Henrikas Radauskas eil. “Elegija”

H. Radauskas “Elegija”

Aš vienas stoviu ant didžiulės

Žemės, kaip lašas apskritos,

Juokiasi saulė ir mėnulis,

Ir pučia vėjas iš šaltos

Erdvės ir drasko mano plaukus

Ir nieko negaliu suprast,

Širdis gali nustoti plakus

Anksčiau negu mokėsiu rast

Tą angelą, kuris dainuoja

Balsu vos girdimu, tyliu,

Ir velnią – tą, kurs ožio kojom

Bėga pasaulio takeliu.

Modernėjant literatūrai, pradėjo formuotis nauja poetų karta. Vienas šios kartos atstovų – H.Radauskas – poetas, atsisakęs lietuvių poezijai būdingo pakilumo ir atvėręs naują, unikalų, pilną ironijos, o kartais ir liūdesio, lyrikos pasaulį.

Šie H.Radausko kūrybos bruožai išryškėja eeilėraštyje “Elegija”. Jau pats eilėraščio pavadinimas (elegija – liūdnas kūrinys) sudaro liūdno vaizdo, liūdnos nuotaikos iliuziją. Pavadinimas “elegija” tarsi įrėmina eilėraštį individualaus susimąstymo rėmuose, todėl ši elegija – lyrinio subjekto išpažintinis monologas.

Lyrinis subjektas įvardijamas žodžiu “aš”. Jau pirmoje eilutėje išryškėja jo padėtis, ryšys su pasauliu: “Aš vienas stoviu ant didžiulės žemės”. Lyrinį subjektą gaubia “vienišųjų oras”, tai dar labiau pabrėžia tarsi iš jo besijuokiantys saulė ir mėnulis, pučiantis vėjas.

Tarp trijų eilėraščio strofų jaučiama jas jungianti gija – tai strofos paskutinės eeilutės nukėlimas į kitos strofos pradžią. Tokia stilistinė lyrinio teksto išraiška kuria vientisą eilėraščio vaizdą ir toną, tarp strofų nėra pauzių, o tai leidžia geriau pajusti lyrinio subjekto išgyvenamą jausmą, įsijausti į jo vidinį egzistencinį pasaulį – individualiąją erdvę.

Tačiau eilėraščio eerdvės yra dvi: lyrinio subjekto vidinė erdvė ir priešiška, grėsminga netgi bauginanti išorinė, lyrinį “aš” supanti erdvė. Tiesioginė nuoroda į erdvių ”konfliktą”: “ir pučia vėjas iš šaltos erdvės ir drasko mano plaukus”. Dvi eilėraščio erdvės – žmogaus ir jam opoziciško pasaulio disharmonija – yra pagrindinė eilėraščio ašis.

Antrojoje strofoje atskleidžiama eilėraščio problematika, lyrinio subjekto egzistenciniai tikslai. Jis ieško prasmės ir nusivilia, nes “nieko negali suprast”, jis jaučia gyvybės trapumą, todėl bijo, kad nesuspės savyje rasti angelo, “kuris dainuoja balsu vos girdimu, tyliu”, ir velnio, kuris “ožio kojom bėga pasaulio takeliu”.

Taigi trečiojoje – paskutinėje-eilėraščio strofoje išryškėja tai, ko lyrinis subjektas taip ieškojo – savyje jis norėjo rasti ir dangų, ir pragarą. Bibliniai motyvai: angelas ir velnias, vaizduojami kontrasto principu. Šie simboliai iišreiškia žmogaus šviesiojo ir tamsiojo sielos klodų ryšį. Eilėraštyje iškeliama egzistencializmo idėja: “mumyse ir pragaras, ir dangus”.

Eilėraščio nuotaika, laikas, netgi erdvė (ji suskilusi, bet pastovi) nesikeičia, todėl kūrinys yra statiškas, dinamika juntama tik keičiantis detalėms, vaizduojamo pasaulio formoms. Eilėraščio poetinė kalba – ekspresyvi, todėl eilėraštis, nors ir elegiškas, bet “gyvas”, įspūdingas. Minimaliomis meninėmis priemonėmis maksimaliai atskleidžiami lyrinio subjekto būties slėpiniai.

Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime atsigręžia į save, ir savyje ieško pasaulio. Tada jis vėl pasineria į pasaulį ir ten ieško ssavęs. Bet juk taip sunku surasti savo tikrąjį “aš” pasaulyje, kuriame tiek daug netikrumo, iliuzijų, vilčių ir amžinai nutilusių troškimų. Grįžimas į save, pasaulio suvokimas – visa tai yra pagrindinė H.Radausko kūrybos ašis.