jonas aistis

Turinys

1. Jono Aisčio biografija…………………………3

2. Jono Aisčio kūrybos apžvalga …………………………4

3. Eilėraštis “Baladė – 3” …………………………5

4. Eilėraščio “Baladė – 3” analizė ir interpretacija ………………….6

5. Išvados …………………………7

6. Literatūros sąrašas …………………………8

Jono Aisčio biografija

Jonas Aleksandravičius (J. Aistis) gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, Kauno rajone.

1907-1913 m. augo Rumšiškėse. Čia baigė ir pradžios mokyklą.

1919-1927 m. mokėsi “Aušros” gimnazijoje Kaune.

1927 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.

1936-1940 m. literatūros studijas tęsė Grenoblio universitete Prancūzijoje, kur 1944 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį.

1944-1946 m. dirbo NNicos archyvuose ir Paryžiaus valstybinėje bibliotekoje.

1946 m. atvyko į JAV, Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

1952-1958 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuje Niujorke.

Nuo 1958 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Poeto slapyvardžiai: Jonas Kossu-Aleksandravičius bei Jonas Kuosa Aleksandriškis.

Gyvendamas JAV, dažniausiai naudojo Jono Aisčio slapyvardį, kuris nuo 1952 m. tapo jo oficialiąja pavarde.

Mirė poetas 1973 m. Vašingtone.

Lietuvoje išspausdinti šie jo eilėraščių rinkiniai: “Eilėraščiai” (1932), “Imago mortis” (1934), “Intymios giesmės” (1935), “Užgesę Chimeros akys” (1937), rrinktinė “Poezija” (1940) bei publicistikos straipsnių rinkinys “Dievai ir smūtkeliai” (1935).

Išeivijoje išleista:

Poezijos knygos “Be tėvynės brangios” (1942), “Nemuno ilgesys” (1947), “Sesuo buitis” (1951), “Kristaliniam karste” (1957), rinktinė “Pilnatis” (1948), atsiminimų knyga “Apie laiką ir žmones” (1954), eseistikos rinkinys “Milfordo ggatvės elegijos” (1969).

Po mirties išleisti Jono Aisčio “Raštai” (poezija, t. 1, 1998; eseistika, t. 2, 1993).

Lietuvoje išspausdintos ir jo rinktinės “Katarsis” (1988), “Daina graudyn ir įstabyn” (1991), prozos raštų rinktinė “Milfordo gatvės elegijos” (1991).

Vienas žymiausių lietuvių lyrikų, eseistų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas. Populiariausias savo laiku lietuvių poetas: besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą.

Jono Aisčio kūrybos apžvalga

Bendradarbiaudamas žurnale Pjūvis, Aistis perėmė čia suformuluotus neoromantizmo principus: idealo ir realybės antinomiją, tradicinės kaimo kultūros ir modernios raiškos sintezę, emocinės išpažinties stilistiką ir atsiribojimą nuo avangardizmo. Aisčio eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti („Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu // Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“). Suvokęs kančią kaip pirmapradį būties principą, jis perkošė graudulio gaida visą eilėraščio struktūrą, kuriai būdinga krintanti tonacija, žemi ir švelnūs ritmo kirčiai, gęstanti nostalgijos priegaidė. Graudumas tapo vyraujančia jo lyrikos gaida, net estetine platforma, kurią grindė liet. dainuojamosios lyrikos tradicija. Bet pačiam poetui atrodė, kad jo eilėraščiai, parašyti „dideliam sielvarte“, yra šviesūs „kaip kūdikio juokas“. Jis rėmėsi romantizmo atgaivinta katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos ((„Daina graudyn ir įstabyn“). Aisčio eilėraščiai artimi dainiškajai lietuvių lyrikos tradicijai – išskaidrinta leksika, sintaksinių atkarpų pusiausvyra, pasikartojimų akordai, lėta ritmika, ilgai tęsiami balsiai, minkštas garsų intonavimas. Poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją sieti su labai judriu vidiniu muzikalumu – esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, ištirpydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Poetas siekė vidinio poetinės kalbos skaistumo, nepakęsdamas šiurkštaus brūkšnio, asociacijų maišaties, laužytų linijų. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškas soneto ir rondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos. Trapią dainiškumo intonaciją sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu, suteikdamas lietuvių eilėraščiui dar nematyto grakštumo ir spontaniško muzikalumo, galutinai išvaduodamas liet. lyriką iš maironinės mokyklos logizuojančio teziškumo. Kristalinis raiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu pokario eilėraščiuose, kur išdainuojamas tėvynės ilgesys ir žmogaus vienišumas svetimoje aplinkoje. Lengvą dainingos frazės šokčiojimą pakeitė rami ir santūri tonacija, miniatiūrinio vaizdo trapumą – griežtos linijos. Siekdamas klasikinio formos aiškumo ir objektyvumo, atsisakė vibruojančios intymumo gaidos, kuria buvo pavergęs prieškario skaitytojus.

BALADĖ – 3

ŽINAU, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,

Kad meilė kaip audra.

Nesotus ja, bet atminimuose

Kažkas yra.

Atsimenu: ir aakys, kaip rugiagėlės,

Ir ilgamakrė, ir plaukai.

Kaip valkiojaus kieman, lyg koks padegėlis,

Kaip alpo akys – alkani vilkai.

Išvaikščiojom laukus, lyg vėjai, –

Kalbėjo ji tik „taip“ ir „ne“.

Rugiagėlės, dangus ir akys jos vienaip žydėjo,

O dienos bėgo, kaip sapne.

Sakiau, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,

Kad meilė kaip audra.

O ji – kad meilės niekur nesutiko ir nežino,

Kokia jinai yra.

Trys metai. Vėl sėdėjau prie klojimo.

Atėjo ji. Kaitra. –

Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,

Kad meilė kaip audra.

Menu: ji daug, ilgai kalbėjo;

Menu, lyg girtas, lyg sapne.

Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo,

Tik nesupratau aš jos, kaip ji kadais manęs.

Jonas Aistis

Rinkinys „Eilėraščiai“

„Baladė-3“ analizė ir interpretacija

Jonas Aistis gimė 1904m. netoli Rumšiškių. Tai buvo uždaras, vienišo būdo, labai branginęs jautrumą, gyvumą žmogus. J. Aistis – poetas, vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus. Parašė daug eilėraščių ir išleido nemažai jų rinkinių.

Pirmoji Poeto poezijos knyga „Eilėraščiai“ pasirodė 1932m. Štai vienas iš šio rinkinio eilėraštis, kuris buvo parašytas Rumšiškėse 1927m. rugsėjo 4 dieną – :Baladė-3“. Šiame eilėraštyje susilieja romantika, nuoširdumas, ir ironija. Eilėraštis yra sukurtas kaip asmeninių jausmų ir prisiminimų raiška. Eilėraštis prasideda meilės jausmų apibūdinimais. Lyrinio subjekto nuomone, meilė graži, o kartais labai skaudi, nenuspėjama: „.meilė kaip pavasario dvelkimas, kad meilė, kaip audra“. PPrisiminimuose jam iškyla kadaise patikusios mergaitės veidas. Mergina sukeldavo vaikinui neapsakomus jausmus, o jos grožis peržengdavo visas normas: „Kaip valkiojaus kiemais, lyg koks padegėlis, / Kaip alpo akys – alkani vilkai“.

Galime nuspėti, jog mergaitė buvo labai kukli: „Kalbėjo ji tik „taip“ ir „ne“ “. Šis žmogus lyriniam subjektui yra labai svarbus. Tik su labai brangiu žmogumi būna taip gera, jog laikas praleistas su juo prabėga lyg trumputė, nepastebima, bet labai graži, pasakiška, nepakartojama akimirka: „O dienos bėgo, kaip sapne“.

Šis vaikinas jau yra patyręs meilę. Jis žino meilės gerąsias ir blogąsias puses, o mergina, kurią jis be galo myli ir žavisi nežino nei kas yra meilė, nei kaip ir iš kur ji atsiranda: „Sakiau, kad meilė kaip pavasario dvelkimas. / O ji – kad meilės niekur nesutiko ir nežino, / Kokia jinai yra“. Kad ir kaip būtų vaikinui gaila, mergaitė negalėjo jam atsakyti taip pačiais jausmais.

Remiantis eilėraščiu, neaiškiomis priežastimis šių jaunuolių keliai išsiskyrė ir tik po trijų metų gyvenimas vėl jiems leido susitikti: „Trys metai. / Atėjo ji“. Dabar jis matė ją jau kitokią, jau ne tą, meilės neaplankytą, jaunutę, niekam neprasikaltusią mergaitę. Ji jau buvo suaugusi, meilę patyrusi moteris. Prieš jį stovėjo nebe ta kuklutė, drovi, vos keletą žodžių

tegalinti išlementi mergaitė, o visiškai subrendusi moteris, pilna jausmų, emocijų bei ryžto. Ji buvo pilna minčių, jausmų, kuriais dalijosi su lyriniu subjektu. Moteris norėjo parodyti tai, jog ji taip pat jau yra patyrusi tą meilės jausmą, kurį kadaise jai apibūdino šis vaikinas: „Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelksmas, / Kad meilė kaip audra. / Menu: ji daug, ilgai kalbėjo“. Tačiau visa tai, visus jos žodžius lyrinis subjektas dabar prisimena labai miglotai, nes nebejautė jis jai jau tų jausmų kaip kkadaise. Gal kažkur giliai, širdyje, ji jam kažką dar reiškė, tačiau jis nesuprato ką. Jis negalėjo suprasti jos žodžių, kaip kažkada to negalėjo padaryti ši mergina: „Tik nesuprantu aš jos, kaip ji kadais manęs“.

Šiame eilėraštyje panaudoti jaunystės prisiminimai bei kadaise patirtas stiprus meilės jausmas. Aš manau, jog visa tai yra patyręs pats poetas, nes taip gerai parašyti ir apibūdinti meilės jausmus negali joks, to savo kailiu nepatyręs, žmogus. Šie jausmai – nesugalvojami ir niekaip neišmatuojami, jie paprasčiausiai jaučiami.

Išvados

Jono Aisčio lyrika ppriklauso klasikos tradicijai, siekia harmonizuoti žmogaus ir pasaulio santykius. Ji yra moderni, nes poetas meistriškai pasinaudoja ir sudėtingomis išorinėmis formomis, ir vidinėmis kalbos galimybėmis, bet priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Jo lyrika susijusi su tikrove, iš jos gavusi ne vvieną impulsą. Kartu ji yra sukurta tikrovė, gyva iš savęs pačios. Iš J.Aisčio lyrikos atpažįstama Lietuva, jos dvasia. Lyrikos graudumas, kylantis iš lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą – tyrų džiaugsmą, spindintį giedrumą.

Savo poezijos aukštumas J.Aistis pasiekė Nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje galima išskirti du etapus: eilėraščiai parašyti Lietuvoje ir išeivijoje.

Literatros sąrašas

Prieiga per internetą :

1. http://aistis.xxi.lt/

2. http://poezija.sdf-eu.org/aistis1.html

3. http://anthology.lms.lt/texts/42/autor_l.html