H.Radauskas „Mirties Angelas“

Henrikas Radauskas – lietuvių poetas, modernistas. Jo kūryba yra nauja ir savita. Poeto eilėraščių negalime priskirti konkrečiai srovei, jo poezija yra tarsi įvairių srovių mišinys. H. Radausko kūrybai būdingas nusivylimas tikrove, nusikėlimas į pasakų pasaulį, nuodugnus gilinimasis į žmogaus emocijas, ieškojimas grožio buityje bei jį supančioje aplinkoje,. Gamta poetui yra grožio šaltinis, o grožis – didžiausia vertybė, ir tai atsispindi jo kūryboje. H. Radausko eilėraščiuose svarbiausia yra kalba, kuri kelia estetinį pasigerėjimą. Paskutiniame poeto rinkinyje „Žaibai ir vėjai“ juntamas mirties nnujautimas, vilties, kada nors išvysti geresnį rytojų, praradimas. Henrikas Radauskas – lyrinių eilėraščių meistras, susikūręs savitą stilių.

Analizuojamojo eilėraščio pavadinimas yra „Mirties angelas“. Mirties angelas yra iš dviejų skirtingų pradų sudarytas vienas objektas, mišinys tarp Dievo pasiuntinio – angelo, kurio misija yra saugoti žmogų visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, ir mirties, kuri yra visa ko pabaiga. Tokia samplaika atskleidžia poeto pasaulėžiūra. Jis tiki, jog tik mirtis gali išvaduoti iš visiškos nevilties gniaužtų. Taigi mirtis yra tapatinama su angelu, kuriama blogio iir gerio, šviesos ir tamsos sąjunga.

Eilėraštyje vyrauja du pagrindiniai motyvai. Tai vilties praradimas bei artėjančios mirties nujautimas. Apie artėjančią mirtį H. Radauskas užsimena jau eilėraščio pradžioje : „Jisai ateina..”. Tas „Jisai“ yra mirties angelas, jis eina „per granito kiemą“. Granitas yyra tvirta, kieta uoliena, ir tai kuria tvirto pagrindo vaizdą. Ėjimas tvirtu pagrindu – tai užtikrintumas. Mirties visagališkumą bei neišvengiamą jos apsilankymą atspindi paskutiniosios strofos pirmoji eilutė : „Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką.“

Rinkinio pabaigoje yra autoriaus apmąstymai, apibendrinantys eilėraščius. Apie mirties nujautimą H. Radauskas rašo : “Mirties tarnaitė – šviesa, [-] mato žilą balandį – užsimerkusį, laukiantį mirties.”. Tai, jog šviesa ir mirtis yra glaudžiai susijusi pabrėžia paskutinė pirmosios strofos eilutė : „ Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.“ Diena ir yra šviesa, o mirtis, nors ir kitų žmonių gretinama su tamsa, H. Radausko elėraštyje yra kitokia. Ji yra susitapatinusi su diena ir tai įrodo, jog tas „Jisai“ tikrai yra pavadinime minimas mirties angelas.

Mirties motyvas ryškinamas ne tik per poetizuotą mmirties angelo atėjimą, bet ir per gamtos vaizdus. Gamta H. Radauskui yra labai svarbi, per ją jis kuria grožį bei gilinasi į žmogaus emocijas. “Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.” – žolė yra pats paprasčiausias gamtos objektas. Šiame eilėraštyje žolė yra ruda. Ruda spalva gamtoje simbolizuoja mirtį. Gamtos mirimas prilygsta grožio mirčiai ir todėl viskas dūžta, viskas nyksta. Ir taip pereinama prie vilties praradimo motyvo.

Apie vilties praradimą, kada nors išvysti geresnį rytojų H. Radauskas rašo “vilties augalas [.]tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti nnaujam gyvenimui. Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį “. Šiuos žodžius, eilėraštyje „Mirties angelas“, poetas reprezentuoja žodžiais : „ Ligonio akys mato : laumės juosta / Kvatojančiom papūgom byra žemėn.“ Laumės juota – tai vaivorykštė. Ryškios spalvos, tokios kaip papūgos, simbolizuojančios laimę, sunyksta. Šitokia laimės pabaiga rodo sapno, kuris H. Radauskui yra labai svarbus, sunykimą, o jo praradimas prilyksta bet kokios vilties, patenkinti savo dvasinius troškimus, praradimą. Dar šį motyvą papildo paskutiniosios strofos antroji eilutė : „ Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina“. Pirmajame H. Radausko rinkinyje „Fontanas“, kuris buvo parašytas trisdešimčia metų anksčiau, kai poetas dar tikėjo viltimi, pasakos galia ir neturėjo jokios minties apie artėjančią mirtį, savo eilėraštyje „Pasaka“ rašė : „ Voras su trupiniu į dangų kelias “. Nors ir mažai vilties, nors ir ta viltis tik trupinys, tačiau voras, laimės simbolis, tą vilties trupinėlį „į dangų kelia“, o eilėraštyje „Mirties angelas“ tas pats voras: „tinklą tarp žvaigždžių kabina“. Realybėje voro tinklai kabo ant pasenusių, retai valomų daiktų, o H. Radausko eilėraštyje jie kabo ant žvaigždžių, kurios dažniausiai asocijuojamos su svajonėm, pasiekimu to, kas labai sunkiai įmanoma. Taigi voratinkliai ant žvaigždžių reiškia svajonių nusidėvėjimą, jų atsisakymą bei vilties praradimą jas pasiekti.

H. Radauskas, kaip ir daugelis žmonių, ssvarstė egzistencinę problemą. Tai parodo paskutinės eilėraščio eilutės „ O angelas, į židinį įėjęs, / Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.“ Natūraliame pasaulyje gamtos dėsniai sutvėrė taip, jog žarijos virsta pelenais, o eilėraštyje „Mirties angelas“ eilės tvarka – sukeista. Čia galime įžiūrėti pagoniškuosius papročius. Pagoniai mirusiuosius sudegindavo, ir iš jų kūnų likdavo tik pelenai, neturintys jokių gyvybinių ženklų. Taigi pelenus galime asocijuoti su visišku mirimu, o žarijas su dar turinčiu gyvybinės jėgos objektu, tik tą gyvybinę jėgą reikia įpusti. Kitaip tariant, žarijos yra tarsi gyvenimo pusiaukelė, kai dar žmogus turi vilties. Jei kas įpučia ugnį, t.y, aistrą ir norą gyventi, žmogus gyvena, o jei ne, viltis miršta ir žmogus nebeturi jokio noro gyventi, jis virsta tuščiu bei sausu kaip pelenai, ir jį gali išgelbėti tik mirtis. Čia mirtis tampa išsivadavimu, tarsi antra galimybe tapti žarija. Apie mirtį kaip išsivadavimą užsimenama ir pirmosios strofos trečioje eilutėje „Paglosto medį, vandenį ir katę.“. Paglostymas yra švelnus gestas, mes glostome, kai guodžiame, glostome, kai norime suteikti kam nors malonumą. Taigi mirtis, rodydama tokį šiltą gestą, vaizduojama kaip išvaduotoja.

Dabar grįžkime prie paskutiniosios eilutės. Žarijų ir pelenų eiliškumo sukeitimas, parodo, jog H.Radauskas tikėjo reinkarnacija. Paskutinę eilutę galime nusakyti šiais žodžiais : „gimstame, kad ieškotume, ieškome, kad nusiviltume, nnusivilstame, tam kad mirtume, o mirštame tam, kad vėl gimtume“.

Taigi Henriką Radauską galime vadinti pačiu tikriausiu lietuvių modernistu. Jo poezijoje labai svarbus žodžio skambumas, pačios poezijos grožis ir meniškumas. Visa tai H. Radauskas kūrė susikuręs savitą stilių ir taip jis išliko originalios poezijos atstovu.