H. Radausko ,,Laiškai sau pačiam“ analizė

H H. Radausko eil ėraščio „Laiškai sau pačiam” analizė ir interpretacija H. Radauskas – estetas, vienišasis poetas, „grynosios poezijos” kūrėjas. Svarbiausias įkvėpimo šaltinis – menas ir gamta. H. Radauskas atsiriboja nuo politinių įvykių, istorijos ir sureikšmina meno funkciją žmogaus gyvenime, kūryboje („Menas – pats sau tikslas”). Poetas skelbia formos kultą, vertina spalvą, garsą, muziką, menus. Eilėraštis „Laiškai sau pačiam” yra iš tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimtaisiais metais pasirodžiusio rinkinio „Strėlė danguje”. Pagrindinė tema – žmogaus (šiuo atveju poeto) vienišumas pasaulyje, pasaulio, kkuris ritasi katastrofos link, žiaurumas, chaotiškumas. Pirmoji strofa parodo lyrinio subjekto būseną. Pirmas pojūtis – lytėjimas. Lytėjimas nėra intensyvus, kadangi vartojama dalelytė „vos”. Lytėjimas – būdas pažinti pasaulį, tačiau, atrodo, lyrinis subjektas atsiriboja nuo pasaulio, deklaruoja individualizmo kultą: „Aš laikausi pats už savęs”. Šiuose žodžiuose slypi vienas svarbiausių H. Radausko kūrybos bruožų – vienišumas, individualizmas. Lyrikos žmogus tiki, kad jo principai yra vienintelė tiesa, jo nuomonė – visada teisinga, todėl ir lytėjimas neintensyvus, todėl lyrinis subjektas šalinasi žmonių, daiktų. Galbūt jjis bijo „susitepti”, prarasti „olimpinį” nesuinteresuotumą pasauliu, tapti pilkos masės dalimi, juk ir Sartras „Šleikštulyje” deklaravo novatorišką idėją – žmogus tarp daiktų pats tampa daiktu. Galbūt šios lemties ir šalinasi lyrikos žmogus. Nurodoma abstrakti kelionės vieta – pasaulio gatvės. Taigi vvisas pasaulis yra žiaurumo ir blogio gniaužtuose. Ėjimas be dangaus malonės – tai ėjimas be dievo palaiminimo. Net dievas nusisuko nuo šio pasaulio, net dievas nasaugo, nelydi žmogaus. Ši tezė ypač artina Nyčės filosofijai, kurios esminis principas – šie filosofo žodžiai: „Dievas mirė. Mes (žmonija) nužudėme dievą! ”. Antroje strofoje ryški anafora, kadangi kartojama frazė „Ir kažin”. Pakartojimu, išvardijimu stiprinamas lyrinio subjekto abejingumas. Galima sakyti, kad per pasaulį lyrikos žmogus keliauja ypatingoje būsenoje – jis jaučia pasaulį, mato blogį, tačiau į tai niekaip nereaguoja, gyvena tarp sapno ir realybės. Lyrinis subjektas šioje strofoje yra tik stebėtojas. Jis nereflektuoja matytų vaizdų, jis nepasibaisėjęs pasauliu, jo balse jaučiamas tik abejingumas. Pirmiausia matomas vaizdas – rieda vežikai, vėliau girdimas šuns lojimas, jaučiama grėsmė. DDrastiškiausi įvaizdžiai – plėšikai ir galva. Pasaulyja vyrauja chaosas, mirtis, blogis. Dievas iš tiesų pamiršęs šią vietą. Dekalogas šiuo atveju yra tik nuvertintas ir pamirštas gyvenimo principų rinkinys, nes pažeidžiami net du esminiai įsakymai – nežudyk, nevok. Besiritanti galva – drastiškumo zenitas, radikalus posūkis eilėraštyje, parodantis pasaulio žiaurumą, žmogaus gyvybės nuvertinimą. Šis vaizdas toks kraupus, kad balansuoja tarp realybės ir fantasmagorijos. Ypač keista, nepaaiškinama lyrikos žmogaus reakcija, šaltas abejingumas padeda geriau suvokti visur vyraujantį blogį, agresijos kultą. Trečioji strofa pradedama nnelaimių palyginimu su asm. Avis – tai žmonijos alegorija, reiškianti paklusnumą, nesuge.