Hamletas

Medžiaga „Hamleto“ siužetui buvo paimta iš danų viduramžių metraštininko Sakso Gramatiko lotynų kalba parašytos kronikos „Danų žygiai“. Shakespeare’as turbūt buvo susipažinęs su šios istorijos prancūzišku atpasakojimu, parašytu novelės forma. Beje, panašūs į „Hamleto“ siužetiniai motyvai – kerštas, tariama beprotystė, vaidinimas vaidinime – yra ir Thomaso Kydo (Kidas) „Ispaniškojoje tragedijoje“ (1592).

„Hamletas“ yra vienintelė Shakespeare’o tragedija, kurioje nuo pat pradžios įvedama mirties tema. Jau pirmajame veiksme Danijos princui Hamletui pasirodo jo tėvo šmėkla, kuri patvirtina Hamletui jau anksčiau kilusį įtarimą: nužudęs brolį KKlaudijus vedė karalienę Gertrūdą (Hamleto motiną) ir taip, įvykdęs šlykštų nusikaltimą, atsidūrė soste. Tėvo šmėkla reikalauja, kad Hamletas atkeršytų, ir jis prisiekia atkeršysiąs. Toks nežemiškas personažas leido dramaturgui iš pat pradžių sukurti paslaptingumo ir įtampos aplinką. Veikėjas iš ano pasaulio, iš mirusiųjų karalystės, ima vadovauti žemės įvykių eigai. Tai suteikia kūriniui savitą filosofinį atspalvį.

Pirmajame veiksme atsiskleidžia ir pagrindinio herojaus Hamleto įdomus prieštaringas charakteris: jis yra tikrasis sosto įpėdinis, kurio vietą užgrobė dėdė, tačiau, būdamas Vitenbergo universiteto studentas, jaunuolis labiau linkęs ssvarstyti, kaip dera dvasingai asmenybei, nei valdingai veikti, kaip darė jo tėvas – politikas ir karys. Valdžios ir dvasingumo prieštaravimas Hamleto dvasioje yra akivaizdus.

Shakespeare’as meistriškai vaizduoja per brolio lavoną sostą užėmusį Klaudijų, kurio sklandi išmintinga kalba yra didžiausia priešybė jo ddoroviniam nuopuoliui, valdžios troškimui ir gašlumui, pastūmėjusiam į žmogžudystę.

Pirmajame veiksme taip pat įvedama intymi meilės tema, suteikianti įvykių plėtotei dar didesnę įtampą. Čia sužinome apie ankstesnius Hamleto mėginimus suartėti su Ofelija, kurios švelnių jausmų Hamletui nepalaiko merginos tėvas kancleris Polonįjus ir brolis Laertas, manydami Hamletą esant lengvabūdį suvedžiotoją.

Pirmojo veiksmo pabaigoje Hamletas ryžtasi padaryti sprendimą veikti, nors jam iškilusią užduotį jis ne sava valia priverstas atlikti:

Sugverusi gadynė! Ir, deja.

Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją.

(Vertė A. Chuhginas)

Antrojo veiksmo pradžioje parodomas Polonijaus tėviškas rūpinimasis sūnumi Laertu bei dukra Ofelija. Nors Polonijus yra karaliaus žmogžudžio ištikimas pavaldinys, jam netrūksta žmogiškai patrauklių bruožų. Jis yra protingas ir net gudrus (liepia tarnui surinkti duomenis apie tai, kaip Laertas gyveno Paryžiuje), bet kartu išsiblaškęs ir naivus, nnuoširdžiai tikįs, kad Hamletas pamišo iš meilės Ofelijai. Ieškant Polonijaus ir Ofelijos kaltės, tegalima apkaltinti judviejų aklą paklusnumą: Polonijaus vergišką nuolankumą karaliui, Ofelijos – savo tėvui.

Per visą antrąjį veiksmą plėtojama Hamleto beprotybės tema. Dėdamasis pamišėliu, Hamletas ne tik nuslepia savo ketinimą atkeršyti, bet ir užsigarantuoja laisvę (po bepročio, juokdario saugia kauke) kandžiai kritikuoti visuomenę: Danija, pasak jo, yra kalėjimas; visas pasaulis yra požemiai, kurių baisiausias užkampis – Danija. Hamleto pesimizmas tolydžio didėja. Jaunuolis teigia žmogų esant tobulą ir dievišką, tačiau ppastebi, kad žmogus gali padaryti didžiausią niekšybę. Todėl žmogus Hamletui atrodo veikiau „dulkių kvintesencija“. Veiksmo pabaiga pradedama „vaidinimu vaidinime“: norėdamas atskleisti karaliaus nusikaltimą, Hamletas paprašo aktorių suvaidinti pantomimą „Gonzagos mirtis“, kurioje karalių nužudo jo sūnėnas ir vėliau veda karaliaus našlę.

Trečiajame veiksme, Polonijaus surengtame Ofelijos ir Hamleto pasimatyme, pastarasis pradeda savo monologą garsiuoju „Būt ar nebūt?“ Būti, vadinasi, gyventi jaučiant atsakomybę, klausantis savo sąžinės balso, o tai žada vien kančias ir neviltį. Nebūti – reiškia išsivaduoti per mirtį arba sąmoningai nepaisyti savo sąžinės, t.y. gyventi prisitaikant, susitaikant su neteisybe ir smurtu. Supratęs, kas prieš jį rezgama, Hamletas žiauriai pasielgia su Ofelija. Mylinčiai merginai tai skaudus smūgis, juo labiau kad ji nesuvokia, kas sukelia tokią Hamleto pagiežą. Kodėl Hamletas čia nebevaidina? Gal jis trumpam užsimiršta esąs tariamas beprotis?

Hamleto surežisuotas vaidinimas padaro norimą poveikį. Klaudijus negali nuslėpti savo sutrikimo, jo monologas patvirtina, kad jis yra kamuojamas gilėjančių sąžinės priekaištų – vadinasi, Klaudijus nėra jau toks žlugęs nusikaltėlis. Epizode su motina, kur kaip kaltės simbolis vėl pasirodo Hamleto tėvo šmėkla, Hamletas daugiau nebeapsimeta bepročiu ir meta motinai visus širdyje susikaupusius skaudžius kaltinimus. Motina irgi nėra tokių tvirtų nervų kaip ledi Makbet. Todėl karaliaus akyse ji stengiasi net sušvelninti kaltę sūnaus, nužudžiusio Polonijų.

Didžiųjų Shakespeare’o kūrinių sskaitytoją labiausiai žavi psichologiškai sudėtingi, t.y. nevienpusiškai pavaizduoti herojai. Klaudijus turėtų pašalinti Hamletą, bet tai nėra paprasta, nes, karaliaus teigimu, Hamletą myli liaudis. Šia reikšminga užuomina Shakespeare’as leidžia suprasti, jog valstybės negalima sutapatinti su tauta: jeigu valstybė ir jos valdovai yra doroviškai puolę, tai tauta ir toliau puoselėja sąžinės balsą bei dvasios tyrumą.

Hamleto samprotavimai ir savistaba toliau plėtojami ketvirtojo veiksmo monologe (IV scenoje), kuriame jis savąjį kerštą lygina su jaunojo Norvegijos princo Fortinbraso garbėtroškos paskatintu karo žygiu. Kodėl gi Hamletas anksčiau nevykdo savo ketinimo, juk įkalčių jam užtenka? Todėl, kad be dvejonių, be noro įsisąmoninti viską iki galo, nebūtų buvę Hamleto, žymiausio Shakespeare’o sukurto personažo. Nebūtų ir vėlesnio Hamleto mito. Dvejonės sudaro visą Hamleto esmę. Jo nepatenkina iki galo neįsisąmoninti veiksmai. Nesame tikri ir dėl to, ar Fortinbrasas Hamletui galėtų būti tikras idealas. Gal Hamletas tarpais nujaučia kaip tik tai, jog ta pati paskata – valdžios siekimas, noras visus pajungti savo valiai – pastūmėjo veikti tiek žudiką Klaudijų, tiek paties Hamleto tėvą (užėmusį Norvegijos valdas) ir į Lenkiją besibraunantį Fortinbrasą? Ko gero, valdžia Hamletui apskritai nekelia pasitikėjimo?

Nuo ketvirtojo veiksnio vidurio pradedama ruoštis tragiškam finalui. Šalia pamišėlį vaidinančio Hamleto atsiranda tikroji beprotybė su visu savo tragizmu – nekalta Ofelija išprotėja iš šširdgėlos. Pamišusios Ofelijos dainos – aukščiausias lyrinis kūrinio pakilimas. Veiklus ir tiesmukas Laertas, teisėtai trokštantis atkeršyti už tėvo ir sesers žūtį, deja, leidžiasi padaromas lemtinguoju Klaudijaus kėslų įnagiu.

Penktojo veiksmo scena kapinėse (Ofelijai kapą ruošiantys duobkasiai, senojo karaliaus juokdario Joriko kaukolė, Hamleto samprotavimai apie gyvenimo netvarumą) vėl pabrėžia mirties temą, kuria prasidėjo pjesė. Kadangi mirtis ir taip visus sulygina, Hamletas gali dar kartą suabejoti, ar apskritai verta keršyti. Per Ofelijos laidotuves Hamletas prisipažįsta be galo ją mylėjęs. Ar jis jaučiasi esąs kaltas dėl Ofelijos žūties?

Po to seka įvykiai, nebeleidžiantys Hamletui rinktis. Jis nuduria Klaudijų todėl, kad Klaudijaus paspęstos žabangos ir atsitiktinumas nulemia atomazgą.

Visoms paskutiniojo kūrybos laikotarpio Shakespeare’o pjesėms būdinga legendinės aplinkybės idilė, sušvelninanti konfliktus ir nulemianti sėkmingą baigtį. Todėl pjesės vadinamos tragikomedijomis. Darnūs ir kilnūs žmonių santykiai čia nugali piktąsias jėgas; svarbų vaidmenį, kaip ir ankstesnėse komedijose, atlieka atsitiktinumas. Daugelis motyvų daro jas panašias į renesansinius riterinius ir pastoralinius romanus. Lyginant su tragedijomis, veikėjai čia gana vienpusiški, tačiau ir šie Shakespeare’o kūriniai pasižymi poetiškumu.

Šių pjesių tematika apskritai siauresnė – apsiribojama intymia meilės intriga („Žiemos pasaka“, 1609, liet. past. 1925; „Cimbelinas“, 1610); tačiau paskutiniąja Shakespeare’o pjese laikomoje „Audroje“ (1611, liet. išsp. 1963) vėl pasireiškia dramaturgo kūrybiniam pakilimui būdinga minties erdvė.

Pagrindinis „Audros“ veikėjas

yra nedoro brolio nuo valdžios nušalintas Milano hercogas Prosperas, kuris (kaip ir Faustas) žino gamtos paslaptis ir valdo dvasias. Jame tarsi įkūnyta aukštesnė (dorovinė) sąmonė, kuri tvarko gamtą ir stengiasi, palaikyti gamtos harmoniją. Kaip priešprieša įgimtam nuoširdumui ir blaiviam protui, čia irgi parodyta neigiama valdžios aistra, skatinanti veikti Prospero brolį ir Neapolio karaliaus brolį. O doro patarėjo Gonzalo kalboje (II, 1) atsispindi humanistinė Renesanso svajonė apie darnią žmoniją, besiremiančią gamtos harmonija. Kūrinyje (kaip ir Thomo More’o „Utopijoje“) peikiama privati nuosavybė, pprekyba ir valdžia, nes jos skatina dorovinį nuopuolį.

Prosperui priešinamas ir jo vergas, netašytas laukinis Kalibanas. Jame įkūnyta pirmykštė gamtos galia, primityvumas, kurio renesansinė pasaulėžiūra negalėjo suderinti su tauria savišvietos misija, pačios gamtos skirta žmogui. Visi Renesanso epochos užkariavimai buvo viešai aiškinami kaip būtinybė civilizuoti laukinius vietinius gyventojus, išvaduoti juos iš tamsos, gyvuliško gyvenimo. Prospero sąjungininkai yra ir gamta, ir jam paklusnios išmintingos dvasios, tarp kurių yra šviesaus proto Arielis, dvasingumu priešingas Kalibanui. Kančios, išmėginimai galiausiai ir nedorus veikėjus priverčia suvokti kklydus; Prosperas, jiems atleidęs, išsiskiria su savo kerais, ketindamas ištekinti dukterį ir ramiai nugyventi senatvę kaip dera paprastam mirtingajam.

Ši pjesė yra tartum paties Shakespeare’o gyvenimo santrauka – tobulybę pasiekusi kūrybos magija turėjo kartą baigtis.

XVII a. pirmasis ketvirtis anglų teatrui davė ddar keletą gabių dramaturgų: šmaikščias charakterių komedijas rašiusį Beną Jonsoną (Benas Džonsonas), aistrų ir intrigų kupinų tragedijų autorių Johną Websterį (Džonas Vebsteris) ir kitus. Vis dėlto nė vienas iš jų neprilygo Shakespeare’o poetikos lakumui ir filosofijos užmojui. Vėliau vyko visuotinis teatro nuoslūgis ligi pat XVIII a.

Shakespeare’o dramų „Audra“ ir „Žiemos pasaka“ siužetuose yra Lietuvos istorijos motyvų (netiesioginių), pasiskolintų iš ankstesnių, mažiau garsių rašytojų kūrinių.

Į lietuvių kalbą Shakespeare’o dramaturgija buvo pradėta versti XIX a. pabaigoje. „Hamletas“ – pirmasis ir daugiausia verstas kūrinys (atskira knyga pirmą kartą pasirodė 1909). XX a. penktajame-septintajame dešimtmečiais daugiausia kūrinių išvertė A. Churginas. Nemaža tragedijų, komedijų pastatyta Kauno, Vilniaus teatruose. Lietuvių kalba išleisti Shakespeare’o „Raštai“ (6 t., 1961-1965). Pagal tragediją „Romeo ir Džuljeta“ Vilniaus jaunimo teatre buvo ppastatyta roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982). Pasisekimo susilaukė šio teatro originalus sumoderninto „Hamleto“ pastatymas (1997). Shakespeare’o kūrybos įvaizdžių yra J. Degutytės. A. Churgino, A. Drilingos ir kitų poetų kūryboje. Shakespeare’o pastatymus lietuvių scenoje tyrinėjo D. Judelevičius.