Feminizmas

Feminizmas – keletas apibrėžimų :

Feminizmą galima apibrėžti įvairiai. Kiekvienas žmogus jį supranta skirtingai. Feministes kai kurie keikia (dažniausiai vyrai), tačiau ištikrųjų net nežino, ką reiškia būti feministe. Čia pateikiami įvairūs feminizmo apibūdinimai trumpai, kad galėtumėte susipažinti su šiuo judėjimu:

Feminizmas, kaip visuomeninis judėjimas, kovojo dėl moterų emancipacijos ir siekė įtvirtinti moterų veiklą.

Feminizmas – visuomeninis judėjimas, kurio išeities taškas yra tiek švietimo laisvės bei lygybės idealai, tiek švietimo valdžios ir pažinimo sąsajos suvokimas, atskleidimas ir kritika.

Feministėms politiškai svarbu ginti moteris kkaip moteris, kad atsispirtume patriarchalinei priespaudai, kuri skrupulingai niekina moteris kaip moteris.

Kaip teigia feministė filosofė Julia Kristeva, tikrasis feministinės kovos tikslas ir privalo išardyti pražūtingas binarines vyriškumo ir moteriųkumo opozicijas.

Be išlygų teigti, kad visos moterys būtinai yra moteriškos, o visi vyrai būtinai vyriški, kaip tikr ir yra tas ėjimas, kuris leidžia patriarchalinėms galioms apibrėžti ne moteriškumą, bet visas mteris kaip marginalias simboliškumo tvarkai ir visuomenei.

Feminizmas – tai tikėjimas, kad moterų žinojimo, supratimo būdai yra tokie pat vertingi kaip iir vyrų, ir kad moterys turi būti vertinamos taip pat, kaip ir vyrai.

Feminizmas trumpai gali būti apibrėžiamas kaip judėjimas už moterų teises. Šio judėjimo yra daug rūšių:

„Būti feministe tai reiškia teigiamai atsakyti į klausimą ‘Ar moterys yra žmoniškos?’. Tai ne aapie tai, ar moterys yra geresnės už ar blogesnės už vyrus arba identiškos jiems. Tai apie teisingumą, gražumą ir priėmimą į plačią žmonių patirtį.“ – Katha Pollitt, Protinga būtybė: esė apie moteris ir feminizmą, atkartojant Mary Wollstonecraft, kuri kūrinyje Moterų teisių gynimas, grįždama į 1980 – uosius, siūlė, kad švietimo idealai taip pat gali būti prieinami ir moterims.

„Ideologijų tendencija ir socialinė analizė informuotos moterų patyrimo.“ – Albert Lunde, iš Rose Media Computer Bulletin Board, gruodis 1993

Abel Kemp kūrinyje Moterų darbas: pažemintas ir nuvertintas ( 1994, Englewood Cliffs, New Jersey: Prentice Hall ), cituoja Joan Acker, kad feminizmas yra „požiūris, kuris 1) mato moteris kaip išnaudojamas, nuvertintas ir dažnai engiamas, 2) yra skirtas požiūrio į moteris pasikeitimui, ir 3) priima kritišką pperspektyvą dominuojančiai intelektualinei tradicijai, kuri ignoravo ir/arba pateisino moterų engimą. „Abel Kemp sako, jog „moterys yra susivieniję jų požiūriuose, kad moterys yra engiamos, nors jos gali nepritarti dėl to, kas sukelia engimą.“

Yra daug feminizmo rūšių: juodųjų feminizmas, socialistinis feminizmas, radikalus feminzm., išsivadavimo (liberalus) femin., post struktūrinis femin., moterų darbo/ mot. patirties feminizmas. Pasirinkimas yra jūsų galų gale, feminizmui yra aiškus galintis apimti daug požiūrių.

Žemiau yra išvardinta keletas skirtingų feminizmo rūšių apibrėžimų nuo naujų grupių iki Internete vadinamo Soc feminizmo. Komentarai yyra iš forumo tarpininkų.

Judėjimų įvairovė feminizme reiškia, kad savęs vadinimas feministe gali reikšti daug dalykų. Apskritai, narės iš toliau išvardintų feminizmo kategorijų tiki aprašytomis politikomis; tačiau kaip ir su skirtingais judėjimais, taip pat yra ginčų su kiekviena grupe ir iš dalies sutampa tarp kitų. Šis sąrašas yra skirtas iliustruoti feminisčių skirtumus tarp minčių ir įsitikinimų. Tai nereiškia, kad feminizmas yra suskaldytas (nors tai dažnai atrodo būtent taip!). Daugelis iš apibūdinimų, pateiktų čia, yra įkvėpti Ginette Castro American Feminism (Amerikietiškasis feminizmas); čia yra apibrėžtas amerikietiškas tendencingumas. Kiti šaltiniai buvo Feminist Frameworks (2 nd. ed.) (Feministinės struktūros) parašyta Jaggar ir Rothenberg (kuri yra vertinga, bet neužbaigta chrestomatija, kuri bandė atrinkti įvairias feministines mintis).

Apibrėžti įvairias feminizmo rūšis yra sudėtingas uždavinys. Paaiškinimo įvairumas su daugeliu čia pristatomų rūšių turėtų atkreipti jūsų dėmesį į pavojus ir sunkumus bandant „apibrėžti“ feminizmą. Nuo to laiko, kai feminizmas pats priešinasi visų rūšių apibrėžimams jų egzistavimu ir tikslais, tai yra tikslingiau pasakyti, kad yra visos „skonio“ rūšys ir šie skoniai ir susipainioję kiekvienam kuriam kely; tai nėra Baskin Robbins iš anksto susipainioję skoniai, kaip tai buvo.

Amazon feminizmas

Amazon feminizmas yra dedikuotas moteriško didvyriškumo įvaizdžio prasimanymui ir, iš tiesų, kaip tai yra išreikšta mene ir literatūroje, kūno sudėjime ir moterų atlečių žžygdarbiuose, ir seksualinėse vertybėse ir praktikoj.

Amazon feminizmas susirūpinęs dėl fizinės lygybės ir yra prieštaringas lyties vaidmens stereotipams ir diskriminacijai prieš moteris remiantis prielaida, kad moterys yra įsivaizduojamos būti, atrodyti ar elgtis, kaip pasyvios, silpnos ir fiziškai bejėgės.

Amazon feminizmas atmeta idėją, kad tam tikri charakterio bruožai ar interesai yra būdingi vyriškai giminei (arba moteriškai) ir palaiko bei nagrinėja heroiško moteriškumo viziją. Tuo būdu Amazon feminizmas gina, pavyzdžiui, sunkiasvores atletes, karines aktores, kares ir t. t.

Anarcho – feminizmas

Šis judėjimas niekada nebuvo labai didelis, ypatingai Jungtinėse Valstijose, ir jūs nerastumėte daug parašyta apie tai. Aš užsimenu apie tai labiausiai dėl įtakingo Emma’ os Goldman darbo. Ji naudojo anarchizmą meistriškai sukurti radikalų feminizmą, kuris buvo (deja!) pernelyg priešaky jos laiku. Radikalus feminizmas išeikvojo daug energijos spręsdamas pagrindą, iš kurio kritikuoti visuomenę be Marksistinių dingčių socialistinei revoliucijai. Tai taip pat išeikvojo daug energijos bandant ištiesti ranką rasinėms ir klasinėms linijoms. Goldman pasisekė abejose. Radikali feministė Alix Schulman realizavo tai, bet ne tam buvo ne laikas išsaugoti jos judėjimą. Ji išleido Goldaman darbo ir biografijos knygą, abi jos nepaprastai rekomenduojamos.

Kultūrinis feminizmas

Kai radikalus feminzmas išnyko kaip judėjimas, kultūrinis feminizmas ėmė plisti. Iš tiesų, daugelis tų pačių žmonių judėjo iš ankstesnio į pastarąjį. Jos laikėsi pavadinimo „radikalus ffeminzimas“, ir kai kurios kultūrinės feministės naudoja šį pavadinimą iki šiol. (Jagger ir Rothenberg netgi neparašė schemos kultūriniam feminizmui, kaip atskiro radikaliam feminizmui, bet Echols labai išsamiai pateikia skirtumus.) Skirtumas tarp abiejų yra pakankamai skaudus: tuo tarpu, kai radikalus feminizmas buvo judėjimas visuomenei transformuoti, kultūrinis feminzmas pasitraukė į avangardizmą, veikiantį tam, kad sukurtų moters kultūrą. Kai kurios iš šių pastangų davė šiek tiek socialinės naudos: išprievartavimų krizių centrai, pavyzdžiui; ir, žinoma, dauguma kultūrinių feminisčių buvo aktyvios visuomeniniais klausimais (bet kaip asmenybės, o ne kaip judėjmo dalyvės).

Erotinis feminizmas

(Europietiškas) Tai, atrodo, prasidėjo (kaip judėjimas) Vokietijoje valdant Otto’ ui von Bismarck’ ui. Jis valdė šalį su moto „kraujas ir geležis“. Visuomenėje vyras buvo „kraštutinis drąsus vyras“ ir buvo patriarchalinė valdžia. Kai kurios moterys maištavo prieš visa tai, tapdamos MOTERIMIS. Erotiškumas tapo filosofine ir metafizine vertybe ir gyvenimą kuriančia vertybe.

Eco feminizmas

Ši feminizmo šaka gamtoje yra dvasiškesnė nei politinė ar retorinė. Ji gali arba ne būti paskendus deivės garbinime ir vegetarizme. Jos pagrindinis principas, kad patriarchalinė visuomenė sunaikins jos resursus nekreipiant dėmesio į ilgo periodo padarinius kaip tiesioginius požiūrių rezultatus, skatinamus patriarchalinėj/hierarchinėj visuomenėj. Paralelės dažnai yra brėžiamos tarp visuomenės gamtos, gyvūnų arba resursų saugojimo ir jos moterų saugojimo. Prieštaringoj patriarchalinėj kultūroj eco-feministės jaučia, kad jos

taip pat besipriešindamos grobsto ir naikina Žemę. Ir atvirkščiai.

Feminazi

Šis terminas buvo „išrastas“ radijo/ TV šeimininko Rush’o Limbaugh’o. Jis apibrėžė feminazi kaip feministę, kuri bando pasidaryti kiek įmanoma daugiau abortų. Vadinasi, terminas „nazi“ – jam atrodo jos kaip bandančias išvaduoti pasaulį nuo savotiškos grupės žmonių. Šis terminas, žinoma, visiškai nepelnytas, bet čia yra jo apibrėžimas FYI.

Feminizmas ir spalvotos moterys :

Kūrinyje Feministinė teorija iš krašto į centrą (1984), Bell Hooks rašo apie „karingas baltas moteris“, kurios vadina save „radikaliomis feministėmis“, bet HHooks priklijuoja „reakcingomis“ etiketę. Hooks liečia kultūrinį feminzmą čia. Jos paaiškinimas yra gera įžanga, kad įtempta feminzmo įvairovė, kurią Jagger ir Rothenberg sunkiai išaiškina kokius nors papildomus, nei nustatyti jo priežastį kaip spalvotų moterų. Tai yra labiausiai esminė įvairovė, lydinti daug iš to paties pagrindo kaip radikalus feminizmas ir kopijuojanti jo dinamišką prigimtį. Vis dar blogas paskyrimas laikė du iš kada nors susijungsiančių. Daugiau info turite skaityti hooks’ knygas ir jos ankstesnius rašinius, nes aš moteris? Tuo tarpu, kai radikalus ffeminzmas buvo iš pirmiausiai suformuotas išsilavinusių baltųjų moterų susitelkiant į moterų problemas, ši įvairovė buvo suformuota moterų, kurios nenorėjo (nes negalėjo) riboti savo dėmesio centro. Ypatinga yra tai, kad du susiliejo į tiek daug būdų, su žymiu prieštaravimu, kad spalvotos mmoterys buvo nepalaužiamai prieštaraujančios atsižvelgiant į vieną engimo formą, bet pamirštant kitas.

Manau, kad svarbus darbas feminizmo istorijoje taip pat ir spalvotų moterų, yra Gloria’os Anzaulda’os ie Cherrie Moraga’os antologija, Šis Tiltas Vadinamas Mano Nugara: Radikalių Spalvotų Moterų Rašiniai. Tai mano tikėjimas, kad unikalus bendradarbiavimas spalv.moterų, kurioms teko patirti dvi kasdieninės diskriminacijos formas, suteikia balansą ir tikrovę daugeliui teorinių akademinio feminizmo formų perduotų per išsilavinusias baltąsias moteris.

Individualistinis arba Liberalių pažiūrų feminizmas

Individualistinis feminizmas yra paremtas individualistinėmis arba liberaliomis (minimum vyriausybinėmis ar anarcho – kapitalistinėmis) filosofijomis, t. y. filosofijos, kurių pagrindinis susitelkimas yra individuali autonomija, teisės, išsivadavimas, nepriklausomybė ir skirtingumas.

Lesbianizmas

Čia yra pora priežasčių daryti. Pirma, lesbianizmas nėra būtinai de facto feminizmo dalis. Kol tai yra tiesa, kad būti lesbiete, reiškia tiesioginį „tradicinio“ mmoteriškumo pažeidimą, lesbietės pačios laikosi daugybės nuomonių apie feminizmą tiesiog kaip jų tiesioginės seserys daro. Kita vertus, lesbianizmas kartais paversdavo tiesioginių moterų politiniu klausimu „tampant“ lesbiete tam, kad visiškai atmestų vyrus. Tačiau tai niekada netikslu charakterizuoti visas feministes kaip lesbietes, o visas lesbietes kaip feministes.

Liberalus feminizmas

Ši feminizmo rūšis veikia kartu su vyraujančia visuomenės tendencijos struktūra tam, kad integruotų moteris į tą struktūrą. Jo šaknys grįžta į vyriausybės socialinę sutaries teoriją įvestą Amerikos revoliucijos. Abigail Adams ir Mary Wollstonecraft buvo ten nnuo pradžių, teigiančios apie lygybę moterims. Kuo dažniau byla su liberalais, jie stipriai smogia į sistemos vidų, mažai laimėdami prieš kompromisus iki tol, kai kai kurie radikalūs judėjimai pasirodo ir ištraukia tuos komprmisus į centro kairę. Štai taip veikdavo moterų lygiateisiškumo judėjimas tais laikais ir vėl su radikalaus feminizmo iškilimu.

Marksistinis ir socialistinis feminizmas

Marksizmas pripažina, kad moterys yra engiamos ir priskiria priespaudą kapitalistinei/ nuosavybės sistemai. Tokiu būdu, jie atkakliai tvirtina, kad vienindelis būdas priespaudai panaikinti – sunaikinti kaipitalistinę sistemą. Socialistinis feminizmas yra Marksizmo ir radikalaus feminizmo rezultatas. Jaggar ir Rorhenberg nurodo esminius socialistinio ir Marksistinio feminizmo skirtumus, bet mūsų tikslui pristatysiu abu kartu. Echols siūlo socialistinio feminizmo apibrėžimą kaip vedybas tarp Marksizmo ir radikalaus feminizmo, o Marksizmas yra dominuojantis partneris. Marksistai ir socialistai save dažnai vadina „radikalais“, bet jie naudoja terminą nurodyti visiškai skirtingoms visuomenės „šaknims“: ekonominei sistemai.

Materialinis feminizmas

Judėjimas vėlyvąjame XIX a. išvaduoti moteris patobulinant jų materialinę padėtį. Tai reiškė namų ruošos naštos ir maisto gaminimo naštos perėmimą. Charlotte’ės Perkins Gilman Didžioji namų šeimininkės revoliucija (The Grand Domestic Revoliution) yra viena nuoroda.

Nuosaikus feminizmas (moderate feminsm)

Ši feminizmo šaka turi polinkį būti įkurta jaunesnių moterų arba kitų mot., kurios nepatyrė tiesioginės diskriminacijos. Jos yra artimai užmezgusios ryšius su liberaliu feminizmu, bet turi ppolinkį tirti poreikį tolesniam mėginimui, ir nemano, kad Radikalus feminizmas jau nebeperspektyvus ir, iš tiesų, sudarantis šiek tiek keblumų (tai yra grupė tikriausiai palaikyti feministines idėjas ir mintis, tuo tarpu neigdamos esą feminstės).

Pop – feminizmas

Šis terminas atsirado keletą kartų soc.feminizme (ši nauja grupė). Tai pasirodo būti visa aprėpiančia baidyklių rūšies feminstėms, kad kiekvienas mėgsta nekęsti: žinot, feminizmo rūšis, kuri „mala į miltus“ vyrus ir pripažįsta neblog.moterims. abejotina, kad tokia karikatūra tikrai egzistuoja, vis dar daug žmonių priskiria visas feministes šios rūšies kategorijai.

Radikalus feminizmas

„Pastato“ teoretinių feminizmo minčių tvirtovę. Radikalus feminizmas suteikia svarbų įnašą likusiems „feminzmo atspalviams“. Daugelio matytas kaip „nepageidaujamas“ feminzmo elementas, Radikalus feminizmas yra iš tikrųjų gerų manierų pagrindas daugumai idėjų, išplaukiančių iš feminizmo; idėjos, kurios apgalvotos ir iškilusios skirtingais būdais (bet ne visos) feminizmo šakos.

Šis terminas nurodo į feminstinį judėjimą, kuris pasirodė piliečių teisių ir taikos judėjimuose 1967-1968 m. Priežastis, dėl kurios ši grupė gavo etiketę „radikali“ yra ta, kad jos moterų priespaudą vaizduoja, kaip pačią svarbiausią, viena, kad eina skersai rasių riboms, kultūrai ir ekonominėms klasėms. Tai yra judėjimas atkakliai siekiantis socialinių pokyčių, gana revoliucinių proporcijų pokyčio, iš tiesų.

Geriausia šio judėjimo istorija yra Echols knyga Išdrįsti būti bloga. Aš siūlau būtinai perskaityti šią knygą. Kita nuostabi knyga yyra paprasati pavadinta Radikalus feminizmas ir yra antologija, redaguota Anne’ės Koedt, gerai žinomos radiklios feministės.

Separatistės

Populiariai ir klaidingai pavaizduotos kaip Lesbietės, tai yra feministės, kurios propaguoja atsiskyrimą nuo vyrų; kartais totaliai, kartais dalinai. Moterys, kurios organizuoja tik moterims renginius dažnai yra neteisingai praminamos separatistėmis. Separatistės kartais yra pažodžiui, kartais perkeltine prasme. Pagrindinė idėja yra ta, kad „atsiskyrimas“ (dėl įvairių priežasčių) nuo vyrų leidžia moterims pamatyti save kitokiam kontekste. Daug feminisčių, separatistės ar ne, mano, kad šis yra būtinas „pirmas žingsnis“, kuriuo reiškia laikiną atsiskyrimą asmenybei tobulinti, ne nuolatinį.

Vyrų judėjimai

[Dave’o Gross’o didžiausias indėlis. Prieštaravimai pažymėti]

Tai gali atrodyti neįprasta įtraukti keletą pastebėjimų iš vyrų judėjimų feminizmo temoje. Kaip bebūtų, daug šių judėjimų prasidėjo reaguojant į feminizmą: kai kurie įkvėpti jo ir kiti kontra – reakcija jam. Šiame kontekste, egzaminuojant vyrų judėjimus pasakojama vyrų keletas specifinių reakcijų į feminizmą.

Daugumos vyrų judėjimų istorinės datos ankstyvųjų 70 – ųjų. 1970 – aisiais, pagal Anthony Asrtrachan („Kaip jaučiasi vyrai“, 291 pusl.) pirmasis vyrų centras atsidarė Berklyje, Calif. ir žurnale „Liberation“ buvo publikuotas Jack’o Sawyer’io straipsnis „Vyrų išsivadavime“.

Vyrų judėjimas ekvivalentus katlizatoriui numatytas moterų judėjimui Betty’ės Friedan, buvoMark’o Friegan’o Fasteau’o Vyriška mašina (1975).

Feministų vyrų judėjimas

Šios grupės yra artimai ideologiškai susivienijusios su feministiniu judėjimu. Jie tiki, kad mes gyvename

pariarchalinėj sistemoj, kurioj vyrai yra moterų engėjai, ir kad vyrų judėjimas turi pripažinti šią problemą ir kovoti su ja. Dauguma iš Vyrų prieš išprievartavimus grupių patenka į šią kategoriją. Didžiausia feministų vyrų grupė – Nacionalinė Organizacija Vyrams Prieš Seksizmą (NOMAS, angl.). Keletas publikacijų šiuo požiūriu, Vyrų Pasikeitimas, NOMAS organizacijos žurnalas, ir šios knygos: Warren Farrell Išsivadavę vyrai, Marc Feigen Fasteau Vyriška mašina, 49% dauguma redaguota Deborah David ir Robert Brannon, ir John Stoltenberg Atsisakymas būti vyru.

Tai, kas anksčiau išdėstyta užbaigia iilgą dalį nuo soc. feminizmo naujų grupių diskusijos.

Mes pabaigsime feminizmo definicijas su moters komentaru:

„Aš pati niekada negalėjau sužinoti tiksliai, kas yra feminizmas: aš tik žinojau, kad žmonės vadina mane feministe, kai tik išreiškiu sentimentus, kurie skiria mane nuo ištižėlės ar prostitutės.“

–Rebeca West, 1913

Prancūzijos feministės:

Julia Kristeva

Simone de Beauvoir

Feminizmas – socialinė teorija bei politiniai moterų judėjimai už lygias teises su vyrais. Dauguma feminisčių yra ypač susirūpinę socialine, politine ir ekonomine nelygybe tarp vyrų ir moterų (moterų nenaudai); kai kurios teigia, kad llytinės tapatybės, tokios kaip „vyras“ ir „moteris“, yra sugalvotos socialiai. Feministės skiriasi nelygybės šaltinių supratimu, požiūriais, kaip tą lygybę pasiekti, nuomonėmis, iki kokio lygio turėtų būti abejojama ir kritikuojama lytis ir lytinės tapatybės. Paprastais žodžiais kalbant, feminizmas – tai tikėjimas llyčių socialine, politine ir ekonomine lygybe bei judėjimas, besiremiantis tikėjimu, kad lytis neturėtų būti faktorius, iš anksto suformuojantis asmens socialinę tapatybę, sociopolitines arba ekonomines teises.

Dauguma modernių feminizmo politinių aktyvisčių bendrai agituoja tokiais klausimais, kaip reprodukcinės teisės (įskaitant teisę į saugų, legalų nėštumo nutraukimą, galimybę gauti kontracepciją ir kokybišką nėščiosios priežiūrą), smurtas šeimyninėje partnerystėje, motinystės atostogos, vienodas darbo užmokestis, seksualinis priekabiavimas, priekabiavimas gatvėje, diskriminacija ir išprievartavimas. Šiandien daug feminisčių teigia, kad feminizmas yra paprastų žmonių judėjimas, siekiantis peržengti socialinių klasių, rasės, kultūrų ir religijos ribas. Jos taip pat teigia, kad efektyvus feminisčių judėjimas turėtų būti kultūriškai specifinis ir atkreipti dėmesį į svarstomos visuomenės moterų problemas, tokias, kaip moterų genitalijų apipjaustymas arba klitorektomija Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose bei „viršutinės galimo profesionalumo ribos“ pproblema išsivysčiusiose ekonomikose. Jos taip pat diskutuoja lygį, iki kurio tam tikros problemos, kaip prievartavimai, kraujomaiša ir motinystė yra universalios. Feminizmo nagrinėjamos temos – tai patriarchatas, stereotipiškumas, seksualinių objektų kūrimas bei moterų priespauda.

Pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės (XIX a. – XX a. pradžia). Antroji banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje – tada pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą.

Sunkumai apibrėžiant feminizmą

Vienas iš sunkumų apibrėžiant tokią komplikuotą ir heterogeninę savoką, kaip feminizmas,- ttai lygmuo, iki kurio moterys atmetė terminą dėl daugybės skirtingų semantinių ir politinių pažiūrų. Daug moterų, įsitraukusių į feminizme įsišaknijusią veiklą, nelaikė savęs feministėmis . Iš politinės pozicijos terminas „feminizmas“ buvo atmestas ir dėl to, kad buvo baiminamasi „etikečių klijavimo“, ir dėl jo pritraukiamos neapykantos moterims. Istoriškai Virginia Woolf buvo viena iš garsių moterų, atmetusių terminą jo ankstyvoje istorijoje 1938 m., tačiau būtų nesunku išpūsti Woolf poziciją , turint omenyje tai, kad ji laikoma feminizmo simboliu.. Tačiau Betty Freidan iš naujo peržiūrėjo šį klausimą 1981 m.

Nepaisant to, idėjų apibrėžimas nebūtinai reiškia etikečių klijavimą individui. Pavyzdžiui, Ann Taylor siūlo šį apibrėžimą pagal Karen Offen: feministas (-ė) – tai asmuo (vyras ar moteris), pripažįstantis „pačios moters jos išgyvenimų ir reikmių interpretacijos pagrįstumą,“ protestuojantis prieš įsigalėjusią vyrų, kaip grupės, sukurtą neteisybę prieš moteris, kaip grupę, ir palaikantis šios neteisybės pašalinimą metant iššūkį įvairioms galios ir jėgos struktūroms, įteisinančioms vyrų privilegijas visuomenėje.“ Kitaip tariant, vienas iš pagrindinių tikslų yra pašalinti patriarchalinius šališkumus.

Vėliau apibrėžti feminizmą bandė Jungtinės Tautos. Tačiau viena iš unikalių feminizmo savybių, jo stiprybė ir silpnybė, yra jo nuolatinis priešinimasis būti apribotam apibrėžimo. Charlotte Witt pastebėjo, kad tai atspindi „šiuolaikinio feminizmo sąvokos „mes“ nuginčyta prigimtis. ir yra dalis vykstančių diskusijų feminizme apie jjo tapatybę ir savo paties įvaizdį. galutinėje analizėje feminizmo filosofijoje debatų rezultatas, kas yra feminizmas, ir kokie turėtų būti jo teoretiniai įsipareigojimai ir kokios yra jo pagrindinės vertybės.“ Tai yra vieno iš aktyvesnių diskusijų feminizme tema, Nannerl Keohane ją pavadino „nesibaigiančiais svyravimais tarp esencializmo ir nominalizmo (konstruktyvizmo) feminizmo teorijoje.“ Joan Marler, esencializmo feminizme priešininkės, žodžiais „esencializuoti reiškia sumažinti sudėtingą idėją ar objektą iki paprastų charakteristikų, tuo būdu atmetant skirtingumą, daugiareikšmiškumą ir alternatyvias interpretacijas“.

Istorija

Klausimas, kiek laiko egzistuoja feminizmas, skiriasi nuo klausimo, kada istoriškai užfiksuota jo pradžia. Tikėtina, kad feminizmas egzistavo tiek pat, kiek ir moterys, nepaisant to, kad pats žodis neįžengė į anglų kalbą iš prancūziškojo „féminisme“ net iki XIX amžiaus pabaigos. Jeigu plačiąja prasme feminizmo savoka apima moteris, veikiančias, kalbančias ir rašančias apie moterų problemas ir teises , tada mes galime matyti, kad šie dalykai yra tokie seni, kaip ir rašytinė istorija. Nelaimei, daugelio talentingų moterų indėlis į istoriją buvo užmirštas, tačiau šiuolaikinis išsimokslinimas šį pusiausvyros nebuvimą išlygina. Nors feministės rašytojos egzistavo visada, daugelis vienu iš pirmųjų darbų, kurį galima nedviprasmiškai pavadinti feministine filosofija, laiko Mary Wollstonecraft A Vindication of the Rights of Woman (1792 m.).

Feminizmas kaip organizuotas judėjimas atsirado XIX a. pabaigoje keliose šalyse, o XX a. su aagitavimu už moterų balsavimo teise jis tapo dar pastebimesnis ir labiau girdimas. Suteikus balsavimo teisę moterų judėjimai pasuko link socialinės reformos ir lygybės. Du pasauliniai karai pakeitė didelę dalį pasaulio ir kartu moterų darbo ne namuose suvokimą. Po Antrojo pasaulinio karo feminizmas įžengė į antrąją savo fazę ar bangą su kampanijomis už reprodukcines teises bei diskriminacijos panaikinimą, Junginės Tautos įkūrė tarnybą, ginančią moterų teises. Nuo tada feminizmas ir toliau evoliucionavo ir kūrė naujus savo apibrėžimus bandydamas prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir kultūrinių skirtumų.

Feminizmo formos

Kai kurios feministinės teorijos abejoja pagrindinėmis prielaidomis apie lytį, lyčių skirtumą ir seksualumą, įskaitant „moters“ pačios kaip holistinės koncepcijos kategoriją, kitos teorijos abejoja skirstymu į vyrus/moteris (vietoje to siūlydamos lyčių daugialypiškumą). Tačiau kitos feministinės teorijos „moters“ sąvoką laiko savaime suprantamu dalyku ir pateikia specifinius lyčių nelygybės tyrimus ir kritiką, ir dauguma feministinių socialinių judėjimų kalba apie moterų teises, interesus ir problemas. Bėgant metams išsivystė keletas kitų feministinės ideologijos potipių. Ankstyvosios feministės ir pagrindiniai feministiniai judėjimai dažnai yra vadinami pirmąja feminisčių banga, o feministės po 1960 – antrąja feminisčių banga. Neseniai, kai kurios jaunesnės feministės laiko save su trečiąja feminisčių banga, nors antrosios bangos feministės tebėra aktyvios.

Wendy Kaminer savo knygoje A Fearful Freedom: Women’s Flight from Equality nurodo

kitą konfliktą tarp feminizmo formų: konfliktą tarp to, ką ji vadina „visuotine lygybe“, ir „protekcionistinio“ feminizmo. Ji mato visuotinės lygybės feminizmą kaip skatinantį lygybę tarp moterų ir vyrų užtikrinant lygias teises. Protekcionistinių feminisčių dėmesio centras yra moterų teisinė apsauga, toki,a kaip darbo ir skyrybų įstatymai, apsaugantys moterį, kartais palaikant vyrų teisių suvaržymą, pvz., žodžio laisvės (ypač teisės kurti ir vartoti pornografiją). Knyga yra išleista iki trečiosios feminisčių bangos, tačiau Kaminer atpažįsta protekcionistines ir visuotinės lygybės bangas tiek pirmojoje, tiek antrojoje ffeminizmo bangoje.

Kai kurios radikaliosios feministės, tokios kaip Mary Daly, Charlotte Bunch ir Marilyn Frye, propagavo separatizmą – visišką vyrų ir moterų atskyrimą visuomenėje ir kultūroje – tačiau kitos abejoja ne tik ryšiu tarp moterų ir vyrų, tačiau taip pat ir pačia „vyro“ ir „moters“ reikšme (žr. Queer teorija). Kai kurios teigia, kad lyčių vaidmenys, lyčių tapatybė ir seksualumas patys savaime yra socialiniai konstruktai (taip pat žr. heteronormatyviškumas). Šioms feministėms feminizmas yra pagrindinė žmonijos išsilaisvinimo priemonė (t.y., vyrų ir moterų išsilaisvinimo).

Dauguma –– tačiau tikrai ne visos – feministės yra moterys. Yra vien tik vyrų organizacijų, pritariančių feminisčių požiūriui, tikinčių, kad vyraujantis vyriškumo ir maskulinizmo modelis yra despotiškas moterims ir varžantis vyrus.

Be to, dar yra diskusijų apie feminizmą dėl to kurie ttipai turėtų būti išimtinai priskirti ir svarstomi. Taip pat yra persidengiančių įsitikinimų, tokių, kaip įsitikinimas patriarchato ir/ar kapitalizmo priespauda bei įsitikinimas, kad jie yra sinonimai.

Ryšys su kitais judėjimais

Kai kurios feministės, turinčios holistinį požiūrį į politiką, tikinčios Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo posakiu „Grėsmė teisingumui bet kur yra grėsmė teisingumui visur“. Su tuo įsitikinimu kai kurios moterys, save tapatinančios feministėmis, palaiko kitus judėjimus, tokius, kaip pilietinių teisių bei gėjų teisių judėjimai. Tuo pačiu metu dauguma juodaodžių feminisčių, pavyzdžiui, Bell Hooks, kritikuoja judėjimą dėl to, kad jame vyrauja baltaodės moterys. Feminisčių pretenzijos apie tariamas kliūtis, su kuriomis jos susiduria vakarietiškoje visuomenėje, yra daug rečiau aktualios juodaodžių moterų gyvenime. Ši idėja yra pagrindinė pokolonijiniame feminizme. Dauguma juodaodžių feminisčių moterų savo pažiūromis teikia pirmenybę terminui mmoteriškumas.

Feminizmas dažnai yra susijęs su gėjų, lesbiečių ir tarplytiniais tyrimais, o psichoanalitinio feminizmo domėjimosi centras yra psichoseksualinis vystymasis. Kai kurios feministės nepatikliai vertina tarplytinį judėjimą, nes jos jį mato kaip skatinantį lyčių skirtumų išnykimą. Tarplytiniai ir transseksualūs individai, sutapatinantys save su moterimi, išskiriami iš „vien tik moterų“ susirinkimų bei įvykių ir yra atstumiami kai kurių feminisčių, teigiančių, jog gimę vyrais jie negali visiškai suprasti tos priespaudos, su kuria susiduria moterys. Kitos feministės ir transseksualai tokį išskyrimą kritikuoja kaip „transfobišką“ ir ttvirtina, kad jų politiniai ir socialiniai sunkumai yra susiję su tomis feministėmis ir kad įvairių lyčių žmonių diskriminacija yra patriarchato aspektas (žr. transfeminizmas ir lyčių studijos).

1-ame XIX a. dešimtmetyje moterų teisių judėjimas JAV užkliuvo už klausimų dėl 14-osios ir 15-osios JAV konstitucijos pataisų, suteikiančių JAV juodaodžiams teisę balsuoti. Elizabeth Cady Stanton, Susan B. Anthony ir kitos tvirtino, kad juodaodžiams vyrams privilegijos neturi būti suteiktos, nebent panašios teisės būtų suteiktos visoms moterims. Nuo 1868 iki 1870 m., kai buvo priimta 15-oji pataisa, JAV pilietinių teisių judėjimas suskilo ir 1869 m. atskilo judėjimas, kovojantis už moterų balsavimo teisę, vedantis į atskirų Nacionalinės Moterų Balsavimo Teisių Asociacijos (NWSA, National Woman’s Suffrage Association) ir Amerikičių Moterų Balsavimo Teisių Asociacijos (AWSA, American Woman’s Suffrage Association) sukūrimą JAV.

Modernusis feminizmas

Dauguma feminisčių įsitikinę, kad moterų diskriminacija vis dar egzistuoja visame pasaulyje. Tačiau judėjime yra nesutarimų dėl esamų problemų sunkumo, dėl to, kokios yra problemos, kaip su jomis kovoti.

Radikaliosios feministės tokios kaip Gloria Allred ir Mary Daly teigia, kad žmonių visuomenė būtų geresnė su daug mažiau vyrų. Taip pat yra ir disidenčių tokių kaip Christina Hoff Sommers ar Camille Paglia, kurios tapatina save feministėmis tačiau kaltina judėjimą išankstiniu anti-vyrišku nusistatymu. Daug feminisčių nesutinka su termino feministė naudojimu grupėms ar žžmonėms, kurie nepripažįsta fundamentalios lyčių lygybės. Kai kurios feministės, kaip Katha Pollitt (žr. jos knygą Reasonable Creatures) arba Nadine Strossen (ACLU prezidentė ir Defending Pornography (traktatas apie žodžio laisvę) autorė), laiko feminizmą paprasčiausiai tuo, kad „moterys yra žmonės“. Šie žmonės požiūrius atskiriančius lytis, o ne jungiančius jas, laiko seksistiniais, o ne feministiniais.

Taip pat vyksta diskusijos tarp skirtingų feminisčių tokių kaip Carol Gilligan, kurios tiki, kad tarp lyčių yra svarbių skirtumų (kurie gali būti įgimti arba ne, tačiau kurių negalima nepaisyti), ir tų, kurios tiki, jog tarp lyčių nėra jokių prigimtinių skirtumų ir, kad visuomenėje pastebimi vaidmenys yra dėl formavimo.

Marilyn French darbuose, kuriuose ji analizuoja patriarchatą ir jo poveikį pasauliui, ji apibrėžia patriarchatą kaip sistemą vertinančią galią, o ne gyvenimą, valdymą, o ne malonumą, dominavimą, o ne laimę. Pasak French, „nepakanka surasti moralės, kuri leis žmonijai paprasčiausiai išlikti. Išlikimas yra blogis, kai tai reiškia egzistavimą apgailėtinoje būsenoje. Išlikimui ir tęstinumui būdinga palaima/malonumas. Malonumas, filosofų ir nugalėtojų buvo labai apšmeižtas, žeminamas kaip bailių, siaurapročių ir nuolaidžiaujančių savo silpnybėms vertybė. „Dorybė“ per dažnai susijusi su malonumo paaukojimu dėl kažkokio aukštesnio tikslo, tikslo, kuris susijęs su galia (vyrams) ir aukojimu (moterims). Malonumas aprašytas kaip paviršutiniškas ir tuščias protingo ir svarbaus tikslo pasaulyje. Tačiau malonumas nneišskiria svarbių siekimų ar intencijų, jis randamas juose, ir jis yra vienintelė priežastis gyventi.“. [15] Tai Marilyn French siūloma filosofija kaip pakaitalas dabartinei struktūrai, kur galia yra pati didžiausia vertybė.

Carol Tavris, Anger: the Misunderstood Emotion ir The Mismeasure of Woman: Why Women Are Not the Better Sex, the Inferior Sex, or the Opposite Sex autorė, teigia, kad kol vyrų patyrimai yra laikomi numatytaisiais žmonių patyrimais, moterys Šiaurės Amerikoje ar bet kur kitur visada susidurs su diskriminacija. Ji laikosi nuomonės, jog įgimti skirtumai tarp moterų ir vyrų yra pabrėžiami per daug, ir, kad tai buvo naudojama pateisinti moterų teisių suvaržymui.

Feminizmo poveikis Vakaruose

Kol dalis feminisčių teigia, jog dar reikia nugalėti daug kovų dėl lygybės, kitos nesutinka ir pastebi, jog daug sunkumų jau yra nugalėti. Pavyzdžiui, išsivysčiusiose tautose, moterų baigiančių vidurines mokyklas [1] ir stojančiųjų į universitetus [2] yra daugiau nei vyrų.

Poveikis pilietinėms teisėms

Antifeministai JAV prieštarauja moterų rinkimų teisei

Feminizmas pasiekė daug pokyčių Vakarietiškoje visuomenėje, įskaitant moterų balsavimo teisę, platus moterų įdarbinimas teisingesniais atlyginimais, teisė inicijuoti skyrybų procesą ir skyrybų įvedimas, teisė gauti kontraceptines priemones ir saugius abortus, bei teisę į universitetinį išsilavinimą.

Poveikis kalbai

Daug anglų kalba kalbančių feminisčių dažnai yra šalininkės to, ką jos vadina, neseksistinės kalbos, „Ms.“ naudojimo tiek ištekėjusioms, tiek neištekėjusioms

moterims, arba „jis arba ji“ (ar kitų lytiškai neutralių įvardžių) naudojimo vietoje „jis“, kur lytis nežinoma. Tai galima suprasti kaip judėjimą pakeisti kalbą, kurią kai kurios feministės mato kaip pilną seksizmo, pvz., anglų kalbos atveju, kur bendrinis įvardis yra „jis“ (he) ar „jo“ (his) (The child should have his paper and pencils), yra tas pats kaip vyriškosios giminės įvardis (The boy and his truck). Šios feministės teigia, kad kalba tiesiogiai veikia realybės suvokimą (palyginkite su Sapir-Whorf hipoteze).

Pokolonijiniame feminizme kalbos problema ppabrėžiama daug rečiau, nes daug ne indoeuropietiškų kalbų neturi gramatinės giminės.

Kitokią tendenciją galima matyti feminizmo įkvėptuose pokyčiuose prancūzų kalboje. Gramatinė giminė prancūzų kalboje prasismelkia daug labiau nei anglų kalboje, ir joje beveik neįmanoma sukurti abi gimines apimančios kalbos. Vietoje to daiktavardžiams, kurie iš pradžių buvo tik vyriškosios giminės, buvo sukurtos moteriškosios kopijos. „Professeur“ („mokytojas“) visada buvęs tik vyriškosios giminės žodis, nepaisant mokytojo lyties, dabar turi ir moteriškąją formą „Professeure“. Tais atvejais, kur visada buvo atskiros vyriškoji ir moteriškoji giminės, seniau ggrupę, kurioje buvo ir vyrai, ir moterys, buvo priimta vadinti vyriškosios giminės daugiskaita. Šiandien tokios formos kaip „Tous les Canadiens et Canadiennes“ (pažodžiui – „visi kanadiečiai ir kanadietės“ vietoje „visi kanadiečiai“) taikomos vis dažniau. Toks formulavimas įprastas Kanadoje ir Prancūzijoje, kkur prezidentas Jacques Chirac politinėse kalbose reguliariai naudoja „Fran?aises et Fran?ais“ („prancūzės ir prancūzai“), tačiau yra beveik nežinomas kitose šalyse, kur kalbama prancūzų kalba.

Tokia pati tendencija ir Vokietijoje, kur daugiskaitoje reikia ir vyriško, ir moteriško termino, naudojamas vyriškas terminas, o po jo pridedama moteriška daugiskaitos galūnė. Vietoje šios griozdiškos frazės „sehr geehrte Kollegen und Kolleginnen“, reiškiančios „gerbiamieji kolegos ir kolegės“, naudojama „sehr geehrte KollegInnen“, kuri išreiškia abiejų giminių daugiskaitą.

Poveikis heteroseksualiems santykiams

Moters įžengimas į darbo rinką ir vaikų auginimo reikalavimų kitimas modifikavo lyčių vaidmenis. Kai kurie teigia, kad moterų sugebėjimas materialiai apsirūpinti kenkia jų gebėjimui pritraukti vyrus. Be to, nors daug moterų turi pasirinkimą pabandyti „turėti viską“, jie teigia, kad socialiniai lūkesčiai, slegiantys vyrus, neleidžia jiems visiškai atsiduoti šeimyniniam gyvenimui ir vvaikų auginimui. Keletas tyrimų palaiko šią nuomonę, ir parodo faktą, kad nors vyrai yra išjuokti už nepakankamai skiriamo laiko vaikų auginimui ir namų užduotims, labai mažai daliai moterų patinka vyrai, kurie užsiimtų šia veikla tiek, kad tai pakenktų jų karjerai. Kai kurie teigia, kad vyrai skiria mažai laiko namų ruošai, nes jie skiria daugiau laiko darbui ne namuose. Pasak Tarptautinės Darbo Organizacijos, „vidutinis amerikietis tėvas dirba 51 valandą per savaitę, tuo tarpu mažų vaikų mamos, dirbančios visą darbo dieną, dirba 441 valandą per savaitę“. Taip pat buvo teigiama, kad moterys tarpusavio santykiuose dažnai turi valdžią, nes jos nurodo didžiąją dalį namų ūkio pirkinių, tuo tarpu vyrai nurodo keletą didelių pirkinių.

Sociologė Arlie Russell Hochschild pabandė paprieštarauti šiems argumentams savo knygose The Second Shift ir The Time Bind. Šiose knygose pateikiama keletas įrodymų, kad vedę vyrai gali skirti daugiau laiko žmonoms, nei rūpinimuisi vaikais ir namų ruoša. Tačiau Hochschild statistiniai įrodymai netaikomi poroms, kur abu partneriai rūpinasi karjera. Pasak jos cituojamų tyrimų, šiose porose vyrai ir moterys vidutiniškai dirba maždaug vienodai laiko, tačiau moterys vis tiek skiria daugiau laiko namų ruošai. Feministės, kritikuojančios vyrų indėlį į rūpinimąsi vaiku ir namų ruoša, paprastai remiasi mintimi, kad yra nesąžininga tikėtis, jog moteris atliks daugiau nei pusę namų ruošos ir rūpinimosi vaiku darbų, kai abu partneriai taip pat dirba ir ne namuose. Keletas tyrimų pateikia statistinius įrodymus, kad vedę vyrai gali įnešti mažesnį indėlį į namų ruošą, nepaisant to, ar jie uždirba daugiau už savo žmonas, ar ne. Tačiau apskritai poros, kur vienas ar abu partneriai nedirba už namų ribų, lyčių darbo pasiskirstymas nėra feminisčių ginčų objektas.

Reikia pastebėti, jog pirmieji argumentai daugiausia taikomi viduriniosios klasės moterims.

Kristin Luker savo 1996 m. knygoje Dubious Conceptions aptaria ffeminizmo poveikį paauglių mergaičių pasirinkimui gimdyti vaiką, ar ne tiek susituokus, tiek nesusituokus. Ji teigia, kad vaikų gimdymui nesusituokus tapus priimtinesniu visuomenėje, jaunos moterys dabar mato mažiau priežasčių ištekėti iki vaiko gimimo, ypač neturtingos jaunos moterys, tuo tarpu 6-ajame XX a. dešimtmetyje vaikų negimdydavo daugiau moterų. Ji tą aiškina tuo, kad neturtingų vyrų ekonominės perspektyvos yra menkos, todėl neturtingos moterys turi mažai galimybių susirasti vyrą, kuris galės suteikti patikimą finansinę paramą.

Su antrosios feminizmo bangos ir hormoninės kontracepcijos pradžia pasikeitė požiūriai į seksualinį moralumą ir elgesį. Moterys gali labiau kontroliuoti savo kūną ir gali užsiimti seksu su mažesniu atgarsiu. Ši seksualinė revoliucija buvo matoma kaip teigiama (ypač lyčiai palankių feminisčių), nes tai leido moterims ir vyrams užsiimti seksu laisvu ir lygiu būdu.

Evangelikės (krikščionės) feministės kartais teigia, kad visą gyvenimą trukanti monogamija idealiai skatina egalitarizmą sekse, ypač į tai žiūrint kai kurių monogamijos alternatyvų (pvz., poligamija, svingavimas, atviros santuokos ar neištikimybė) šviesoje. Tačiau kai kurios feministės laiko daugpatystę, atvirą santuoką, gyvenimą nesusituokus ir svingavimą egalitariniais gyvenimo būdais (žr. lyčiai palankus feminizmas).

Frydrichas Engelsas savo esė The Origin of the Family, Private Property, and the State išreiškia savo tikėjimą, kad monogamija buvo sugalvota kaip būdas vyrams kontroliuoti moteris.

Poveikis religijai

Feminizmas turėjo didelį poveikį įvairiems religijos aaspektams. Liberaliose protestantiškos krikščionybės atšakose moterys įšventinamos kaip dvasininkės, ir reformaciniame, konservatyviame ir rekonstruotame judaizme moterys įšventinamos į rabinus ir kantorius. Šiose krikščioniškose ir žydų grupėse moterys palaipsniui gavo lygius postus su vyrais.

Moterų vadovavimui religinėms apeigoms priešinosi Romos katalikybė. Istoriškai Romos katalikai neleisdavo moterims eiti kunigų ar kitų dvasininkų pareigų, apribodami moteris iki vienuolių ar pasauliečių vaidmenų.

Feminizmas taip pat vaidino svarbų vaidmenį priimant naujas religijos formas. Neopagonių religijos ypač linkę pabrėžti Deivės dvasiškumo svarbą ir abejoja tuo, ką jie laiko tradicinių religijų priešiškumu moterims ir šventajam moteriškumui. Dianic Wicca kilmė slypi radikaliajame feminizme. Tradicinėse religijose feminizmas vedė į savęs tyrinėjimą, su naujai pripražintais teigiamais krikščioniškais ir islamiškais požiūriais bei Marijos idealais, islamiškais Fatima Zahra požiūriais ir ypač katalikų tikėjimu, kaip kontrapavyzdžiais.

Pasaulinė statistika

Šie statistiniai duomenys yra susiję su santykine moterų padėtimi pasaulyje.

Pasak Jungtinių Tautų cituojamų tyrimų, vidutiniškai moterys dirba daugiau nei vyrai, skaičiuojant darbą mokamame darbe bei neatlyginamoje namų ruošoje. Pasirinktų besivystančių šalių kaimo vietovėse moterys dirba vidutiniškai 20% daugiau nei vyrai arba papildomas 102 minutes per dieną. OECD apklausose dalyvavusiose šalyse moterys vidutiniškai dirbo 5% arba 20 minučių per dieną daugiau nei vyrai.

Pagal populiaciją moterys yra mažai atstovaujamos visuose didžiausiuose pasaulio įstatymų leidimo organuose. 1985 metais Suomijos nacionaliniame įstatymų leidžiamajame

organe buvo didžiausia moterų dalis – apytiksliai 32 procentai (P. Norris, Moterų dalyvavimas įstatymų leidžiamuosiuose organuose Vakarų Europoje, Vakarų Europos Politika). Šiuo metu Ruandoje moterų skaičius didžiausias – 49 procentai. Jungtinėse Valstijose – 14 procentų. Pasaulio vidurkis yra 9 procentai. Palyginimui, pusė neseniai įkurtos Welsh Assembly Government narių yra moterys, 40% Škotijos Parlamento narių yra moterys.

2003 metais JAV kiekvienam vyro uždirbtam 1 doleriui vidutiniškai tenka 76 moters uždirbti centai.

Šiuolaikinė feminizmo kritika

Feminizmo kaip ideologijos kritika, specifinių feminizmo tipų kritika bei sspecifinių feministinių idėjų kritika atėjo iš pačių feminisčių, o ne iš feministų, maskulinistų, socialinių konservatorių ir socialinio progreso šalininkų.

Pokolonijinės feministės kritikuoja tam tikras Vakarų feminizmo formas, ypač radikalųjį feminizmą ir jo pagrindinę prielaidą – moterų potyrių universalizavimą. Jos teigia, kad ši prielaida negali būti lengvai pritaikoma moterims, kurioms lytinis engimas nėra toks aktualus kaip antai, pavyzdžiui, rasinis ar klasinis engimas.

Kai kurių feminizmo atšakų, vyrų judėjimo bei Queer teorijos požiūriu lyčių nelygybė ir stereotipai yra žalingi tiek vyrams, tiek moterims, ir aabi lytys kenčia dėl lūkesčių tradiciniams lyčių vaidmenims.

Daugelis palaikančiųjų maskulinizmą teigia, jog dėl tradicinių lyčių vaidmenų ir feminisčių visuomenėje įdiegto seksizmo vyrai yra ir buvo engiami. Vedybų teisių gynėjai prieštarauja feminisčių siekiams pakeisti tradicinę šeimą, kaip aiškinama įvairių feminizmo lyderių ((pvz., Sheila Cronan požiūriu), kad vedybos pakeičia moterų vergystę, ir moterų judėjimas turėtų susitelkti ties šios institucijos puolimu ir kad moterų laisvės negalima laimėti be vedybų panaikinimo. Dr. Mary Jo Bane, Wellesley College’s Center for Research on Woman vadovė, pasiūlė, kad norint vaikus užauginti lygybėje, reikia juos atimti iš šeimų ir užauginti bendruomenėje. Vyrų ir moterų teisių grupės prieštarauja feministėms, tokioms kaip Robin Morgan, viešai žinomai Ms. Maganize lesbietės redaktorės, propaguojančios „neapykantą vyrams“ kaip kilnų ir perspektyvų politinį poelgį ir teigiančios, kad nelygybė tarp moterų ir vyrų negali būti išspręsta nepanaikinus santuokos. Šeimos ir vyrų teisių grupės taip pat žiūri kritiškai į feminisčių planus, kurie pamina tradicinį vyrų vaidmenį šeimoje. 1988 m. sausio National NOW Times Sheila Cronan interviu pareiškė, kkad kiekviena moteris turėtų norėti būti identifikuojama kaip lesbietė, kad būtų tikra feministė. Daugumai feminizmo kritikų kelia nerimą tokių lesbiečių, kaip Patricia Ireland, NOW vadovės, vyravimas vadovavimo vaidmenyse. Vyrų teisių šalininkai daugumą šiuolaikinių feminisčių problemų mato kaip „ekstremistines“, nes, jų suvokimu, feminisčių siekiai, tokie, kaip teisių lygybė, jau pasiekti. Tokios problemos, kaip žiaurumas prieš moteris, matomos kaip diskriminuojančios vyrus. Tėvų teisių šalininkai kritikuoja feminisčių pastangas po skyrybų uždrausti dalijimąsi tėvyste arba bendrą globą.

Ann Widdecombe, britų konservatorė politikė ir buvusi vadovybės kkandidatė, pareiškė, jog feminizmas pamažu išsivystė į savo paties priešybę. Ji teigia, kad 8-ojo XX a. dešimtmečio retorika pabrėžė lygias teises ir savarankiškumą, o 10-ojo XX a. dešimtmečio retorika reikalavo ypatingos pagalbos moterims ir davė suprasti, kad moterys negali rūpintis pačios savimi. Ji sutapatina save su pirmuoju variantu, o pastarąjį aprašo kaip „visišką nesąmonę“.

Akademinis feminizmo problemų tyrimas

Moterų vietų skaičius nacionaliniuose rinkimuose 2004 m. lapkritį (procentais):

Ruanda 49.0 Islandija 30.2

Švedija 45.3 Naujoji Zelandija 28.3

Pietų Afrikos Respublika 42.0 Austrija 27.5

Namibija 42.0 Pakistanas 21.3

Danija 38.0 Kanada 21.1

Suomija 37.5 Kinija 20.2

Norvegija 36.4 Jungtinė Karalystė 17.8

Ispanija 36.0 Mauricijus 17.0

Nyderlandai 35.0 JAV 15.0

Vokietija 32.8 Japonija 7.1

Kai kurie gamtos ir socialiniai mokslininkai pabandė panaudoti mokslą įgimtų socialinių ar kognityvių skirtumų tarp vyrų ir moterų teorijų ištyrimui; keletas pavyzdžių:

Anne Fausto-Sterling savo knygoje Myths of Gender nagrinėja prielaidas įkūnytas moksliniame tyrime, kurio tikslas palaikyti biologiškai esencialistinį požiūrį į lytį.

Carol Tavris knygoje The Mismeasure of Woman naudoja psichologiją ir sociologiją išreikšti nesėkmei identifikuojant įgimtus skirtumus tarp vyrų ir moterų ir aiškiai nustatyti kaip šie skirtumai diktuoja, ir yra priežastis, pastebimų vyrų ir moterų skirtumų. Ji teigia, kad yra priklausomybė nuo pastoviai besikeičiančių hipotezių (ir jų, vietoje įrodymų, sukuriamos isterijos) pateisinti nelygybei. Toliau ji prieštarauja tendencijai bausti moteris už tai, kad jos nesielgia pagal tradicines vyrų sąlygas, kas suteikia kontrargumentą Warren Farrell atlyginimų skirtumų idėjoms.

Evelyn Fox Keller teigia, kad mokslo retorika atspindi vyrišką požiūrį, ir suabejoja mokslinio oobjektyvumo idėja. Daug antropologų (Haviland, Prins, Walrather, McBride) pastebėjo, jog ne vyriškas požiūris žmogaus evoliucijos ir kultūros tyrimuose yra santykinai naujas. Primatologė Sarah Blaffer Hrdy (Infanticide: Comparative and Evolutionary Perspectives, Mother Nature: A History of Mothers, Infants and Natural Selection) pastebi vyravimą vyrų sukurtų stereotipų ir teorijų, tokių kaip neseksuali moteris, nepaisant „gausių viešai prieinamų tam prieštaraujančių įrodymų surinkimo“ (Hrdy, 1988, 120 psl.).

Tyrėjos Barbara Ehrenreich, Kristin Luker ir Stepjanie Coontz parodė, kai kurių anti-feministinių autorių cituojamų socialinių ir mokslinių teorijų trūkumus.

Citatos apie feminizmą

Nancy Cott:

„Feminizmas siekia lyčių lygybės, kurioje yra lyčių skirtumai. Feminizmo tikslas, tai individualios laisvės mobilizuojant lyčių solidarumą. Jis postuluoja, kad moterys pripažįsta jų vienybę, nors jis yra už skirtingumą tarp moterų. Jo pagrindui reikia lyčių sąmoningumo, tačiau reikalauja nustatytų lyčių vaidmenų eliminavimo.“

Nancy F. Cott, The Grounding of Modern Feminism. New Haven: Yale University Press, 1987.

Turinys:

1. Feminizmas……………………2psl.

2. Amazon feminizmas……………….3psl.

3. Kultūrinis feminizmas………………3psl.

4. Erotinis feminizmas……………….4psl

5. Eco feminizmas…………………4psl.

6. Feminazi……………………..4psl.

7. Lezbianizmas……………………5psl

8. Liberalus feminizmas………………5psl.

9. Marksistinis ir socialistinis feminizmas………5psl

10. Materialinis feminizmas…………….5psl.

11. Nuosaikus feminizmas (moderate feminsm)…..5psl.

12. Pop- feminizmas …………………5psl.

13. Radikalus feminizmas……………..6psl.

14. Separatistės…………………..6psl.

15. Vyrų judėjimai…………………6psl.

16. Feminizmo apibrėžimai……………..7psl.

17. Sunkumai apibrėžiant feminizmą…………8psl.

18. Istorija……………………..8psl.

19. Feminizmo formos……………….9psl.

20. Ryšys su kitais judėjimais…………….9psl.

21. Modernusis feminizmas……………..10psl.

22. Feminizmo poveikis Vakaruose………….11psl.

23. Poveikis pilietinėms teisėms…………..11psl.

24.Poveikis kalbai …………………11psl.

25. Poveikis heteroseksualiems santykiams………12psl.

26.Poveikis religijai………………13psl.

27.Pasaulinė statistika ………………….13psl.

28. Šiuolaikinė feminizmo kritika……………14psl.

29. Akademinis feminizmo problemų tyrimas……….15psl.

30.Citatos apie feminizmą………………..15psl.

Priega prie interneto: www.google.com