Gamta ir žmogus

Nuo seniausių laikų gamtos pasaulis buvo laikomas šventu, nes gamtos sakralumo idėja mitinės epochos žmogus grindė savo pasaulėjauta. Pagarba gamtai reiškėsi jos objektų, reiškinių įdvasinimu ir garbinimu.

Gamtos sakralizavimas per amžius suformavo lietuvių dorovines nuostatas. Jos reguliavo žmogaus ir aplinkos sąveiką, neleido niokoti naikinti gamtos, skatino ją gerbti, tausoti, ją rūpintis.

Vienas iš žymiausių lietuvių poetų yra Antanas Baranauskas. A. Baranausko kūrybos viršūnė buvo “ Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be ggalo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, isikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtąjai žemei.

Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu A.Baranauskas savo kurinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Jaunas poetas į savo kurinį sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuri skambėjo jau K. Donelaičio „ Metuose“ ir S. Daukanto Lietuvos girių aprašyme. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją diele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus.

„Anykščių šilelyje“ plačiai atskleidžiamos liaudies žmogaus ppasaulėvaizdis. A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta.

Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus negrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės jieškojo prieglobsčio, paguodos, ddžiaugsmo. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti.

Tačiau laikas nestovi vietoje, jis nenuilstomai bėga pirmyn. Bėga metai, kiti. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus jau kitoks. Žmoguųs įsibrovė į šventovę kaip ponas, kaip miško savininkas. Sunaikino pačią šauniausią krašto brangenybę dėl pinigų. Pradėjo kirsti medžius, niokoti viską, ką taip saugojo protėviai.

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenes su gamta. Gamta tai tarsi antri namai. Žmogus ir gamta tai vienas“dalykas“,- pabrėžia A. Baranauskas. Žmogus naikindamas gamtą naikina pats save.

Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys- didelis rustus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonįšką viso kkrašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių panaikinimą.

Poetas, apdainuodamas gamtos grožį, atvėrė kaimo žmogaus dvasios gelmes, parodė lietuvio valstiečio taurumą. Poemoje iškyla žmogaus gyvenimas, susirūpinimas Tėvynės ateitimi.

Per žmogaus ir gamtos santykius poetas išaukština lietuvių dvasių grožį, didžiulę teisingo gyvenimo meilę.

Gal pagalvokime apie mūsų saryšį su gamta.

Seniai seniai žmonės mastydavo, kas bus už kelių dešimtmečių, o kartais net šimtmečių. Jie buvo susirūpine, kokį pasaulį paliks savo vaikams ar proanūkiams. Šiandien tai ttoli nuo mūsų minčių. Mūsų pirminis rūpestis yra: „ką aš galiu gauti dabar?“.

Atrodo, kad mes tam tikros rūšies „žemės grobikai“, skiriamės tik tuo, kad grobiame ne tik žemę.Tai panašu į vakarėlį kuriame miškas nėra pakankamai pavalgęs ir kiekvienas yra pasiryžęs kovoti dėl paskutinio likusio kąsnelio.

Žmogus yra gamtos dalis ir jis visada darys jai poveikį. Kaip saugoti gamtą?- tai greičiau vertybių o ne mokslo klausimas.