Gamta ir žmogus (rašinys)

Civilizacija atitolina žmogų nuo gamtos

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta- tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą.dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai „spalvotais“ žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos-tai žmogaus ir gamtos vienybė. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga tolyn. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus kitoks.

Gamta neatleidžia klaidų.Gamta nemėgsta dirbtinumo. Kol žmogus gyvena gamtoje, prie jos prisitaikydamas ir nnesiimdamas esminių aplinkos pertvarkymų, tol jis gali ramiai džiaugtis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Tačiau už kiekvieną neapgalvotą žingsnį gamta žmogui negailestingai keršija, paversdama žemę negyva dykuma, atimdama vandenį ar derlių. Sparčiai besiplečianti Sacharos dykuma ir džiūstantį Aralo jūra yra akivaizdžiausi neatsakingos žmogaus veiklos pavyzdžiai. Tokio elgesio pagrindinės priežastys – ekologinis neraštingumas ir gobšumas, t.y. siekimas bet kokiomis priemonėmis gauti kuo didesnę materialinę naudą, visai negalvojant apie pasekmes ir nejaučiant už tai jokios atsakomybės. Žinodami, kokia milžiniška žala jau padaryta gamtai, šiandien ggerai turime apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, kad nebedidintume tos žalos mastų.

Gyvenant šiuolaikinių technologijų ir modernių mašinų pasaulyje, dažnai užmirštame gamtą ir jos svarbą žmogui. Žmonės nuolat bėga, skuba. ir suradę trumpą valandėlę laisvo laiko mieliau pažiūri televizorių, dirba kompiuteriu ar llaisvą laiką praleidžia namuose, užuot ėję pasivaikščioti į gamtą. Vis mažiau ir mažiau laiko praleidžiame gamtoje. O juk seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos ir jos turtų. Jie ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele ir pagarba ja rūpintis ir ją tausoti.Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus . Į mišką ėjo kiekvienas, kuris jautėsi gamtos dalele. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo.

Daugelis ragina griauti pramonę ir gelbėti gamtą , nepasiduoti, saugoti ją nepaliestą. Tačiau šiuo požiūriu būti “gamtos pusėje”, reiškia būti prieš civilizuotą žmonijos pasaulį.

Ironiška, tačiau visos šios kritiškos idėjos prieš ššiuolaikinį, civilizuotą pasaulį pačios yra pagimdytos civilizacijos. Griežtas gamtos ir kultūros supriešinimas yra visiškai naujas ir žmogiškas išradimas. Teikdami pirmenybę naujovėms žmonės negalvojo apie save, kaip išstumtuosius iš natūralaus pasaulio. Jie buvo dalis didžiojo Būties tinklo. Tik po mokslinės revoliucijos ir industrijos plėtimosi žmonės pradėjo galvoti apie save, kaip apie atskirą gamtos dalį. Gimė nauja idėja: gamta – kaip natūrali, laukinė aplinka.

Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yyra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos. Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai. Šiandien tik keli iš daugybės miesto gyventojų moka dirbti žemę. Tyrimai Vokietijoje parodė, kad vaikai, gyvenantys miestuose, geriau pažįsta automobilių markes nei gėles. Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme.

Jei mes norime būti neabejingi gamtai, mums yra reikalingi miestai. Dabartinis miesto gyvenimo būdas yra problema, tačiau jie taip pat yra ir gamtosauginio sprendimo dalis. Mes negalime grįžti prie savo šaknų į pirmykštę bendruomeninę santvarką, tačiau galime padaryti taip, kad natūrali gamta būtų neatskiriama visų mūsų miestietiško gyvenimo dalis.

Pasak J. V. Gėtės, „Gamta- vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra prasmingas.“ Todėl turėtume įvertinti žmogaus ryšį su gamta, stengtis, kad jis dar ilgai nenutrūktų.

Pasak J. V. Gėtės, „Gamta- vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra prasmingas.“ Todėl turėtume įvertinti žmogaus ryšį su gamta, stengtis, kad jis dar ilgai nenutrūktų.

Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta- tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą.dažnai ggamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai „spalvotais“ žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos-tai žmogaus ir gamtos vienybė. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga tolyn. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus kitoks.

Gamta neatleidžia klaidų.Gamta nemėgsta dirbtinumo. Kol žmogus gyvena gamtoje, prie jos prisitaikydamas ir nesiimdamas esminių aplinkos pertvarkymų, tol jis gali ramiai džiaugtis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Tačiau už kiekvieną neapgalvotą žingsnį gamta žmogui negailestingai keršija, paversdama žemę negyva dykuma, atimdama vandenį ar derlių. Sparčiai besiplečianti Sacharos dykuma ir džiūstantį Aralo jūra yra akivaizdžiausi neatsakingos žmogaus veiklos pavyzdžiai. Tokio elgesio pagrindinės priežastys – ekologinis neraštingumas ir gobšumas, t.y. siekimas bet kokiomis priemonėmis gauti kuo didesnę materialinę naudą, visai negalvojant apie pasekmes ir nejaučiant už tai jokios atsakomybės. Žinodami, kokia milžiniška žala jau padaryta gamtai, šiandien gerai turime apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, kad nebedidintume tos žalos mastų.

Gyvenant šiuolaikinių technologijų ir modernių mašinų pasaulyje, dažnai užmirštame gamtą ir jos svarbą žmogui. Žmonės nuolat bėga, skuba. ir suradę trumpą valandėlę laisvo laiko mieliau pažiūri televizorių, dirba kompiuteriu ar laisvą laiką praleidžia namuose, užuot ėję pasivaikščioti į gamtą. Vis mažiau ir mažiau laiko praleidžiame gamtoje. O juk seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos iir jos turtų. Jie ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele ir pagarba ja rūpintis ir ją tausoti.Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus . Į mišką ėjo kiekvienas, kuris jautėsi gamtos dalele. Galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo.

Daugelis ragina griauti pramonę ir gelbėti gamtą , nepasiduoti, saugoti ją nepaliestą. Tačiau šiuo požiūriu būti “gamtos pusėje”, reiškia būti prieš civilizuotą žmonijos pasaulį.

Ironiška, tačiau visos šios kritiškos idėjos prieš šiuolaikinį, civilizuotą pasaulį pačios yra pagimdytos civilizacijos. Griežtas gamtos ir kultūros supriešinimas yra visiškai naujas ir žmogiškas išradimas. Teikdami pirmenybę naujovėms žmonės negalvojo apie save, kaip išstumtuosius iš natūralaus pasaulio. Jie buvo dalis didžiojo Būties tinklo. Tik po mokslinės revoliucijos ir industrijos plėtimosi žmonės pradėjo galvoti apie save, kaip apie atskirą gamtos dalį. Gimė nauja idėja: gamta – kaip natūrali, laukinė aplinka.

Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip didelis gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos.

Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol ir patys

miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai. Šiandien tik keli iš daugybės miesto gyventojų moka dirbti žemę. Tyrimai Vokietijoje parodė, kad vaikai, gyvenantys miestuose, geriau pažįsta automobilių markes nei gėles. Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, tačiau tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ir dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme.

Jei mes norime būti neabejingi gamtai, mums yra reikalingi miestai. Dabartinis miesto gyvenimo būdas yra problema, tačiau jie taip pat yra ir gamtosauginio sprendimo dalis. Mes negalime grįžti prie savo šaknų į pirmykštę bendruomeninę santvarką, tačiau galime padaryti taip, kad natūrali gamta būtų neatskiriama visų mūsų miestietiško gyvenimo dalis.

Pasak J. V. Gėtės, „Gamta- vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra prasmingas.“ Todėl turėtume įvertinti žmogaus ryšį su gamta, stengtis, kad jis dar ilgai nenutrūktų.