Jonas Biliūnas

J. Biliūnas – itin ryški Xxa. Pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Tai išties plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti darbų, kuriais mūsų kultūra visada galės pasiremti. J. Biliūnas mirė vos 28 metų, tačiau jo veiklos pėdsakų galima aptikti skirtingose srityse. Jis žinomas kaip kovotojas prieš carizmą, už socialinį engiamųjų išvadavimą. Jis – Lietuvos socialdemokratinio judėjimo veikėjas, dalyvavęs revoliucinėje proletariato kovoje, taip pat žymus to laiko pažangios publicistikos atstovas, korespondencijomis, straipsniais, brošiūromis atsiliepęs įį kovos prieš klasinę ir nacionalinę priespaudą šūkius. Nemažas J. Biliūno vaidmuo literatūros kritikoje – jo straipsniai skatino realistinę lietuvių literatūrą, ugdė estetinį skaitytojų skonį. Vis dėlto didžiausi J. Biliūno nuopelnai, suprantama, grožinei literatūrai. Jis – seniai pripažintas mūsų prozos klasikas: iš jo kūrinių nuo pradinių mokyklos klasių mokosi literatūros jau kelinta lietuvių skaitytojų karta. Tarybiniais metais J. Biliūno kūryba ypač išpopuliarėjo: ne sykį išleista jo raštai, paskelbta nemaža kritikos darbų, kuriuose plačiai ir įdėmiai nagrinėjama rašytojo proza. Ir neatsitiktinai. JJ. Biliūno apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingo amžiaus skaitytojams idėjų taurumu, žmoniškumu, glausta išraiška, skleisdami didelio meno šviesą. Jie veikė ir iki šiol veikia lietuvių literatūros raidą.

J. Biliūno biografijoje nemaža bruožų, būdingų pažangiai ano meto inteligentijai. Kilęs iš valstiečių, kaip iir dauguma to laiko inteligentų (gimė 1879m. balandžio 11d. dabartiniame Anykščių rajone, Niūronių kaime), jis nuo vaikystės pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Kaimo buitis jam davė medžiagos grožinei kūrybai, ji teikė socialinių žinių ir publicistikai, kada gyveno visuomenines problemas. Būsimajam rašytojui iš mažens buvo žinomi ne tik XIXa. pabaigos valstietijos reikalai, bet ir ne taip seniai panaikintos baudžiavos atmosfera (perteikta tėvų ir artimųjų pasakojimais). J. Biliūno tėvai, kaip ne vienas vakarykštis baudžiauninkas, dabar pakutęs ir sustiprėjęs, norėjo pamokyti savo vaikus. Į didesnius mokslus Biliūnų buvo numatyta leisti Jonuką, kurį tikėjosi pamatyti kunigu. Tuo būdu sūnus, pasirengęs namuose, įstoja į Liepojos gimnaziją.

Gimnazijoje praleisti metai J. Biliūnui buvo labai reikšmingi. Susidūrė jis čia su visai kita aplinka, kitomis pažiūromis ir idėjomis negu atsinešė iiš kaimo. Susipažino ir su nepažįstamu darbininkijos pasauliu. Susidarė jis čia sau naują pasaulėžiūrą. Visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai nurodo didžiulę idėjinę krizę ir perversmą, kurį pergyveno J. Biliūnas gimnazijoje. Religinis jo pasaulėvaizdis žlugo, susipažinus su ano meto mokslo laimėjimais, marksizmu, pozityvumo idėjomis. J. Biliūnui nepakako dėstomų žinių, jis pats daug skaitė, dažnai ne tik nerekomenduojamą, bet ir draudžiamą literatūra. Galvotesnius mokinius jis buvo subūręs į slaptus būrelius (vyresniųjų ir jaunesniųjų), kuriuose skaityta referatai, svarstyta gamtos mokslų, visuomeniniai klausimai. YYpač domėtasi gamtininkų Č. Darvino, T. H. Hakslio, K. Flamariono raštais, studijuota K. Markso, K. Kautskio, F. Lasalio ir kitų socialistinės krypties veikėjų idėjos. Rūpėjo J. Biliūnui ir jo draugams nacionalinio lietuvių judėjimo reikalai – kova už lietuvišką spaudą, mokyklas. Būsimasis rašytojas gaudavo nelegalios lietuviškos spaudos, duodavo jos skaityti bičiuliams. Žodžiu, J. Biliūno pasaulėžiūra brendo, veikiama trijų didelių idėjinių srautų, formavusių ano meto pažangiosios mūsų inteligentijos dvasinį pasaulį – XIXa. mokslinės minties, socializmo idėjų ir lietuvių nacionalinių siekimų. J. Biliūno veikla ir kūryba vienaip ar kitaip atspindi tų visuomeninių bei idėjinių srautų aspiracijas. Vis dėl to Liepojos laikai stipriausiai susiejo J. Biliūną su lietuvių inteligentijos dalimi, kuri išsigelbėjimą iš klasinės ir nacionalinės carizmo priespaudos matė kylančio proletariato judėjime, socializmo idėjose.

Gimnazijoje J. Biliūnas tapo griežtu carizmo priešu, ėmė orientuotis į proletariato ir pažangiosios visuomenės kovą už socialinius pertvarkymus, pasaulėžiūrą grįsti moksliniais, materialistiniais įsitikinimais. Savo pažangių pažiūrų jis neslėpė ne tik nuo mokinių, bet ir namiškių. Ir tai jam daug kainavo. Atsisakęs eiti į kunigus, jis jau penktoje klasėje neteko namiškių paramos ir turėjo verstis korepetitoriaus darbu. Prasidėjo sunki kova už būvį, kuri galop pakirto sveikatą ir baigėsi ankstyva mirtimi.

Įstojęs 1900m. į Dorpato (Tartu) universitetą medicinos studijuoti, J. Biliūnas kitų metų pavasarį iiš ten pašalinamas – už dalyvavimą studentų protesto prieš carizmą judėjime. Apsigyvenęs Šiauliuose, jis įsitraukia į kovą prieš socialinę neteisybę. Pažintis su Lietuvos socialdemokratinio judėjimo organizatoriais priartino J. Biliūną prie proletariato politinės kovos reikalų. Persikėlęs 1902m. su žmona į Panevėžį, jis dar aktyviau įsitraukia į darbininkų judėjimą: leidžia atsišaukimus, organizuoja streikus. Nors nenutraukė ryšių su liberalinės inteligentijos atstovais ir jų spauda („Ūkininku”, „Varpu”), tačiau ne vieną socialinio gyvenimo problemą sprendė marksistiškai: ieškojo lietuvių nacionaliniam judėjimui glaudesnių ryšių su proletariatu, darbininkus ir valstiečius laikydamas pagrindine jėga kovoje prieš carizmą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”). Šiaulių – Panevėžio laikotarpiu jis daugiau atsideda publicistikai: parašo ir paskelbia politinių, mokslo populiarinimo brošiūrų, straipsnių. Spausdina korespondencijų (jas rašinėja nuo 1900m.) apie lietuvių darbininkų ir valstiečių nuotaikas, priešinimąsi carinei biurokratijai, socialinei priespaudai. Kartu J. Biliūnas domisi grožine literatūra. Dar 1900m. apsiima parašyti studiją apie Žemaitės, tuo metu jau pagarsėjusios rašytojos, kūrybą, dabar užbaigia tos studijos teorinę įžangą. Bando savo jėgas poezijoje. 1900 – 1902m. laikotarpiui priklauso ir pirmieji grožinės prozos kūriniai – „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną” ir kt. Įtakos posūkiui į grožinę literatūrą bus turėjusi pažintis su Povilu Višinskiu. Padėjęs į literatūrą įsijungti Žemaitei, Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, P. Višinskis naujajame savo bičiulyje bus greit įsižiūrėjęs polinkį įį meninę kūrybą. V. Kapsukas, gerai abu pažinęs, apie jų draugystę rašo: „Geriausi draugai jiedu pasidarė. Tai buvo artimos sielos: abudu buvo poetai savo sieloj, giliai jaučią žmones, mylį dailę ir linkę pasvajoti. Višinskio drąsinamas, Biliūnas pradėjo daugiau beletristikos rašyti, prie kurios visuomet turėjo didelį patraukimą”.

Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu.Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą vien literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Su socialdemokratiniu judėjimu ryšio nenutraukia, padeda suredaguoti porą „darbininkų balso” numerių, rūpinasi socialdemokratų organizaciniais reikalais.Talkina V. Kapsukui, kuris redagavo jaunimo žurnalą „Draugas” , paremia jį savo naujais kūriniais.Tačiau socialdemokratų partijos veikėjų nesutarimai apvilia J. Biliūną partiniu darbu. „Jį traukė kita sritis – dailioji literatūra, ir jis nuėjo, kur jį traukė” – taip V. Kapsukas apibūdina J. Biliūno posūkį nuo politinių reikalų prie literatūros. Leipcige jis parašo savo žymiausius proletarinės tematikos apsakymus – „Be darbo”, „Pirmutinis streikas”. Nors šelpiamas labdaringos „Žiburėlio” draugijos, kartais – Amerikos lietuvių, J.Biliūnas, gyvendamas nuolat pusbadžiu, Leipcige suserga džiova.Į Lietuvą grįžta ligonis, ir gydytojai liepia rimtai susirūpinti savo sveikata.1904 m. rudenį išvyksta į Ciurichą studijuoti,

manydamas ten rasti palankesnių gamtos sąlygų sveikatai.Tačiau neturint iš ko įmanomiau gyventi, sveikata geryn neina. Prasideda kova su lemtinga negalia.Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Biliūnas jau buvo pajutęs savyje rašytojo pašaukimą, stengėsi literatūroje save išreikšti, skubėdamas ir baimindamasis, kad nieko reikšminga nesuspės padaryti.Tragišką prasmę turi tas faktas, kad geriausius apsakymus J.Biliūnas sukūrė, jau nepagydomai sirgdamas ir kūrybai atiduodamas visas jėgas.

Ciuriche J. Biliūnas parašė apsakymus „Laimės žiburys”, „Nemunu” , „Vagis” , „Kliudžiau”, „Tikėjimas”.1905 m. rudenį , gydytojų rekomenduojamas, jis iišvažiuoja į Zakopanę (Lenkija) gydytis.Čia, lovoje gulėdamas, jis sukuria tokius savo prozos šedevrus, kaip „Joniukas” , „Lazda” ,„Ubagas” , „Piestupys”.1906 m.vasarą gydosi Rozalime , Kačerginėje.Tą vasarą parašo „Svečius” , „Abejojimą” , „Brisiaus galą” , „Vieną rudens dieną”.Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę.Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”.Nenustoja domėjęsis lietuvių literatūros naujienomis:prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio lliteratūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą.Beviltiškos ligos alinamas, silpstant kūno ir dvasios pajėgoms, grįžo prie vaikystės religinių įsitikinimų. „Bet negalima abejoti , kad jo tikėjimas didžiai skyrėsi nuo viešpataujančio krikščionių tikėjimo. Tai, galima sakyti, diena ir naktis.<.> JJo tikėjimas – tai ne kitatikių ir netikėlių neapykantos tikėjimas, ne išnaudotojų tikėjimas, ne įrankis žmonėms savo rankose laikyti. Bet toks sąžinės varžymas jam po senovei buvo šlykštus”. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., palaidotas Zakopanėje. Tarybinės vyriausybės rūpesčiu, jo palaikai 1953 m. perkelti į gimtąjį kraštą, į Liudiškių piliakalnį prie Anykščių, o ant kapo pastatytas paminklas.Šitaip įvykdyt poetinė rašytojo valia, pareikšta viename eilėraštyje – palaidoti prie Šventosios,

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau.

Mirė J. Biliūnas labai jaunas, vos pradėjęs literatūroje reikštis, tačiau daug padaręs, mirė kaip sunkių gyvenimo sąlygų auka.Mirė skurdo , nepriteklių liga, išplėšusia iš lietuvių literatūros kūrėjų gretų P. Vaičaitį , P.Višinskį , J. Gurauskį.J. Biliūnas gerai suprato savo likimą esant nepakeliamų sąlygų rezultatą. Graudoka ironija sskamba jo laiško , rašyto 1907 m. rugpjūčio 27 d., t.y. trys mėnesiai iki mirties , žodžiai apie savo gyvenimą , kartu jautriai, biliūniškai, prisimenant kitų žmonių paramą, jų širdies gerumą: „Sveikink p. Gabrielę [Petkevičaitę – Bitę, J. S.] ir Žemaitę: trokštu jomdviem visa gera. Dažnai dabar atsimenu, kaip Žemaitė kartą Šiauliuose mylėjo mane ir Jasiukaitį gardžia sodžiaus mėsa ir duona, išalkusius. Jeigu tuo laiku dažniau kas man tokios mėsos būtų davę, gal dabar ir džiova nereiktų sirgti.Bet praeities nesugrąžinsi. BBūk sveikas ir laimingas !

Rašyk!”

J. Biliūno publicistikoje, mokslo populiarinimo darbuose galima surasti svarbių mūsų praeities politinio, kultūrinio gyvenimo atgarsių, susekti tas problemas, kurios jaudino būsimąjį rašytoją, formavo jo asmenybę.Į tos rūšies darbus jis buvo įsitraukęs 1902 – 1903 m., t. y. laikotarpiu tarp studijų Tartu universitete ir mokymosi Leipcige, kai, gyvendamas Šiauliuose ir Panevėžyje, suartėjo su revoliuciniu darbininkų judėjimu.

Rašytojo publicistikoje atsispindi artėjančios 1905 – 1907 m. revoliucijos atmosfera.Vienas pagrindinių jos motyvų – neapykanta carizmui, kurią jautė pažangioji lietuvių visuomenė dėl jo sankcionuojamos socialinės nelygybės, tautinės priespaudos, ta neapykanta, kuri netrukus siūbtelėjo aukšta revoliucijos banga.Publicistikoje J. Biliūnas imasi įvairiausių temų – darbininkų ir valstiečių išnaudojimo, švietimo, nacionalinių teisių varžymo, biurokratijos savivalės ir kt., bet juo toliau, juo blogio reiškiniai aiškiau siejami su vis carizmo santvarka. Rašydamas net apie tokį reiškinį, kaip girtuokliavimas, jis pabrėžia, kad ši blogybė valdžios skatinama.Apskritai J. Biliūno publicistika pasižymi pastoviu carizmo neigimu, net smulkius tos santvarkos reiškinius jis suvokia kaip didelės visumos, kuri trukdo kiekvieną gerą visuomenės iniciatyvą, žlugdo pažangą, gimdo neteisybę.J. Biliūno publicistikoje reikalavimai, kuriuos kėlė demokratinis, revoliucinis kovos frontas, netrukus su ginklu stojęs prieš carizmą buržuazinės – demokratinės revoliucijos metais. Dažnai čia skamba „sočiųjų ir alkanųjų”, antagonistinio jų priešiškumo tema, ypač straipsniuose, spausdintuose darbininkų sspaudoje („Valdžia pamokė” , „Sotieji ir alkanieji” , „Valdžios pilvas”).. J. Biliūnas pastoviai renka duomenis ir korespondencijose ( dažniausiai iš Panevėžio ) rašo apie menkus darbininkų atlyginimus, paprastai siedamas su politinio beteisiškumo, žandarų ir dirbtuvių administracijos savivaliavimo atmosfera.Spaudos , susirinkimų laisvės, demokratinių rinkimų ir atstovavimo lozungai sudaro ne vieno jo publicistinio rašinio patosą.

Daugelyje straipsnių keliamos švietimo idėjos.J. Biliūnas ne vien ragina beraštį skaityti ir rašyti, leisti vaikus į mokyklą ir pan.„Apšvietimo” reikalai J. Biliūno publicistikoje paprastai nagrinėjami plačia prasme – kaip darbo žmogaus bendro visuomeninio sąmoningo ugdymas. Tiesa, ankstesniuose rašiniuose „apšvietimas” turi švietėjiškos ideologijos požymių, tačiau, autoriui bręstant, tokios pažiūros nyksta.

Dauguma J. Biliūno Publicistikos orientuota į carizmo užguitą, į vairiai engiamą žmogų, vis dėl to jau norintį – kartais net ne sąmoningai – suprasti savo padėtį ir išsivaduoti iš žlugdančių sąlygų. Žmonių tamsumas, prietarai, nuolankumas engėjams – reiškiniai, apie kuriuos J. Biliūnas rašo su pasipiktinimu, tačiau neretai užjausdamas tuos, kurie neturi kitokio supratimo apie gyvenimą, kurie pasyviai tebesilaiko dar baudžiavos įdiegtų elgesio su ponais normų, tebetiki seniai mokslo atmestomis nesąmonėmis, leidžiasi perėjūnų apgaudinėjami. J. Biliūno publicistikos idealas – mokslinis gamtos ir visuomenės reiškinių supratimas, savo žmogiškosios vertės jutimas ir pagaliau – visuomeninis aktyvumas, kurio tikslas – nuversti carizmą, pakeisti jį ddemokratine santvarka. Toks idealas atsispindėjo ir vėlesnėje J. Biliūno grožinėje kūryboje. Juo vadovaudamasis, J. Biliūnas, kaip ir kita pažangūs publicistai, kritikavo buržuazinę inteligentiją už pasyvumą, egoizmą, pilietinio akiračio siaurumą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”, „Šis tas apie mūsų studentus”).

Kovą su priespauda skatina ir tokie J. Biliūno publicistiniai darbai, kur aprašomi praeities įvykiai: „Kaimiečių kovos su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje XIV amžiuje”, „Iš mūsų praeities”, „Užmušimas caro Aleksandro II”. Praeities medžiaga juose – pretekstas revoliucinei agitacijai, švietimui. Istorinės medžiagos aktualizavimas J. Biliūno perimtas, aišku, iš revoliucinės spaudos patyrimo.

Tokia publicistika sudaro geroką visų J. Biliūno straipsnių dalį. J. Biliūnas bus vienas iš tų, kurie daugiausia nuveikė šiame lietuvių publicistikos bare. Tai krypčiai priklauso ir „Aukso karės dievui”, „Ūgis miestų ir pramonės ir jų įtekmė ant mūsų sodiečių”. Istoriniai faktai, ekonominės istorijos duomenys,l išreikšti skaičiais, apibendrinti kaip gyvenimo raidos tendencijos, remia teiginius, kuriais autorius daro nuosprendį carizmui, socialinei priespaudai. Tokiuose darbuose juntami mąstymo, argumentavimo įgūdžiai, J. Biliūno įgyti, studijuojant mokslinį socializmą, filosofiją, gilinantis į politinę ekonomiją, gamtos mokslus.

J. Biliūno korespondencijose nemaža aprašymo, reportažo elementų. Pačioje pirmojoje korespondencijoje iš Liepojos aprašomas bedarbis, iš nevilties nusižudęs – faktas, panašus į tą, kuris paimtas apsakymo „Be darbo” pagrindu. Ankstyvosiose korespondencijose J. Biliūnas rašė apie Liepojos, Anykščių dvasininkų

gobšumą, priešiškumą lietuvių nacionaliniams siekiams ir pan. Vėliau jam daugiausia rūpi carinės biurokratijos tipai, jų „veikla”. Korespondencijose jis yra palikęs įdomios buitinės medžiagos, apibūdinančios to laiko biurokratiją – detaliai papasakotų įvykių, ne vieno žmonių engėjo, kyšininko kontūrų. Šitokie faktai pateikiami ne tik bendriausia socialine prasme, bet ir su konkrečiomis aplinkybėmis, detalėmis. Pvz., vienoje korespondencijoje iš Anykščių J. Biliūnas įterpia pokalbio nuotrupų, tarpais žymėdamas senų žmonių kalbos intonaciją: „Čia, brač, gero makaniko būta – stebisi atsimindami tą atsitikimą ir kraipydami galvas, sseniai”.

Aprašymas, reportažas – viena jungtis, siejančių J. Biliūno publicistiką su jo grožine kūryba, ypač ankstyviausiąja. Galima drąsiai sakyti, jog jie J. Biliūnui – išeities taškas į beletristiką. Kaip ir visa publicistika, aprašymai ne tik lavino būsimojo rašytojo plunksną, bet ir buvo tarsi medžiagos „pirminio apdorojimo” etapas. Neatsitiktinai tarp publicistikos ir grožinės kūrybos nemaža lietimosi taškų. Kai kuriuose ankstyvuosiuose jo kūriniuose, kaip „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną”, „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo”, iš dalies „Be darbo” ir kt., publicistika ir grožinė proza ttaip susipynusios, kad kūriniai gali būti pavyzdžiais, iliustruojančiais ne tik J. Biliūno prozos formavimąsi, bet ir mūsų beletristikos išskyrimą iš laikraštinių žanrų. Buitinių vaizdų intarpai čia palydimi tokių pat komentarų, išvadų, kaip ir „grynojoje” publicistikoje, neretai iš panašių žodžių. Komentarai nnet platesni už vaizdus.Gretinant kūrinėlį „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo” su J. Biliūno publicistika, kur demaskuojamas caras ir jo parankiniai, galima rasti bendrų caro apibūdinimų. Tačiau iš šio literatūrinio bandymo gerai matyti, kaip iš J. Biliūno publicisto gimsta J. Biliūnas beletristas. Neapykanta carizmui kūrinėlio patose užima pagrindinę vietą, ir publicistinis jo sluoksnis reiškia ją be jokių nuolaidų. Tačiau įspūdingiausiai tą neapykantą ir panieką vis dėlto išreiškia toji kūrinio vieta, kur caras jaunam gimnazistui primena gimtojo kaimo žmogų, rakalį (romiklį), kurio vaikas visada bijodavęs. Paradinis caro blizgesys, akselbantai ir regalijos šia netikėta paauglio asociacija taip sumenkinami, jog skaitytojui telieka nustebti tokio meninio bruoželio taiklumu. Agitacinio atsišaukimo stiliaus fone čia jau pasirodo prisiminimas, gailesys dėl savo nesąmoningo elgesio, šie svarbieji J. Biliūno pprozos elementai, lėmę ne vieno vėlesnio apsakymo sandarą.

Literatūrinės kritikos straipsniai atspindi tokias pat nuoseklias J. Biliūno pastangas susidaryti ir išsakyti savo pažiūras į literatūrą, kaip publicistika – į socialinius reiškinius.

Savąjį literatūros supratimą J. Biliūnas išreiškė studijos apie Žemaitės apsakymų rinkinį „Paveikslai” įžangoje, straipsniu „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, nebaigtu „Atviruoju laišku dailiosios literatūros ir kalbos mylėtojams” ir kt. Jis – pirmas lietuvių literatūros kritikas, su tokiu teoriniu užmoju nagrinėjęs realizmo koncepciją. Realizmas jam – ne pastovi,, amžina literatūros žymė, o vviena jos srovių, vyraujanti tuo metu. J. Biliūno mintys apie literatūrą rėmėsi patyrimu, kurį sukaupė XIXa. antrosios pusės realizmas, plačiu srautu perėjęs visas Europos literatūras, užkliudęs ir gimstančią lietuvių beletristiką – formavęs Žemaitės talentą. Žemaitę J. Biliūnas ir rengėsi parodyti kaip ryškiausią tos krypties atstovę.

Grožiniai kūriniai, ypač apsakymai – svarbiausia J. Biliūno palikimo dalis. Jie – didelė meninė vertybė, į kurią iki šiol orientuojasi lietuvių literatūra. Jo beletristika davė naujų impulsų demokratinei lietuvių prozai, padėjo plėtotis joje svarbioms meninėms tendencijoms. Turėdamas platų socialinį akiratį, išlavintą meninį skonį, rašytojas savitai traktavo ne vieną ankstesnio realizmo temą, iškėlė naujų tikrovės vaizdavimo aspektų. Svarbus jo palikimo dalykas, seniai pripažįstamas literatūros istorijos, yra tai, kad rašytojas savo pirmaisiais apsakymais dėjo pagrindus proletarinei lietuvių literatūrai.Vertingiausiomis J. Biliūno kūrybos tradicijomis rėmėsi lietuvių literatūra, ugdydama savąją socialinio ir meninio apibendrinimo jėgą, gilindamasi į sudėtingą žmogaus psichologijos pasaulį. Apskritai J. Biliūno įnašas į lietuvių literatūros meninę kultūrą didžiulis ir nepakartojamas.

Savo prozoje J. Biliūnas laikėsi pagrindinių realizmo reikalavimų, nes realizmas jam – tinkamiausia kryptis visuomeniškai aktyviai, demokratinei literatūrai. Žemaitės, G. Petkevičaitės – Bitės kūryba buvo tas nacionalinės literatūros pagrindas, kuriuo rėmėsi „Liūdnos pasakos” autorius, ieškodamas savo meninės individualybės. XIXa. realistinė rusų, lenkų, vokiečių literatūra – tai papildoma mokykla, kurią jjis išėjo, kurdamas savąjį grožinės literatūros supratimą. Paprastas, kasdieninis gyvenimas – jo kūrybos medžiaga.

Buities reikalai, socialiniai žmonių poreikiai slypi už daugelio konfliktų, išgyvenimų, nuotaikų, vaizduojamų dažname apsakyme. Baudžiavos laikų tikrovė, iškylanti vien iš veikėjų atsiminimų, čia itin negailestinga („Žvaigždė”, „Lazda”). Daug skausmo paprastam žmogui nešė ir vėlesni, pobaudžiaviniai laikai. Sūnus išvaro tėvą elgetauti, gailėdamas jam duonos („Ubagas”), motina rauda beprasmiškai žuvusio sūnaus („Vieną rudens dieną”). „Liūdnoje pasakoje” pavaizduotas likimas žmonių, svajojusių susikurti geresnį gyvenimą. Net šeštų metų Joniukui „pirmą kartą gyvenimas parodė nagus”, įrėždamas jo sieloje randą. Darbininkų buitis apsakymuose „Pirmutinis streikas”, „Be darbo” sunki, beprošvaistė. Senatvė, mirtis ne viename J. Biliūno kūrinyje iškyla kaip skausminga vienišumo, nereikalingumo būsena („Brisiaus galas”, „Ubagas”). Gyvenime daug beprasmiško, net nesąmoningo žiaurumo („Kliudžiau”, „Vieną rudens dieną”). Iš viso J. Biliūno prozoje apsčiai medžiagos, kad galima visų jo veikėjų gyvenimą apibūdinti kaip „liūdną pasaką” (taip kartais tyrinėtojų ir nusakomas svarbiausias rašytojo prozos motyvas).

J. Biliūnas nepriklauso prie tų rašytojų, kurie, smerkdami blogį, šalia tamsaus vaizdo didaktiškai stato šviesų – kaip atsvarą pirmajam ir t.t. Vis dėlto jis plačiai naudojasi kontrastų, priešpriešų menu.Kad ir niūriausiame paveiksle J. Biliūnas randa progos bent užsiminti apie teigiamuosius, kad ir nežymius, gyvenimo pradus.

Sielojimasis – kaip jausminė būsena – įveda mus į vveikėjų vidaus pasaulį, kuriam J. Biliūnas skyrė tiek daug vietos. Jis – žymiausias ano meto mūsų psichologinės prozos atstovas. Ankstesnis lietuvių realizmas buvo ypač stiprus, vaizduodamas išorinę žmonių santykių, buities pusę, nors nebuvo abejingas ir psichologijai. J. Biliūnas lietuvių prozą pasuko dar arčiau prie žmogaus vidinio pasaulio.

Psichologiniai aspektai J. Biliūno prozoje tokie stiprūs, jog daugeliu atvejų socialinė tikrovė atskleidžiama, vaizduojant veikėjo reakciją. Vietoj buities medžiagos – žmogaus reagavimas į ją. Ir tokių reakcijų kartais būna net keletas. Iš „Ubago”, pavyzdžiui, nematyti, kas dėjosi Sabaliūno namuose, kokie žodžiai senam tėvui buvo pasakyti, kaip atrodo sūnus ir marti, išvarę bejėgį karšinčių elgetauti. Užtat plačiai parodyta, kaip didžiai įskaudino tie nežinomi žmonės senąjį ūkininką, kokiu sunkiu akmeniu prislėgė nepelnyta skriauda jo senatvės dienas. Kitas, didesnis, – paties autoriaus (pasakotojo) jausmai, kylantys, prisimenant vaikystę, senojo Sabaliūno darbštumą, jo širdies gerumą, jausmai, kylantys norint jam padėti, tačiau suvokiant savo bejėgiškumą, neaiškiai juntant savo kaltę ir dėl to sielvartaujant. Abu sluoksniai vienas į kitą pereina, vienas kitą papildo. Sielojasi senasis tėvas dėl skriaudos, sielojasi ir pasakotojas – dėl žmonių žiaurumo, dėl senojo ūkininko skausmo.

J. Biliūnas paliko klasikinių trumpo apsakymo pavyzdžių lietuvių literatūroje. „Kliudžiau”, „Brisiaus galas”, „Piestupys”, „Joniukas”, „Lazda” ir daugelis kitų jo prozos deimančiukų galėjo

atsirasti tik todėl, kad rašytojas jautė dideles galimybes, kurias teikia vidinės žmogaus biografijos epizodų, psichologinės reakcijos analizė.

Kitas J. Biliūno nuopelnas lietuvių prozos meninei kultūrai – naujų istorizmo principų įtvirtinimas. Ankstesnėje mūsų literatūroje istorinės raidos, praeities ir dabarties santykių problemos retai iškildavo ir jų požiūriu retai kas mėgindavo žvelgti į kasdienybę. J. Biliūnas, brendęs istorizmo idėjų atmosferoje, ir savo kūriniuose reiškė pasaulėvaizdį, pagrįstą istorinės bei filosofinės XIXa. minties didžiausiais pasiekimais. Tasai pasaulėvaizdis ne vienu atveju formavo jo apsakymų struktūrą. Tikrovė čia ddaugiausia vaizduojama istorinės raidos požiūriu. Praeities momentai beveik visada pasirodo veikėjų gyvenime, keldami konfliktus. Prisiminimas – dažnas veikėjų išgyvenimų, svarbus apsakymų kompozicijos elementas. Sielojimasis, vienišumas ir kiti J. Biliūno kūrybos motyvai paprastai pasirodo, kai gretinama praeitis su dabartimi, kai vertinamas atskiras gyvenimo epizodas bendroje laiko tėkmėje. Rašytojas žmogaus paveikslą kuria iš biografijos gabalų, išdėstytų skirtingame laike ir dėl to įgyjančių skirtingą etinę – moralinę prasmę. Iki „Liūdnos pasakos” autoriaus lietuvių literatūroje žmogaus paveikslas buvo piešiamas vien iš dabarties laiko epizodų, iišdėstytų chronologiškai nuosekliai. J.Biliūnas kūrė charakterį, suvokdamas praeities reikšmę vidinei žmogaus istorijai. Jis įtvirtino lietuvių prozoje žmogaus paveikslo modelį, kur laiko perspektyva, laiko aspektai įgijo iki tol nematytą reikšmę.

Iš pirmo žvilgsnio J. Biliūno kūriniai neišvaizdūs, nesudėtingi nei problematika, nei struktūra, ssavo medžiaga net banalūs. Ką, rodos, galima svarbaus pasakyti vaizduojant nukaršusį šunį, benamę katytę, aprašinėjant elgetaujančius, gyvenimo nuskriaustus, suluošintus žmones ir apskritai rodant pilkiausią kasdienybę.Tačiau šie kūriniai, pasirodo, turi gilios socialinės prasmės, kelia svarbias žmogiškas problemas, kalba apie nesenstančias socialines ir moralines vertybes. Jų sandara irgi pasirodo esanti sudėtinga, pagrįsta vertingiausiais literatūros meno principais. Tokiu savo išoriniu nepretenzingumu, o kartu dideliu vidiniu turtingumu J. Biliūno beletristika iki šiol traukia skaitytojų dėmesį, darė ir daro poveikį rašytojams, lietuvių literatūrai. Geriausi jos kūriniai visada galės eiti savotišku etalonu sprendžiant, kaip turi atrodyti tikrosios literatūrinės vertybės. Tyrinėjant lietuvių literatūros istoriją, bus atrandama vis daugiau kūrybinės J. Biliūno įtakos faktų.

Pasirašinėjo: Jonas Anykštėnas, Jonas Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas Bežemis, Jonas Gražys, Jonas Žaltys, JJonelis, Kazys Tauškutis ir kt.

„Liūdna pasaka”

Kūrybos rinktinėje „Liūdna pasaka“ pateikiami geriausi J.Biliūno apsakymai, apysaka ir eilėraštis – testamentas.

J.Biliūno kūriniuose susijungė XXa. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, elegiškas prabėgančio laiko ir būties trapumo suvokimas. Jo meninė atrama – refleksija, pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos. Iš vaizdų, iš intymios kalbėjimo intonacijos sklinda malonus žmogiškas paprastumas ir nuoširdumas, vidinė inteligencija. Visa būtis ir nuplaukiantis laikas žadina nostalgiją, gyvenimo reiškinių jutimą ir kartu skatina ppakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą.

Geriausiuose J.Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Juntame 20a. žmogų, įkvėptą socialinės pažangos vilčių ir kartu pašiurpusį nuo smurto grėsmės, trapų, atsargiai tikrinantį idealus ir realybę, ieškantį tikrumo savyje, trokštantį atsinaujinti iš vidaus ir ginantį sielos subtilumą kaip brangiausią humanistinę vertybę.

Juozapotos paveikslas „Liūdnoje pasakoje”

Kaip pastoviai ir drauge subtiliai J. Biliūnas reiškia savo kūryboje humanistinę pasaulėjautą, rodo ir Juozapotos paveikslas „Liūdnoje pasakoje”, apskritai vienas tauriausių paveikslų, kuriuo rašytojas išsakė savo pažiūras į paprastą žmogų, neidealizuodamas jo, parodydamas, koks tragiškas jį ištinka likimas. Būdinga J. Biliūnui, kad šviesieji bruožai išsaugomi ir tada, kai Juozapota tampa nepagydomu ligoniu, kai užgęsta jos akys žvaigždės, kai iš jos lieka tik skurdus žmogaus paveikslas, be to žavesio ir grožio, kuriuo ji švietė, kai abu su vyru svajojo apie ateitį. Kitokio stiliaus rašytojui Juozapota ligonis galėjo tapti vien buitiniu elgetos, suluošinto žmogaus paveikslu, kuriame užslopintas ir visas ankstesnis vidinis grožis. Subuitintam Juozapotos traktavimui medžiagos turėta pakankamai – tai rodo ne vienas to paveikslo bruoželis. Tačiau klaikiame Juozapotos – beviltiško ligonio – atvaizde rašytojas, be kita ko, pastoviai primena frazę – Juozapotos klausimą kiekvienam sutiktajam: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?”, iišreiškiantį artimo žmogaus pasiilgimo, rūpinimosi jo likimu būseną, kuri nelyginant aureolė supa visą Juozapotos paveikslą. Toji frazė leimotyvu gaivina Juozapotos – kaip ligonio – paveikslą, niūriame vaizde išsaugodama ankstesnę žmogišką šilimą. Vengimas buitinti paveikslus, poreikis tamsiems gyvenimo epizodams ieškoti atsvaros teikia J. Biliūno prozai nepakartojamo poetiškumo.

Juozas Stonys

Skriaudos ir kaltės suvokimas J.Biliūno kūryboje

J.Biliūnas – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūrybos tematika: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J.Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais.

Pamatinis visų kūrinių motyvas – žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Skriauda ir skausmas – J.Biliūno kūrybos dėmesio centre.

Rašytojas dėmesį pirmiausia kreipia į žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas žmogus priklauso. Mažą katytę ar seną šeimininko žudomą Brisių J.Biliūnas aprašo su tokiu pat liūdesiu, kaip graudų žąsiaganio Joniuko likimą. Apsakyme “Joniukas” pasakojami skaudūs našlaičio piemenuko išgyvenimai, susidūrus su neteisybe. Joniukas dar nesupranta aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių santykių. Tačiau šešių metų piemuo – gyvas, judrus vaikas, kuris viską stebi, ieško, kuo galėtų pasidžiaugti, visai užmiršdamas savo pareigas, ir todėl llabai skaudžiai nukenčia. “Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę.”

Apsakyme “Brisiaus galas” vaizduojama, kaip valstietis nušauna pasenusį šunį: “negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas.”

Apsakyme “Kliudžiau” pašauto gyvulio vaizdas taip sukrėtė jaunąjį “medžiotoją”, jog jis kelias dienas nedrįso iškelti kojos iš trobos, kad tik nepamatytų to vaizdo, kuris ilgai dar nedavė jam ramybės. Paleista strėlė į menką baltą katytę – tai vienintelis šūvis mažojo “medžiotojo” gyvenime. bet taiklus. “Tat buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. bet laimingas.”

Apsakyme “Nemunu” lyriškai piešiami darbo milžinų – sielininkų paveikslai, gyvai parodyta klajūnų muzikantų grupė, jaudinančiai pavaizduota visų žeminama ir niekinama “paleistuvė”. pasakojimas apie merginą kelia ne tik užuojautą, bet ir verčia susimąstyti: ieškoti atsakymo į klausimą, kas ją privertė taip žemintis.

J.Biliūnui kaltė – nebūtinai aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Svarbiausia savo kaltę reikia suprasti ir gailėtis dėl jos. Apsakyme “Vagis” skaudžiai savo kaltę jaučia žmogus, užmušęs vagį, gelbėdamas savo turtą ir gyvybę. Nors daugiau ir nieko nenuskriaudė, neprilietė pirštu, tačiau pirmoji užmušta gyvybė išliko iki senatvės.

Žmogiškumo motyvas iškyla ir apsakyme “Ubagas”. Čia rašytojas gėrisi bitininko Sabaliūno dvasios taurumu, jo

meile žmonėms. Savo sūnaus išvarytas iš namų, Sabaliūnas ne tiek smerkia sūnų, kiek graudinasi dėl visos gyvenimo santvarkos neteisingumo. “O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą..”- šiuose senelio Sabaliūno žodžiuose apie savo anūkus skamba tragiškas liūdesys, gili meilė žmonėms.

Apsakyme “Žvaigždė” žavi šiltai, poetiškai nupieštas senuko Simono paveikslas. Senelis Simonas – šviesus kaimo žmogus. jame autorius pabrėžė didelį valstiečių norą šviestis, viską žinoti, atskleisti jų nepaprastą gamtos pamėgimą. Prisimindamas baudžiavą, senelis pasakoja ne rūsčius ir žiaurius įįvykius, o nuplėšia neįprastą, laimingai pasibaigusį atsitikimą. Vidurdienį baudžiauninkai danguje pamatė žvaigždę, tačiau, jiems bežiūrint, užklupo prievaizdas Gimbutas, žiauriai mušdavęs už mažiausią nusikaltimą. Bet įvyksta žmogiškas stebuklas. Užuot baudęs, Gimbutas atsineša “vamzdį” ir drauge su baudžiauninkais stebi žvaigždę. nors prievaizdas su žmonėmis būdavo žiaurus, šiurkštus, tačiau ši žmogiškumo akimirka neišblėso ir ilgam išliko žmonių atmintyje. netikėtai šviesų vasaros popietį sužibusią žvaigždę J.Biliūnas sugretina su žmogiškumu sužiaurėjusioje Gimbuto sieloje.

Skriaudos ir humaniškumo motyvas vaizduojamas ir apsakyme “Lazda”. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo pobaudžiavinius mmetus. Panaikinus baudžiavą, urėdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį seklyčioje. Jis negali keršyti silpnesniam ir bejėgiui. Išvažiuodamas urėdas tėvui paliko lazdą, kuria baudžiavos laikais taip jį sumušė, kad šis tris savaites lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu paima lazdą, oo į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena. Liūdnas nusišypsojimas reiškia ne tik gyvenimo patirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą, kuris pateisina, jog žmogiškos prigimties supratimą, kuris pateisina, jog klysti yra žmoniška. Šiame apsakyme J.Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo humaniškumą: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams.

Daugelyje J.Biliūno kūrinių vyrauja lyrizmas ir emocingumas. Tai pagrindiniai humanizmo bruožai. Rašytojas visada skriaudžiamuosius vaizduoja su gilia užuojauta, jautriai reaguoja į skriaudą ir nelaimę. J.Biliūno lyrizmui būdingas graudumas.

Likimo dovanos

Rašydama atsiminimų knygą „Po aukštus kalnus vaikščiojau“, kur kalbama ir apie Joną Biliūną, dar kartą perskaičiau vaikystėje su meile po kelis sykius skaitytus ir iki ašarų jaudinusius apsakymus „Joniukas“, „Brisiaus galas“, „Liūdna pasaka“. Koks sugestyvus jo sakinys. Trapus, kaip ir jjo gyvenimas, jo laimė. O už tų vaizdų, už tos emocionalios žodžio spalvos – jo gyvenimas, kupinas klokeliūrų, kaip sakytų tapybos darbų restauratorius, ir didelės šviesos, kuri spinduliavo ne tik jo kūryboje, bet ir jo buvime greta Julijos, jo išrinktosios, greta mūsų. Skaitydamas jo kūrybą, rodos, nusimeti visas apnašas, visus smūgius ir tiesiesi kaip pavasarį namo palangėje darželio daigai. Ir čia prisiminiau pokalbį su Julija Biliūniene – Matjošaitiene apie gyvenime jos sutiktus šviesulius. (Ji gyveno Kaune, K. Donelaičio g. 9, ppirmame aukšte). Ji tada pasakė:

– Mano kelyje toks šviesulys buvo Jonas Biliūnas. Tai įvyko Šiauliuose. Aš tada mokiausi.

Pasibeldė. Jis pas mano brolį atėjęs su reikalais. O jaučiau, kaip ryškiai mėlynos gilios akys tartum nutvilkdė mane. Apie jį seniai buvau girdėjusi – geras organizatorius, patriotas, cicilikas, bet nemaniau, kad toks paprastas ir taurus žmogus jis buvo. Kada susituokėm? Tai įvyko savaime, Panevėžy. O paskui išsiskyrėm (J.Biliūnas išvažiavo į Leipcigą studijų. – M.M.), kad vėl susitiktume; jį, pasiskolinusi pinigų, išsiunčiau į Šveicariją gydytis, o pati išskubėjau į Charkovą baigti studijų. Tiesa, J.Biliūnui vykstant į Ciurichą, Amerikos lietuviai žadėjo stipendiją ir atrodė, kad galės ir studijuoti, ir gydytis. Tik svetimi, žinoma, neskubėjo su pinigais, o turėti, nors ir skolinti, nykte nyko kaip pavasario saulėj paskutinis sniegas ant kalvučių. Juk reikėjo ir už imatrikuliaciją sumokėti, ir už palėpės kambarėlį, ir už stiklinę pieno visai dienai. O J.Biliūnas skubėjo, skubėjo rašyti, nes jautė, kad džiova pergalingai naikina organizmą, o jis taip skolingas savo literatūrai, savo skaitytojui. Ir čia gimė vienas po kito jo stebuklingos jėgos apsakymai. O jaunąją žmoną pasiekia vis skaudesni, nerimą keliantys Jono laiškai. Vėl pasakoja J. Biliūnienė:

– Iš Ciuricho ėjo liūdnesni ir liūdnesni laiškai. Jau temperatūra siekia 39 laipsnius. Aš nubėgau įį paskutinį egzaminą, chirurgijos. Profesorius moterų nemėgo. Bet taip prašiau, jog neiškentęs sutiko, leido laikyti egzaminą. Ir 300 rublių pasiskolinusi, su juodos duonos kepalu ir kumpiu pintoje dėželėje išvykau į Šveicariją. Važiavau nuplyšusi, nes gailėjau ir franko sau išleisti. Radau gyvenantį palėpės kambarėlyje. Tuoj nusamdžiau butą žemai, su veranda. Jonas atgavo nuotaiką. Profesorius patarė važiuot į savo kraštą. Jis sakė, kad su Jonu blogai. Išvažiavom pavasarį. Ir tuoj – į Kačerginę. Niekas nepatarė, kad ne blaškymasis, iš vienos vietos į kitą vežiojimas, o gera mityba ir grynas oras bei ramybė buvo reikalingi.

„Atvažiuok, aš Tau rašau dovaną“, – rašė, kai ruošiausi į Ciurichą atvažiuoti. Ir pasveikino su „Laimės žiburiu“: „Tavo garbei parašiau“. Patį pirmą rytą J.Biliūnienė išskubėjo į parduotuvę maisto. Gautą grąžą rūpestingai įsidėjo į pačios siuvinėtą piniginėlę ir įleido į kišenę. „Čia gi buvo visi mūsų ištekliai, nors ir skolinti“, – pasakodama pridūrė. Jau buvo netoli namų, kai ją pasivijo berniukas ir padavė pamestą piniginę, nes kišenės būta kiauros. Su Ciurichu Juliją iš pradžių supažindino ten studijavęs Vaitkevičius. Lankėsi jų kambarėlyje ir sena J.Biliūno pažįstama Šatrijos Ragana. Paskui Julija kartu su Jonu Biliūnu kopė į kalnus. Pasakoja J. Biliūnienė:

– Debesėliai plauko, kūliais virsta. Vienas spindulys pralenda. Kitas. Ir nnušvinta apačioj Ciurichas. Jonas ėjo sunkiai, gal turėdamas 38 laipsnius temperatūros. Mat norėjo man Ciurichą parodyt.

Rozalimo, Kačerginės pušynai, kur buvo vasaromis Jonas Biliūnas, buvo garsūs gydomosiomis galiomis. Ir kiekviena vietovė įrašė savo puslapius J.Biliūno biografijoje, o geriau – J.Biliūnas praturtino, pavyzdžiui, Kačerginės istoriją savo darbais. Jis nesiliovė rašęs, kiek leido sveikata, nes matė, kad kelias labai staigiai trumpėja. Čia jis sukūrė jaudinantį apsakymą „Brisiaus galas“, čia sutiko „Liūdnos pasakos“ veikėjos Juozapotos prototipą ir galbūt apmąstė patį apsakymą. Tik, artinantis rudens darganoms, Julija pasiryžo savo vyrą išvežti į Zakopanę tolimesniam gydymui, bet.dar reikėjo rasti, kas paskolins lėšų.

Ir vėl pasakoja J.Biliūnienė:

– Aš niekaip negaliu užmiršti jo atsisveikinimo su Lietuva – akys sudrėksta, moteris trumpam prityla ir po valandėlės tęsia: – Jis nujautė savo mirtį. Kai buvom Anykščiuose, aprodė man kiekvieną kalnelį, takelį. „Palauk, einam prie Šventosios – kalbėjo jis, aš Tau parodysiu, kur maudydavomės. Ir brastas ir duburius. O šituo keliuku mes rarotų bėgdavom.” Jis ėjo ir ėjo, visur mane vesdamasis, tartum norėdamas supažindinti, kad vėliau kitiems papasakočiau.

Išvykus vyrui į Zakopanę, Julija šokosi darbuotis, kad galėtų išmokėti skolas ir sukaupti lėšų tolesniam vyro gydymui. Gyveno Kaune, Maironio gatvėje, pusrūsyje. Staiga gavo žinią iš Zakopanės gydytojų: „Prašau atsiimti, ligonis tesės

dešimt dienų ar dvi savaites daugių daugiausia“. Ir vėl teko skubėti, ieškoti, iš ko dar galėtų pasiskolinti. „Prašau vieno, prašau kito, – pasakoja, – ir to, kuris tą naktį šimtą rublių pralošė, atsisako skolinti. Ir tik vienas pacientas, radęs mane susikrimtusią, paskolino pinigų. Tai buvo kunigas Opulskis. Paklausęs, kiek kainuoja kelionė į Lenkiją ir kelionės išlaidos, vietoj kelių rublių už sutaisytus dantis davė reikiamą sumą“. Ir gubernatorius, sužinojęs jaunos moters nelaimę, kad vyras prie mirties, tik paklausė, kada išeina traukinys įį Lenkiją, ir tam laikui liepė paruošti užsienio pasą ir kitus dokumentus, net nepaklausęs apie Julijos besislapstantį brolį A.Janulaitį. Greičiausia todėl J.Biliūnienė vis sakydavo: „Aš nesutikau blogų žmonių savo gyvenime“. Jos akys tada spindėdavo gerumu. Ji mokėjo džiaugtis ir palangėj besisukinėjančia kiele, ir netoliese esančio vaikų darželio kieme krykščiančiais mažyliais. Tai buvo gerumo apaštalas. Ne veltui jau Zakopanėje parašytos „Liūdnos pasakos“ dedikacijoje J.Biliūnas rašė: „O Ramūta! Tu manęs nelaimėje neapleidi, nuliūdusį palinksmini, nuvargusiam ranką paduodi. Dėkingas už Tavo atsidėjimą ir šširdį gerą, aš nors apsakymėlius Tau rašysiu. Klausyk!.. Jeigu patiks Tau, ir gyvas būsiu, – ir daugiau papasakosiu.”

Vėl J.Biliūnienės, atskubėjusios su instrumentų dėžele į Zakopanę,žodžiai:

– Buvo lapkritis. Saulė žeme ridinėjosi. Kalnų keteros lyg auksinės blizga atokaitoje. MMedinukai nameliai išmėtyti dauboje. „Negali jis mirti, negali!“ – galvojau. Sanatorija, kurioje gulėjo Jonas, iš tiesų niūroka. Tada išsinuomojau kalnuos namelį – kambarėlis, virtuvytė ir stiklinė veranda. Ir mes tas kelias savaites gyvenom kaip pasakoj. Saulė kasdien mus lankydavo, o su ja – ir gera nuotaika. Leidau pinigus, gyvendama tik ta diena, ir J.Biliūnas ėmė gerėti. Atsirado nuotaika. Ėmė rašyti, svajoti, planuoti. Ir parašė daugiausia paskutiniaisiais mėnesiais būnant kartu. O aš dievinu žmogų, kuris rašo. „Brisiaus galą“, „Kliudžiau“. Jo visi apsakymai buvo nepaprastai trapūs, ir kiekviename galėjai įžiūrėti to didelio milžino – jį ir vadino meška – jautrią sielą.

O mirties šešėlis nejučia artinosi.- Tik poetas galėtų aprašyti tokią dieną, – vėl tęsia J.Biliūnienė. – Buvo gruodžio aštunta. Sekmadienis. Saulė kkėlėsi. Spinduliai smigo iš už kalno į dangų. O kalnas gigantas lyg karžygys guli apipiltas ugningu auksu. Apie devintą valandą į plyną lauką atėjo repetuoti smuikininkas Barscevičius ir šopenistas Slivinskis. Aš ruošiausi virtuvėlėje, kai užgirdau Joną švilpaujant – šaukiant mane. Jis buvo pakilios nuotaikos. Aprengiau baltais marškiniais, sušukavau, pritaisiau staliuką. Jonas dainavo. Prisiminėm vaikystę, jaunystę. Jonas planavo rytą pradėti rašyti apsakymą apie lietuvę moterį. „Dievas, – sakė, – moterį sutvėrė iš Adomo šonkaulio, rytų pasakose – iš lotoso žiedo, o aaš – iš lietuviško.“

Ir pakilo kalnų vėjai, iš pradžių klabindami langines, barbendami į langus, paskui įsibėgėję grodami eglių viršūnėmis ir lieknais kamienais. Tai neaprašoma muzika, neaprašomas jausmas. Pakilo kalnų vėjai, o su jais išėjo ir Jonas Biliūnas.

Julijos ir Jono Biliūnų bendras gyvenimas buvo tarsi nematytos, neregėtos žvaigždės akimirkos švystelėjimas, tarsi kalnų kaktusas, kuris tik kartą gyvenime pražysta nepaprasto grožio varpelių prisodrintu žiedu ir miršta. Jiedu išėjo į Amžinybę, bet liko žemėje jų šviesa, jų darbai. Julija, tiesa, neparašė tomų, bet buvo ta nuostabioji Lietuvos miškų ir laukų deivė, suteikusi savo vyrui sąlygas dirbti, rašyti, svajoti, mokėjusi džiaugtis ir akimirka, ir jo darbais ir svajonėmis.

Manau, kad kiekvienas lituanistas, jei tik bus galimybė, proga, aplankys tas šventas mūsų širdžiai vietas, kur J.Biliūnas gyveno, vaikščiojo, kūrė.

Man pasisekė. Buvau ne kartą Anykščiuose. Ir

su Antanu Vienuoliu mes, Vilniaus universiteto studentai, užkopėm į Liudiškių piliakalnį, kur turėjo atgulti iš Lenkijos sugrįžęs Jonas Biliūnas, buvau ir jo tėviškėje, Niūronyse (ten, žvelgiant į rūke paskendusį Piestupį, staiga gimė eilėraštis, vėliau įėjęs į mano rinkinį), ir Liepojoje, Šiauliuose, Panevėžyje (kur juodu, kaip minėta, susituokė) ir Rozalime, Kačerginėje, Leipcige, Ciuriche. Zakopanėje su Kauno dailininkų grupe aplankėm J.Biliūno kapą, kuris gražiai tvarkomas. O labiausiai dėkinga likimui, mman dovanojusiam keliolika metų Julijos Biliūnienės širdies šilumos, jos akių spindėjimo.

Marija Macijauskienė

Iš laikraščio „XXI amžius“

„Liūdna pasaka”

Ištrauka

Juozapota atsinešė iš svirnelio drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.

„Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. Gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti.”

Taip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.

Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėtis: naktų nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, o jos vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.

„Gal jau nebegyvas? Gal sužeistas kur kankinasi?..”

Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudens šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti. Vieno betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo.

Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tačiau dvasia jos ir akys buvo toli ttoli – ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti, – nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama.

– Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų. Valgyti jam nunešiu. Nors kartą prie savo krūtinės prispausiu.

Ištraukos analizė

Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą. J. Biliūnas buvo puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas išreikšdavo kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Jo kūriniuose buvo svarbiausia, kaip atsitikimas pakeičia žmogų, kokius pėdsakus palieka jo sieloje, kaip tai, kas vyksta žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje. Apysakoje „Liūdna pasaka” parodoma moters vidinė būsena, jos sielos nerimas, atidžiai sekamas jos kelias į nebūtį.

Ištraukos personažas – Juozapota – labai kenčia dėl savo vyro, kuris išėjo į miškus maištininkams padėti. Savo sielvartą ir nerimą ji bando numalšinti siūdama. Siuvimas – moterų darbas. Darbas grūdina, darbas padeda užmiršti. Pasakotojas kalba apie darbą – Juozapota siuva. Tačiau net ir dirbdama nepamiršta savo mylimojo, „atsisėdo palangėj ant lovos”, kad tik pro langelį matytų, jeigu Petrelis namo grįžtų. Žiūrėjimas pro langelį – tautosakinis motyvas. Lietuvių liaudies dainose seselės, mylimosios sėdi prie langelio, laukdamos brolelio, sūnelio ar mylimojo. Langelis

– ypatinga vieta. Langelis – tai tarsi riba tarp „čia” ir „ten”. „Čia” yra Juozapota, mylinti ir laukianti, o „ten” yra jos vyras, kovojantis už laisvę. Taip pat tautosakinis motyvas – marškiniai, jie turi magišką galią. Tai artimumo, meilės, pasiaukojimo simbolis. Pasakose seselės, eidamos brolių ieškoti, jiems neša pasiūtus marškinius. Marškiniai čia ryšio tarp seselės ir brolių simbolis, o šioje apysakoje – tarp vyro ir žmonos.

J. Biliūno kūryboje svarbios detalės. Balta marškinių spalva simbolizuoja Juozapotos viltį, tikėjimą, kad vyras sveikas iir gyvas namo grįš.

Jos jausmų srautas išsakomas retoriniais klausimais: „Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. Gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti.”

Pasakotojas mažybinėmis maloninėmis formomis išreiškia švelnumą, viskas apgaubiama moteriškuoju Juozapotos rūpesčiu, meile ir šiluma. Tokios Juozapotos mintys jau užuomina į veiksmą – vyro ieškoti. Sakiniai su daugtaškiais išreiškia Juozapotos emocijas, nuojautas, išgyvenimus. Jos susipynusios mintys rodo rūpestį. Moters jausmai išsilieja į monologą: ji nori žinoti, kur jis, kad galėtų paguosti, širdį nuraminti. TTaip mastė Juozapota „ant balto rietimo pasirėmusi”. Pasikartojantis baltos spalvos įvaizdis simbolizuoja viltį.

J. Biliūno kūryboje būdingas atsitikimo poveikis žmogui. Atskleidžiamas vyksmo širdyje atspindys išorėje. Juozapotai „nuo Petro išėjimo neapsakomai širdį sopėjo”. Nėra daugžodžiavimo, gebama dviem žodžiais („neapsakomai” ir „sopėjo”) išreikšti JJuozapotos būseną. Vidinis neramumas prilyginamas kirminui, kuris mylimąją „krimto”.

Ji niekur neranda nusiraminimo: darbas nepadeda, naktimis nemiega, galų gale vietos sau negali rasti. Epitetas „ištisas” (dienas) reiškia, kad nė minutėlei Juozapota nebuvo nustojusi apie savo Petrelį galvoti.

Išreikštas jausmo stiprumas. Nerimas vis stiprėja: „gal jau nebegyvas? Gal sužeistas kur kankinas?..” Retoriniai klausimai – Juozapotos kelio į nebūtį pradžia. Viltis tolsta.

Juoda spalva taip pat siejama su vilties, tikėjimo praradimu, tai opozicija baltai – tikėjimui ir vilčiai: „sublogo ir pajuodavo, niekas jau neberūpėjo, niekuo nebetikėjo”. Vienai Juozapotai darosi sunku, nebeįmanoma gyventi, nes visas jos gyvenimas buvo susijęs su mylimu žmogumi. Nesant jam šalia, jos dvasia nebegali išlaikyti.

J. Biliūno kūriniuose dažni būdvardžiai spalvai reikšti. Jais autorius pabrėžia herojės dvasios būseną. Juoda spalva paryškina jos silpnumą, bbejėgiškumą kovoje su nežinomybe.

Netgi Damulio žodžius, kurie anksčiau buvo Juozapotai savotiška paguoda ir pastiprinimas, „nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti”, ji užmiršo. Juozapotos galvoje tik vienas troškimas: „kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti”. Troškimas ir pasiryžimas sužadina naują viltį. Juozapota trokšta ištrūkti iš klaikios nežinomybės, surasti savo Petrelį.

Ištraukos erdvė – troba. Ji yra jaukumo, šilumos simbolis, tačiau čia ji neatlieka šios funkcijos. Kūrinyje yra pažeidžiama darna, nebėra maitintojo, jos vyro. Nėra pilnatvės. Lieka tik moteris. JJuozapota dabar turi būti stipresnė, ji savo Petrelį turi apkabinti. Prisiminimuose iškyla, kaip Juozapota būdavo Petrelio per liemenį apkabinama. Dabar Petrui bus reikalinga jos meilė, šiluma, paguoda. Stiprėja viltis pamatyti vyrą gyvą ir sveiką.

Erdvė praplečiama Juozapotos mintimis ir svajonėmis. Jos nukelia į mišką, „kur senos pušys liūdnai ūžė”. Svajonėse ji sėdi laiminga šalia mylimojo, „baltą ryšelį ant kelių turėdama”. Baltos spalvos simbolis – tai ramybė, saugumas. Juozapotos troškimas – padėti savo vyrui. Tarsi savo svajonių pastūmėta, Juozapota pasiryžta savo vyro ieškoti: „pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų. Valgyti jam nunešiu. Nors kartą prie savo krūtinės prispausiu.”

Taupiomis detalėmis J. Biliūnas išsako žmogaus išgyvenimo niuansus, pabrėždamas ištikimybę, gailestį, atjautą, pasiaukojimą kaip didžiausias vertybes.

J. Biliūno apsakymo „Lazda” analizė bei interpretacija

J. Biliūnas – jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Įsimintiniausiuose kūriniuose „Kliudžiau”, „Ubagas”, „Brisiaus galas”, „Laimės žiburys”, „Liūdna pasaka” rašytojas ne tik pasakoja, bet ir reaguoja į pačias situacijas, jaučia gėdą ir kaltę, sąžinės graužatį, kalba apie nelygybę, skriaudą, užuojautą. Vienas iš tokių J. Biliūno darbų, kuriems būdinga atlaidumo tema, – apsakymas „Lazda”.

Kūrinys prasideda įspūdingu gamtos aprašymu. Tai ekspozicija. J. Biliūnas tarsi A. Baranauskas „Anykščių šilelyje” gamtą pradeda vaizduoti liūdnais dabarties vaizdais: „Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventosios, – pilkumoj, po kurią vvėjas smėlį nešioja”; ir pereina prie gražesnės praeities vizijos: „O dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo”. Nors J. Biliūno sakinys yra konkretus, nenuklystantis į vaizdo kraštutinumus ir nepasižymintis meninių priemonių gausa, ekspozicijoje pastebimi deminutyvai: „kalnelio”, „pušynėliai”, palyginimai: „kaip pasaka”, „kaip tolimas viliojamas paveikslas”, epitetai: „skarotais”, „jauni”, „išmėtyti”, kurie suteikia vaizdams gyvumo.

Tai ypatingas pasakotojas. Iš Anykščių krašto, lyg sutampantis su autoriumi. Tačiau tai – „Mano draugo pasakojimas”, kaip atskleidžia paantraštė. Todėl pasakotojas ir kalba pirmuoju asmeniu.

Su tuo siejama kūrinio erdvė. Tai autoriui gerai pažįstamos Anykščių apylinkės. Dabar (pasakojimo metu) ir erdvė ne tokia, kokia buvo anksčiau. Dabar vienodesnė, nykesnė, pilkesnė. Pagrindinis apsakymo įvykis orientuotas į tą spalvingą, gyvybės, atsitikimų pilną praeities erdvę. Pagaliau tas mozaikiškas gimtinės erdvių kaitaliojimasis siejasi su įvykiais, apie kuriuos pasakojama.

Pasakotojas nuo gamtos grožio atskleidimo praeityje pereina prie jam giliai atmintyje įstrigusio įvykio: kaip kartą, ponui atvažiavus, jo tėvas nukentėjo nuo girininko, kuris jį neteisingai apskundė ponui už ganyklas, ir gavęs barti nuo pono. Tėvas tokius girininko ir pono veiksmus krikščioniškai toleravo: „Nepyk, motin, geras mūsų ponas”, ir motina jam atsakydavo: „Gana jau gana, tėvai!.. Ar atsimeni lazdą?” Žodžiai, kuriuos sakydavo motina, pasakotojui, mažam vaikui, buvo nesuprantami, kol tėvas nepasakojo atsitikimo su lazda. KKūrinio veiksmo užuomazga, nuo kurios pradeda rutuliotis veiksmas, – pono atvykimas į sodžių savo miškuose medžioti.

Aprašytas Dumbraucko gyvenimas – apsakymo veiksmo raida. Toks žmogus – neatsitiktinis J. Biliūno personažas. Rašytojas visapusiškai nevaizduoja vadinamųjų neigiamų veikėjų, kurie sudarytų opoziciją teigiamiems. Dumbrauckas yra tiesiog grėsmingos jėgos simbolis. Jo nehumanišką elgesį nulėmė vaizduojamoji situacija.

Kulminacinė vieta – tėvo klausimas, ar vaikai žino, ką primena toji lazda. Ją paliko Dumbrauckas. Apsakyme atsiranda naujas pasakojimas pasakojime (kūrinio paantraštė – „Mano draugo pasakojimas”), kai tėvas pradeda pasakoti vaikams apie skaudų atsitikimą su lazda. Baigdamas pasakojimą tėvas samprotauja – tai jau kūrinio atomazga. Jis nepyksta ant Dumbraucko. Tai rodo pasakymas: „Tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo sumušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo.” Šiais žodžiais atveria tėvo (skriaudžiamojo) krikščioniškąjį atlaidumą, taip iškyla engiamo baudžiauninko pranašumas prieš skriaudėją, todėl šio žmogaus juokas tylus ir liūdnas. Tai ypatinga, daugiagamė jausmo išraiška. Samprotavimas parodo, kad lazda jam yra brangi, ir vaikams jis liepia ją saugoti. Ši lazda – simbolis, primenantis vaikams skaudžias tėvų kančias baudžiavos laikais, – tampa apskritai krikščioniškojo atlaidumo simboliu.

Tėvo retorinis klausimas „Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?” atskleidžia veikėjo žmogiškumą, kuris tarsi svarbiausioji gija jungia visus J. Biliūno kūrinius. Kūrinys

ir baigiamas epilogu, nusakančiu lazdos, įgavusios simbolio prasmę, svarbą veikėjų gyvenime: pas brolius ji „guli ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia”. Daiktas – simbolis praplečia savo reikšmę, tampa relikvija. Kūriny veiksmo laikas besikeičiantis: tai praeityje, tai dabartyje. Jis daugiasluoksinis. Dabartinis laikas sutampa su pasakojimo momentu, t.y. XIXa. pabaiga, o praeities laikas – baudžiavos, Dumbraucko ir tėvo jaunystės laikas, po to Dumbraucko gyvenimas tėvų namuose.

Pasakotojas stengiasi būti tolerantiškas visų veikėjų atžvilgiu, tačiau kūrinyje išskiria Dumbraucką, kuris nėra eilinė asmenybė. Juk jjis dar buvo ir pasakotojo mokytojas.

Apsakyme „Lazda” J. Biliūnas atskleidžia, kiek yra reikšmingas žmoniškumas, koks dvasingas turi būti žmogus, kad galėtų nuoširdžiai atleisti skriaudėjui. Rašytojas neskuba teisti ir teisinti savo veikėjų, jis pasitiki skaitytoju ir verčia jį patį ieškoti atsakymų į kūriniuose keliamus klausimus.

J. Biliūno apsakymo „Žvaigždė” analizė bei interpretacija

J. Biliūnas – itin ryški XXa. Pradžios lietuvių literatūros ir visuomeninio gyvenimo figūra. Į mūsų sąmonę jo kūryba įsirėžia su „Joniuko” skriauda, su skaudžiais „Kliudžiau” išgyvenimais. J. Biliūnas išgrynino apsakymą, sutrumpino jjį, sugebėjo pradžią ir pabaigą susieti su visuma ir meniškai įprasminti.

Apsakyme „Žvaigždė” gausu žmogiškų vertybių, nes jos yra J. Biliūno apsakymų pagrindas. Kūrinio pagrindinis veikėjas – pasakotojas, kuris kalba pirmuoju asmeniu, todėl skaitytojui lengviau įsijausti į kūrinio laiką, erdvę ir vvyksmą. Kalbantysis „aš” tarsi palyginamas su skaitančiuoju „aš”.

Apsakymo pradžios erdvė – tai ramybė, šiluma, saugumas. Ypač ryškų atspalvį suteikia kalbėjimas pirmuoju asmeniu. Būtent dėl šios rašytojo pasirinktos stilistikos apsakymas tampa tikroviškesnis ir įtaigesnis skaitytojo atžvilgiu. Vyrauja meninis sakinys: mintis plaukia ramiai, lengvai.

Ypač įdomi kūrinio kompozicija. Apsakyme dabarties rėmuose iškyla praeitis.

Dabartis – – > praeitis (pasakojime) – – > dabartis.

Pasakotojo idealizuojamas tėvynės kaimo vaizdelis apipintas gražiausiais žodžiais: epitetais, vaizdingais veiksmažodžiais: „Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tai yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo”. Sakinių išbaigtumas, meninių priemonių gausumas išryškina pasakotojo ramybės būseną. Tai galime ne tik perskaityti, bet ir pajausti: „Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi – pati saulė žeme rridinėjo”.

Apsakymo tautosakiniai motyvai – tai rugių lankymas. Archetipinis rugių vardas – duona, kuri žmogui suteikia stiprybės. Be duonos, kaip ir be draugų, artimųjų, žmogus negalėtų gyventi. Paralelė: rugių lankymas toks pat svarbus lietuvių tautosakoje, kaip ir žmonių lankymas. Tai didelė pagarba, rūpestis, meilė žemei, kaip ir senoliams.

Senelio Simano paveikslą apibūdina išorinės detalės – senatvės požymiai: „Pasirėmęs lazdele, sunkiai rangė dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės”. Tačiau daugiau pasakotojo dėmesio patraukia jo vidinė būsena: „Bet ūmai ant Simano vveido pasirodė ypatingas linksmas spindulys”. Tai įdomus personažas, kurio pasakojimas apsakyme suteikia didžiausią prasmę kūriniui. Iš senelio Simano aprašymo suvokiame, kad tai draugiškas, mėgstantis bendrauti ir viskuo besidomintis žmogus. Jo smalsumui nėra ribų, nes „niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas”, tačiau kūrinyje jis pats ima kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu ir išgyventa jaunystėje. Tada ir iškyla žvaigždės motyvas. Žvaigždė, pasirodžiusi dieną, išgelbėjo Simaną ir jo draugą nuo prievaizdo bausmės. Tai stebuklinis motyvas: „.taip dabar aiškiai buvo matyti žvaigždė ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys”. Aukso obuolio vaizdinys – iš lietuvių liaudies pasakų. Tai vaisingumo, pilnatvės, gyvybės simbolis, tačiau obuolys dar ir paslaptingas, o žvaigždės palyginimas su juo suteikia dar daugiau paslaptingumo.

Sunku suvokti tikrąją jos prasmę, tačiau kūrinio nuotaika, atskleista per baudžiauninkų džiaugsmingus išgyvenimus, mums padeda suvokti, kad žvaigždė – tai laimė. Ji pasirodė tada, kai Simanas ir pasakotojo tėvai dar buvo jauni. Jauni ir laimingi. Nors „tėvai kiekvieną valandą už savo kailį arba net gyvybę drebėdavo”, tačiau „nuo jų dainų visi miškai aplink skambėjo”. Žvaigždė – tai jaunystės, linksmybių, laimės, vilties simbolis. Simana pabrėžia, kad žmonės tik tada bus laimingi, kai išmoks vertinti tai, ką turi, kai į gyvenimą žvelgs ssu karšta viltimi ir džiaugsis kiekviena diena. Bet viskas yra kitaip, nes apsakyme praeitis – priešprieša dabarčiai. Susitinka dvi kartos, kurios atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. Šis susitikimas praturtina tiek pasakotoją, tiek veikėjus.

J. Biliūno apsakyme „Žvaigždė” randame įdomų siužetą, kompoziciją, taip pat ir susimąstyti skatinančių pamokymų. Paslapties simbolis – žvaigždė, įprasminantis sunkiai pasiekiamą laimę, atskleistas ne tik šiame apsakyme. „Liūdnoje pasakoje” Juozapotos akys „mirgėjo kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”, „Laimės žiburyje” žiburys taip pat „žibėjo kaip žvaigždė”. Šis motyvas visuose kūriniuose išreiškia vertingumą – trokštamą, siekiamą ir gaunamą tik atkakliausiųjų.

Žmogiškumas prasideda nuo gailesčio ir užuojautos

(pagal J. Biliūno kūrybą)

Žmogiškumas.Dažnai tariame šį žodį. Tariame nesusimąstydami, ką reiškia, kokias vertybes jungia ši sąvoka. O sekundei stabtelėję ir pagalvoję suprantame, kad tai gailestis, užuojauta, sąžinė, meilė artimui ir tarpusavio supratimas. Tai savybės, kurias mes turėtume vertinti, puoselėti ir, svarbiausia, jas rodyti. Juk dažnai geras, paguodžiantis žodis, raminantis prisilietimas padeda žmogui pasikeisti, suteikia viltį gyventi kitaip. Nevalia likimo nuskriaustam ir kenčiančiam abejingai ištarti: „Tai tavo problemos!” ir nusisukus išeiti. Abejingumas artimo kančiai, skausmui, nelaimei – didžiausias žmonijos priešas, skatinantis pamiršti tikrąsias vertybes, gundantis siekti tik laikinųjų, žemiškųjų džiaugsmų.

Užuojauta, gailestis supratimas spindėte spindi iš Jono Biliūno apsakymų. Rašytojas atskleidžia v