daug istorinių padavimų, panaudojami ir populiarūs riterinių romanų nuotykių motyvai bei fantastika. Pradininkas prancūzų rašytojas Rutebeufas ir jo kūrinys “Miraklis apie Teofilį“, tai pirmas kūrinys, kuriame vaizduojama žmogaus ir velnio sutartis, tai yra panaudotas sielos pardavimas nelabajam tema. XVI a. pabaigoje apie sielos pardavimą velniui pasakoje vokiečių liaudies knyga “Daktaras Faustas “. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo Calderonas pjesėje “Stebuklingasis magas“. Viską ssusintetino Goethe savo “Fauste“. Vėlesniuose mirakliuose gausu komiškų nutikimų.

Viduramžiai paliko didžiulį pėdsaką istorijoje. Jis turėjo įtakos dabartinei visuomenei. Nepaisant grobikiškų Kryžiaus žygių, jie vis tiek išlieka kilnių riterių epocha. Juose vyko daugiau gėrio nei blogio. Paliko didžiulį kultūrinį palikimą, kuris matomas ir dabar. Mums belieka tik grožėtis Viduramžių palikimu.