Jonas Biliūnas

„Kai skaitai trumpus, bet prasmingus, nuostabaus žavesio kupinus apsakymus, negali net įsivaizduoti į kokias aukštumas būtų įkopęs šis talentas, jei nebūtų taip anksti suklupęs, kopdamas į laimės kalną.“ /K.Umbrasas/

1) Niūronys 1879-1891

2) Liepoja, Tartu 1891-1901

3) Šiauliai, Panevėžys 1901-1903

4) Leipcigas, Ciurichas 1903-1905

5) Zakapanė 1905-1907

*Atskleidė socialinę skriaudą ir nelygybę, kėlė egzistencijos problemas: jaunystės ir senatvės kontrastą, kaltės ir atsakomybės santykį, žmogaus laimės trapumą, pasiaukojimo už kitus rgožį ir prasmę.

*Ne alegorinės šmėklos, o Rusijos carinė priespauda, nelygybė, žmonių tamsumas ir artimųjų egoizmas pasmerkė žžmogų skurdui, ligai, ankstyvai mirčiai.

*Jono Biliūno apsakymai 1900-1907

Iš ko galime spręsti apie rašytojo jautrumą ir atkaklumą, humanizmą ir visuomeniškumą, rimtą požiūrį į literatūrą ir atsakomybės jausmą?

 pradėjo nuo eilėraščių, lyrikos.

 pirmi apsakymai – prastesni. Juose:

-atskleisti nuskriaustų, nelaimingų žmonių gyvenimai.

-idėja – parodyti, kokie neteisingi ir žiaurūs yra visuomenės ir socialinės santvarkos principai. Skriauda išorinė, bet skausmas yra vidinis.

Jono Biliūno humanizmas

1) Pasakojamos liūdnos istorijos (iš baudžiavos arba pobaudžiavinių laikų).

2) Skriauda – socialinė ir moralinė kartu – dažnai netikėta.

3) Skriaudžiamasis – geras, atlaidus žžmogus.

4) Koks pasakotojo požiūris į įvykius, žmones, gyvenimą ir kodėl pasakojamos liūdnos istorijos?

PLANAS

I. J.Biliūnas giliai pavaizduoja visuomeninius reiškinius.

II. Humanizmas – pagrindinė rašytojo apsakykų tema.

1. Pono ir valstiečių santykiai.

2. Paprastų žmonių gyvenimas kaime.

3. Autorius – tarsi pašalinis stebėtojas.

III. Kova už žmoniškumą &– amžina žmonijos kova.