Granauskas Gyvenimas po klevu

Ištraukos interpretacija

Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“

XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojo kūryba yra amžinosios natūralios gyvenimo tvarkos priminimas pakrikusiam ir sumaterialėjusiam naujųjų laikų žmogui. Šioje novelėje rašytojas atskleidžia Lietuvos kaimo istoriją, kkaimo, kuriame liko viena gyventoja – senoji Kairienė. Taigi, kodėl senoji išeina iš savo sodybos i kaimą, kuris neturi pavadinimo?

Apysakos pradžioje skaitytojas supažindinamas su ištraukos laiku. Laikas yra dvejopas: realusis ir prisiminimų. Realusis laikas – vėsus balandžio rytas: „Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo, – didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė“. Apysakoje realusis laikas trunka tik vieną dieną, o šioje ištraukoje – rytas, nuo to meto, kai KKairienė pabudo iki kol priartėjo prie kitos, jai svetimos erdvės – kito kaimo. Kitas laikas – prisiminimų – tai senosios prisiminimai: apie šunį – „šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo“; apie tai, kaip dar mergaitė būdama pavydėjo draugėm, kkad jos gyveno prie kelio: „Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais, marguliuodavo gėlių darželiai <.>“. Prisiminė ir tai, jog rytą jai pabudus lova po nugara judėjo: „Ir tada pajuto, kad lova po nugara krustelėjo. Išsigandusi tuojau atmerkė akis. Dar troboj nedaug tebuvo išaušę, bet daiktai jau matėsi. Lova daugiau nebekrutėjo, bet vos tik ji vėl užsimerkė, po nugara taip pat lengvai iš naujo: krust, krust.“. vėliau kūrinyje išryškėja, jog lovą krutino kylančios klevo šaknys. Ką tokiu ženklu senajai norėjo pasakyti klevas? Gal tai pirmas ženklas, sakantis senajai, kad jau reikia kilti, judėti iš šios žemės? Senoji prisiminė ir žmones, gyvenusius jos kaime prieš penketą metų: „penkti mmetai nebėra kaimo, nebegyvena jau ir tie žmonės“. Taip klevas pasako, kad ištraukoje yra ir kitas – biologinis senosios Kairienės gyvenimo laikas – tai senatvė, jaučiama negailestingai artėjanti gyvenimo pabaiga. Ištraukoje, o taip pat ir visoje apysakoje laikai pastoviai pinasi tarpusavyje.

Ištraukoje yra dvi erdvės: senojo kaimo, jos namų, ir naujos gyvenvietės. Senojo kaimo erdvė senajai yra artima sielai ir miela širdžiai erdvė. Ji prasideda nuo slenksčio akmens, kai senoji sustojusi ant slenksčio apžvelgia savo sodybos kiemą. Ištraukos pabaigoje Kairienė priartėja pprie dar kitos – svetimos, agresyvios, piktos erdves – prie plento ir naujosios gyvenvietės. Nėra ryšio tarp abiejų erdvių. Tačiau riba tarp artimos ir svetimos erdvės gali būti kai jau nebesimato klevo viršūnės: „paskutinį kartą atsigręš savo namų pusėn. Iš ten žiūrint, klevo viršūnė tik per sprindį bekyšos iš žemės“.

Viskas kieme turi savo vietą. Senoji išeina iš namų ir kaip tikra šeimininkė apsižvalgo. Viskas turi būti švaru: „kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sugrėbė“, nes jei kas svetimas užeis (nors suprantame, kad į sodybą jau seniai niekas nebeužsuka) jai nesant, iš kiemo spręs apie šeimininkę. Detalės, kurias pastebi senutės akys, išdėstytos svarbos tvarka: „vidury kiemo kaip kokia ponia“ kyšojo šulinio svirtis. Šulinys – vanduo – tai gyvybės simbolis, todėl svirtis – svarbiausias sodybos akcentas, suteikiantis gyvumo nykstančiai sodybai, epitetas „perdžiūvusi“ – akcentas, pateikiamas kaip vienas iš nykimo ženklų.

Praeinantis laikas daro savo įtaką – bėgant laikui, nyksta ir materialiojo pasaulio liekanos. Iš tiesų ištraukoje toliau pateikiama dar daug nykimo ženklų: tuščia šuns būda: „ir būdos negalėjo sukūrent, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti <.>“, nebereikalinga apirusi, kioksanti daržinė, sodyba be tvoros ir be vartų: „seniai nebebuvo apie sodybą nei tvoros, nei vartų“ – tai reiškia, kkad namuose jau seniai nėra šeimininko, neliko nei gaidžio, nei pelių, nei žvirblių. Nebeliko net mašinų ūžimo. Tai tarytum sodybų tuštėjimo metas.

Tačiau ištraukoje randame ne tik nykimo ženklų, kaip kontrastas čia yra ir amžinybės bei pastovumo akcentų. Amžinasis gyvybės ratas sukasi: raudona balandžio saulė toje vietoje, kaip visada kur ir turi būti šiuo metų laiku, klevo pumpurai brinksta kaip kasmet, ir slenksčio akmuo – jis visad, metai iš metų stovi toje pačioje vietoje, senosios kapinaitės, senasis kelias – tai pastovūs daiktai, jie nesikeičia niekada.

Iš kur senosios sodyboje dar gali būti pelių? Kaip senoji valgo duoną! Duonos valgymo ritualas Kairienei yra kasdienybė, jai įprastas toks valgymas, kad nė trupinėlio nelieka kokiai pelei: „pluteles nupjausto nuo kepalo, paskui užsideda akinius (!), <.> ir tvarkingai supjausto mažyčiais keturkampiais gabaliukais – tokio didumo, kad višta galėtų praryti“. Žinoma, senoji užsidėjusi akinius mato kiekvieną trupinėlį, kurį dar gali surinkti ir nejuntamai suvalgyti.

Šioje apysakoje klevas – pagrindinis simbolis, jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Pasakotojas mums sako, kad šito seno klevo už namo niekas nesodino – kapinių klevai barsto sėklas: „tikriausiai vėjas atnešė jo sparnuotą sėklą nuo kapinaičių kalnelio“. Klevas atkeliavęs nuo kapinaičių – gal tai kažkas iš mirusių artimųjų siunčia ženklą senutei ir žžadina pavasariui atėjus? Klevas apysakoje gali simbolizuoti stabilią būtį, požemio, žemės ir dangaus sferų amžiną ryšį. Senasis klevas – tarsi gyvybės medis. Gyvenimas po klevu – tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes. Žemaičių kalboje žodis „gyvenimas“ reiškia ne tik būtį, bet yra ir sinonimas su žodžiais „troba, namai“.

Sodyba tuštėja, ten buvo likę „vien jos pačios pasenęs alsavimas ir žadintuvo tiksėjimas“ – tai garsai, kurie pažįstami daugumai žmonių, tačiau kūrinyje jie suteikia savotiško mitiškumo būseną. Senoji pradėjo jausti mirties nuojautą. Senosios sodybą vienas po kito palieka ir paukščiai, ir gyvuliai. Ar jie bijo ko, ar ką nujaučia? Kairienė prisiminė, kaip šuo, padvėsęs nuo senumo, prie būdos staugė keletą naktų ir nudvėsė: „Vieną naktį staugė, antrą. O po kelių dienų rado būdoj negyvą“. Ji suprato, kad apie ją šuva staugė. Koks panašumas – šuva prie savo būdos augo, prie savo ir numirė, ir senoji prie savo „būdos“ mirs: „Prie būdos gimė, prie būdos gyveno, prie būdos ir nusimirė <.> senajai staiga nudiegė širdį. – Apie mane jis sakė!.. apie mane!.. ir aš prie savo būdos nusimirsiu!. Tiktai kam ką aš bepasakysiu mirdama?..“ Kairienė turėjo kam nors pasakyti ką nors. Vyras žuvęs, sūnus

taip pat, anūkas Darius likęs gyvas tiktai. Taigi, todėl išsiruošė senoji Kairienė į miestelį, tuo pat pasiūlys bulvių anūkui.

Slenksčio akmuo – pastovumo ženklas. Nuo jo prasidėjo Kairienės diena, išvyka į miestelį, ties juo viskas ir baigėsi – tragiška senosios ir anūko Dariaus žūtis. Po visos dienos senutės Kairienės mirtis atrodo neišvengiama ir natūrali. Niekas jos nesieja jos su baisiu ir išsigimusiu pasaukiu. Ji gina, kiek pajėgdama, savo namus, klevą – viską, kas jai liko gyvenime. Deja, naujojo gyvenimo sukurtas mmonstras nutraukia ir senutės gyvenimą. Ar ne keista – senoji Kairienė pragyveno tris kartas, tris savo gyvenimo vyrus – vyrą Konstantiną, sūnų Steponą ir anūką Darių – jis pirmiau žuvo nuo burzgiančio ir pikto traktoriaus.

Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ vyraujantis kalbos tipas yra aprašymas per senosios prisiminimus ir vizijas taip pat ir per dabartį. Kūrinyje aprašytas vienos dienos įvykis – Kairienės kelias į gyvenvietę – tarsi jos atminties kelias per savo gyvenimą. Skaitant šią novelę sunku suprasti kur kalba pasakotojas, o kkur senoji Kairienė. Gal ir pats R.Granauskas perteikia savo patirtus išgyvenimus per senosios prisiminimus?

Mano nuomone Romualdo Granausko kūryba – pilna gyvumo, žodžių žaismo. Rašytojo kūriniuose vartojami žemaitiški, skambūs veiksmažodžiai (vištos goglinėjo, dvi žiemi šalo) suteikia ypatingą skambesį ir nuotaiką. Man RR.Granausko kūryba yra labiausiai patikusi XX amžiaus lietuvių proza.