Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė

J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė

Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas ir velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys. Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai sžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi nneturi motinų. Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, – tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa. Andrius sako tėvui: “Neįžeidinėk mirusios motinos”. Juliaus motiną tėvas vadina “šeimos karaliene”. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Tai tik iliuzija. Iš tikrųjų jie našlaičiai, išmesti į ggyvenimą kaip į šiukšlių duobę. “Katilas” – vienintelė jaunuolių priebėga nuo vienatvės šiurpo. Vienas konfliktiškiausių veikėjų yra Andrius – džiazininkų vadeiva. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis stoja prieš tėvą – teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kkartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas. Jis tėvui tiesiai pasako: “mus papirkote”. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripažįstąs tik jėgos kultą, tikras mankurtas. Jis užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Tai lemia jo pražūtį. Juliaus charakteriu išreikšta kraštutinė dvasinė intelektualinė krizė, kurią stagnacijos metais išgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius – filosofo idealisto sūnus, bet nusivylęs visuomene, kaip negalinčia apginti humanistines tradicijas. Dėl to ir priekaištauja tėvui: “Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės. <.>. Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi “nemirštamos dieviškos dvasios”. Julius, praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, jaučia egzistencijos tragizmą. Lukas – atstovauja visuomenės padugnėms, pačia savo socialine padėtimi lyg ir pasmerktas. “Nei tėvo, nnei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko! Galiu padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad esu pamestinukas. Mestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę”, – sako Lukas. Lukas maištauja vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pavardę – Pinkvarta. Gyvenimas vaikų namuose, suvokimas, ką iš jo atėmė tėvai, amžinas skausmas. Beatričės išsiskyrimas su motina ir santykiai su senele nėra maištingi. Tačiau sieloje išgyvena dėl motinos pasirinkimo, senelės nesugebėjimo suprasti. Ji stengiasi pažadinti tėvus, kad suvoktų, kokia jų vieta vaikų gyvenime. TTa šventa keistuolė, norinti “tvarką pakeisti”, išbudina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta dvasios šviesa, kad jis pasijunta tik šią akimirką supratęs, prie tokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Panašiai žadinamas iš dvasios sąstingio ir Juliaus tėvas. Taigi Beatričė jungia tėvus ir maištaujančius vaikus. Priešpaskutinėje vizijoje Beatričė laiminga, nes grįžo motina.