Getė

Tais laikais, kai gyveno Getė dar nebuvo griežtų ribų tarp atskirų disciplinų, viena mokslo šaka lengvai pereidavo į kitą ir ne specialistai dažnai sėkmingai įsijungdavo į didįjį atradimų srautą.

Toks Pristlis,su kuriuo Getė susidūrė per savo optinius darbus, teologas, pamokslininkas disidentų parapijose savo mažytėj privačioj laboratorijoj atranda deguonį, amoniaką, chloro vandenilį, anglies dvideginį ir tampa žymiausiu Lavuazje pirmtaku. Ruso rašo savo botaniką. Optikas praktikas Dolondas Londone padaro svarbų atradimą — iš įvairių stiklo rūšių sudėtus achromatinius lęšius — ir tuo ppadeda žengti visai naują žingsnį astronomijoj. Heršelis, muzikos mokytojas ir vargonininkas, tampa vienu didžiausių savo laikų astronomų. Spaustuvininkas Franklinas išranda žaibolaidį; popieriaus fabrikantas Montgolferas kyla su pirmaisiais balionais į orą, o Getės akyse ir Veimaro vaistininkas bando pakilti su tokiu balionu, tik šis nenori skristi, nes yra kvadratinės formos. Grafas Rumfordas, dėl kurio aforizmų optikos tema Getė karštai ginčijasi, kariškis, valstybės vyras, socialinių reformų vykdytojas, išradėjas, gerokai prisidėjo prie šilumos teorijos vystymo. Tokiame pasaulyje gyvena Getė. Jo pasąmonėj tebėra gyva ssenoji alchemikų mokykla, kurios veikalus kadaise studijavo su panele Kletenberg. Jis užsidegęs atradėjo aistra, kurią mato visur klestint; tai kodėl gi jis, turėdamas tokią ,,gerą galvą” negali padaryti vieno didžiausių šimtmečio atradimų? Kaip tik yra aptikęs vieno jų pėdsakus. Spalvų ppasaulio dar niekas iki šiol neaprašinėjo ir nesuvokė jo esmės. Dabar jis įmins tą mįslę.

Ir čia jam padeda atsitiktinumas. Getė pasiskolino iš vieno Jenos profesoriaus keletą prizmių, ketindamas kada-ne-kada paeksperimentuoti. Įkišo jas į stalčių ir užmiršo. Profesorius primena skolą ir pagaliau atsiunčia žmogų paimti prizmių. Getė negaišdamas įteikia jam tuos nušlifuotus stiklelius. Bet paskutinę akimirką, tiesiog ant slenksčio, paima vieną prizmę į rankas. Iš jaunystės kažkur šmėkso prisiminimas, kad, pažiūrėjus pro prizmę, galima pamatyti margiausią spalvų žaidimą. Viename name kompendijume jis skaitė Niutono tvirtinimą, kad prizmės pagalba šviesą galima išskaidyti į atskiras spalvas. Jis greit nukreipia prizmę į sieną. Siena balta, kambarį buvo neseniai liepęs išbaltinti. Ir žiūrėk: nematyti jokio margo spalvų žaidimo! Jis mato tik sienos baltumą. Jo galvoj žžaibiškai sušvinta mintis Niutono teorija klaidinga. Šviesos negalima išskaidyti ir išskirstyti į dalis. Ji yra vientisa: ,,Paprasčiausia, nedaloma, homogeninė substancija, kokią žinome. Ji iš nieko nesusideda. “Juoba iš margų šviesų.“ Taip jis glaustomis tezėmis rašo savo ,patyrimų“ pradžioj. Šią akimirką jį labiausiai jaudina tai, kad padarė esminį atradimą: skaidytojai ir skirstytojai, kurių jis seniai negali pakęsti, klysta. Niutonas, didžiausias šimtmečio autoritetas, neteisingai stebėjo ir padarė neteisingas išvadas. Kas spręsdamas kardinalinį klausimą, gali įrodyti, kad visa teorija, visa mokyklinė išmintis klaidingai mmąsto, klaidingai žiūri, tas atliko Koperniko žygį. Tas kaip Kolumbas atrado naują žemę. Getė vėliau tikrai lygins save su Kolumbu.

Nuo to įvykio prasideda kelis dešimtmečius trukusi, kaskart vis piktesnė jo kova su Niutonu.

Prizmių jis dabar nebegrąžina. Pasilieka jas ir išleidžia pasiuntinį, mandagiai atsiprašydamas. Kovai su nekenčiamu Niutono spektru, kurį jam nuolatos, visi primena, jis susikuria savo labai vaizdingą ir poetišką kalbą. Pagal lotyniškąją žodžio prasmę spektrą vadina ,,šmėkla“. Jis dėlioja klastingus šlifuotus stiklelius, iš langų stiklo pasidirba didelę sodo prizmę su mediniu stovu ir tuo būdu išeina pagaliau į gryną orą. Jis piešia, tapo, iš kartono karpo lenteles ir klijuoja ant jų savo pavyzdžius. Ir tučtuojau, nelaukdamas kol tyrinėjimai pasistūmės į priekį, pradeda publikuoti, ką yra patyręs, mat, jam neapsakomai skubu. Jis baisiausiai nekantrus.

Jis dar keletą kartų mėgina konsultuotis su specialistais; iš teisybės tik nori susilaukti jų pritarimo. Rašo Lichtenbergui. Tai vienas iš talentingiausių protų, ordinarinis gamtos mokslų profesorius Getingeno universitete. Lichtenbergas jam pagarbiai ir išsamiai atsako. Getės straipsnis, jo nuomone, puikus, bandymai stebinantys, visa tai labai graži pradžia. Jis nė iš tolo nieko neatmeta, kaip Getė vėliau tvirtina, Lichtenbergas dėmesį atkreipia į savo paties stebėjimus, nurodo daugiau literatūros, kuri galėtų būti naudinga.

Štai jos, tos knygos. Jis perskaitė jas, kaip ttvirtina Lichtenbergui, arba dar perskaitys. Jose “nieko ypatingo” nėra. Po to jis taria lemiamą sakinį: “Nors mes ir kaip būtumę linkę klausyti abejojimų ir prieštaravimų, vis dėlto mums labiau įgimta godžiai griebti tai, kas sutampa su mūsų vaizdiniais.” Lichtenbergas greit liaujasi mokęs nesukalbamą slaptąjį tarėją ir nebenori su juo bendradarbiauti, kaip pradžioj siūlėsi. Getė irgi nebesutaria su šiuo kietasprandžiu priešininku. Vėliau jis rūsčiai prikiša, kad Lichtenbergas, leisdamas autoritetingą savo pirmtako Erkslebeno fizikos vadovėlį, nepaminėjo jo, Getės. Faktas, kad jo pavardė liko nepaminėta Erkslebeno vadovėly, jam buvo daug skaudesnis, negu bet koks jo poezijos kūrinių neįvertinimas.

Tačiau vistiek, jis siuntinėja savo spausdintas brošiūras, žadėdamas išleisti jų visą seriją, nors pasirodė tik dvi, antraštė “Straipsniai optikos klausimais”. Kaip anotacijoj sakoma, jis rašo ne tik žinovams. Jis daug tikisi iš dailiosios lyties, “kurios akys taip subtiliai jaučia visus spalvų niuansus”, į dailininkus, jaunimo mokytojus, kurie čia ras malonią priemonę sudominti savo auklėtinius, į gamtos mokslo mylėtojus. Jis žvaliai žengia pirmyn, įsitikinęs, kad reikia sekti paskui jį, ir įsigysi netikėtų žinių.

Čia jo tonas visai kitoks, negu brošiūroj apie augalų metamorfozę. Jis rašo su poetiniu polėkiu: Italija su savo harmoningu dangumi, gilia tyra mėlyne yra pasaka; jis piešia gražų pietų gamtos vaizdą ir apgailestaudamas sako tturįs dabar nuleisti uždangą ir atsidėti ramesniam apmąstymui. Bet jame jau virpa slaptas įniršis. Jis kalbės apie abstrakčią teoriją. Bandymai yra sunkūs. Kai kas tvirtina, kad optikos problemų negalima spręsti be matematikos. Jis, priešingai, remiasi “tyra patirtimi”; žodį “tyras” jis nuolat vartos panašiai, kaip teologija kalba apie tyrą mokslą, visus kitus mokslus vadindama netyrais. Jis pasiryžęs nagrinėti šviesą ir spalvas, “į nieką neatsižvelgdamas”, taigi nekreipdamas dėmesio į matematines formules. Jau šimtą metų optikoje vyraujanti sustabararėjusi teorija, kurios niekas nėra tikrinęs; jis dabar ketinąs ją patikrinti. Ta teorija, lyg kokia vidury kelio riogsanti “tvirtovė”. Pirmas sąsiuvinys pasirodo Prancūzų revoliucijos metais, ir Getė, kuris jos nekenčia, čia energingai prisimena, kad atėjo laikai, “kada žmonės abejoja pasenusiomis teisėmis ir jas triuškina”. Jis šturmuos šią tvirtovę, šį žiurkių ir pelėdų lizdą, ir išvaduos belaisvius. Niutoną, savo pikčiausią priešą, dabar dar atsargiai vadina “mąsliu vyru”; netrukus jau vadins jį “Balu Izaoku” ir demaskuos kaip sąmojingą apgaviką. Jis kalba apie “švelnų empyriškumą”, kurio reikia laikytis darbe. Jis taipogi mėgsta žodį “nuoširdus”. Jis gyvena tarp dviejų polių — meilės ir neapykantos, ir vėliau poliariškumo principas nulems jo pasaulio aiškinimą.

Norint suprasti sudėtingas problemas, apie kurias jis žada kalbėti, reikia pasiruošti jau ir grynai moksliškai. Tam reikalingi instrumentai, prizmės,

lentelės su brėžiniais. Getė viskuo pasirūpino. Visa tai bus pridėta prie brošiūrų. Savo buvusio tarno kortų fabrike Veimare Getė užsako kortelių. Jos bus sudėtos į kasetes ir išsiuntinėtos kartu su brošūromis. Knygininkai, tiesą sakant, nemėgsta tokių priedų, kasetės išsimėto ar lieką sandėlį, nors be jų negalima suprasti teksto. Getė stengėsi dar labiau: liepia pagaminti didžiulį spalvotą brėžinį ir užklijuoti jį ant kartono. Dėja, tokio brėžinio negalima susukti, ir vargu ar leidėjas jį išsiuntinėjo. Brėžinys netrukus kažkur dingsta stalčiuose. Ir pats GGetė labai greitai jį kažkur nudėjo — dar vienas iš daugybės jo gyvenimo paradoksų; brėžinys tapo mitu, ir tik visai neseniai Štutgarte buvo rastas vienas jo egzempliorius. Maža to: Getė reikalauja, kad skaitytojai įsigytų prizmę. Gal prie kitų sąsiuvinių tokį instrumentą jis ir pats pridės. Visą tai — šie žodžiai nuolat kartojami — jam atrodo labai paprasta.

Tereikia paimti į rankas korteles, prizmę, didįjį brėžinį ir stebėjimus palyginti su tekstu. Getė mato apie save rimtus skaitytojus, kurie stengiasi klausyti rimtų nurodymų. JJiems jis ir kalba. Jis visiškai atitrūko nuo žemės ir jos įkyraus priešinimosi. Kasetės viršelį liepė papuošti raižiniu pagal savo paties piešinį. Raižinys, nelyginant koks masonų simbolis, vaizduoja vienui vieną didžiulę akį, greičiausiai jo paties. Vaivorykštės apsupta, ji žvelgia iš ppo gauruotų antakių kaip Dievo tėvo akis iš debesų. Pergalingi saulės spinduliai blyksi į visas puses ir sklaido tamsą; ant žemės guli prizmė ir veidrodis: šiomis kvailomis dirbtinėmis priemonėmis niutoniečiai nori suvokti šviesos paslaptis. Getė visa tai niekina. Plika akim jis mato amžiną, tyrą, nedalomą šviesą.

,,Tarp šviesos ir tamsos vyksta nuolatinė kova“, ir jis, kaip koks Dievas tėvas, dalija pasaulį į juodą ir baltą. Tai, kas yra tarp jų, jis vadina “drumstumu” — tai vėlgi jo paties nusikaltas žodis, net į vokiečių kalbą neišverčiama sąvoka. Kaip ir visos jo sąvokos, ji glaudžiai susijusi su jo gyvenimo samprata. ,,Į žmones žiūrėti kaip į drumstumą“, užsirašo jis, arba: ,,Meilė ir neapykanta, viltis ir baimė taipogi tik skirtingos mūsų drumsto vidaus būsenos.“ Tai llabai artima senajai teologinei pasaulio sampratai, pagal kurią ši žemė laikoma liūdna ašarų pakalne. ,,Kai mūsų žvilgsnis pro šią drumstą organinę aplinką veržiasi į šviesą, tada mes mylime ir tikimės; kai krypsta į tamsą, tada neapkenčiame ir bijome. Abi pusės turi savo žavesį ir trauką, kai kuriuos žmones net labiau masina liūdnoji pusė, negu linksmoji.“ Į abu kraštutinumus linko jis pats, ir dažnai tamsa traukė jį stipriau, negu šviesa. Jo gamtos aiškinimas gali būti suprantamas tik jo pagrindinių pažiūrų šviesoje.

Jo prigimties poliariškumas čia pasireiškia taip aiškiai, kaip niekur kitur, ir iš to kyla daugybė prieštaravimų, kurių jis pats visai nelaiko prieštaravimais. Jis ilgus metus dirba su preciziškai nušlifuotu instrumentu, prizme. Ir tuo pat metu iškilmingali skelbia, kad didžiausia naujosios fizikos yda yra ta, kad ,,ji nori pažinti gamtą tik iš to, ką rodo dirbtiniai instrumentai“. Bet pagaliau instrumentai tam ir naudojami, kad geriau ir giliau ištirtume gamtą; Getė juos irgi nesivaržydamas naudoja: mikroskopą, kai susidomi infuzorijomis, barometrą, kaip kasdieninį būtiną prietaisą orui stebėti, elektrizacijos aparatus, kai jo patraukia elektros reiškiniai. O astronomija, kur niekaip neapsieisi be sudėtingų aparatų ir jo nekenčiamų apskaičiavimų, Getė nesidomi. Sako, kad iš teisybės subtiliausias ir tobuliausias aparatas yra žmogus. Jis net akinių nepripažįsta, nors pats žiūri pro lornetą; akiniuotas svečias turi mažai šansų gauti pas jį audienciją. Tokių prieštaravimų jame labai daug. Vėliau jis turės visą fizikos laboratoriją, kur bus nemažai aniems laikams labai moderniškų prietaisų; patį preciziškiausią, naujausią poliarizacijos aparatą, kurį kaip pagarbią dovaną buvo gavęs iš Miuncheno, jis tylomis padėjo prie savo kolekcijos ir niekada juo nesinaudojo.

Getė parašė “Spalvotyros” 2 tomus, kur nagrinėjo šviesos kovą su tamsa.

Šiam veikalui jis perskaitė ar pervertė daugiau kūrinių, negu šiaip per visą savo gyvenimą. BBe paliovos eksperimentavo su klastinga prizme, su lęšiais, dažytais stiklais, su augalais, lentelėmis, vaško žvakėmis, veidrodžiais. Jis ir savo akims leisdavo klydinėti aplinkui ir dairytis ir iš šitų stebėjimų kilusios jo vertingiausios mintys. Prie knygos jis darbavosi ilgiau, negu prie bet kurio kito veikalo, su daugybe pertrūkių, daug ką perrašinėjo tris kartus, vėl kišo į popierinį maišą ir traukė atgal. Pagaliau, spiriant laikui, visa tai reikia atiduoti spausdinti, bus du stori tomai, daugiau 1300 puslapių ir lentelių tomas, tai pats didžiausias veikalas kokį tik Getė paskelbė, bet ir jis — tik fragmentas, kuris bus baigtas kituose tomuose. Todėl jis pavadina jį tik ,,Apie spalvotyrą”, daline studija. Darbą suskirsto į tris dalis: didaktinę, poleminę, skirtą kovai su ,,Bal Izaoku“, ir istorinę.

Pradeda tuo, ką vadina subjektyviomis arba fiziologinėmis spalvomis. Jos ,,nepaprastai judrios, greit išnykstančios“; jos sudaro viso jo mokslo pamatą. Kadangi buvo gana gerai žinomos, jos vadintos fantastinėmis spalvomis, regos apgavyste, akių apsirikimu, bet jos yra sveikos akies atributas. Tai spalvos, kurių ,,reikia“ akiai: ,,Kai akiai pateikiama tamsa, ji reikalauja šviesos; ji reikalauja tamsos, kai į ją krinta šviesa, ir būtent šituo ji parodo savo gyvumą, savo teisę aprėpti objektą, pati iš savęs sukurdama ką nors, kas priešinga objektui.“ Čia jis įžiūri ,,,tylų prieštaravimą, kurį priversta išreikšti kiekviena gyva būtybė, kai jai pateikiama tam tikra būsena. Štai įkvėpimas jau iš anksto sąlygoja iškvėpimą ir atvirkščiai“. Kalbant apie šitas spalvas, paliečiama jo pasaulėjautos esmė, ,,tai amžina gyvenimo formulė“. Iš tikrųjų yra šitokių kontrasto reiškinių, ir Getės pateikti stebėjimai vėliau turėjo poveikio fiziologinei optikai. Jis aprašo vakarą kalvėje, kur ilgai, įtemptai žiūrėjęs į įkaitusią geležį po kūju, nusuko akis ir pažvelgė į atvirą anglių sandėliuką. Prieš akis jam ima plaukioti neregėtas purpuro spalvos vaizdas, o nukreipus akis nuo tamsos į šviesią lentų pertvara, spalva darosi pusiau žalia, pusiau purpurinė. Paskui visa tai pamažu išnyksta. Apakintas sniego, išvysta purpurinę spalvą. vaikštinėdamas po sodą, prieblandoje žiūri į aguonų žiedus, kurie tarytum ,,tviska“: tariamas gėlės vaizdas pasirodo reikalaujamos žalsvos spalvos. Šios spalvos, sukurtos akies, saulingosios akies, yra jo spalvos, Getės spalvos, kaip vėliau buvo pavadinta. Jos šmėkšteli trumpam, greit išnyksta, jas galima tik aprašyti, negalima jų užfiksuoti, jau nekalbant apie reprodukavimą; daug, net dauguma žmonių niekad jų nepastebėjo, o su jo pateikiamais ir mėgdžiojimui siūlomais eksperimentais daugelis tyrinėtojų patiria ne tik nemaža staigmenų, bet ir visokių sunkumų, nes ne visada šie eksperimentai pavyksta taip, kaip nori ekperimentatorius. Kai jie pavyksta, tai šiuose ,,povaizdžiuose“ pasirodo ypač grynos spalvos,

panašios į spektro spalvas; purpurinės raudonos spalvos, kurią aprašo Getė, spektre nėra, ir fizikas ją sukuria tiktai maišydamas raudoną ir violetinę, kraštines spektro spalvas. Šis purpuras Getei yra ,,karališkoji spalva“, analogiška puriniams antikos karalių drabužiams. Tačiau jis čia užsiiminėja mitologija, nes spalva, gaunama antikoje iš purpinės sraigės, buvo vloletinė.

Ir viskas čia savotiška mitologija. Getės šviesa nėra fizikų šviesa, nei jo ar Niutono laikais, nei vėliau, ji yra už fizikos ribų, tai ,,meta-fizinė“ šviesa. Tai ,,paprasčiausias homogeniškiausias, nedalomiausias dalykas, kurį mes ppažįstame. Kitoje, nakties pusėje, stovi tamsa, taip pat ne fizikos sąvoka, o labai sena teologinė paveldima sąvoka, daugelyje religijų suprantama kaip šviesos, dieviškojo prado, priešingybė ir todė prakeikiama. Getės religijoje ji neprakeikiama. Ji lygiavertis partneris, sąveikaująs su ja, kaip ir jo Mefistofelis yra būtinas Fausto priešininkas. Getė, remdamasis magneto pavyzdžiu, kuris jam davė mintį apie poliariškumą, įsivaizdavo, kad šviesa ir tamsa susiję vienas su kitu kaip šiaurės ir pietų poliai: kiekvienas iš jų gali paveikti, užslopinti vienas kitą. Tarp abiejų iišsidėsčiusi “dulsva sfera”, spalvų pasaulis. Dvi spalvas jis paskelbia “grynomis” pagrindinėmis spalvomis — mėlyną ir geltoną; mėlyna spalva — tai tamsa, nušviesta šviesos, geltona — šviesa, nudulsvinta tamsos. Tuo remdamasis, jis kuria savo spalvų skritulį: sumaišius mėlyną ir geltoną, išeina žžalia, toliau dulsvinama geltona tampa oranžine, tada raudona kaip rubinas, mėlyna spalva tampa violetine. Jis piešia — ir čia svarbu, kad jis visko griebiasi pats, savo rankomis — spalvų skritulį, uždarą savyje, be kraštų, išeinančių į nematomybę kaip prakeiktame spektre. Šis savyje uždaras spalvų skritulys yra jo pasaulis, apvalus, vieningas, jo getiškasis pasaulis.

Getė iki savo mirties nenustojo tikėti, kad atliko didelį šimtmečio darbą; jis sekė tolimesnius tyrinėjimus, kurie, kaip jam rodėsi patvirtina jo mintis ir ignoravo tuos kurie griovė tą mokymą. Tačiau yra vienas fenomenas, kuris niekad nesiliovė jo jaudinęs, jis vis rungėsi ir rungėsi su juo, nes jam nepavyko jo įjungti į savo “sistemą”, — vaivorykštė. Niutonas ir jai buvo pataikęs savo aiškinimų. Getė nenotėjo apie tai žinoti. JJis negalėjo paneigti, kad čia, ne tamsioje oloje, o laisvame danguje pasirodo spalvų žaismas, velnioniškai panašus į prakeiktą spektrą. Kartais jis prieš ją užmerkdavo akis tiesioginę tų žodžių prasme: jo draugas Mejeris ant naujosios laiptinės lubų jo name prie Frauenplano jam piešė vaivorykštę ir Getės nurodymu privalėjo parinkti nenatūralias vaivorykštės spalvas, o apsiriboti trimis idealiomis pagrindinėmis spalvomis: mėlyna, raudona, geltona. Dar savo paskutinėmis gyvenimo savaitėmis Getė eksperimentavo su stikliniu rutuliu pripildytu vandens, kokį apie 1300 m. naudojo ir pirmasis vaivorykštės ttyrinėjimo klasikas Teoderichas Freiburgietis, apie kurį Getė vargu ar bus žinojęs. Apie tai jis rašo savo draugui Buasere. Vaivorykštė esanti sudėtingiausias refrakcijos atvejis, ir čia dar prisidedanti refleksija. Jis dar kartą polemizuoja su spindulių teoriją, kuri matematikams reikalinga tik pademonstruoti apstrakcijai, tačiau tai mažai ar nieko neparodo. Tada įtaigiai užbaigia: “Nemanykite, kad Jūs kada nors šio dalyko atsikratysite. Jeigu jis pareikalaus iš Jūsų viso gyvenimo turėsite su tuo susitaikyti.” Getė mėgina dar kartą apžvelgti visą savo, kaip tyrinėtojo, gyvenimą, ir čia žodis “tikėjimas” vaidina esminį vaidmenį: “Visada stengiausi suvokti tai, ką galima pažinti, žinoti, pritaikyti, ir esu pats patenkintas, ir kiti pritaria, kad čia daug pasiekiau. Taigi priėjau ribą ta prasme, kad čia pradedu tikėti, kur kiti nusivilia, ir būtent tie, kurie išpažinimo per daug reikalauja ir jeigu jie tik gali pasiekti tam tikrą pakopą, lemtą žmogui, jie paniekina didžiausius žmonijos turtus. Taip žmogus blaškomas iš visumos į atskirą ir iš atskiro į visumą, nori jis to ar ne.

Dėkingas už malonų dėmesį,

Linkįs nuolatinės kantrybės,

Tikįs tolesniu pasitikėjimu.

Veimeras, 1832 m. vasario 25 d.”

Baigęs ,,Spalvotyrą“, Getė nusimetė nuo pečių didžiausią savo gyvenimo naštą ir tuo pačiu savo vienintelį didelį priešą ar priešininką. Dabar jis gali atsikvėpti. Jo įniršis, tiesa, išlieka kartais išsiverždamas eilėse, llaiškuose, pokalbiuose, tačiau tai tik praėjusios audros atgarsiai. Pažymėtina, kad Getė šį veikalą rašė tais metais, kai jo sveikata buvo blogiausia, buvo išpurtęs, ligotas, du kartus, 1801 ir 1805 metais, persirgo sunkiomis ligomis, pirma veido rože, paskui angina ir inkstų uždegimu. Stambus, apkūnus poetas, su pilvu, su nukarusiais skruostais, maišeliais po akimis pamažu tampa lieknesniu pražilusiu Getė, tuo gražiuoju seniu.