Ištraukos iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“

interpretacija

Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą, tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu, pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir ššiek tiek ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus kūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos „Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys.

Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą atėjo rramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį lydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima meno žmogui („knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina kūrybą, nes kambaryje kabo iiškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas (kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo simbolis.)

Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Ima plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“, ,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos, šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus, čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“.

Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkinių šokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti į kūrybos aukštumas, kuria ggalima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonų tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikroji ramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- šalimis, kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas su savimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save su Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trys džiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąja tame kūrinyje aprašyta laimės aakimirka, kai visas pasaulis atrodo toks skaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip dabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip žinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė.

Beveik visoje ištraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulės spindulys, įsmukęs pro langą“, „girdi paukščių balsus“). Tai dera su rašančiojo pakilia būsena. Tik pora žodžių tarsi netyčia atklysta iš ano, žemojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“).

Nuotaiką pasakotojas kuria vaizdais ( išsimaudžiusi saulė, šviečianti virš miško) ir garsais ( „girgžda krėslas“, „čerška plunksna“, „ritmingas alsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tik dviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios trys pastraipos- tai Garšvos mintys, jo sąmonės srautas, jausmai ir nuotaikos.

Škėma atsisako aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Tačiau įsižiūrėjus į tekstą atsiskleidžia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomis nuorodomis į kultūros ženklus, į Bibliją, į mitologinį pasaulėvaizdį, kurios atskleidžia veikėjų išgyvenimų reikšmę, turiningas filosofines kūrinių potekstes. Todėl Škėma, panašiai kaip Jurgis Savickis arba Alfonsas Nyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas rašytojas, reikalaujantis nemažo išsilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat ir tolerancijos šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams.

Antanas Škėma, romanas „Balta drobulė“ (Vilnius, 2003) (222-223psl. nuo „Garšva grįžta nnamo“ iki „Vienintelė apčiuopiama tiesa“.)

Išoriškai ištrauka susideda iš penkių pastraipų. tačiau pirmosios dvi yra aprašymas, jose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios trys- Garšvos sąmonės srautas, jo jausmai ir nuotaikos.

garšva dėkoja savo Dievui už tas akimirkas, kuriomis jis elgėsi natūraliai (buvau tikras, kai meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų.) Jis tada elgėsi taip, kaip jam sakė protas ir kūnas kartu („buvau kūno ir dvasios sintezė“)

Senojo ir Naujojo Testamento motyvai susipina Marco Chagallo (1887–1985) spalvotose litografijose. Jose daug judaistinės simbolikos, poetiškų folklorinių scenų, menininko gimtosios Baltarusijos vaizdų, ortodoksų ikonų įtakos. Chagallo kūryba – subtili ir sugestyvi, spalvos turi simbolinę reikšmę.

J„Trisdešimt trys Chino laimės akimirkos“. Chin Shengt‘anas buvo 17 amžiaus dramaturgas, su draugu dėl audros įkalintas ir 10 dienų praleidęs šventykloje. Kol jie buvo izoliuoti, patyrė sąrašą tikrų laimės akimirkų savo gyvenime. Nuostabu yra tai, jog juose trūksta įprasto pamaldumo. materialiniai malonumai nėra atstumiami kitų malonės. (pvz.: „matyti kieno nors sulaužytą aitvarą- argi tai nėra džiaugsmas?“ Atidaryti langą, ir išleisti lauk vapsvą.

It has been raining for a whole month and I lie in bed in the morning like one drunk or ill, refusing to get up. Suddenly I hear a chorus of birds announcing a clear day. Quickly I pull aaside the curtain, push open a window and see the beautiful sun shining and glistening and the forest looks like having a bath. Ah, is this not happiness