Ištrauka iš Jurgio Savickio novelės „Kova“ analizė ir interpretacija

Jurgis Savickis yra Xxa.pirmosios pusės rašytojas modernistas, nutolęs nuo lietuvių romantinės ir realistinės literatūros tradicijos. Jo kūryba arčiausiai ekspresionizmo. Rašytojo kūriniams būdingas gyvenimo teatras, ironiškas stilius, ekspresyvus detalių derinimas, veikėjų kaukės. J.Savickio veikėjas gyvendamas absurdo pasaulyje ilgisi tikrųjų gyvenimo žmogiškųjų vertybių.

Kūrinio pavadinimas „Kova“ atitinka kūrinio temą. Vaikas kovoja už motiną, geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą kaip ir kitų: „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas bbūtų tokspats „kaip ir kiti“.“ Vaikas svajojo, kad jo tėvas taip pat pirktų pas žydą geležies, nors ir nuplėšų už ją, bet juk jos reikia. Tai tarsi mažoberniuko malda – begalinis troškimas padėti tėvui. Vaiko vertybės: darni šeima, rūpinimasis buitimi, tėvo veiklumas, yra išsakomos ir tiesiogine kalba: „ – Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga!- turėtų sakyti jis.” Vaikas kovoja už geresnė savpo ir šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes.

Kitame segmente pasakojama apie skaudžią vaiko kasdienybę. Jis dar mmažas, bet jau įžvelgia tėvo ydas: „Bet tėvas grituoklis!“ Dar labiau sumenkinamas tėvas, kai jį pavadina ne šiaip girtuokliu, o papraščiausiu girtuoklėliu. Jis silpnavalis, kuris negali net „bobos atsikratyti“. Priežastis įvardinama gana žiauriai ir tiesmukiškai: „Dėl to, kad durnas!“ Tačiau, jjei duotų kas tėvui valią, jis būtų visai kitas žmogus, kuris mokėtų ir savo bobą suvaldyti, ir nebegerti. Vaikas visa tai suprato, bet vis tiek siekė, kovojo už savo įsitikinimus, vertybes. Tėvas yra ne tik girtuoklis, bet ir piktas, žiaurus žmogus, mat jis muša vaiką: „ stukteldavo per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“ Tiesiogine kalba vaikas pasakoja kaip pusgirtis tėvas krečia visokias nesąmones ir ieško priekabių: „- Kas vakar vežimaičio ienas sulaužė? <.> – Kokias ienas sulaužė? Kokių priekabių ieškai, kavily?“ Tačiau berniukas dar mažas ir myli savo tėvus, todėl atleidžia skriaudą.

Vaikas išmintingas ne pagal amžių. Jis suvokia itesas, kurių tėvas nesuvokia. Berniukas įsitikinęs, kad „su šviesiu protu, viskas galima“. Jis supranta, kad galima išgerti, tačiau tik „su protu“ir nne kiekvieną dieną. Tada bus geriau, ne tik namuose, bet ir darbai bus visi geriau nudribti: „Tuomet ir varpos švaresnės gali būti, ir paukšciams irose lengviau bus gyventi, ir šieno pievose bus daugiau.“ Vaikas įžvelgė ne tik tėvo ydas, bet ir gerąsias savybes. Jis motyvuodavo, kad tėvas grįžęs namo, pabaigęs dienos darbus dirbti, „uždainuodavo kokią švelnesne meliodiją.“ Berniukui atrodė tai viena iš gerųjų tėvo savybių. Vaikas mato, ne tik tėvo būdo ypatybes, bet ir mamos. Jis, kaip ir visi vaikas, „„mamanką“ laiko „geriausia pasaulyje močiute“. Tačiau žino, kad ji yra nedora, paliestuvauja ir vaikas įvertina jos tokį elgesį laikydamas ja durna: „.bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad druna!“ Berniukas suvokia savo realybės dramą.

Rašytojo moderisto sukurtas ekspresyvus vaizdas su teatro elementais rodo vaiko ateities perspektyvas – blogio pergalę. Šioje ištraukoje pasakotojas yra arti vaiko, tačiau J.Savickio pasakotojui tainebūdinga.