H. Radausko „Žodis“ interpretacija

Henrikas Radauskas – tai originalus lietuvių poetas. Patyręs emigraciją, jis to poezijoje perteikti neketino ir išvis jausmų vaizdavimą ignoravo pirmenybę suteikdamas itelektui ir vaizduotei.

„Žodis“ – tai turbūt vienas iš nedaugelio eilėraščių, kuriuose galima įžvelgti tėvynės istorijos elementų. Eilėraštis pradedamas stipriai mūsų mintis ir emocijas paveikiančiu žodžių junginiu, „kirviu kapojo“. Negailestingas poelgis su žodžiu, kai jis yra engiamas, niekinamas ir žudomas, gali būti siejamas su mūsų tautos istorija. Daugiau nei prieš šimtą metų lietuviškam žodžiui gyventi trukdė tuometinė politinė ssituacija – spaudos draudimo laikotarpis. „Užrakino raktu“ – izoliavo nuo visuomenės žodį, tarytum princesę prasakose nuo mylimojo aukštai bokšte užrakindavo ir akylai saugodavo pikti žmonės (pasakos motyvas). Tačiau lietuviško žodžio gyvenimo istorija, kaip ir pasakos, pilna stebuklų – žodis nenugalimas, nemirtingas; jam lemta išgyventi ir tvirtėti. Jo stiprumą ir tvirtybę iliustruoja pirmojo posmelio žodžiai, „O jis mūro akmenį skrodė/ Nemirtingo žingsnio taku“. Žodis atgimdavo ir su kiekvienu atgimimu įgaudavo vis daugiau jėgų priešintis pakartotiniam jo žudymui. Žodžio istoriją ir svarbumą ttautai nupasakoja tai, kad žodis buvo mylimas ir gerbiamas, buvo reikalingas ir neatsiejamas nuo kiekvieno lietuvio kasdienybės. Ši citata iš antrojo posmo – „Prieš jį puolė javai ant kelių/ Ir nutilo paukščiai, kada/ Jis aidėjo aklų trobelių/ Sidabrinės dainos gaida“ –– tai pavyzdys, kad dirbant įvairius darbus, plušant javų laukuose, lietuvis pasitelkdavo žodį. Be to, javas – prisikėlimo simbolis, o žodis vis pasikartodamas, vis atgimdamas tarsi Sfinksas iš pelenų tampa javu.

Tą meilę ir žūtbūtinę kovą už tautos simbolį, už giją tarp asmens ir tautiškumo, už žodį atpasakoja (pasakojimas būdingas H. Radauskui) trečiasis eilėraščio posmas. Neišsižadėję savo kalbos, nepasidavę spaudimui žmonės kaip įmanydami stengėsi neleisti užgesti žodžio liepsnelei. Bendromis jėgomis, dideliomis pastangomis žodis buvo saugojamas ir ginamas nuo išnykimo. Tautos ateities, vaikų ryžtingumu ir noru mokėti savo kalbą buvo tiesiamas kelias žodžiui į laisvę. Slaptas vaikų mokymasis daraktorių mokyklose („Jį už ančio nešė vaikas“) neleido palūžti žodžiui.

Galiausiai sunki kova už žodžio laisvę buvo apvainikuota, išaušo diena, kai žodis galėjo bbūti tariamas aiškiai, garsiai ir nebeslaptai. „Saulė pramušė plutą švino,/ Sultys ėmė ūžt kaip kadais,/ Šakomis padangę užtvino/ Ir užpylė žemę žiedais“ – taip, metaforiškai išreiškiamas žodžio išsivadavimas iš negailestingų, tautos dvasią bandžiusių užgesinti rankų.

Žodžio evoliucijos istorijos pasakojimo erdvė nėra vienalytė. Ji kinta. Pasakos erdvę keičia realioji, bet jau istorinė, vėliau vyksmas persikelia į javų laukus, po to tarsi į slaptas mokyklas, o galiausiai erdvė tampa sunkiai nusakoma. Tai tiesiog aplinka, kurioje kalbama lietuviškai.

Vengdamas jausmų vaizdavimo, emocionalumo HH. Radauskas visgi mokėjo perteikti to meto dvasią ir nuotaikas, kurios sukelia mumyse begalę minčių ir išgyvenimų.