„G.Ostermejerio, K.Milkaus veikalų specifika“

Įvadas

Referatui tema „G.Ostermejerio, K.Milkaus veikalų specifika“ medžiagą sėmiausi iš J.Girdzijausko knygos „Lietuvių poetikos pradmenys“.Čia pateiktos G.Ostermejerio ir K.Milkaus poetikos, kur smulkiai bei detaliai mėginama nagrinėti svarbiausi lietuvių poetikos bruožai.

Pateiktose poetikose yra labai daug pavyzdžių, kurių pagalba G.Ostermejeris ir K.Milkus bando aiškintis kokios klaidos yra daromos verčiant giesmes iš įvairių kalbų ( dažniausiai vokiečių kalbos ) į lietuvių kalbą.

Darbe didelis dėmesys atkreipiamas į eilėdaros problematiką. Į atskirus skyrelius suskirsčiau rimą, skandavimą, metrą bei išraišką, kiekviename iš jų pateikdama GG.Ostermejerio ir K.Milkaus požiūrius bei nuomones apie šiuos eilėdaros komponentus.

Atskirai dar kreipiau dėmesį į vertimus bei į klaidas, kurios yra daromos verčiant giesmes. Čia pateikti G.Ostermejerio ir K.Milkaus pasiūlymai, kaip galima tų klaidų išvengti ir giesmę išversti taip, kad ji atitiktų kiekvieno tuometinio lietuvio dvasią.

G.Ostermejerio ir K.Milkaus veikaluose smulkiai bei detaliai nagrinėjama poetika bei svarbiausi jos bruožai. Jie au atskirai pažymi lietuvių poezijos dalykus, nes joje yra kai kas savita. Čia kalbama tiktai apie rimuotą poeziją, ypač apie bažnytines giesmes. AAtskirai galima išskirti keletą skyrelių bei apibūdinti ką atskirai G.Ostermejeris ir K.Milkus rašo apie rimą, skandavimą, metrą bei išraišką.

Rimas.

G.Ostermejeris pabrėžia, kad rimai, kaip ir vokiečių poezijoje būna vyriški ( vienskiemeniai ) ir moteriški (dviskiemeniai). Abiejais atvejais lemiamas dalykas yra garsai. PPavyzdžiui, rimai „didei“ ir „darai“ yra grynai vyriški, o „džiaugsmas“ ir „kauksmas“ – grynai moteriški rimai. Nesvarbu, kad jų raidės yra skirtingos. Pirmosios raidės, kuriomis prasideda rimas, neturi būti abiejuose žodžiuose tokios pat. Išimtis būna , kai prieš priebalsį, kuriuo prasideda rimas, yra kitas priebalsis, tariamas drauge su pirmuoju.

G.Ostermejeris teigia, kad daugybės žodžių vienas ar du paskutiniai skiemenys garsiniu atžvilgiu yra tokie patys. Tam padeda sinonimų gausumas. Dažnas atvejis, kai vokiečių žodis turi daug atitikmenų lietuvių kalboje ; tuomet kai vienas žodis netinkamas verčiant tekstą, jo vietoje patalpinamas kitas.

K.Milkus taip pat kalba apie dvejopus rimus lietuvių kalboje ( vyriški ir moteriški ). Pamini, kad vyriškas rimas yra vienskiemenis : „davei“ – „pelnei“; o moteriškas – dviskiemenis : „kentėjai“ – „„norėjai“. K.Milkui tikslūs rimai yra patys maloniausi klausytis. Bet be jū jis pamini ir netikslius rimus ( negryni ). Juos suskirsto į tam tikras grupeles :

1. Kai prieš rimuojamus garsus esti tas pats priebalsis ;

2. Kai rimas baigiasi ne tuo pačiu priebalsiu ar balsiu, arba kai galūnės visai neatitinka ( „sveika“ – „laika“ ) ;

K.Milkus kur kas smulkiau kalba apie rimą, nei G.Ostermejeris. Jis rašo : „Prieš rimą esantis priebalsis neturi būti abiejuose rimuojamuose žodžiuose tas pats. Taigi negalima rimuoti :: „gerą“ ir „pasigeria“ <.> Tačiau rimas būna taisyklingas , kai priešais rimuojamą balsį viename žodyje eina du priebalsiai, o kitame – vienas, tas pats, kuris ir pirmajame žodyje yra prieš balsį ( „loti“ ir „kloti“ ).“ ( Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985 , p 220 )

K.Milkus pabrėžia, kad lengviausia rimuoti yra tam, kuris moka lietuvių kalbą. Poetinį talentą čia gali pažadinti ir giesmių bei eilėraščių skaitymas.

Skandavimas.

G.Ostermejerio teigimu – tai sunkiausias dalykas lietuvių poezijoje, nes ligi to laiko niekam nebuvo pavykę jį visiškai išlaikyti. Jo nuomone, daug vargo būna su ilgais žodžiais, kuriuose kirtis yra ketvirtame, penktame ar net šeštame skiemenyje nuo galo. Bažnytinės giesmės eiliuojamos jambais ir trochėjais, taigi visi tokie ilgesnieji žodžiai reikalauja būti suskaldyti, tačiau tuomet kirtis ne visuomet krinta ten, kur jis turėtų būti. Ta pati problema pasitaiko ir su trumpesniais žodžiais. Taigi, kas gali padėti išspręsti šią problemą ? G.Ostermejeris pateikia keletą savo variantų, kurių dėka galima išvengti tokių klaidų.

Visų pirma, G.Ostermejeris pasiūlo tokį variantą , kaip žodžių tvarkos pakeitimas.Pavyzdžiui, sakinyje „juo ilgiaus aš keliauju“ įvardį „aš“ reiktų atkelti į priekį, tuomet sakinys skambėtų sklandžiau. Antra, skandavimą palengvina ir sinonimai. Kuomet jais keičiami pernelyg grūbūs žodžiai. G.Ostermejeris dar pamini ir tai, kad :

1. Jambinės eeilutės yra sklandžiausios, kai jose būna daug cezūrų ( pėdos ir žodžio galo sutapimų ) ;

2. Skanduojant nereikia per daug varžytis. Giedant nesklandus kirtis yra atleidžiamas negu girdint jį kalbant.

K.Milkus taip pat šneka apie ypatingai rūpestingą skandavimą.Netaisyklingas skandavimas yra būdingas lietuviškajame giesmyne. Jis pabrėžia, kad net G.Ostermejeris 1781 metais išleistame giesmyne palieka daug šioje srityje paliktų klaidų, nelabai stengdamasis jas taisyti. K.Milkaus manymu, lietuvių kalba yra kur kas lengviau taisyklingiau skanduoti nei vokiečių. Čia žodžius eilutėje galima perstatinėti tol, kol skandavimas bus taisyklingas.

K.Milkus kritikuoja G.Ostermejerio giesmynus, sakydamas, jog ypač senuosiuose giesmynuose nėra nė vienos taisyklingai skanduojamos giesmės.K.Milkus G.Ostermejerio ilgų žodžių skandavimo techniką irgi kritikuoja. Jis teigia : „Ilgus žodžius, netinkančius vienoje vietoje, galima perkelti į kitą arba pakeisti sinonimiškais žodžiais ar aprašymais, o tai visada ir visai nesunkiai gali padaryti tas, kas turi reikalingų sugebėjimų.“ ( Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985 , p 217 ).

Metras.

G.Ostermejeris pabrėžia, kad metras pažymi pėdų skaičių kiekvienoje eilutėje. Protezė ( skiemens ar garso pridėjimas žodžio pradžioje ), epentezė ( garsų įterpimas žodžio viduje ) ir paragogė ( skiemens ar garso pridėjimas žodžio gale ) padidina žodžio skiemenų skaičių, o afarezė ( skiemens ar garso numetimas žodžio pradžioje ), sinkopė ( skiemens ar garso praleidimas žžodžio viduje ) ir apokopė ( skiemens ar garso numetimas žodžio gale ) – sumažina. Čia gali padėti ir sudėtinio veiksmažodžio pavartojimas vietoj paprasto ar atvirkščiai – paprasto , kur turėtų būti sudėtinis. Tokie veiksmai rekomenduojami daryti dažnai, nesibijant, jog nuo to gali nukentėti mintis ar prasmė.

K.Milkus kur kas smulkiau pasineria į metro „studijas“. Jis teigia, jog metrui reikšmės susidaryti turi ilgų ir trumpų skiemenų kaitaliojimasis. Pamini, kad lietuviškose ir vokiškose giesmėse toks kaitaliojimasis gali būti trejopas :

1. Kai pirmasis skiemuo yra trumpas, antrasis – ilgas, susidaro jambinės pėdos ;

2. Kai pirmasis skiemuo ilgas, antrasis trumpas, susidaro trochėjinės pėdos ;

3. Kai po ilgo skiemens eina du trumpi, susidaro daktilinės pėdos ;

K.Milkaus pastebėjimu, kai kuriose giesmėse kaitaliojasi trochėjinės ir daktilinės eilutės. Toks pasirinkimas priklauso tik nuo paties poeto.Yra ir tokių situacijų, kuomet eilutėje susidaro per daug skiemenų, tuomet reikia paanalizuoti, ar nevertėtų kokio skiemens praleisti ar išmesti. Dažniausiai tai galima padaryti :

1. Daiktavardžių galūnės balsis a beveik visuomet išleidžiamas ir pažymimas apostrofu ( „ponas“ – „pon’s“ ) ; taip pat trumpinami ir būdvardžiai ir dalyviai su galūne -as ( „geras“ – „ger’s“ ) ;

2. Veiksmažodžių daugiskaitos pirmajame ir antrajame asmenyje dažniausiai numetamas galūninis -e . ( „mylime“ – „mylim“ ).

Tačiau ypač

dažnai pasitaiko, kad eilutei būtent trūksta kažkokio skiemens. K.Milkus peikia blogus poetus, kurie tokias vietas užpildo netinkamai pasirinktais „lopomaisiais“ žodelyčiais. Tokius „įterpinius“ labai nesunku pastebėti ir jie aiškiai regimi, kaip netinkami prie bendro konteksto. Kaip įmanoma reiktų to vengti. Bet kai kuriais atvejais galima skiemenų skaičių padidinti : paprastuosius būdvardžius keičiant įvardžiuotiniais, prie veiksmažodžių pridedant tinkamus priešdėlius arba surandant taiklų prieveiksmį.

Išraiška.

G.Ostermejerio nuomone išraiškai svarbu tai, jog ji būtų be priekaištų. Nerūpestingumą gali rodyti bent koks gramatikos nepaisymas.“Išraiška ir šiaip turi bbūti gera, atitinkanti kalbos vartoseną bei sveiko proto reikalavimus.“ (Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985 , p 76 ). Išraiška, G.Ostermejerio nuomone, neturi būti priešinga dalyko esmei. Jis pateikia pavyzdį : “ Hurtelijaus giesmės „Priėjusi žemiausiai saulė žiemos“ ( „Nachdem die Sonne beschlossen“) pirmame posme sako, kad saulė, kai būna žemiausiai , yra arčiausiai mūsų. Priešingai , tada ji būna toliausiai nuo mūsų.“ ( Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985 , p 77 ).

Tobulos išraiškos reikalavimas – vengti negražių iir nešvankių žodžių. Reikia vengti visko, kas gali kalboje nemaloniai skambėti. Čia peikiamas toks veiksmas, kaip kelis kartus kartojami žodžiai, kai , tuo tarpu, juos galima paversti kokiu nors kitu žodžiu. G.Ostermejeris kalba ir apie vengimą mažai žinomų žodžių, ypač pprovincializmų. Svarbiausia – išraiška turi būti aiški. Čia G.Ostermejeris pateikia Šusterį, kurio poezija yra lengvai ir sklandžiai skaitoma. Ruigys ir Glazeris yra peikiami, nes jie tra sunkiai suprantami.Netgi Šimelpenigis apibūdinamas kaip „rašantis miglotai“. „Apskritai kalbant, giesmių išraiška turi būti gryna, puošni ir kiek pakili, kaip paprastai ir rašo geri poetai. Tačiau visų poetinių puošmenų sudėti taip pat nėra reikalo.“ (Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985 , p 80 ).

Kristijonas Milkus kalba, jog poetas turi mokėti vaizdingiau šnekėti. Jis neprivalo pažodžiui versti vokiečių arba kitų kalbų dailių pasakymų, jei tai prieštarautų lietuvių kalbos dvasiai. Poetas turi rašyti taip aiškiai, kad suprastų ir paprasčiausias lietuvis. Ir nerimuota , ir rimuota poezija gali būti pakilios išraiškos. Čia galioja taisyklė – viskas turi būti aaišku, kad suprastų ir paprastas lietuvis.

K.Milkaus pastebėjimu, lietuvių kalba turi būti gryna, todėl reikia :

1. Neįmaišyti jokių žodžių iš kitų kalbų ;

2. Vartoti tik įprastus žodžius ( čia vėl kritikuojamas G.Ostermejeris, kurio giesmėse labai daug neįprastų žodžių : „loskavai“ , „juokdarykavom“ ) ;

3. Laikytis gramatikos taisyklių ( to ypač nepaiso G.Ostermejeris, pvz : „į širdį manąjį“ ) ;

4. Nevartoti pasenusių žodžių ;

5. Nevartoti nesuprantamų arba per daug jau mįslingų pasakymų ;

6. Vengti germanizmų ( jų ypač daug pasitaiko verčiant giesmes iiš vokiečių kalbos ) ;

7. Vertimui rinktis gerus vokiškus originalus. K.Milkus pateikia, savo nuomone, puikius vokiškų giesmių autorius – tai Gelertas, Krameris, Šturmas.

G.Ostermejeris ir K.Milkus daug rašo apie klaidas, kurios dažnos vertimuose iš kitų kalbų į lietuvių kalbą. G.Ostermejeris pabrėžia, jog verčiant giesmes, privalu atkreipti dėmesį į šiuos dalykus :

1. Ar giesmė išties yra vertinga ir reikalinga versti. Esti tokių giesmių, kurių be jokiios sąžinės graužaties , galima išmesti iš kai kurių verstų giesmynų ;

2. Jeigu verčiama prasta giesmė, tai verčiant ji turi pasidaryti gera ;

3. Verčiamos geros giesmės, turi neprarasti savo originalumo ir vertės ;

4. Pažodžiui galima versti tuomet, jei nenusikalstama lietuvių kalbai. Pvz : vokiečių poeto mintį galima pakeisti ir savaja, tik, kad ji būtų neprastesnė. Kartais taip elgtis yra būtina, norint išvengti miglotumo ir nenatūralumo.

5. Reikia stebėti, kad gera ir teisinga originalo mintis nebūtų pernelyg iškreipta ir pakeista prastesne.

6. Per ilgos giesmės turi būti trumpinamos.

7. O kai giesmėje ko nors trūksta, reikia į ją ką nors įterpti.

G.Ostermejeris siūlo patiems poezijos mėgėjams paskaitynėti bei įsigilinti į gerų poetų kūrinius. Jo manymu, tai gali padėti suvokti daugybę taisyklių, kurios yra pateiktos jo poetikos veikale. Skaitant reikia lavintis pačiam, o tai galima pradėti nuo vertimų. Jis siūlo imtis Šmolko, Gelerto, KKramerio , Šturmo giesmių bei kuo geriau jas perteikti lietuvių kalba. G.Ostermejeris visas blogybes, kurios pasitaiko, verčia būtent ant vertėjų pečių. Taigi, jis už tai, kad vertėjai tobulėtų bei savo darbą atliktų gerai bei sumaniai.

K.Milkaus nuomone, tarp geresnių poetų jis priskiria Švobą, Šimelpenigį, Šusterį, Kleiną, Lovyną, Šrederį. K.Milkus pabrėžia, kad net ir geriausios giesmės nėra visai taisyklingai skanduojamos, jose pasitaiko germanizmų ir yra daug tokių dalykų, kuriuos lietuvis ne visuomet supranta ir kurie ne visiškai atitinka lietuvių kalbos dvasią.

Išvados

1. G.Ostermejerio ir K.Milkaus poetikos iš esmės nesiskiria, abu jie sistemiškai mėgina pateikti svarbiausius poetikos bruožus.

2. Abiejose poetikose aptariama eilėdara, išraiška ir vertimai. Eilėdara čia – pagrindinė, nes labiausiai konkretizuojama. Iš jos išskiriama metras ir rimas : G.Ostermejeris daugiau dėmesio skyrė rimui, skandavimui ir metrui, o K.Milkus – metrui, jo rūšims ir rimui.

3.Abu autoriai siekia tikslaus izosilabizmo ( tikslaus skiemenų skaičiaus eilutėje ).

4. Kalbant apie skandavimą, abu autoriai kritikuoja ir taiso netaisyklingą skandavimą, pripažįsta tik taisyklingą skandavimą ir nurodo konkrečias jo realizavimo priemones.

5. Abiejų autorių požiūriu, rimai turi būti natūralūs. Jie abu išskyrė dvi pagrindines rimų grupes – moteriškus ir vyriškus.Rimai, be abejonės, turi būti ir tikslūs ( gryni ), t.y. rimuojamų žodžių garsai nuo paskutinio kirčiuoto balsio arba ddvibalsio imtinai iki pat žodžio galo turi būti vienodi.

6. Kalbant apie išraišką, abiejų poetikų autoriai pirmiausia galvoje turi poetinės leksikos dalykus. Abu jie ragina vengti barbarizmų, archaizmų, vulgarizmų, žiūrėti, kad kalba būtų gryna ir aiški, taisyklinga ir sklandi, paremta įprastine vartosena.

7. G.Ostermejerio ir K.Milkaus darbai padeda suvokti senosios lietuvių eiliuotos raštijos raidos tendencijas, iš gausaus eiliuotojų būrio išskirti pačius gabiausius, pastebėti ryškėjančias kūrybines individualybes. Iš darbų matyti, jog eiliuotoji kūryba pamažu stilistiškai diferencijavosi.

Naudota literatūra :

Girdzijauskas J. „Lietuvių poetikos pradmenys“, V.1985