J. V. Gete
Johanas Volfgangas Gėtė
Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) gimė laisvajame imperijos mieste Frankfurte prie Maino. Šeima priklausė miesto kilmingųjų luomui. Motina, Katarina Elizabeta Tekstor (C.E.Textor), 17 metų ištekėjo už dvidešimt vieneriais metais vyresnio Johano Kasparo Gėtės, imperatoriaus patarėjo. Vėliau aprašydamas savo gyvenimą autobiografinėje knygoje „Poezija ir tiesa“ (Dichtung und Wahrheit), Gėtė tvirtina, kad turi tėvų kontrastingų prigimčių pradų – tėvas buvo rimtas, principingas, pedantiškas, nelabai sugyvenamo būdo žmogus, įdiegęs sūnui norą studijuoti, nuolatinį pažinimo troškimą. Motina – tikra jo ppriešingybė, gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas, švelnino tėvo griežtumą ir sugebėjo pažadinti sūnaus poetinę fantazija. Dar gimnazijoje Gėtė mokėjo anglų, prancūzų, italų, lotynų bei graikų kalbas, labai daug skaitė, turtingoje tėvo bibliotekoje rasdamas tiek senųjų, tiek naujųjų laikų garsius kūrinius.
1765-1768 metai – teisės studijų Leipcige laikotarpis. Teise jaunasis Gėtė visai nesidomėjo, studijavo tėvo verčiamas, todėl daugiau dėmesio skyrė su studijomis nesusijusiems dalykams – klausė poetikos bei literatūros kursų, lankė Dailės akademiją, nes piešti buvo pamėgęs dar Frankfurte. Leipcige išgyveno pirmąją meilę, kurios įįkvėptas sukuria pirmuosius eilėraščius, sudariusius nedidele knygelę „Anetė“ (Anette). Šiems dar neoriginaliems, rokoko stiliaus eilėraščiams poetą įkvėpė užeigos šeimininko duktė K.Šionkopf (K.Schönkopf). Audringas studentiškas gyvenimas eikvojo Gėtės sveikatą, nutraukęs studijas jis priverstas grįžti į tėvų namus, kur praleidžia pusantrų metų, bbūtinų sveikatai pataisyti. 1770 m. išvyksta į Strasburgą tęsti teisės studijų.
Strasburgo periodas (1770-1771 metai) susijęs su Gėtės kūrėjo brendimu. Naujoje aplinkoje Gėtė pamiršta religines bei mistines ligonio nuotaikas ir visas atsiduoda gyvenimui, kūrybai, meilei. Pažintis ir draugystė su tuo metu Strasburge gyvenusiu J.G.Herderiu veda jaunąjį kūrėją „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjų link. Jis pervertina savo požiūrį į literatūrą, naujai atrasdamas Bibliją, Homerą, Šekspyrą. Gotikinė Strasburgo katedra priverčia Gėtę pakeisti neigiamą požiūrį į gotiką ir įkvepia straipsniui „Apie vokiečių architektūrą“ (Von deutscher Baukunst). Strasburge prabunda neišblėsęs iki senatvės polinkis tyrinėti gamtą, formuojasi panteistinė pasaulėžiūra, atsiranda pirmieji „Fausto“ eskizai. Šio periodo lyrika – ryškus puslapis Gėtės kūrybinėje biografijoje. Tuo metu sukurtas ciklas „Zezenheimo dainos“ (Sesenheimer Lieder) yra skirtas Zezenheimo (vietovė netoli Strasburgo) ppastoriaus dukrai Friderikai Brion. Vienas pirmųjų ciklo eilėraščių „Susitikimas ir išsiskyrimas“ (Willkommen und Abschied) pateikia pirmą konkretų mylimosios paveikslą Gėtės lyrikoje, meilė čia dvasingesnė nei ankstyvuosiuose anakreontinio pobūdžio eilėraščiuose. Pirmajame ,,Susitikimo ir išsiskyrimo“ variante aiškiai matėsi audringojo genijaus pasaulėjauta, buvo pabrėžiamas lyrinio herojaus ,,aš“. Antrajame variante individualizmas sušvelnintas, kaltė dėl išsiskyrimo tenka jau ne mylimajai, o lyriniam herojui. Eilėraščio pabaigoje – optimistinis laimės mylėti ir būti mylimam išaukštinimas. Ši optimistinė pasaulėjauta liks būdinga Gėtei ir vėliau.
Kaip entuziastingas himnas pavasario gamtai, jjaunystei, meilei skamba „Gegužės daina“ (Das Mailied). Eilėraštyje ryškėja naujas gamtos suvokimas, lyrinis herojus jaučiasi esąs begalinės visatos dalis, reiškia susiliejimo su gamta džiaugsmą, meilę laiko ne tik laime, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Didžiulės įtaigos poetas pasiekia paprastomis leksinėmis priemonėmis, originalia ritmika. Tai vienas šviesiausių, pavasario gaivumu alsuojančių Gėtės eilėraščių.
Eilėraštis „Erškėtrožė“ (Heidenröslein) – pirmasis Gėtės bandymas imituoti liaudies dainą. Folkloro, kaip kūrybos šaltinio, pasirinkimas rodo Gėtės ryšį su „Audros ir veržimosi“ sąjūdžiu, be to, eilėraštis yra J.G.Herderio liaudies dainų rinkinyje išspausdintos ,,Erškėtrožės“ perdirbimas. Gėtė suteikia liaudies dainai didesnį melodingumą, siūlo naują interpretaciją, dėmesio centre vaizduodamas ne berniuką, o roželę. Alegorine forma kalbama apie poeto kaltę ir Friderikės tragediją, pirmą kartą Gėtės kūryboje nuskamba neištikimybės tema, ateityje tapsianti nuolat pasikartojančiu jo kūrinių motyvu.
Greta gamtos ir meilės lyrikos Strasburgo periodu kuriama ir filosofinė lyrika, kurios pavyzdžiai yra „Mahometo giesmė“ (Mahomets Gesang) ir „Prometėjas“ (Prometheus). Pirmajame – paralelė tarp galingos upės ir audringojo genijaus. Kaip ir audrininkai, poetas aukština genialų individą, tačiau išvengia jų kraštutinio individualizmo. Eilėraštyje vaizdžiai parodoma, kad genijaus galingos asmenybės stiprybė atsiranda dėl giminingų individų paramos – tik susijungus „broliškiems šaltiniams“, mažas kalnų upelis tampa galinga upe. Naujai įprasminamas veržlaus audringojo genijaus likimas – jo triumfo kelias veda amžinojo, beribio ookeano glėbin. Šiuo įvaizdžiu autorius pasinaudoja siekdamas parodyti nuolatinį amžiną judėjimą gamtoje ir visatoje.
Odė Prometėjui, vienam populiariausių „Audros ir veržimosi“ epochos herojų, yra pirmasis poetinis vokiečių panteizmo dokumentas. Netikslinga būtų visai sutapatinti sukilusio prieš dievus Prometėjo ir autoriaus poziciją. Ne Dzeuso nuvainikavimas ir dievų galios reliatyvumo išryškinimas, o aktyvaus kūrybingo žmogaus išaukštinimas yra šio eilėraščio teigiamas bruožas. Žmogus pats turi kurti savąjį likimą, susidedantį ne tik iš džiaugsmų, malonumų, bet ir iš ašarų bei vargų. Gėtė apdainuoja valingą, kūrybingą žmogų, nepuolantį neviltin, kai ne visos svajonės išsipildo. Šiame himne kūrybingai žmogaus prigimčiai galima nujausti būsimąjį „Faustą“, nes ir čia dieviškasis kūrybingumas suteikiamas žmogui. Strasburgo periodo Gėtės lyrika yra „Audros ir veržimosi“ lyrikos viršūnė.
1771 m. baigęs teisės studijas ir advokatavęs gimtajame Frankfurte, 1772 m. vasarą Gėtė vyksta į Veclarą įgyti teisininko patirties. Čia jį apima meilė draugo Kestnerio sužadėtinei Šarlotai Buf (Charlotte Buff), ir kelerius metus jis blaškosi tarp Frankfurto, Darmštato, kartais aplankydamas Veclarą, kol pagaliau susižada su Frankfurto bankininko dukra Elizabeta Šioneman (Elisabeth Schönemann). Veclaro išgyvenimas įkvėpė Gėtę sukurti pirmąjį romaną, o naująją meilę lydėjo ciklas eilėraščių, kuriuose sužadėtinę Gėtė vadina Lili vardu. Vienas jų – „Nauja meilė, naujas gyvenimas“ (Neue Liebe, neues Leben) išreiškia ne tik džiaugsmą atėjus naujai mmeilei, bet ir aktyvų lyrinio herojaus siekimą išsivaduoti nuo tos meilės. Gėtė, kuris net senatvėje su ypatingu švelnumu prisimindavo buvusią sužadėtinę, atkakliai priešinosi meilės valdžiai, sužadėtuvės iširo Gėtei išvykus į Šveicariją. Jam grįžus į Frankfurtą, atėjo ką tik pradėjusio valdyti 18-mečio Saksonijos-Veimaro hercogo kvietimas, ir 1775 m. Gėtė atvyko į Veimarą. Čia rašytojas nustoja kurti audringuosius kūrinius ir lieka iki gyvenimo pabaigos.
„Jaunojo Verterio kančios“ (Die Leiden des jungen Werther, 1774) – tikrais gyvenimo faktais paremtas ir laiškų forma parašytas romanas. Nelaimingos Verterio meilės Lotai istorija yra pagrindinė siužetinė linija, tačiau neteisinga būtų tvirtinti, kad skaudus patyrimas yra vienintelė Verterio tragedijos priežastis. Gėtė, lyrikoje sugebėjęs suteikti intymiems išgyvenimams apibendrinantį skambesį, šiame kamerinio pobūdžio pasakojime taip pat paliečia aktualias epochos problemas, pvz., prieštaravimą tarp biurgerio ir aristokrato, buvusį, jo įsitikinimu, nacionaline XVIII a. Vokietijos problema. Verteris, meninės prigimties herojus, yra trečiojo luomo, t.y. biurgerių atstovas, o visomis privilegijomis visuomenėje naudojasi aristokratai. Todėl pasyvus ir intravertiškas Verteris negali rasti vietos visuomenėje, neturi sąlygų plėtoti meninius sugebėjimus. Ši jausminga, subtili ir pažeidžiama asmenybė nėra panaši į audringąjį genijų, veikalas mažai primena chaotišką audrininkų romaną. Labiau jaučiama sentimentalizmo, Ruso ir Ričardsono įtaka, jų pamėgta laiškų forma suteikia pasakojimui, virstančiam lyriniu monologu, subjektyvumo. Herojus linkęs mąstyti,
jis gilinasi į save, aprašydamas kiekvieną sielos virpesį, vienintelis jo aktyvumo prasiveržimas – tai savižudybė pabaigoje. Dėl to nesutaria kritikai – vieni herojaus savižudybę įsivaizduoja kaip maištą, kiti – kaip jo silpnumo pasireiškimą. Susilaikant nuo kategoriškų tvirtinimų, būtina pastebėti, kad šį Verterio poelgį lemia jo charakteris, todėl autorius jį pateisina. Tai, kad pats Gėtė pasielgė kitaip – parašė romaną, rodo, kad negalima padėti lygybės ženklo tarp autoriaus ir personažo.
Daug labiau negu romanas „Audros ir veržimosi“ dvasią atitinka ankstyvojo periodo dramos. BBaigęs „Verterį“, tais pačiais metais Gėtė parašo dramą „Klavigas“ (Clavigo), o 1775 m. – „Stela“ (Stella). Pagrindiniai dramų herojai – Klavigas ir Fernandas – audringojo genijaus tipo individualistai, apdovanoti jausminga prigimtimi, gabumais, bet neturintys tvirtų moralės principų. Dramų konfliktai vyksta jausmų sferoje ir rodo tuometinę Gėtės situaciją. Skamba neištikimybės tema. Abi dramos autoriaus buvo suvokiamos kaip atokvėpis po anksčiau parašytos audrininkų dramos „Gecas fon Berlichingenas“ (Götz von Berlichingen, 1773). Audrininkai istorijoje ieškojo dabarties paralelių, juos traukė neramūs istorijos periodai. Tai ppatvirtina Gėtės pasirinkimas – ,,Gece“ jis aprašo XVI a. vokiečių istorijos įvykius. Prisimindamas tais laikais atsirandančios biurgerijos nepasitenkinimą feodaliniu absoliutizmu, jis išvedė paralelę su savosios epochos ideologine situacija. Istorinis Gotfrydas fon Berlichingenas (1480-1562) priklausė nusigyvenusių riterių luomui, tokie buvo ir UUlrichas fon Hutenas bei Francas fon Zikingenas. Jie kovojo už Vokietijos nepriklausomybę prieš kunigaikščius ir Romos katalikų dvasininkus. Kova buvo pasmerkta nesėkmei, nes jų neparėmė miestai ir valstietija. Gėtės dramoje parodoma, kaip Gecas fon Berlichingenas, patekęs į didžiausio priešo Bambergo vyskupo pinkles, išvengia egzekucijos, nes sukilę valstiečiai išrenka jį vadu. Tačiau toks riterių ir valstiečių suartėjimas neilgas, nes jų interesai skirtingi. Keliams išsiskyrus, valstiečiai pralaimi kovą, o Gecas daugiau nebegali slėptis nuo persekiojimų. Drama baigiasi audringojo herojaus pralaimėjimu, nes individualus maištas (dramos herojus yra visiškai atskirtas nuo visuomenės) net ir dėl kilnių tikslų negali vesti prie pergalės.
„Audros ir veržimosi“ dramaturgams didžiausias autoritetas buvo Šekspyras. Siekdamas nacionalinės istorijos epizodui suteikti tam tikrą meninę formą, paveiktas Šekspyro istorinių kronikų, Gėtė piešia plačią eepochos panoramą, vaizduoja įvairių visuomenės sluoksnių atstovus, nuolat keičia veiksmo vietą, nepaisydamas trijų vienumų reikalavimo.
Pirmoji istorinė vokiečių drama – drąsus Gėtės audrininko iššūkis, pelnęs didelį atgarsį, nors vertinimai buvo labai skirtingi – nuo entuziastingo pritarimo iki visiško nesupratimo ir pasipiktinimo.
Pereinamuoju laikotarpiu tarp ,,Audros ir veržimosi“ ir klasikos buvo parašyta istorinė drama „Egmontas“ (Egmont), pradėta paskutinėmis buvimo Frankfurte savaitėmis 1775 m., baigta Romoje 1885 m. Kaip ir „Gecas fon Berlichingenas“, drama parašyta proza ir vaizduojamas audringas istorinis laikotarpis – Nyderlandų kova pprieš ispanų tironiją XVI a. Čia taip pat sekama šekspyriškąja tradicija kuriant platų istorinį foną, vaizduojant sudėtingus ir prieštaringus personažų likimus. Tačiau ,,Egmonte“ jau nebėra audringo maištininko, nors pagal pradinį sumanymą juo turėjo tapti grafas Egmontas. Paskutiniame dramos variante jis parodytas Nyderlandų išsivaduojamojo judėjimo priešakyje. Meninė tiesa ne visur atitinka istorinę. Istorinis grafas Egmontas ėjo į ešafotą būdamas nebejauno amžiaus, jis buvo vedęs Bavarijos princesę ir turėjo vienuolika vaikų. Gėtė vaizduoja Egmontą kupiną jaunatviško žavesio ir laisvą nuo šeimos rūpesčių. Istorinis Egmontas, kaip ir kiti Nyderlandų didikai, buvo atsidūręs sudėtingoje padėtyje – feodalas savo šalyje ir vasalas Ispanijos dvare. Kaip ispanų vasalas, Egmontas turėjo bendrų interesų su Nyderlandų buržuazija ir mielai būtų atsikratęs ispanų viešpatijos, bet jis visai netroško tapti Nyderlandų respublikos piliečiu ir prarasti visas aristokrato privilegijas. Dėl to Egmontas nuolat dvejojo, keitė poziciją ir negalėjo stovėti sukilusios tautos priešakyje, nors dalyvavo išsivadavimo kovoje. Tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis, juo labiau kad Egmontas liko katalikas, į protestantų tikėjimą neperėjo ir pagaliau pradėjo ieškoti būdų susitaikyti su Ispanijos didikais. Tačiau Ispanijos dvaras nubaudė Egmontą mirties bausme už dalyvavimą sukilime.
Nors ir idealizuotas, Egmontas, anot Šilerio, nėra tragiškas herojus. Recenzuodamas Gėtės „Egmontą“, Šileris taikliai apibūdina pagrindinį herojų kaip atvirą, draugišką, drąsų, truputį llengvabūdį, nes, siekdamas didžio tikslo, jis nepamiršta gyvenimo malonumų. Rašytojas tvirtina, kad tokį herojų galime pamilti, bet jis negali kelti nuostabos. Egmonto mirtis atrodo kaip didelio nerūpestingumo ir begalinio pasitikėjimo padarinys. Jis nesugeba numalšinti sukilimo, įvertinti atvykstančio hercogo Albos kaip pavojingo priešo, nepaklauso Oranijos princo įspėjimų, lieka Briuselyje ir patenka į Albos spąstus. Vis dėlto dramos pabaigoje trumpam atgyja ,,Audros ir veržimosi“ idėjos. Norėdamas suteikti Egmontui tragiško herojaus aureolę, Gėtė sugalvoja viziją – Egmontui pasirodo jau mirusi jo mylimoji Klerchen, nekilminga miestietė, kurią į žygdarbį pakvietė ne politinis sąmoningumas, o meilė Egmontui. Dabar ji – laisvės simbolis, ji įkvepia herojų pasakyti monologą, parodantį jo sielos lūžį. Jo laukianti mirtis, ką tik atrodžiusi apmaudžiu nesusipratimu ir beprasmybe, dabar įprasminama, herojus jaučiasi turįs teisę pasakyti, kad ir jis, kaip ir herojiška mylimoji, kovojo ir miršta už laisvę. Herojiškasis dramos pradas ypač išryškintas Liudviko van Bethoveno uvertiūroje „Egmontas“.
Baigdamas Egmontą, nuo audrininkų idėjų Gėtė jau buvo nutolęs.
Veimaro periodas. 1775 m. lapkričio mėnesį atvykęs į Veimarą, Gėtė tampa ką tik užėmusio sostą hercogo Karlo Augusto artimiausiu patarėju ir draugu. 1776 m. vasarą jis jau slaptasis patarėjas ir valstybinės tarybos narys, 1782 m. hercogas išrūpina iš biurgerių kilusiam poetui aristokrato titulą.
Gėtės asmenybės universalumas, labai geras išsilavinimas llėmė, kad pirmuoju gyvenimo Veimare dešimtmečiu daug jėgų teko skirti valstybinei veiklai. Iš pradžių jos ėmėsi su entuziazmu, tikėdamasis radikaliai pakeisti visuomeninę situaciją nors Saksonijos-Veimaro hercogystėje. Kalnakasyba, miškininkystė, kelių tiesimas, mokyklos reforma – tai dar ne visos sritys, į kurias buvo nukreipta aktyvi, siekianti radikalių pertvarkymų Gėtės veikla. Ilgainiui optimizmas pasikeitė nusivylimu, pasirodė esąs tik švietėjiška iliuzija, panašia į tikėjimą pozityviu apsišvietusiu monarcho vaidmeniu. Toldamas nuo visuomenę pertvarkančios veiklos, Gėtė vis labiau gilinasi į gamtos mokslus, jį traukia mineralogija ir botanika, biologija ir anatomija, fizika ir geologija. Moksliniai tyrinėjimai suteikė tvirtą empirinį pagrindą kūrėjo filosofinių bei estetinių pažiūrų raidai. Bet kūrėjas negali nekurti, o Gėtė pirmuoju Veimaro dešimtmečiu, išskyrus lyriką, nieko nesukūrė, iškilmingais mažatiražiais leidiniais pasirodydavo tik jo proginiai, rūmų iškilmėms skirti veikalėliai. Brendo dvasinė krizė.
Ankstyvuoju Veimaro periodu (1776-1786) atsiranda trumpi eilėraščiai, pvz., ,,Dvasios bailumas“ (Feiger Gedanken bängliches Schwanken), kuriuose asmeniniai jausmai pateikiami labai abstrakčiai. Subjektyvius išgyvenimus Gėtė perkelia į visuotinių apibendrinimų lygį, todėl eilėraščiai yra ir labai asmeniniai, ir filosofiškai apibendrinantys, apmąstymai padiktuoti naujos gyvenimiškos situacijos. Pirmųjų Veimaro metų dvasinę būseną geriausiai perteikia eilėraštis „Kelionė po Harcą žiemą“ (Harzreise im Winter), kurio tikroji tema – dėkingumas. 28-erių metų autorius labai dėkingas likimui, jis jaučiasi esąs dievų numylėtinis. Priešingai „Prometėjo“
minčiai, jog žmogus yra savo likimo kūrėjas, čia manoma, kad laimė yra veikiau malonė, ji mažai priklauso nuo mūsų nuopelnų.
Ankstyvuoju Veimaro periodu keičiasi Gėtės gamtos suvokimas, tai ypač akivaizdu to laikotarpio baladėse, pvz., „Žvejys“ (Der Fischer) arba „Girių karalius“ (Der Erlkönig). Išskyrus 1797 m., kai įkvėptas Šilerio Gėtė aktyviai rašė balades, jo kūryboje šis žanras – atsitiktinis reiškinys. Abiejose baladėse Gėtė, „Audros ir veržimosi“ apogėjuje apdainavęs palaimingą žmogaus susiliejimą su gamta, dabar tvirtina, kad suartėjimas, ypač susiliejimas su gamta, žžmogui gali būti pavojingas ir net pražūtingas. Ta mintis tęsiama eilėraštyje „Dieviškumas“ (Das Göttliche) – čia antitezė tarp gamtos ir žmogaus. Gamta yra bejausmė ir abejinga žmogui, žmogus kaip visos gamtos dalis paklūsta amžiniesiems jos dėsniams. Tačiau kaip protinga ir kūrybinga būtybė žmogus gali įamžinti akimirką, ir tuo jis skiriasi nuo visų kitų bedvasių gamtos tvarinių.
Pirmuoju Veimaro dešimtmečiu Gėtės jausmus ir mintis buvo užvaldžiusi aukštuomenės dama Šarlota fon Štain (Charlotte von Stein), todėl to laikotarpio meilės lyrika daugiausia skirta jai. PPrieštaringos meilės ištekėjusiai moteriai atspindys yra eilėraštis „Nerimstanti meilė“ (Rastlose Liebe). Tai paradoksais besiremiantis kūrinys, kuriame nuo skundo dėl neišvengiamų meilės kančių pereinama prie apibendrinimo bei meilės esmės atskleidimo: net prieštaringa ir nerami meilė vis dėlto yra gyvenimo apvainikavimas. 1778 mm. parašytas pirmasis eilėraščio „Mėnuliui“ (An den Mond) variantas parodo ankstyvojo Veimaro periodo rašytojo pasaulėjautą. Dešimtmečiu vėliau, tikriausiai Italijoje, sukurtas antrasis, ilgesnis variantas yra iš esmės visai naujas kūrinys. Pirmasis variantas parašytas Gėtės ir Šarlotos fon Štain abipusės meilės pradžioje, jame tvirtinama, kad laiminga meilė išsprendžia sunkiausias gyvenimo problemas, apdainuojama vienatvė dviese ir atsiskyrimas nuo pasaulio kaip didžiausia palaima. Praėjus dešimtmečiui, situacija visiškai pasikeitė. Gėtei išvykus į Italiją, ryšiai su Šarlota fon Štain, susilpnėję dar jam esant Veimare, galutinai nutrūko. Antrajame variante apdainuojama vienatvė yra jau tikra vienatvė, jame girdėti skundas dėl praėjusios meilės, kuri, anksčiau tarsi himne išaukštinta, dabar tampa melancholiškos elegijos tema.
Baigiantis pirmajam, laimingajam Veimaro periodui, parašomas eilėraštis „Naktinė keleivio daina“ (Wandrers Nachtlied, 1780). Tai 32-jų metų poeto ddvasinės būsenos išraiška, jame išsakomas natūralus žmogaus troškimas išsivaduoti nuo nuolatinio nerimo, užsimiršti, pailsėti. Bet poilsio sąvoka daugiaprasmė, nujaučiamas nakties ir mirties sutapatinimas.
Gėtė Italijoje. Troškimas užsimiršti, ištrūkti iš slogia tapusios dvaro aplinkos verčia Gėtę iš Karlsbado, kur praleido vasaros pabaigą, 1786 m. vykti į Italiją. Išvykimas, neįspėjus hercogo ir neatsisveikinus su ponia fon Štain, buvo panašus į pabėgimą, ir iš tikrųjų Gėtė neskubėjo grįžti į Veimarą. Pakeliavęs po Italiją, Gėtė apsigyvena Romoje, studijuoja antikinį ir Renesanso meną, piešia, grįžta prie nneįgyvendintų kūrybinių sumanymų, baigia „Egmontą“, rašo „Ifigeniją Tauridėje“, „Torkvatą Tasą“, pradeda elegijų ciklą. Tų metų laiškai ir dienoraščiai tapo vėliau parašytos knygos „Kelionė po Italiją“ (Italienische Reise, 1816-1817) pagrindu.
Gyvenimas Veimare. Italijos gamta, jos menas, bendravimas su Romoje gyvenusiais menininkais suteikė Gėtei trokštamą kūrybinį atsinaujinimą, suformavo naujas estetines pažiūras. Kai 1788 m. birželį Gėtė sugrįžo į Veimarą, hercogas atleido jį nuo visų administracinių pareigų, paliko tik ministro titulą ir pavedė rūpintis Veimaro teatru.
Pasikeitė ir asmeninis Gėtės gyvenimas. Vos mėnesiui praėjus po grįžimo, Veimaro parke į Gėtę, kaip į ministrą, su prašymu dėl brolio kreipėsi 23-jų metų Kristijana Vulpius (Christiane Vulpius). Ši paprasta, mažai išsilavinusi mergaitė, daranti dirbtines gėles, tapo Gėtės gyvenimo draugė, jo sūnaus Augusto motina, o po šešiolikos metų – Gėtės žmona. Poeto pasirinkimas šokiravo Veimaro aukštuomenę, bet Gėtė dėl šio žingsnio niekados nesigailėjo, 1816 m. mirus Kristijanai, skyrė jai tikro liūdesio kupinus posmus.
Dar neišblėsę Italijos įspūdžiai ir laiminga meilė Kristijanai susilydė į visumą cikle „Romos elegijos“ (Römische Elegien, 1788-1790), kurių dalis buvo sukurta dar Romoje. Dvidešimties elegijų ciklas yra naujas žanras Gėtės kūryboje. Ciklas nebaigtas, jį vienija pagrindinė visų elegijų tema – menininko gyvenimas. Hegzametro forma ir mitologiniai motyvai rodo posūkį klasikos link.
Paskutinysis XVIII a. dešimtmetis yra intensyvios kūrybinės bbei mokslinės veiklos metas. Užsitikrinęs pakankamai nepriklausomą vietą Veimaro visuomenėje, Gėtė sukuria romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ (Wilhelm Meisters Lehrjahre, 1796), poemą „Hermanas ir Dorotėja“ (Hermann und Dorothea, 1798). Ilgametės botanikos studijos subrandino praaugalo teoriją, mintys apie tai apibendrinamos „Augalų metamorfozėje“ (Metamorphose der Pflanzen, 1790). Paskutiniajame dešimtmetyje visiškai susiformuoja „Fausto“ koncepcija, Šileriui paskatinus, baigiama pirmoji veikalo dalis. 1794 m., atsiliepdamas į Šilerio pasiūlymą, Gėtė sutinka bendradarbiauti žurnale „Valandos“ (Horen), tie metai yra ir gražios dviejų didžių poetų draugystės pradžia. Šaltai, net priešiškai vertinęs 1789 m. prancūzų buržuazinę revoliuciją, Gėtė išvengė daugelio amžių sandūroje gyvenusių kūrėjų, ypač romantikų, patirtos metamorfozės: pradinio entuziazmo ir po to ėjusio skaudaus nusivylimo revoliucijos rezultatais. Nestokodamas įžvalgumo ir drąsos, Gėtė nebijodavo užimti poziciją, prieštaraujančią visuomenės nuomonei. Taip buvo išsivaduojamojo karo prieš Napoleoną laikotarpiu. Kai šalyje buvo vedama šovinistinė antiprancūziška propaganda, Gėtė pareiškė, jog negalįs pasmerkti tautos, kuriai už daug ką yra dėkingas. Neslėpė Gėtė ir savo netradicinio požiūrio į jam patikusį Napoleoną. 1809 m. Erfurte įvyko Gėtės ir Napoleono susitikimas, kurio metu du garsūs Europos žmonės išreiškė vienas kitam pagarbą. Gėtė priėmė iš Napoleono Garbės Legiono ordiną ir laiko jį pačiu aukščiausiu apdovanojimu. Kai Napoleono imperija žlugo, sutriuškinta rusų ir vokiečių armijų, Gėtė neprisidėjo prie visą VVokietiją apėmusio entuziazmo, nes įžvalgiai numatė, jog po pergalės Vokietijoje atgims ir sustiprės senosios feodalizmo jėgos.
Pirmasis XIX a. dešimtmetis Gėtei nebuvo itin kūrybingas, per tą laiką jis baigia tik vieną stambų kūrinį – romaną ,,Atrankinė giminystė“ (Die Wahlverwandschaften, 1809). 1805 m. pasirodė Gėtės programinis straipsnis „Vinkelmanas“ (Winckelmann), kuriame jis aiškina savo poziciją romantizmo literatūros bei ideologijos atžvilgiu. Nors Jenos mokyklos lyderiai – broliai Šlėgeliai (Fr.Schlegel, A.W.Schlegel), L.Tykas (L.Tieck), Novalis (Novalis) ne tik gerbė Gėtę, bet ir buvo gana dažni svečiai jo namuose, pozicijų skirtingumas išliko, romantizmas Gėtei buvo ir liko tolimas bei svetimas (išimtis – teigiamas požiūris į Baironą). Po 1807 m. Gėtė ima rašyti prozos veikalus. Rašytojas ryžtasi kurti didžiulį autobiografinį veikalą, grąžinantį kūrėją į jau istorija virtusią jaunystę. Tai „Poezija ir tikrovė. Iš mano gyvenimo“ (Dichtung und Wahrheit. Aus meinem Leben, 1811-1814). Tuo pat metu įvyksta asmeninio ir kūrybinio gyvenimo stebuklas – pabunda trečioji jaunystė ir išsilieja poetiniais „Vakarų-rytų divano“ (West-östlicher Divan), parašyto 1814-1815, pasirodžiusio 1819 m., posmais. Per paskutinį gyvenimo dešimtmetį Gėtė parašė romaną „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“ (Wilhelm Meisters Wanderjahre, 1829), 1831 m. baigė antrąją „Fausto“ dalį.
Johanas Volfgangas Gėtė mirė 1832 m. kovo 23 dieną, eidamas 83-iuosius metus.
Veimaro klasikos periodas. Anksčiausiai ir gryniausiu pavidalu klasikinis žmogaus
idealas buvo įkūnytas dramoje „Ifigenija Tauridėje“ (Iphigenie auf Tauris). Seną graikų legendą apie Ifigeniją ir Orestą Gėtė perteikė naujai. Jo drama yra tarsi baigiamasis šimtmečius trukusios tragedijos veiksmas. Apie tragiškus įvykius sužinome iš Ifigenijos pasakojimo: Tantalo giminė, kuriai ji priklauso, nuo amžių slegiama prakeikimo, tos giminės istorijoje vienas nusikaltimas lemia kitą, ir antihumaniškų poelgių grandinė nenutrūksta. Ifigenijos motina Klitemnestra nužudo karalių Agamemnoną, keršydamas už tėvą Orestas nužudo motiną, o pati Ifigenija turi būti paaukota dievams, bet, stebuklingai deivės Dianos išgelbėta, aatsiduria tolimojoje Tauridėje. Gėtė rodo, kaip dramos herojai ugdo žmogiškumą. Įvykdęs pareigą ir atkeršijęs už tėvą, Orestas suabejoja savo poelgio teisingumu, jis ima suvokti, kad kerštas prieštarauja humaniškumui. Iš Ifigenijos pasakojimo matyti, kad karalius Agamemnonas stengėsi būti geras valdovas, bet tas naujai įgytas, tradicijų neturintis bruožas dar netvarus. Pauzė, įsivyravusi nusikaltimų istorijoje, baigiasi, kai Agamemnonas pasiryžta aukoti dievams dukrą Ifigeniją. Antikoje tiek Agamemnono pasiryžimas, tiek Ifigenijos pasiaukojimas buvo vertinami kaip didvyriškumas, Gėtė visa tai laiko barbariškumu. Atsisakęs žmogiškumo, Agamemnonas pats ttampa nehumaniško poelgio auka, ir vėl nusikaltimas veja nusikaltimą. Galų gale Oresto sieloje įvyksta lūžis, jis atgailauja, ir prakeikimas, daugeli amžių slėgęs giminę, nebetenka galios.
Dar vienas herojus, kuriam tenka ugdyti žmogiškus bruožus – barbariškos Tauridės valdovas Toantas. Paklausęs Ifigenijos, jis aatsisakė žiauraus žmonių aukojimo dievams ritualo, bet kai Ifigenija atstūmė jo meilę – ji tarnauja deivei Dianai ir savo įžadų negali sulaužyti – valdovas vėl įsako atgaivinti paprotį. Pirmasis svetimšalis, pasiekęs Tauridę, Ifigenijos rankomis turės būti paaukotas dievams. Ifigenijai, kuri yra išimtis šeimoje ir iš prigimties švelni, toks poelgis atrodo nežmoniškas. Konfliktas paaštrėja, kai pirmuoju svetimšaliu pasirodo esąs jos brolis Orestas. Paaukoti brolį reikštų atnaujinti nusikaltimų grandinę. Pabėgti su juo taip pat negalima, nes taip būtų parodytas nedėkingumas valdovui, kuris priglaudė Ifigeniją. Bet kuria kaina siekdama išsaugoti savąjį humaniškumą, Ifigenija mėgina sužadinti kito žmogaus tokius pat jausmus. Ji atvirai pasako karaliui ketinanti pabėgti su Orestu ir baigia žodžiais: „Pražudyk mus, jei gali“. Įvyksta stebuklas, kurio galimybe Ifigenija abejojo: karalius Toantas ppasielgia kaip humaniškas valdovas, atleidžia Ifigenijai ir Orestui, žodžiais „Likit sveiki!“ atsisveikina su išvykstančiaisiais. Žmogiškumas triumfuoja humanistinėje dramoje (Humanitätsdrama). Tinka jai ir kitas apibūdinimas – dvasinio gyvenimo drama (ein Seelendrama), nes, kaip pastebėjo pats autorius, viskas, ką įprasta vadinti veiksmu, joje vyksta už scenos. Tikruoju veiksmu tampa vidinis, sielos gyvenimas.
Formos grynumas bei klasikinis stiliaus pakilumas būdingi ir kitai Veimaro klasikos periodo dramai – „Torkvatui Tasui“ (Torquato Tosso, 1789). Gali atrodyti, ir pats Gėtė panašiai siūlo suvokti jo dramą, kad, pasinaudojęs ppoeto Taso biografija, autorius pasakoja apie gyvenimą Veimaro dvare, apie meilės Šarlotai fon Štain krizę. Veikalo pabaigoje Tasas priverstas atsisakyti princesės Leonoros, o drama baigiama rašyti kaip tik tada, kai nutrūksta ryšys tarp Gėtės ir ponios fon Štain. Poeto ir valdovo, poeto ir dvaro santykis, poeto meilė dvaro damai – visa tai, be abejo, rasime Gėtės dramoje, bet jos prasmė gilesnė. Tasas – tai ne Gėtė, Feraros hercogas Alfonsas – tai ne Veimaro hercogas Karlas Augustas, o Leonora d’Este – ne Šarlota fon Štain. Monografijos apie Gėtę autorius R.Fridentalis apie šiuos personažus sako, kad jie sukurti iš ilgesio. Tą patį galėtume pasakyti apie Feraros dvarą – jis taip pat sukurtas iš ilgesio, nes aišku, kad tai ne valdovo despoto rezidencija, o apsišvietusios, rafinuotos, vertinančios ir suprantančios meną visuomenės modelis. Iš subtilios, intelektualios princesės Leonoros ir jos draugės grafienės Leonoros Sanvitale pokalbio sužinome, kad Feraros dvaras – tai mokslo, meno ir kultūros centras. Dvare gyvena poetas Tasas, tačiau jis šalinasi draugijos, yra užsisklendęs paslaptingame poetinių vizijų pasaulyje, į kurį kitiems įeiti draudžiama. Hercogo Alfonso nuomone, poetas yra liguistai įtarus, pernelyg jautrus, pažeidžiamas. Jis vengia žmonių, ieško vienatvės, nors greta žmonės, vertinantys ir pasirengę jį suprasti. Kai pagaliau scenoje pasirodo Tasas, turintis bbaigtą kūrinį, ir su dėkingumo žodžiais įteikia jį hercogui, ima ryškėti poeto ir valdovo santykio prieštaringumas. Hercogas laukia kūrinio ne kaip atpildo už geradarybes, o Tasas neveidmainiauja jam dėkodamas. Poetas nesijaučia laisvas, nors išoriškai ir nėra varžomas. Konfliktas užsimezga jau pirmojo veiksmo pabaigoje. Kai Tasas išgyvena didžiausio triumfo akimirką – princesė apvainikuoja jį laurų vainiku, scenoje pasirodo jo antipodas diplomatas Antonijus Montekatinas. Sėkmingai atlikęs diplomatinę misiją, Antonijus nepretenduoja į laurų vainiką, bet jo akivaizdoje Tasas pasijunta visai sužlugdytas, jo triumfą aptemdo vien Antonijaus pasirodymas.
Skirtumą tarp jų princesė Leonora apibūdina kaip skirtumą tarp poeto ir herojaus, jai atrodo, kad tai suderinamos priešybės. Deja, dramoje jie tampa priešais, konflikto tarp jų neišvengiamybę taikliai nusako Leonora Sanvitale: priešai jie yra todėl, kad gamta nepanorėjo iš jų sukurti vieno žmogaus. Visiška Taso priešingybė Antonijus turi visa, ko trūksta poetui – išmintį, atsargumą, savitvardą, kantrybę, nuosaikumą ir tai, kas galbūt yra svarbiausia – pasitikėjimą savimi. Tiesa, Antonijus neturi poetinės dovanos, jis nėra idealas. Nepaisydamas to, jis jaučiasi esąs pranašesnis už poetą. Taso ir Antonijaus konfliktas yra dramos esmė. Norint teisingai ją suvokti, būtina atsižvelgti į visą veikalo koncepciją.
Svarbu pastebėti, kad dramoje savo pažiūras Gėtė leidžia reikšti visiems personažams, išskyrus poetą. Atsisakymas patikėti savo mintis poetui rrodo, kad Gėtė jo pozicijai nepritaria ir nuolat leidžia kitiems veikėjams ta poziciją taisyti. Jausdamasis sužlugdytas ir paniekintas, Tasas svajoja apie praėjusi aukso amžių ir tada galiojusį devizą Leidžiama, kas patinka (Erlaubt ist, was gefällt). Tai audrininkų nuotaikų atbalsiai, nuo kurių Veimaro periodu Gėtė jau negrįžtamai nutolęs. Dabar princesės lūpomis jis aiškina, kad leista yra tai, kas dera (Erlaubt ist, was sich ziemt). Visi dramos personažai mėgina įtikinti Tasą, kad aukso amžius – giminingų sielų bendravimas, nors poetas ir neranda tarp jų giminingos sielos, išskyrus princesę. Tačiau dvasinį jų bendravimą komplikuoja meilė. Jaučiama, kad Gėtė nepritaria Taso polinkiui nuolat gilintis į save, jis yra įsitikinęs, kad, tik bendraudamas su kitais, žmogus galės pažinti save. Tą pažiūrą išreiškia Antonijus. Iki penktojo veiksmo pabaigos poetas neištaria nei vienos frazės, galinčios išreikšti autoriaus mintį, todėl manoma, kad kaltesnis yra Tasas, nors konfliktą išprovokuoja Antonijus. Taso ir Antonijaus kovoje matyti žmogaus prieštaringumas, kurį Šileris suvokė kaip skirtumą tarp sentimentalaus ir naivaus, o XX a. kūrėjai T.Manas ir H.Hesė transformuoja į konfliktą tarp dvasingumo ir vitališkumo.
Penktojo veiksmo pirmoji scena – hercogo ir diplomato dialogas – leidžia skaitytojui, bet ne personažui, suprasti Taso kaltę, paaiškina priežastis, dėl kurių kitiems dramos veikėjams nesiseka vaidinti mokytojų. Tasas gyveno
pagal savąjį devizą, o ne pagal dvare galiojantį nuosaikesnį variantą. Jo nusikaltimas – tai nenuosaikumas (Unmäßigkeit). Poetas savo kaltės nesupranta, jis yra susidvejinęs, nes tarnavimas valdovui ir tikroji laisvė – nesuderinami dalykai. Melancholijos negali išblaškyti net disputai su princese, kuri šioje dramoje yra klasikinio humanizmo reiškėja. Ji vertina Tasą kaip poetą ir jaučiasi įžeista, kai jis prabyla apie savo meilę jai. Princesei Leonorai nepavyksta įrodyti, kad visuomenė poetui, kaip ir kiekvienam žmogui, kelia didelius reikalavimus, kad reikia atprasti galvoti vien aapie save. Įsiliejimas į visuomenę reiškia paklusimą visuotiniams humaniškumo dėsniams. Dramos pabaigoje Leonora tampa savo intravertiškumo bei dvasingumo auka, o Tasui belieka vienintelė atrama – Antonijus. Apie tai kalba išraiškingas vaizdas – jūreivis ieško išsigelbėjimo ant uolos, į kurią sudužo jo laivas, nors toks išsigelbėjimas laikinas. Beviltiškumo akimirką Tasas suvokia, kad talentas ir kūryba – vienintelė jam likusi atrama, pirmą kartą dramoje herojus poetas prabyla žodžiais, kurie yra ir autoriaus žodžiai: jeigu kiti žmonės, užgriuvus kančiai, nutyla, man Dievas suteikė ddovaną išsakyti savo kančią.
Tai patvirtina ir eilėraščio ,,Verteriui“ (An Werther) pabaiga:
Kai skausmas jį užgrius, kaltės šešėliai,
Teduos dievai jam išsakyti gėlą.
(Vertė A. Gailius)
Reikšmingiausias Veimaro klasikos periodo prozos kūrinys – romanas „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ (Wilhelm Meisters Lehrjahre), sumanytas dar 11777 m. kaip romanas apie teatrą. Pirmasis to romano variantas – ,,Vilhelmo Meisterio teatrinis pašaukimas“ (Wilhelm Meisters theatralische Sendung). Gyvai ir įdomiai vaizduojamas margas XVIII a. vokiečių teatrinis gyvenimas. Pagrindinio herojaus susižavėjimas teatru rodo atitrūkimą nuo proziškos biurgerio egzistencijos. 1795-1796 m. pasirodęs naujasis romanas atspindėjo pasikeitusią Gėtės pasaulėjautą. Biurgerio bėgimas nuo kasdienybės į teatrą autoriui nebeatrodo problemos išsprendimas. Naujajame variante didelė pasakojimo dalis skirta teatro trupės, į kurią patenka Vilhelmas, klajonėms, repeticijoms, aktorių tarpusavio santykiams pavaizduoti. Turtingo pirklio sūnus Vilhelmas nenori eiti tėvo pėdomis ir rinktis biurgerišką profesiją, jis renkasi teatrą tikėdamas, kad ten galės bent suvaidinti tai, kuo nelemta būti gyvenime. Į teatrą Vilhelmas eina su viltimi atskleisti savo individualybę, nes kitos galimybės tai padaryti jis nemato. Vilhelmo iliuzijoms nnetrukus lemta išsisklaidyti. Teatras, pasirodo, nėra nuo visuomenės ir jos blogybių izoliuota sala, o aktoriaus padėtis to meto Vokietijoje žeminanti, aristokratija į aktorių žiūri su neslepiama panieka. Paaiškėja, kad Vilhelmas pasuko klystkeliu, tikrąjį kelią jam dar reikės surasti. Laiške draugui Verneriui, visiškai savo priešingybei, nesibodinčiai biurgeriškos egzistencijos, Vilhelmas rašo apie pagrindinį siekį – visiškai atskleisti savo asmenybę, išplėtoti visus joje slypinčius pradus, siekti universalumo. Vilhelmas yra įsitikinęs, kad bet kokia biurgeriška profesija stabdo asmenybės tobulėjimą, nes reikalauja tik vieno sugebėjimo, vvienos specializacijos; tokia asmenybė niekada nebus harmoninga.
Aštriau čia nuskamba „Verteryje“ paliesta biurgerio ir aristokrato konflikto tema. Vilhelmas mato, kad tik aristokratui visuomeninė padėtis leidžia tapti tobula ir harmoninga asmenybe. Tačiau Gėtė mano, kad teatras gali tapti prasmingos veiklos sfera tam, kuris ten eina dėl paties teatro, o ne norėdamas atskleisti savo asmenybę. Į Vilhelmą autorius žiūri kaip į diletantą, todėl nukreipia jį kitu keliu. Nutraukęs ryšius su teatru, herojus patenka į idealią aplinka, kurią Gėtė yra pavadinęs pedagogine provincija. Ten Vilhelmo asmenybės brendimu rūpinasi geri pedagogai. Jų paveiktas, Vilhelmas suvokia tiesas, kurių laikėsi pats autorius Veimaro periodu; žmogus nebus laimingas tol, kol neapribos savo siekimų; vienas žmogus negali būti universalus, todėl kiekvienas, net ir genialiausias individas, turi tapti visumos dalis. Žmogus neturi ieškoti troškimų išsipildymo labai toli, dažniausiai jo laimė yra čia pat, tik jis nesugeba pastebėti; niekas gyvenime nepraeina be pėdsakų, bet to, kas patirta, pasekmės ne visada iš karto atsiveria. Abejonių, neaiškumo periodais geriausiai yra daryti tai, kas tuo metu priimtiniausia ir būtiniausia. Aktyvus gyvenimas, praktinė veikla, biurgeriška profesija – tai pasirinkimas, padarytas pedagoginėje provincijoje. Tai nėra grįžimas prie pradinės situacijos, nes herojus yra pasikeitęs, praplėtęs akiratį bei patyrimą. Pagrindinis tikslas – harmoningos asmenybės išugdymas tebelieka aktualus, ššioje gyvenimo pakopoje tą tikslą pasiekti gali padėti menas. Gėtė neneigia meno vaidmens asmenybės tobulėjimo procese, tik yra įsitikinęs, kad žmogus save turi rasti veikloje. Tokia auklėjamojo romano koncepcija panaši į ,,Fausto“ idėją.
Filosofinė poema „Faustas“ (Faust). 1831 m. baigtas „Faustas“ laikomas Gėtės kūrybos viršūne, tačiau tai nėra vien klasikinio periodo kūrinys. Veikalas buvo kuriamas maždaug 60 metų, kūrinys lydėjo kūrėją visą gyvenimą, keitėsi kartu su juo. Sumanyta aštuntajame XVIII a. dešimtmetyje, poema sugėrė ir iki kito amžiaus pradžios išsaugojo maištingą „Audros ir veržimosi“ dvasią, įgijo gilesnę filosofinę prasmę.
Faustas, kaip Prometėjas ar Don Žuanas, priklauso amžiniesiems paveikslams. Į literatūrą jie ateina iš tolimos praeities, dažniausiai iš legendų. Pasakojimai apie daktarą Faustą atsirado vėlyvojo Renesanso epochoje, legenda čia susipina su istoriniais faktais. Iš istorinių šaltinių žinoma, jog apie 1500 m. Vokietijoje, Reino srityse, buvo sutinkamas klajojantis stebukladaris daktaras Johanas Faustas (1480-1540), juodosios magijos žinovas. Literatūros kūrinio personažu daktaras Faustas pirmą kartą tapo XVI a. knygoje (1587). Liaudies pasakojimas tapo drama Kristofero Marlou (Christopher Marlow, 1564-1593) „Tragiškoje daktaro Fausto istorijoje“. Šis Šekspyro amžininkas vaizduoja tragišką Renesanso epochos koliziją, rodo humanistinių idealų krizę. Marlou Faustas žūsta ir patenka pragaran. Pragaro motyvai Fausto istorijoje pabrėžiami ir XVII amžiuje. Tuo metu Faustas ir Mefistofelis tampa populiarių llėlių vaidinimų personažais. Ryškėja neigiamas požiūris į Faustą dėl jo sandėrio su velniu, jis smerkiamas kaip juodosios magijos skleidėjas. Lėlių vaidinimai, dažniausiai rodomi miestų aikštėse, išgarsina daktaro Fausto istoriją visoje Europoje, o Fausto tema, nutolusi nuo K.Marlou veikalo folkloro dėka, XVII a. vėl grįžta į ankstesnę poziciją. XVIII a. Fausto tema išgyvena tikrą renesansą. Fragmentus apie Faustą sukūrė J.M.R.Lencas, Miuleris, G.E.Lesingas (jo fragmentai neišliko). Maksimilianas Klingeris pirmasis parašė romaną „Fausto gyvenimas, darbai ir nusileidimas pragaran (Faust Leben, Taten und Höllenfahrt). Pagaliau populiarioji tema pateko Gėtės akiratin ir jo kūrinyje pasiekė savo apogėjų. Vėlesnių amžių kūriniai apie Faustą jau negali būti suvokiami be Gėtės kūrinio. Fausto paveikslo istorija siekia nelabai senus laikus, o jo nuolatinio palydovo Mefistofelio paveikslo ištakų reikia ieškoti daug gilesnėje praeityje: pirmuosiuose krikščionybės amžiuose ir senovės rytų religijose.
Gėtės kūryboje faustiškojo herojaus tipas matomas ankstyvajame romane „Jaunojo Verterio kančios“. Nuo Verterio pereinama prie Vilhelmo Meisterio; jie abu gilinasi į savo vidinį pasaulį, trokšta pažinimo, nesitenkina tuo, kas pasiekta. Jiems, kaip ir Faustui, būdingas vidinis prieštaringumas, nerimas, harmonijos siekimas. Sąvoka pasaulio sielvartas (Weltschmerz) galima apibūdinti ir Verterio, ir Fausto būseną, skatinančią mintis apie savižudybę. Verteris iš tikrųjų baigia gyvenimą savižudybe, o nugalėjęs save Faustas tarsi iš naujo jį pradeda. Su
Vilhelmu Meisteriu Faustą sieja tai, kad, ieškodami pusiausvyros, jie nueina ilgą pažinimo kelią, patirdami sielos pasikeitimų. Romano pabaigoje Vilhelmas apriboja savo siekimus, susitaiko su biurgeriška egzistencija, o Fausto gyvenimo ritmas yra nuolatinė pasitenkinimo ir nusivylimo kaita. Šį pulsavimą sustabdo tik mirtis. Fausto tragizmas yra susijęs su viena pagrindinių Gėtės epochos problemų – nepasitenkinimu žmogaus pažinimo galimybėmis. Faustas kenčia supratęs, kad žmogui skirtas tik ribotas žinojimas, prasminga veikla jam neprieinama. Fausto nepasitenkinimą ir nusivylimą didina tai, kad iš kiekvieno savo gyvenimo eepizodo jis tikisi daugiau negu gyvenimas gali pasiūlyti. Atsiranda prieštaravimas tarp absoliutumo, begalybės bei nemirtingumo troškimo (,,žinau, kad pėdsakas darbų manųjų per amžių amžius niekad nepražus“) ir gyvenimo formų baigtinumo. Dėl tokio prieštaravimo ir atsiranda faustiškoji problematika.
Gėtės „Fausto“ pagrindinė tema – faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Klaidinga būtų manyti, kad pasitenkinimas gyvenimu suvokiamas kaip ilgo tobulėjimo galutinis rezultatas ir tikslas. Faustiškojo tipo žmogaus savybė – kiekvieno išsipildymo akimirką atsiranda nauji troškimai, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl tos priežasties ir sandėris ssu velniu Faustui nebaisus, pagal sutartį Fausto siela turėtų atitekti velniui tada, kai herojus patirs galutinį savo troškimų išsipildymą ir panorės sustabdyti akimirką:
Še! Jeigu tu išgirsi iš manęs:
„O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“-
Tai kuo greičiau užnerk man grandines,
Ir tepaskelbia vvarpas gedulingas,
Kad Fausto nebėra.
Bet taip negali būti, nes kiekvienoje pažinimo pakopoje Faustas patiria aukščiausios palaimos, ekstazės akimirką, po kurios ateina skaudus nusivylimas ir naujo pažinimo siekimas.
Gėtė buvo universali asmenybė, šis bruožas būdingas ir „Faustui“. Pirmoji veikalo dalis lyg ir susieta su viduramžiais – gotikiniai skliautai, seni rankraščiai, magija, bažnytinė muzika, dvasių šaukimas, velnio pasirodymas; antrojoje dalyje į šią epochą nebegrįžtama, nes Fausto kelias parodomas kaip visos žmonijos istorija.
Fausto, kaip visos žmonijos atstovo misija, jo pažinimo kelias parodomas jau veikalo pradžioje. „Faustas“ turi du prologus, vienas vyksta teatre, kitas – danguje. Mūsų neturi stebinti tai, kad Gėtės ,,Fauste“ vaidina Biblijos personažai – archangelai, Dievas, velnias Mefistofelis. Tai amžinosios, tarpusavy kovojančios gėrio ir blogio jėgos, dangus ir pragaras čia sutartinės sąvokos, aatitinkančios viduramžių dvasią, du kraštutinumai, tarp kurių blaškosi žmogus, kai dėl jo kovoja priešiškos jėgos. Dievo ir Mefistofelio dialoge ryškėja Fausto ateities perspektyva:
Taip, jis tamsybėj klaidžioja; bet aš
Savajam tarnui šviesą tuoj atskleisiu.
Juk sodininkas žino, kokį vaisių
Jo laistomas medelis jam atneš.
Tai, ką Gėtė įdeda į Dievo lūpas, yra paties poeto tikėjimas, kad ,,žmogus per klystkelius atranda tikrą kelią“. Dievo ir Mefistofelio lažybos dėl žmogaus, kaip visos žmonijos atstovo, yra gal net svarbesnės negu Fausto ir Mefistofelio sandėris. Pagal vviduramžių tikėjimą žmogus yra Dievo tarnas, bet jo siela dvilypė, jis neapdraustas nuo blogio. Todėl Mefistofelis, žinodamas amžinąjį Fausto nepasitenkinimą bei titaniškus užmojus, tikisi nesunkiai laimėti jo sielą.
Jisai pasauly ieško rojaus džiaugsmo,
Žvaigždžių skaidriausių prašo iš dangaus.
Gėtė humanistas, pripažindamas blogio egzistavimą pasaulyje, vaizduoja dialektinę gėrio ir blogio priešpriešą, reiškia tikėjimą galutine gėrio pergale. Prologe paaiškėja ir Mefistofelio funkcija – jis yra išjudinantis iš apsnūdimo bei inercijos, neleidžiantis žmogui nurimti pradas. Mefistofelis pasirodo kaip neigimo dvasia, griovimas ir naikinimas yra jo tikroji stichija. Tačiau dialektinė gėrio ir blogio sąveika, kurioje du prieštaringi pradai negali egzistuoti vienas be kito, lemia paradoksalią situaciją: siekdamas blogio, objektyviai Mefistofelis skatina gėrį ir pripažįsta savo bejėgiškumą:
Tasai niekingas, mažas pasaulėlis
Nebijo mano smūgių anaiptol
Ir, siaubingiausius negandus pakėlęs,
Ramiai sau tebestovi, kaip lig šiol.
Veikalo pradžioje Faustą matome skliautuotoje celėje, kurioje jis ne tik įveikė teisės mokslus, filosofiją, teologiją, tapo magistru, daktaru, išmoko magijos, bet ir siekė suprasti ,,visatos esmę, jos sandaros galingą prasmę“. Kai tai nepavyko, Faustą apėmė didelis nusivylimas. Fausto nepasitenkinimo priežastis ne tai, kad jis nesusikrovė žemės turtų, neįgijo šlovės. Žmogaus proto, pažinimo galimybių ribotumas, atotrūkis tarp mokslinių studijų ir siekimo tarnauti žmonių giminei, negalėjimas atspėti didžiosios būties mįslės, pagaliau burtais iššauktos Žemės dvasios paniekinantys žžodžiai ,,Nepanašus nė kiek tu į mane!“, negalėjimas jai prilygti – visa tai verčia Faustą kelti prie lūpų nuodų taurę.
Norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną įdomią detalę: pagal tradiciją, šis nusivylęs Faustas buvo laikomas senu mokslininku, kuriam būtina stebuklingai pajaunėti prieš pasineriant į jutiminių džiaugsmų pasaulį. Viename naujesnių tyrinėjimų, remiantis Gėtės tekstu, teigiama, kad veikalo pradžioje Faustas yra tik į ketvirtą dešimtį įkopęs žmogus, todėl jo jaunėjimas ne fizinis, o dvasinis. Iš tikrųjų dar prieš atsijauninimo epizodą Faustas reiškia tokius troškimus, kurie sunkiai suderinami su senatvės būsena:
Aš noriu pult į aistrų jūrą,
Paskęsti jų sūkuryje,
Aš noriu į stebuklų sritį
Įžengti širdimi drąsia.
Panašių vietų yra ir daugiau, iškeltoji hipotezė neatrodo visai nepagrįsta.
Dėl sandėrio su Mefistofeliu drąsūs troškimai gali tapti realybe. Pradėjęs pažinimą iš naujo, Mefistofelio padedamas, Faustas tikisi išplėsti savo veiklos galimybes. Mefistofelis, žinodamas, kad Faustas tėra tik žmogus, kurio gyvenimas trumpas, o pažinimas ribotas, tikisi nesunkiai pasiekti tikslą: nuolatinis nepasitenkinimas nuvargins Faustą, negalėjimas aprėpti neaprėpiama privers jį pasitenkinti vienu akimirksniu. Mefistofelis nenumato ateities – Faustas sugeba išgyventi visos žmonijos likimą, jis lieka ištikimas žodžiams:
Mano siela, atšalusi nuo mokslo ir žinių,
Atsiveria skausmams visų žmonių,
Pajusti trokšta ji pasaulio viso gėlą,
Geismais jo pagyvent ir viltimis.
Žinant tokius maksimalistinius Fausto užmojus, naivūs iir primityvūs atrodo pirmieji Mefistofelio mėginimai sustabdyti Faustą jo pažinimo kelyje (pavyzdžiui, epizodas Auerbacho rūsyje).
Pirmosios „Fausto“ dalies pagrindinė idėja – Margaritos tragedija. Fausto jausmas Margaritai, iš pradžių paviršutiniškas, vėliau, po patirto sukrėtimo, tampa gilus ir tyras. Suvokęs savo kaltę, Faustas iš tikrųjų pasiryžta aukotis, atsisakyti tolesnių siekių, tačiau tam prieštarauja ir faustiškoji prigimtis, ir Gėtės veikalo koncepcija. Čia svarbiausia yra tobulėjimo idėja. Faustas negali, neturi teisės sustoti kelio pradžioje, nes tai reikštų ne tik titaniškų užmojų žlugimą, bet ir prasmės išsižadėjimą. Faustas lieka savimi, bet tai neatperka jo kaltės. Atsisakydamas riboto Gretchen pasaulėlio, iš anksto žinodamas, kad negalės juo pasitenkinti, jis vis dėlto įžengė į jį ir sugriovė. Autorius nesmerkia ir neteisina Fausto, ši situacija reiškia tik objektyvų pripažinimą, kad pasaulyje visada kas nors turi kentėti. Pirmoji „Fausto“ dalis susijusi su ankstyvuoju kūrybiniu laikotarpiu, joje yra ir autobiografinių motyvų, atsispindėjusių to meto lyrikoje.
Pagrindinis filosofinis krūvis tenka antrajai tragedijos daliai, susidedančiai iš penkių veiksmų, nors pirmoji mažesnės apimties dalis į veiksmus daloma nebuvo – ją sudaro pavadinimus turinčios dalys. Įprastinio dramos veiksmo vieningumo bei nuoseklumo nėra ir antrojoje dalyje, ją vienija tik faustiškojo siekimo idėja. Antrojoje dalyje – kaleidoskopiška scenų kaita, netikėta veikiančiųjų asmenų gausybė. Ją atitinka ir paryškina stulbinanti eiliavimo
formų įvairovė. Metrikos kaitą subtiliai parodo lietuviškas „Fausto“ vertimas, nors prasmę perteikia ne visada teisingai.
Antrosios dalies pradžioje matome Faustą neramų ir išvargusį, ,,po pragariško siaubo praeities“, gulintį gėlėtoje pievoje. Faustas sunkiai nusikalto, bet savo misijos jis dar neįvykdė. Sodininko pasodintas medelis dar nedavė vaisių, todėl elfai dainuoja paguodos dainą jo iškankintai audringai sielai:
Privalai ryžtingas būti!
Žvelk: viltingai į erdves
Teka saulė.
Mažyčių dvasių choras ragina Faustą džiaugtis saule, gyvenimu, jame vėl ima plakti gyvybė, žemė vėl atvira džiaugsmui, jis vėl svajoja kkopti į kitą, aukštesnę būtį. Faustas išgydytas, tai, su kuo negalėjo susitaikyti žmogaus sąžinė, pasirodo pavaldu gyvybinėms jėgoms. Jos veikia taip, kad žmogus, siekiantis kilnaus tikslo, taptų tvirtas dvasia ir kūnu.
Vis dėlto prieš mus jau nebe ankstesnis Faustas. Jam atsiskleidė vieno žmogaus galimybių ribotumas. Ne, jis ne dievas, su kuriuo išdidžiai norėjo susilyginti, jis tiktai žmogus, todėl jam prieinamas tik dalinis priartėjimas prie absoliuto. Tačiau ir dalinis tikslo pasiekimas priartina žmogų, o su juo ir visą žmoniją, prie galutinio tikslo &– prie begalybės suvokimo, istorijos uždavinių bei mįslių sprendimo. Tiesą Faustas taip pat suvokia naujai, vertingiausia jam dabar atrodo nuolatinis artėjimas prie tiesos, o ne staigus jos atradimas, kurio troško anksčiau. Tai ne tik apsunkina, bet ir pasmerkia nesėkmei Mefistofelio ppastangas. Tačiau jis ir toliau gundo Faustą, veda jį į „didžiąją visuomenę“, iš pradžių į imperatoriaus rūmus, vėliau į antikinius laikus. Faustui tenka patirti šlovę ir idealaus grožio poveikį, tenka patirti trumpą apsvaigimą ir po to neišvengiamą nusivylimą. Nesunku paaiškinti, kodėl Faustas nesustabdo akimirkos šlovės viršūnėje – jam, turtingos sielos žmogui, šlovė, kaip kiti paviršiniai jausmai, gali suteikti tik trumpą pasitenkinimą.
Daug sudėtingesnis yra Gražiosios Elenos epizodas trečiajame veiksme. Čia iškyla klausimas, kodėl grožis, kuriam Gėtė klasikiniu periodu teikė tokį didelį vaidmenį, negali patenkinti Fausto. Eleną, grynojo grožio simbolį, iš nebūties sugrąžina karštas Fausto troškimas, tai įvyksta be Mefistofelio pagalbos. Faustas laimingas su Gražiąja Elena, jiems gimsta sūnus Euforionas, tačiau idilei netrukus lemta pranykti. Euforionas – daugiareikšmė alegorinė figūra. Jo veržimesi aaukštyn, jo troškime skristi galima įžvelgti Ikaro motyvo variaciją:
Aš noriu šokti,
Aukščiau vis lėkti,
Padangių skliautą
Geidžiu pasiekti.
Bet štai Euforionas jau su šarvais, jį šaukia karas:
Tautos žūsta. Kas gi ranką
Broliams kenčiantiems išties?
Ikaro motyvas praplečiamas ir sukonkretinamas, kai gražiam kovingam jaunuoliui suteikiami poeto Bairono, susiėjusio savo likimą su graikų išsivaduojamąja kova, bruožai. Choro dainuojama gedulinga giesmė žuvusiam Euforionui yra skirta Baironui, kurio mirtis Misolungyje sukrėtė Gėtę. Tačiau Euforionas turi ir konkrečią funkciją veikale – jam tenka uždavinys sugriauti tariamą idilę, sugrąžinti tarsi hhipnozei pasidavusį Faustą į jam skirtą pažinimo bei tiesos siekimo kelią. Su Elena Faustui buvo sustojęs laikas, jo pažinimo kelyje įsivyravo pauzė. Tačiau Faustas nestabdė akimirkos, nes laimė su Elena buvo tik sapnas, regimybė. Tai veikiau estetinis išgyvenimas. Dar Vilhelmo Meisterio patirtis parodė, kad estetiniai pojūčiai negali pakeisti gyvenimiškosios patirties. Epizode su Elena Faustas buvo pavirtęs pasyviu stebėtoju, o pasyvumas nėra faustiškojo herojaus bruožas. Žuvęs Euforionas kviečia Eleną atgal į mirusiųjų viešpatiją, o Faustas, išsisklaidžius iliuzijoms, jaučiasi praradęs neįkainuojamą lobį, kurio iš tikrųjų neturėjo. Ketvirtojo veiksmo pradžios monologe jis atsisveikina su tuo, kas buvo gražiausia jo sieloje.
Ketvirtasis veiksmas parengia paskutiniam didžiam Fausto išgyvenimui penktajame veiksme – jis ketina iš jūros atkovoti žemės plotus, kad ten galėtų įsikurti žmonės ir užsiimti prasminga veikla. Ketvirtojo ir penktojo veiksmų Faustas tai nebe Elenos, juo labiau nebe Gretchen tragedijos Faustas. Jis nėra ir prologe matytas Faustas, reikalaujantis rojaus džiaugsmo žemėje ir dangaus žvaigždžių. Į Mefistofelio užuominą, ar nepanoro Faustas nuskristi į mėnulį, šis išdidžiai atsako:
O, anaiptol! Didiems darbams pakanka
Ir žemėj vietos. Aš savy jaučiu
Jėgų bei ryžto atsargą nemenką,
Nestinga man drąsių minčių.
Taigi jis tebėra Faustas, drąsiai pasitinkantis naują pažinimo etapą ir dar kartą pasiryžęs užkariauti žemiškąjį pasaulį.
Penktajame veiksme drąsūs užmojai jau įgyvendinti, FFaustas yra iš jūros atkovotų ir imperatoriaus jam padovanotų žemių valdovas. Jo situacija dabar itin sudėtinga, todėl tyrinėtojų nuomonės apie tai dažnai prieštaringos. Vieni tvirtina, kad praktinė veikla ir yra patyrimas, suteikęs Faustui visišką pasitenkinimą. Kiti, remdamiesi tuo, kad Faustas negali išsivaduoti nuo kaltės jausmo, teigia, jog žmogus žemėje apskritai negali turėti taurių tikslų. Todėl Fausto žemiškoji veikla neturi moralinio turinio, esanti pažymėta blogio antspaudu. Iš tikrųjų veikalas neteikia pagrindo nei per dideliam optimizmui, nei visiškam pesimizmui, tiesos reikėtų ieškoti tarp dviejų minėtų kraštutinumų. Mes nedarome išvados, kad nusikaltimai yra neišvengiamos Fausto titanizmo, jo drąsių troškimų pasekmės. Kūrinyje teigiama, kad Faustas pažinimo ir veiklos kelyje yra lydimas blogio jėgų, įsikūnijusių Mefistofelyje. Todėl blogio apraiškas turime suprasti kaip neišvengiamas, suvokdami, kad tik per gėrio ir blogio sąveiką Faustas atėjo iki paskutinio pažinimo etapo. Kuo baigiasi pažinimo kelias?
Apie penktojo veiksmo Faustą, kurio sąžinę ką tik prislėgė naujas nusikaltimas,- liepsnose žuvo senukai Filemonas ir Baukidė, sudegė jų trobelė, pasakyti, kad jis laimingas, būtų netikslu. Faustas vienišas, apsuptas šmėklų. Sužinojęs apie naujas aukas, kurių pareikalavo jo veikla, ištaria nevilties žodžius:
Baisi diena! Baisi žinia! –
Kas ten per šmėklos prieš mane?
Herojaus patirti išoriniai ir vidiniai išgyvenimai vyksta paraleliai, tačiau duoda visiškai skirtingus rezultatus. Išorinė raida lyg iir patvirtina pradinį Fausto pesimizmą – jo iki visos žmonijos patirties pakylėtas gyvenimas nepasiūlė nei vienos akimirkos, kurią jis būtų panoręs sustabdyti. Gyvenimo pabaigoje jam pasirodo Graužatis, teigianti, kad žmogaus egzistavimas yra be tikslo, be prasmės. Faustas, kuris, jo žodžiais tariant, kaip viesulas skrido gyvenimu, negali pasakyti, kad nepažino graužaties. Jis stengėsi jos atsikratyti, mesti jai iššūkį:
Bet niekinu aš tavo slaptą valdžią,
Klastinga pasalūne, Graužatie!
Pūstelėjimu į veidą Graužatis apakina atsisakiusį pasiduoti jos valdžiai Faustą.
Veikalo aiškintojai beveik vieningai sieja fizinį Fausto apakimą su jo dvasiniu praregėjimu, kartu ir išsivadavimu nuo šėtono įtakos. Tai patvirtina jau apakusio Fausto žodžiai:
Aplink tamsa kaskart labiau juodėja,
Bet sieloje šviesu kaip niekada.
Turiu įkūnyt savo aš idėją!
Atėjo lemiamoji valanda.
Nesvarbu, kad Faustas šios idėjos jau neįkūnys, daug svarbiau, kad ne džiugią akimirką, o nykią priešmirtinę valandą jis išsako optimistinį credo. Šiame monologe yra ir lemtingieji žodžiai ,,O, stabtelėk, akimirksni žavus!“. Beribėje literatūroje apie ,,Faustą“ randamas teiginys, kad paskutinėje gyvenimo bei pažinimo pakopoje, susijusioje su praktine veikla, Faustui lemta pasiekti visų troškimų išsipildymą. Tokia interpretacija turėtų būti vertinama kaip veikalo problematikos supaprastinimas, jo koncepcijos vulgarizacija, nes minėtas teiginys prieštarauja faustiškojo herojaus esmei. Gėtė sugebėjo parodyti iliuzinį šios scenos pobūdį. Pirmiausia akimirką sustabdyti panoro jau apakęs Faustas, todėl
ne toks jau neteisus Mefistofelis, kalbėdamas apie „nelemtą, tuščią mirksnį paskutinį“. Antra, Faustas, svajojantis apie vertą sustabdymo akimirką, pasiduoda paskutinei savo gyvenimo iliuzijai: lemūrai kasa kapo duobę, o jis svaigsta iš laimės manydamas, kad tai užtvankos statymo garsai. Tai veikla, atnešusi daug džiaugsmo, tačiau ne visišką, o laikiną pasitenkinimą. Ir šioje patirties pakopoje Faustas, sustabdęs akimirką, nebūtų išvengęs nusivylimo, jeigu jo gyvenimo nenutrauktų mirtis – taip tvirtinti verčia visa veikalo logika. Faustas akimirkos nesustabdė ir prieš Mefistofelį nepralaimėjo: paskutiniame monologe jjis kalba ne apie realią, bet apie įsivaizduojamąją akimirką, kurią reikia priartinti aktyvia veikla:
Idant greičiau ateitų tie laikai,
Kada laisvoj šaly ir tarp laisvųjų
Galėsiu pasakyti iš tikrųjų:
„O, stabtelėk, akimirksni žavus!“.
Faustas suprato, kad nėra galutinės tiesos ir pažinimo, gyvenimas – tai veikla ir kova, tad „laisvės ir gyvybės tas tevertas, kas grumiasi dėl jųjų nuolatos“. Faustas grumiasi iki paskutinės gyvenimo akimirkos tikėdamas, kad žmogaus nuveiktų darbų pėdsakas „per amžių amžius niekada nežus“.
Negalutinis pasitenkinimas yra Fausto tikslas ir veikalo išvada. NNuėjęs ilgą pažinimo kelią Faustas nuo pradinio ketinimo nusižudyti pereina prie optimistinės filosofijos. Tai neprieštarauja teiginiui, kad pasenęs, vienišas ir apakęs Faustas neatrodo laimingas. Gyvenimą jis dabar vertina ne dėl jo teikiamų gėrybių ar malonumų, o apskritai. Iš pradžių gyvenimo nneigimas pasirodė klaida, gyvenimas, pripildytas veiklos ir pažinimo siekio, tampa prasmingas. „Fauste“ labai svarbi jo kūrėjo pasaulėjauta – jaunystėje entuziastingais himnais šlovinęs pavasarį, saulę, meilę, kūrybos džiaugsmą, brandžiame amžiuje jau daug santūriau, bet taip pat tvirtai Gėtė yra pareiškęs: „Kad ir koks būtų gyvenimas, jis yra geras“. Tai nereiškia, kad gyvenime nebėra prieštaravimų, nebėra tragizmo. Beprasmiška ieškoti ,,Fauste“ vienareikšmių atsakymų į esmingiausius būties klausimus, tikėtis galutinio problemų sprendinio. Gėtė yra sakęs, kad kiekviena išspręsta problema tuoj pat padiktuoja naują.
Gėtės kelias į lietuvių kultūrą buvo sunkus. Jo vardas minimas kaip poetinio genialumo, asmenybės universalumo, olimpiškos didybės etalonas. Tačiau šio rašytojo kūriniai nėra tapę sudėtine mūsų kultūros dalimi. Apie pavėluotą Gėtės kūrinių atėjimą į lietuvių kultūrą, apie jų vertimų į lietuvių kalbą iistoriją išsamiai rašė V.Kubilius („Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“). Anksčiausiai pradėta versti Gėtės lyrika (dar XIX a. pab.), tačiau tie vertimai meniniu požiūriu buvo prasti. Be „Fausto“, lietuvių skaitytojas gimtąja kalba gali perskaityti romaną „Jaunojo Verterio kančios“, dramą „Egmontas“, poemas „Hermanas ir Dorotėja“ ir 1986 m. išėjusią lyrikos rinktinę „Poezija“. Dramų vertimai, atlikti ketvirtajame dešimtmetyje, deja, nėra labai geri.