J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir interpretacija
J.Grušo dramos “Meilė, džiazas ir velnias” ištraukos analizė ir
interpretacija (61-67 psl.)
J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų kūryboje. “Meilė, džiazas
ir velnias” vainikuoja Grušą – dramaturgą. Autorius kūrinyje kelia esminių
šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas. “Meilė” ir “velnias” –
šviesiosios ir tamsiosios jėgos, kurios dramoje priešpastatomos. Autorius
parašė veikalą, kuris rėkte išrėkia skaudžią tiesą, fiksuojama jaunimo
mąstysena ir šneka. Didelę teksto dalį sudaro “tėvų” ir “vaikų” diskusijos
moralinėmis temomis, dialogai apie jaunimo dvasines kryžkeles ir apskritai
visuomenės raidos problemas. Išsamiau ir giliau analizuosime Beatričės ir
Andriaus tėvo dialogą, kkuris yra pirmos dalies antroje scenoje.
Scena prasideda durų skambučiu. Jas atidaro Andriaus tėvas. “Po velnių!” –
pirmieji žodžiai. Šie žodžiai rodo, jog Beatričė atėjo ne laiku. Tas laikas
– naktis. Tokiu momentu iškart pasidaro aišku, kad Beatričė nekantrauja
pasikalbėti su Andriaus tėvu, jog įsitikintų: jis nieko baisaus nepadarė.
Norisi paaiškinimo, dėl ko mergina atėjo į Andriaus tėvo namus. Andrius
jai papasakojo apie tariamą bufetininkės nužudymą, – taip demonstruojamas
vyriškas šiurkštumas. Mėgaudamasis jis pasakoja apie sutinkamas moteris,
kurias jis pasiryžęs išprievartauti. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs
jaunuolis – agresyviausia vveikalo figūra, džiazininkų vadeiva.
Sujaudinta mergina žadina įmigusį prokurorą, kalba jam apie sūnų, o
tėvas ilgai negali suprasti, ko iš jo nori ši vidurnakčio įsibrovėlė:
Beatričė. Aš – Beatričė. Andrius mane vadina Beta.
Andriaus tėvas. Andrius? Koks Andrius?
Personažai stovi skirtingose plotmėse, abu kkalba apie Andrių, tačiau iš
skirtingų pozicijų. Beatričė gerai perpratusi, o tėvas dar daug ko apie
sūnų nežino. Jie tartum lipdo jo portretą iš atskirų detalių, ir tuo pat
metu vyksta tarp jų pačių kažkas labai esminga. Mergina Andriaus tėvą
vadina “tėveliu”, tuo pabrėždama, jog gerbia jį ir jo amžių, ir duoda
užuomina į tai, jog pati nepažino savo tikrojo tėvo. Beatričė, ta šventa
keistuolė, kurios lūpose kasdieninės sąvokos įgauna spindinčio švelnumo, iš
budina Andriaus tėvo sąmonę, apšviečia jam sūnaus paveikslą tokia neįprasta
dvasios šviesa: “Andrius pats per save geras. Gali būti geras. ar ne?
Gali!”. Po Betos žodžių prokuroras pasijunta tik šią akimirką supratęs,
prie kokio bedugnės krašto yra atsidūręs jo sūnus. Beatričė su baime kalba
apie lemtingą ribą, kurią “peržengęs, žmogus jau nieko nebesupranta.”
Įdėjęs į merginos lūpas šiuos žodžius, aautorius nori parodyti, kad beveik
kiekvienas žmogus nejučiomis su kažkuo apsipranta, kažko nepastebi, tampa
laisvai pasiduodantis, lengvai gali prarasti tą pirmapradį gėrio ir blogio
pojūtį, kuriuo yra apdovanota Beatričė.
Šios scenos niekaip nebūtų galima pavadinti komiška, nes Beatričės
pokalbis su Andriaus tėvu yra daug daugiau nei paprastas pokalbis. Tai
dviejų žmonių vienodai susirūpinusių dėl Andriaus dialogas. Čia nebetenka
prasmės tai, jog Beatričė trokšta padėti Andriui atgauti savo dvasinę
pusiausvyrą, grįžti prie humanistinių idealų. Kaip ir per visą dramą, taip
ir šioje scenoje Beta eina kaip simbolis, bet su žmogiškais trūkumais ir
savo nesėkmėmis. Ji įkūnija visos žmonijos sąžinę, kuri su dideliu nerimu
beldžiasi į visų dramos veikėjų širdis, apeliuoja į jų žmogiškumą.
Pažymėtina yra tai, jog nors pats veiksmas nėra komiškas, tačiau
veiksmo raida daug kur grindžiama tokiais poelgiais, kurie galėtų būti
vadinami išdaigomis. Įsismaginę vaikinai nutaria pagąsdinti Beatričę
(Andrius papasakoja dėl dviejų konjako butelių užmušęs bufetininkę, toji
bėga pas Andriaus tėvą aiškintis, nukentėjęs Andrius pasiūlo vaikinams
naują pokštą – atiduoti mokyklos vadovybei intymų Beatričės dienoraštį).
Tačiau, nepaisant visų Beatričei padarytų skriaudų, ji pasiryžusi nešti
atpirkimo kryžių. Beatričė – grožio ir gėrio įsikūnijimas. Taipogi ji
įkūnija ir pačią motinystę. Štai, kalbėdama su Andriaus tėvu ji
prisipažįsta neturinti motinos teikiamos šilumos ir gyvenanti pas senelę.
Minimos žvaigždės: “.Labai ramu. Tik medžiai, dangus. pilna žvaigždžių.
Galvoji, galvoji, paryčiais užsnūsti.” Naktį įsižiūrėjusi į žvaigždes ji
tarsi pasineria į visatos gelmes ir susilieja su jomis, pajunta savyje
motinystės pašaukimą, kalba apie gimdymo stebuklą, kūdikį. Beatričė
džiazininkus motiniškai jungia, formuoja juos kaip savotišką šeimą. Visi
vaikinai yra likę be motinų ir tai yra skaudi jų vidinio gyvenimo žaizda.
Merginos ir Andriaus tėvo kalba pasižymi ypatingu dvasiniu artumu. Kaip
minėjome, prokuroras vadinamas “tėveliu”, o pačioje ištraukos pabaigoje,
jis Beatričę apkabina ir pavadina “vaikeliu”. Kartais, Beatričės kalboje
pasigirsta netikrumo gaidelių. Ji kartoja žodžius, tarsi norėdama pati save
priversti jais tikėti ir patikėti Andriaus tėvą. Tėvo kalba daug
emocingesnė. Bene kiekvienas jo sakinys ar šūkteltas teiginys baigiasi
klaustuku ar šauktuku. Per visą dialogą eina pasikartojimas – tai Andriaus
tėvo žodžiai “po velnių!”.
Svarbiausią būties momentą šioje scenoje galime įžvelgti jau pačiame
merginos ir tėvo bendravime. Ji su Andriaus tėvu bendrauja dėl to, kad jį
myli. Šis meilės prisipažinimas plaukia iš pačios Beatričės lūpų kitame
dramos veiksme.
Į Beatričę sueina pagrindinės konflikto gijos. Ji jungia ir tėvus, ir
maištaujančius jų vaikus. Tai geriausiai atsispindi šioje scenoje, nes
kalbasi tėvas ir vaikas. Ji pati kelia protesto balsą ir kartu siekia
santarvės, harmonijos. Ji yra tarsi paties gyvenimo šauksmą, humanistinių
idealų įsikūnijimas. Įniršio, netikrumo ir cinizmo apimtoje aplinkoje
Beatričė, kaip sako Julius, atrodo tartum “maišyta su velniu”, – ji “nori
tvarką pakeisti”.
Šiais žodžiais būtų galima ir baigti duotos ištraukos analizę ir
interpretaciją. Tik norėtųsi pridurti, kad ištrauka pasako tai, ką norima
pasakyti ir visame kūrinyje. O kūrinys tikrai yra ne įprastas. “meilė,
džiazas ir velnias” – šviesiosios ir tamsiosios prigimties siautėjimas,
iškeliant moralę ir dvasinį pasaulį aukščiau už patį gyvenimą.
