Iškalbos menas

IŠKALBOS MENAS

VIEŠŲJŲ KALBŲ SKIRSTYMAS

Viešųjų kalbų paskirtis, turinys ir forma lėmė kalbų klasifikavimą. Vienose kalbose aptariamos politinio gyvenimo sritys, kitose dominuoja buities, moralinės problemos, trečiųjų paskirtis- teisiniai svarstymai. Vienų kalbų tikslas priimti sprendimus ir juos praktiškai įgyvendinti, kitos kalbos turi grynai pažintinį pobūdį, siekia teorinių apibendrinimų, dar kitais atvejais kalbėtojui svarbu tik informuoti, paliekant klausytojui galimybę rinktis sprendimus: priimti nutartis ir jas vykdyti arba nepriimti, daryti teorinius apibendrinimus arba ne.

Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, sskirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią.

Šiuo metu yra pažymimi penki viešujų kalbų tipai ir rūšys:

I. Socialinės politinės kalbos: 1) socialinis politinis pranešimas; 2) ataskaitinis pranešimas (susirinkime, konferencijoje, suvažiavime); 3) politinė kalba; 4) diplomatinė kalba; 5) karinė patriotinė kalba; 6) mitingo kalba;

II. Akademinės kalbos: 1) paskaita; 2) mokslinis pranešimas;

III. Teismų kalbos: 1) kaltinamoji kalba; 2) ginamoji kalba;

IV. Socialinės buitinės kalbos: 1) jubiliejinės kalbos; 2) sveikinimai; 3) tostai; 4) užstalės kalbos; 5) laidotuvių kalbos;

V. Bažnytinės kalbos: 1) pamokslai; 2) rreliginiai skaitymai ir pamokymai;

Reikėtų trumpai aptarti kiekvieno tipo kalbos rūšis.

Pranešimas gali būti įvairiomis temomis. Taip pat jis skiriamas opioms, aktualioms kurios nors srities problemoms, neretai pateikiami praktiniai pasiūlyma, rekomendacijos. Kartais pranešime išdėstoma veiklos programa tam tikram laikotarpiui.

Visų rūšių pranešimuose turėtų bbūti logiškas įrodymas:

– išsamus, bet trumpas;

– įtikinantis;

– aiškus, sklandus;

Dažniausiai pranešimas yra skirtas įvertinimui, kritikai. Kiekviena klaida, netikslumas bus pastebėtas. Jis neturi būti ilgas- 30-45 minutės su įžanga, dėstymu, visais logiškais įrodymais ir išvadomis.

Kiekvienam pranešimui reikia ruoštis;

– išsiaiškinti uždavinį, tikslią temą, klausytojų sudėtį, kalbos stilių;

– surinkti medžiagą pranešimui, atsakymams į galimus klausimus;

– sudaryti pranešimo planą: suskirstyti dalimis, parengti kalbos pradžią ir pabaigą;

Pranešimų rūšys ir uždaviniai:

a) agitacinis- paskatinti priimti nutarimą, sužadinti veikimą;

b) informacinis propagandinis- suteikti žinių, įtikinti;

c) diskusinis- aptarti projektą, sumanymą, kritikos apžvalgą;

Pristatant projektus, verslo planus, galimi tokie pranešimo planai:

I planas

I. Nurodyti projektų uždavinius;

II. Galimi būdai jiems atlikti:

a) gerosios ypatybės;

b) jų trūkumai;

III. Geriausia išeitis:

a) uždavinius spręsti;

b) ekonominiu (taupumo atžvilgiu);

II planas

I. Padarytų projektų išvardijimas (buvusių, esamų);

II. Jų kritika:

a) gerosios savybės;

b) trūkumai;

III. Siūlomas projektas;

IV. Kuo jis geresnis;

III planas

I. Susidariusi būklė;

II. Būtinumas rasti išeitį;

III. Galima išeitis;

IV. Siūloma išeitis;

V. Kuo ji geresnė;

Reikėtų pabrėžti, kad kritikuojant būtina pabrėžti ir gerąsias reiškinio aar projekto savybes, turi būti nurodomos ir klaidos, ir tobulumas, netikslumai ir kitos blogybės. Galimas ir toks programos ar projekto pristatymo būdas be kitų kritikos, kai, išnagrinėję vieną projektą ar programą (tai gali būti ir priešininkų), jūs iškeliate visas galimas teigiamybes, imate antrą- aiškinate pranašumus, o toliau įrodinėjate savojo projekto ar programos naujoves ir tai, kuo jis geresnis už anuos gerus ar labai gerus projektus bei programas. Šitoks būdas bene labiausiai psichologiškai veikia interesantus.

Politinės kalbos. Šitokios kalbos paprastai turi programinį tturinį, sakomos oficialių valstybės ar politinių veikėjų. Jose galima aptarti šalies vidaus ar užsienio padėtį. Prie tokių kalbų paprastai priskiriamos kalbos bei pasisakymai aktualiais kasdienybės klausimais. Paprastai tos kalbos sakomos svarstant koią nors problemą, dažnai jau išklausius tuo klausimu pranešimą. Toks pasisakymas turi trukti 5-10 minučių. Jis būna probleminio, kritinio pobūdžio. Prastai klausoma to kalbėtojo, kuris daugeliu ar visais klausimais stengiasi išsakyti savo požiūrį. Susirinkime patartina kalbėti tik vienu ar dviem klausimais.

Diplomatinės kalbos irgi priklauso prie socialinių politinių kalbų, tik jomis domimasi jau kaip iškalbos meno pavyzdžiais;

Politinė apžvalga- tai naujausių vidaus ar užsienio politikos įvykių apžvalga ir įvertinimas. Toks pranešimas paprastai yra informacinis, komentarų pobūdžio. Ypač populiarios tarptautinės politinės apžvalgos. Politinių informacijų negalima imtis labai plačiai. Pavyzdžiui galima kalbėti apie Irako ar Izraeolio įvykius, galima kalbėti kontinento ribose (Lotynų Amerikos, Azijos ir kt.).

Tačiau klausomės ne tik politinių apžvalgų. Kartais apžvelgiami kokie nors dalykai, reiškiniai, įvykę per tam tikrą laiką.

Agitacinių kalbų tikslas- lakoniška ir emocionalia forma išaiškinti kurį nors konkretų klausimą, nuteikti auditoriją, priimti iškeltą idėją. Agitacinė kalba neturi būti ilga, bet ryški ir jausminga. Kalbėtoją ir klausytojus turėtų vienyti bendri jausmai: solidarumas ir neapykanta, laisvės troškimas, pasitenkinimas, pavojaus baimė, savisauga, žmoniškumas, pasipiktinimas, materialinės gerovės troškimas ir kt. Kalbėtojas tturi būti nuoširdus ir pats išgyventi jausmą.

Akademinės kalbos. Kai kurie autoriai jas vadina tiesiog mokslo kalbomis. Šioms kalboms būdinga stipri argumentacija, griežta logika ir aiški kalba su savo specifiniais terminais ir žodynu. Jei akademinės grupės nedidelės, lektoriui pravartu paskaitą- monologą paversti dialogu diskusija. Tai pasiekti bus lengviau, jei klausytojai jau bus pasidomėje irsurinkę tam tikro pobūdžio informaciją.

Mokslinis pranešimas ,skirtas mokslinėms konferencijoms. Šiuo atveju reikia išryškinti minties naujumą.

Mokslinė informacija skiriasi nuo mokslinio pranešimo, nes čia pateikiami mokslinio darbo, atradimo rezultatai be argumentų, įrodymų, komentarų.

Mokslinė apžvalga- tai kurios nors mokslo srities veiklos rezultatai, problemos tezės, temos, prie kurių dirba mokslininkai pasaulyje, šalyje ar konkrečioje įstaigoje. Moksliniai pranešimai dar kartais vadinami mokslinias referatais. Referatai apie perskaitytas knygas turi dvejopą tikslą- veikalo kritiką arba informaciją api jį.

Socialines buitines kalbas kai kas dar vadina emocinėmis kalbomis, o treti apibūdina jas kaip apeigines buitines.

Proginės, jubiliejinės, giriamosios, užstalės kalbos, tostas, laidotuvių kalbos yra bene seniausios šio tipo kalbos; Jose atsispindi tautų tradicinė kultūra. Visos socialinės buitinės kalbos yra gana trumpos, vaizdžios, su ryškiais ir tiksliais formulavimais. Joms privaloma viena tema. Lietuvių literatūroje, o ypač tautosakoje, yra užfiksuota įvairių tipų emocinių buitinių, apeiginių kalbų, dažnai vadinamų oracijomis.

Jubiliejinės kalbos sakomos dviem atvejais: kai minimas kolektyvo jubiliejus (mokyklos, mmuziejaus, gamyklos, redakcijos ir kt.) ir kai minimas vieno žmogaus jubiliejus. Sakant tokio pobūdžio kalbas reikėtų vengti ilgo kalbėjimo, visų nuopelnų išskaičiavimo, nepriimtina sakyti kritinių pastabų.

Galimi keli sveikinimų, padėkų planai:

1. Sveikinimo žodžiai;

Linkėjimai;

Pasižadėjimas;

2. Linkėjimai;

Viltys (pageidavimai);

Pasižadėjimai (padėti bendradarbiauti, neužmiršti, mylėti ir gerbti);

3. Atsiminimai (pirmą kartą sutikus, perskaičius, išgirdus);

Nuveikti darbai;

Linkėjimai;

1.Išlydimas asmuo (kuo brangus);

Nuopelnai (kaip bendradarbio, viršininko, visuomeniniai, asmeniniai);

Linkėjimai (nepamiršti);

2. Padėkos žodžiai;

Darbo sąlygos, bendradarbiai, draugai;

Pasižadėjimas bendrauti;

3. Padėka (už ką);

Nusistatymas, požiūris, darbo stilius;

Linkėjimai;

Nė vienas nesame apsaugotas, kad nereiks sakyti laidotuvių kalbos- gal pačios sunkiausios kalbos. Ji turi turėti vertinimo momentą, tik gerąją prasme, atspindėti velionio nuopelnus mokslui, menui, valstybei, visuomenei ar šeimai;

Galimi gedulo kalbų planai:

I. 1. Velionio asmeninų bruožų įvertinimas;

I. 2. Jo veiklos įvertinimas;

I. 3. Darbai liks ir veiks gyvuosius;

II. 1. Praradimo skausmas ir nuostolis;

II. 2. Palikti darbai;

II. 3. Jo darbus tęs mokiniai, bendraminčiai;

III. 1. Kokio masto gedulas (visa respublika, meno mylėtojai ir kt.)

III. 2. Ką mes privalome atlikti visuotinio gedulo metu (sekti pavyzdžiu, įamžinti jo veiklą, populiarinti darbus ir kt.);

III. 3. Atsiminimas apie jį primins mūsų pareigas, darbus;

Teisminių kalbų uždavinys įrodyti ir įtikinti. Prokuroro ir kaltintojo kalba turi būti ne tik objektyvi, bet ir korektiška. Prokurorui nevalia nukrypti i tuščiažodžiavimą. Kiekvienas jo žodis turi būti tikslus, vienareikšmis. Jo kalba adresuojama ne tik teismui, bet

ir visuomenei, ji turėtų praversti profilaktikai prieš nusikaltimus.

Rengdamasis kaltinti ar ginti teismo kalbėtojas turi išsiaiškinti: 1. Kas atsitiko ir kodėl atsitiko? 2. Ką reikia įrodyti teismo posėdininkams? 3. Kuo galima paveikti jų nutarimą? Teisminės kalbos uždavinys- įrodyti, įtikinti. Prokuroras ir advokatas šito siekia. Jų abiejų tas pats subjektas, tas pats vertinamasis kalbos pobūdis: dorovinis- teisinis pagrindas, psichologinė charakteristika, motyvų paieška. Teismo procese jie varžosi, lenktyniauja, kurio kalba bus stipresnė, įtikinamesnė, labiau paveiks teisėjus. Prokuroro padėtis lengvesnė- jis kaltintojas, atstovaująs vvalstybės įstatymams, charakterizuojąs bylą, vertinąs faktus, formuluotes, tardymo išvadas ir kt. Jo kalba baigiama rekomendacija, siūlymu, reikalavimu vienokios ar kitokios bausmės arba išteisinimo. Advokatas visame bylos procese ieško, kas naudinga klientui, kas galėtų sukelti teisėjų palankumą. Jis atskiria esminius dalykus nuo neesminių. Teismų kalbos negali būti parengtos iš anksto. Advokatas prieš teismo procesą privalo kuo daugiau žinoti apie bylą, apie kaltinamąjį ir būti pasirengęs teismo metu keisti išankstinį nusistatymą. Jei žmogus neturi greitos reakcijos, įgimtos improvizacinės iškalbos, jis neturėtų rinktis tteisininko, ypač advokato ar prokuroro darbo.

Bažnytinės kalbos irgi turi savo taisykles. Pamokslais buvo siekiama tik perteikti Kristaus mokymą.

Diskusija. Polemika. Debatai.

Diskusija- labai efektingas metodas žinioms įtvirtinti, kūrybinio mąstymo įgūdžiams ir iškalbai ugdyti. Diskusinė kalba iš lektoriaus reikalauja papildomų jėgų, priverčia iišmokti adaptacijos meno, sugebėti greitai įvertinti klausytojų nuotaikas, susiorientuoti tų nuotaikų fone ir sugebėti reaguoti į įvairius pokyčius, pakeisti kalbos turinio grupavimą, argumentų eilę, pagauti klausytojų emocinį protrūkį ir juo pasinaudoti, kad kalba būtų įtaigesnė. Diskusija- tai ginčas, visuomeninis tyrimas, norint išsiaiškinti vieną ar kitą klausimą, rasti kompromisą, galimybę susikalbėti. Jos tikslas yra aktyviai ir produktyviai išspręsti grupės uždavinį, kai tiesiogiai bendraujant logiškai pagrįstais įrodymais stengiamasi paveikti diskusijos dalyvių nuomones. Diskusija naudinga bet kurioje veikloje, kai reikia, kad žmonių veiksmai būtų suderinti- moksle, gamyboje, mokyme. Diskusijos metu išsiaiškinamos pozicijos, nuomonės. Čia svarbu žinios, argumentai, dėstymo logika. Ne pabiros mintys, o viena su kita susijusios. Diskusijoje nedera kibti prie stiliaus nelygumų, prieštaravimų, kalbinių apsirikimų., bet svarbu įrodyti savo idėjos teisingumą ir kkt. Disputas- ginčas su idėjos, mokslo, verslo kitaminčiais. Juo siekiama apginti savo nuomonę ir patraukti priešininką į savo pusę. Diskusijoje nėra asmeniško pobūdžio, čia svarbu išsiaiškinti tiesą, rasti reikalingą sprendimą. Disputo baigtimi visuomet suinteresuotas atskiras asmuo, partija ar koks kitas kolektyvas.

Polemika- prieštaraujančių požiūrių, pasisakymų analizė, stengiantis apginti savąjį požiūrį, teiginį ir paneigti kito.

Debatai- probleminis klausymų svarstymas, viešas aptarimas susirinkime, posėdyje.

Apskritai į visus klausimus- naivius ar klastingus- reikia atsakyti aiškiai, konkrečiai, kaip galima glausčiau ir taktiškiau, oriai jaučiant po kojomis žemę, ggerbiant klausytojus ir save. Tiksliai nežinant atsakymo nesibijoti, kad žlugs autoritetas, stengtis atsakyti kuo lakoniškiau.

RENGIMASIS KALBAI

Prieš renkantis temą reikėtų įsitikinti, ar tema atitinka jūsų pasirengimą, psichologines savybes, moralinius, politinius nusistatymus. Temą vertą trumpai, šmaikščiai formuluoti. Ji turi signalizuoti, atkreipti dėmesį , būti lengvai įsimenama, sudominti, įžiebti norą ta tema daugiau sužinoti. Per daug ilgi ir teoriški pavadinimai atbaido.

Kiekvienai kalbai reikia rengtis iš anksto. Visų pirma gerai apmąstyti visą jos eigą. Tačiau tik apmąstymu gali pasitenkinti tie, kurie sugeba improvizuoti. Jiems užtenka išsiaiškinti klausimo esmę, numatyti trumpą planą, suskirstyti svarbiausias mintis. Taip pasirengę jie gali sėkmingai improvizuoti. Improvizacinė kalba leistina tik labai gerai žinomais klausimais, kitais atvejais reikia ruoštis. Visai nesirengus kalbėti nepratars nė žodžio netgi gabiausias kalbėtojas. Juo daugiau yra idėjų, minčių, įvairių minčių, samprotavimų, faktų, juo svarbiau yra griežta tos medžiagos struktūra, gerai sudarytas planas.

Kalba rašoma ne tam, kad paskui ji būtų perskaityta, bet tam, kad būtų galima tiksliai išnagrinėti klausimą, susisteminti medžiagą. Kalbos konspektas, sutrumpintas planas praverčia visų tipų kalbėtojams.

Lektorius, rengdamasis paskaitai, lygina turimus faktus, duomenis su tikrove, juos analizuoja, apibendrina. Jis privalo naudotis kiek galima naujesniais duomenimis, o jų gali gauti bendradarbiaudamas su įvairių specialybių žmonėmis.

Masinės informacinės priemonės taip pat pateikia mums įdomių faktų. TTik reikia labai atidžiai atsijoti, perkošti, savitai interpretuoti. Specialiose monografijose, mokslinių straipsnių rinkiniuose surinkti faktai, nauji tyrimo metodai paskaitai suteiks moksliškumo, tik būtina nurodyti šaltinius. Rengiantis paskaitoms, verta paanalizuoti, kas įstrigo į galvą,- planas, įdomi įžanga, loginis dėstymas ar stipri pabaiga, posakiai, pavyzdžiai, palyginimai, balso moduliacija, mimika, gestai ir kt. Nė vienas geras oratorius nepataria savo kalbos skaityti, nes, jų nuomone, oratorius turi ir akimis kontaktuoti su auditorija. Jei šio kontakto nėra kalba neturi 50 procentų poveikio.

Rekomenduojamas toks 20 minučių kalbos planas:

1min pasisveikinti (su humoru);

1min prisistatyti

1 min pristatyti temai

5 min pirmai temos daliai

7 min antrai temos daliai

3min apibendrinimu;

Kalbos pradžia reikia ypatingai rūpintis. Labiausiai patyrę kalbėtojai pataria kalbą pradėti ramiai iš lėto. Tokiu būdu užvaldomas klausytojų dėmesys, ir toliau kalbos tempui stiprėjant, dėmesys didėja. Pradžia turi būti aiški ir lengva.

Rekomenduojamos pakopos, rengiant kalbą:

1. Medžiagos rinkimas;

2. Tikslo formulavimas;

3. Auditorijos analizė;

4. Medžiagos grupavimas;

5. Plano sudarymas;

6. Pasipraktikavimas balsu;

7. Kalbos sakymas;

Kreipinių vertėtų turėti vienai kalbai bent keletą. Kadangi tinkamas kreipinys gali iš karto patraukti klausytojų dėmesį, sužadinti jų simpatijas. Kreipinio forma priklauso nuo aplinkos,vietos ir laiko, klausytojų bei kalbos tikslų.

Susiklostė tradicinė iškalbos taisyklė, kad kalba turi būti sudaryta iš trijų pagrindinių dalių: įžangos, dėstymo ir pabaigos.

Įžanga priklausys nuo to, kur, kam, kokia tema, kokiu tikslu bus kalbama. Reikėtų vengti standartinių ffrazių ir posakių. Beveik visada pateisinama emocinga pradžia. Geras psichologinis užtaisas, kai pradeda ypatingu pranešimu, kurio dar nežino auditorija. Tas pranešimas turi būti susijęs su kalba ir jos tikslu, turiniu. Kartais galima pradėti trumpu kalbos tikslo nusakymu ar turinio išsakymu, išdėstymu. Tačiau tai rizikinga, ne visada pasiteisina. Kuklus prisistatymas įžangoje turi savo privalumų, tačiau kalbėtojas turi imponuoti, o ne verkšlenti. Galima pradėti klausimu, ar net keliais klausimais. Yra patariama, kad įžanga nebūtų ilgesnė kaip 3- 5 minmutes, tai priklauso nuo paskaitai, pranešimui, kalbai skirto laiko. Įžanga turėtų sudaryti 1/7 dalį viso kalbos laiko.

Pvz.: 1. „Mūsų jaunimas mėgsta prabangą, jis blogai išauklėtas, jis šaiposi iš viršininkų ir nei trupučio negerbia vyresnių.“

2. „Aš nebeturiu jokių vilčių dėl mūsų šalies ateities, jei šiandieninis jaunimas rytoj imtų valdyti ir tvarkyti šalį.“

3. „Mūsų pasaulis pasiekė kritinę stadiją. Vaikai nustojo klausyti tėvų. Matyti, pasaulio galas ne už kalnų.“

4. „Šis jaunimas yra sugedęs iki sielos gelmių. Jauni žmonės pilni kėslų ir ištežę. Niekuomet jie nebus panašūs į ankstesnių kartų jaunimą.“

Taigi, matyti, jog šių įžangų tikslas: nustebinti žmones, pirmomis frazėmis užvaldyti jų dėmesį. Tai ne spontaniškos frazės, o gerai permąstytos mintys, išreikštos tikliausiai parinktais žodžiais ar lakoniškiausiomis citatomis.

Dėstymas yra svarbiausia kalbos dalis. Joje visais turimais argumentais pagrindžiama,

įrodoma nuomonė. Tai visų sukauptų duomenų, faktų, tyrimų rezultatų, argumentų, įrodymų išdėstymas. Kiekviename pranešime svarbų vaidmenį atlieka nauji faktai, nauja jų interpretacija. Ruošiantis kalbai verta nušviesti problemos raidą, jos aktualumą, kas tyrinėjo, kokį indėlį įnešė, ką išsprendė, ką reikia išspręsti. Bet kokiu atveju neturėtų būti nukrypstama į šalį. Išsiaiškinus keletą pagrindinių terminų, sąvokų, reikia aptarti duomenų šaltinius- atliktus tyrimus, dokumentus. Viso to tikslas- įtikinti klausytoją temos ir duomenų naudingumu, aktualumu, pagrįstumu, pastūmėti ką nors toliau daryti, plėtoti, tyrinėti. Pereinant nuo vvienos prie kitos argumentų ir duomenų grupės, reikia keisti kalbos ritmą, daryti trumputes pauzes. Argumentų dėstymas priklauso nuo kalbos rūšies, siekiamų tikslų, klausytojų sudėties.

Dėstymo metodai. Kai nuo atskirų faktų einama prieapibendrinimų, taisyklių, dėsnių, tai yra indukcinis metodas. Dedukcijos, arba analitiniu, metodu nuo bendrų dėsnių ir metodų einama prie atskirų konkrečių faktų: reikia pradėti nuo išvados, idėjos, ją išnagrinėti, susmulkinti ir prieiti prie faktų, kurie parodo, kad pradžioje pareikštas tvirtinimas yra teisingas. Dažnai taikomas logikos metodas, kai tiesa įrodinėjama, iškeliant ppriešingų samprotavimų klaidingumą. Analogijos metodu dažnai naudojamasi politinėse kalbose. Analogija- tai samprotavimas, kuriame iš lyginamų objektų panašumo daromos išvados, kad tie objektai panašūs ir kitais požymiais. Gvildenant istorinius įvykius, nušviečiant kienmo nors gyvenimą ir veiklą labai parankus chronologinis metodas. Jis ddažnai derinamas su probleminiu dėstymo metodu. Lektorius formuluoja problemą, klausimus, jų sprendimo būdus. Čia parodomas ne tik mokslo rezultatas, bet ir jo pasiekimo būdai, demonstruojami tyrimo metodai. Dar yra laiptinis metodas, kai dėstomi argumentai, nuo svarbiausio pereinama prie silpnesnių ir atvirkščiai.

Argumentai- pagrindinės mintys ir tvirtinimai, kurių teisingumas yra patikrintas. Kaip ir tezė, taip ir argumentai turi būti teisingi.

Kalboje pateikiami faktai turi atitikti paskaitos temą bei auditorijos išsilavinimo lygį. Renkant faktus reikia vadovautis etikos jausmu. Perkrauti paskaitos faktais nereikėtų, kadangi yra slopinamas mąstymas ir kritinė mintis.

Kai kurie lektoriai rekomenduoja kalbą papildyti dramatizmo elementais- dėstymą komponuoti literatūriniu principu: užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija ir staigi atomazga. Toks dėstymo būdas tinka moralės, teismo, istorinėms temoms.

ORATORIAUS KALBOS KULTŪRA

Kiekviena kultūringa visuomenė rūpinasi savo gimtąja kkalba, jos informaciniu efektyvumu ir tobulumu. Kiekvienas klausytojas nori girdėti tik logišką, tikslią, taisyklingą kalbą. Dabar visuotinai vartojama lietuvių bendrinė kalba yra bendra visų lietuvių komunikacinė priemonė. Žodžio kultūra parodo ir žmogaus dvasios kultūrą. Elementariausias kalbos kultūros reikalavimas yra besąlygiškas kalbos normų laikymasis. Visa, kas visuotinai vartojama, kas yra tautos įprotis, ir yra norma. Galimas procesas, kai plečiantis pažinimui, keičiasi, turtėja ne tik žodyninis fondas, bet ir kalbos struktūra bei sintaksinis skaidymas. Žodyninio fondo pasikeitimai- atsiranda ir išnyksta kai kurie žžodžiai- paprastai išryškėja net kelių dešimtmečių laikotarpiu. Kiekviena kalba turi daugybę sluoksnių, kadangi kiekviena socialinė grupė kalbą veikia vis kitaip, kurdama savą gramatiką, o ypač savą semantiką. Esama vaikų kalbos, piemenų kalbos, vagių ir plėšikų kalbos. Kalbininkai šitai teoriškai pripažindami nuolat bara kalbėtojus dėl kalbos normų pažeidimo- ne ta reikšme pavartoto žodžio, dažnai tą žodį ar vieną sakinį ištraukdami iš viso kalbėtojo konteksto, nesigilindami, kam tas žodis buvo skirtas ir dėl ko jis paavrtotas. Tokiems kalbininkams reikėtų priminti, kad kalba atvira visuomenės raidai, jos demokratėjimo procesams.

Variantiškumas- objektyvus kalbos evoliucijos padarinys, kuris reiškiasi fonetikoje, leksikoje, morfologijoje, sintaksėje. Variantiškumas rodo, kad kalba yra gyva.

Stabili kalbos norma leidžia išlaikyti kokybiškai nepakitusią kalbą vienos kartos gyvenime. Kalbos stabilumą garantuoja tie tradiciniai kalbos elementai, kurie be jokių žymesnių pasikeitimų generuoja ištisais dešimtmečiais.

Ir vis dėlto kalbos norma yra istorinė kategorija. Greičiausiai keičiasi įvairūs leksikos klodai, ypač mokslo, technikos, ryšių ir komunikacijos plėtros laikais. Keičiasi santykis tarp aktyviųjų ir pasyviųjų leksikos sluoksnių.

Kalbos visuotinumas yra svarbiausia visuomenės telkiamoji jėga. Tik stabilios visuomenės normos leidžia išlaikyti savitumą. Tačiau yra profesinis, teritorinis, stilistinis normos susiskaidymas.

Vyraujanti kalbos funkcija yra komunikacinė. Bendraujant norima infoemuoti, įtikinti, kreiptis, pralinksminti ar paguosti. Kokiu žodžiu ar sakiniu tenka prabilti priklauso nuo to, kada, kkur, kam, kokiu tikslu kalbama. Tas pats žodis vienu atveju gali būti visiškai priimtas ir reikalingas, kitu atveju jis tampa nereikalingas. Žodžio, jo formų ar žodžių konstrukcijų atranka ir vartojimas priklauso nuo kalbėtojo asmenybės. Kiekvienas turi savą stilių, kuris visų pirma priklauso nuo subjektyvių faktorių- temperamento, charakterio. Čia pasireiškia įvairūs asmens polinkiai bei skonis, polinkis į sąmojį, humorą, ironiją ar lyrizmą ir pan. Kiekvienas individas turi savitą minties ar jausmo perteikimo būdą. Taigi, atrodytų, kad gero stiliaus neįmanoma išmokti. Tačiau kiekvienas gali išmokti kalbėti tiksliai, kur reikia pasakyti glausčiau, gyviau, vaizdingiau.

Kalbant apie vieną ar kitą stiliaus ypatybę visų pirma reikia atsižvelgti į kalbos dvasią, jos pobūdį. Kas vienos tautos kalboje stilistiškai nepriekaištinga, kitoje gali būti ydinga. Žmogui, turinčiam kalbos jausmą ar jį išsiugdžiusiam, nėra nei gerų, nei prastų žodžių bei formų- jie tinka konkrečiam atvejui arba netinka. Kartais, kas gramatiškai netaisyklinga, stilistiškai gali būti pateisinama ir įgyti estetinę vertę. Tačiau bet koks ryškesnis įprastinių kalbos normų laužymas turi būti meniškai ir prasmiškai pagrįstas. Kalbos taisyklingumas, jos normų laikymasis ir tebelieka pirmoji gero stiliaus sąlyga.

Dabartine samprata kalbėtojo stilius- tai kalbos išraiškos priemonių atranka ir išdėstymas. Jį lemia autorius, tikrovė, apie kurią kalbama, adresatas, kuriam skiriama, komunikatyvinė situacija. Visi kalbos pakopų vienetai- ggarsai, žodžiai, žodžių formos, žodžių junginiai ir sakiniai- yra išraiškos priemonės, kurios be pagrindinio turinio teikia papildomą socialinę, ekspresyvią, estetinę informaciją.

Kalbėtojo stilių lemia ne tik sugebėjimas atrinkti išraiškos priemones ir jas išdėstyti, bet ir perteikimo būdas, kuris priklauso nuo žmogaus psichologinių savybių, jo pasaulėjautos, išsilavinimo, sugebėjimo prisitaikyti prie visuomenės aplinkos ir situacijos.

Įgimta žmogaus savybė logiškai mąstyti, vadinasi, ir kalbėti. Bet kalba bus įtaigesnė, jei mes sąmoningai sieksime, kad nebūtų prasilenkta su logikos dėsniais. Logiška kalba laikosi mąstymo dėsnių. Jie pažeidžiami, kai:

– sąvokos skirstomos ne vienu pagrindu; skirstyti objektus, požymius, juos grupuoti galima tik tuo pačiu pagrindu;

– sutapatinama ar painiojama visuma su dalimi;

– sąvokai suteikiamas požymis, kurio jis neturi;

– išvada prieštarauja prielaidai;

– yra nepagrįsti minties šuoliai;

– kai nežinomas reiškinys aiškinamas nežinomu;

Kalbos stilistai ypač daug dėmesio skiria kalbos aiškumui. Apie aiškumą sprendžiame iš adresato reakcijos, ar suprato jis kalbą kaip oratoriaus minties raišką, ar ji liko neaiški. Aiškumui kliudo leksikos netikslumai: įmantravimas tarpatutine terminija, žargonybės, piktnaudžiavimas žodžio daugiareikšmiškumu, netinkamas perkeltinės reikšmės suteikimas ir kt. Neaiškumą sukelia terminai, perkelti iš vienos mokslo ar meno srities į kitą, kalbos biurokratiškumas, kanceliariškumas.

Kalba dažnai nukenčia dėl polinkio vaikytis efekto, dėl paprastumo stokos kalboje. Yra žmonių, kurie apie sudėtingus mokslinius klausimus kalba paprasta visiems suprantama šneka, ir yra kalbėtojų, kurie paprasčiausią tiesą pasako

taip painiai ir sudėtingai, kad klausytojas nieko nesusigaudo. Mokėjimas sudėtingą mintį pasakyti paprastai- tai stilistinio meistriškumo požymis. Labai svarbus kalbos glaustumas. Mokėjimas atrinkti- pirmoji glaustumo prielaida. Atsisakyti per ilgų įžangų, ištęstų perėjimų iš vienos temos į kitą, nereikalingų epizodų, neturinčių ryšio su tema ir, žinoma, bendrų frazių. Norint rasti trumpiausią minties reiškimo būdą, reikia atrinkti prasmiškai „talpesnį“ žodį, kuriam nereikėtų papildomų patikslinimų. Glaustas sakinys- tai visų pirma aiški, kruopščiai apgalvota mintis. Tam, kad pasakyta kalba, frazė, mintis padarytų įspūdį, sukeltų ttam tikrą poveikį reikia apgalvoti mintį, kitaip sakinys bus neaiškus ir miglotas.

Vaizdingumo priemonės- palyginimai, tropai ar intensyvinimas kartojimu, laipsniavimo figūros- reikia vartoti tikslingai, kadangi per dažnai vartojamos vaizdinės priemonės kalbą daro nuobodžią.

Mokslinės kalbos stilių lemia tikslus teiginių, hipotezių iškėlimas, jų pagrindimas, argumentavimas, nuoseklus, sistemingas, objektyvus vienos ar kitos problemos išdėstymas. Moksliniam stiliui būdinga:

– akademinis tikslumas, žodžių reikšmės apibrėžtumas;

– gausi bei įvairi mokslinė terminija ir terminologinė frazeoogija;

– reikšti terminus tarptautiniais žodžiais;

– gausūs naujadarai;

– polinkis vartoti veiksmažodinius ir būdvardinius daiktavardžius;

– dažni beasmeniniai sakiniai;

– linkstama papunkčiui pateikti faktus ir teiginius;

– emociniai eelementai ryškūs tik mokslinėje polemikoje, čia gausu retorinių klausimų;

Mokslinį stilių lemia pačios mokslo šakos, objekto, metodo, sąvokų argumentavimo pobūdis. Juk nelygu koks mokslininkas kalba istorikas, literatas ar, sakysim, matematikas, fizikas. Be abejo, humanitarai turi daugiau laisvės parodyti savo stilių. Pats ppirmasis kalbos turtingumo rodiklis yra sinonimai- skirtingai skambantys, žymintys tą patį arba labai artimą daiktą, reiškinį, būseną, veiksmą požymį. Tam, kad kalba būtų stilinga, sklandi ir aiški, reikia gausinti savo raiškos priemonių išteklius.

VIEŠOSIOS KALBOS TECHNIKA