J. Biliūno „Liūdnos pasakos“ ištraukos interpretacija

Jonas Biliūnas – žymus XX a. pradžios lietuvių rašytojas, psichologinės prozos pradininkas. Jo kūriniuose svarbiausias yra ne pats įvykis, o to įvykio sukeltas išgyvenimas, pėdsakas, paliktas žmogaus sieloje. Šis aspektas atsiskleidžia ir paskutiniame bei didžiausiame J.Biliūno kūrinyje – apysakoje „Liūdna pasaka“.

Analizuojamoje „Liūdnos pasakos“ ištraukoje (nuo žodžių: „Tą patį vakarą.“ iki „Juozapota sapnavo.“) aprašomas paskutinis lietuvių valstietės Juozapotos ir jos vyro Petro vakaras drauge. Nors Juozapota ir nežino, kad Petras ruošiasi išeiti į sukilimą, bet, išvydusi durtuvus, sunerimsta – jos mylinti šširdis intuityviai pajaučia pavojų. Juozapota supranta, jog Petras nuo jos kažką slepia: „<.> bailiu balsu ėmė klausinėti <.> ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę“. Dėl to nerimo ji net ima drebėti.

Petras, Juozapotai pasiskundus dėl savo baimės, ją apkabina ir ima raminti. Jis nepasako „savo moteriai“ visos tiesos, kur ruošiasi eiti, nes baiminasi jos išgąsčio, ašarų, nenori, kad Juozapota jį sulaikytų. Nors Petras ir džiaugiasi namų židiniu bei tuo, kad „dvaran jau nebereikia eiti“, bet šito jam negana. Jis laimę supranta pplačiau, neapsiriboja vien asmeniniais poreikiais, o siekia, kad ir visuomenė geriau gyventų, todėl, nepaisydamas, kad sunku palikti mylimą moterį, jis eina į sukilimą. Sukilimo tikslas – atsikratyti caro valdžios, gyventi nepriklausomai, turint savos žemės lopinėlį. Lietuvių kultūroje itin svarbu turėti žžemės, būti jos šeimininku. Tai – lietuvio laisvė.

Petras tvirtai tiki savo pergale: „Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo, – tikėjo tvirtai, be abejojimų“. Juo tiki ir žmona. Juozapota gaudo kiekvieną Petro žodį, žiūri į jį, „kaip į brangų paveikslą“. Didžiausia laimė jai – tiesiog būti kartu.

Su miegančia Juozapota Petras atsisveikina stengdamasis jos nepažadinti. Jis „tyliai tyliai“ atsikelia iš lovos, „nesušlamėjęs ant pirštų galų“ išeina. Šios stilistinės figūros padeda kurti tylos įspūdį.

Tai, kad Petras prieš išeidamas peržegnoja Juozapotą, rodo, jog jis yra tikintis. Peržegnojimas – tai palaiminimas, apsauga nuo visokių blogybių.

Ištraukoje aprėpiamas laiko tarpas nuo vakaro iki „prieš pat auštant“. Tai – trumpa vasaros naktis. Naktį galima būtų susieti su Juozapotos ir Petro likimu. Tai yra lyg artėjančios grėsmės, vveikėjų vilčių žlugimo užuomina. Petras išeina prieš aušrą (ryto, aušros motyvai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių literatūroje buvo siejami su tautos atgimimu), taigi šviesaus rytojaus jie kartu jau nebesutinka.

Ištraukos erdvė yra uždara – veiksmas vyksta Juozapotos ir Petro troboje. Pasakojimas gyvas, yra nutylėjimų. Palyginimų („kaip į brangų paveikslą“, „kaip kūdikis“).

Liūdnos pasakos ištrauka atskleidžia labai stiprų dviejų žmonių tarpusavio ryšį, geresnio gyvenimo troškimą. Tačiau jų viltims nelemta išsipildyti. Istorinės detalės negailestingai koreguoja žmonių gyvenimus.