Jonas Biliūnas “Liūdna pasaka” Mamatės paveikslas: jausmo ir proto kova

Jonas Biliūnas

“Liūdna pasaka”

Mamatės paveikslas: jausmo ir proto kova

M. Pečkauskaitės krikščioniškoje pasaulėžiūroje personažai yra žmogaus gyvenimo ir būties prasmės ieškotojai. Egzistencijoje rašytoja išskyrė tris svarbiausias “žmogaus sielos galias” – proto, jausmų ir valios, kurios visos ir sudaro gyvenimo pagrindą.

Apysakoje “Sename dvare” ryškus autobiografiškumo momentas, siekimas perteikti subtiliausius moters jausmų ir minčių niuansus. Mamatė – tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Ji skaito poeziją, skambina Šopeno kūrinius. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vvaikais, būti kiekvieno “gailestinga seserimi” – tokį ji jaučia savo pašaukimą. Mamatei ypač skaudu matyti lėtą dvaro mirtį – sulenkėjusius giminaičius, įsigalintį praktiškumą, dykaduoniavimą ir tuščius lėbavimus.

Vietomis “Sename dvare” tekstas virsta drama, nesibaigiančios mirties ant kryžiaus giliu Mamatės apmąstymu. Šis jausmas yra išgyvenamas, nes ir žmogus į Dievą, ir Dievas į žmogaus gyvenimą eina savais keliais. Dieviškosios valios pasireiškimas – ne tik fizinis vyksmas, bet ir dvasinė gerumo, atlaidumo, vilties būsena. Dvasinė žmogaus prigimtis turi įkvėpti ir jungti kūną su ssiela, širdimi. Tokios jungties simboliu yra Mamatė Marija. Ji apdovanota ypatingai jautria siela, kuri tampa konkretaus dvasingumo pernešėja, perdavėja. Mamatės dvasios atrama yra tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo valia. Turtingu dvasiniu pasauliu apdovanota Mamatė savo dienoraštyje bodisi ūkio darbais, skaudžiai reaguoja įį jos nesuprantančio vyro žodžius ir poelgius. Į žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje ji žiūri kaip į sunkią, varginančią tarnystę, kuri “duoda kartais trumpų laimės valandėlių”.

Religinis jausmas padeda susijungti Mamatės dvasingajai – kūniškai prigimčiai su jos dvasiniu aš; tikėjime – išpažinime dvasinga ir kartu kūniška Mamatės prigimtis randa savo dvasinį, harmonijos idealą. Žmogiškasis ribotumas ir užsisklendimas nuo pasaulio įveikiamas asmenybės vidinių pastangų galiomis.

Motinos vaidmuo yra ypatingas – ji auklėja ir augina žmogų. Privalu, kad motina darytų vien teigiamą įtaką. Be motinos meilės vaiko sieloje tamsu ir šalta. O vaikas kaip tik reikalauja daug tos sielos saulės, tos šilumos, kaip kiekvienas jaunas augalėlis. Mamatei rūpi šeimoje tėvų dorinis autoritetingumas, nes atsiranda vietos abejonei dėl krašte ir papročiuose pašlijusios tvarkos. Šią tvarką atstatyti ggalima gyvenime skiriant svarbią vietą žmogaus pašaukimui. Kaip viena iš pašaukimo formų yra šeima, taip savo ruožtu tėvų pareiga “taip užauklėti vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais”. Laiminga ta šeima, kurioje tėvus ir vaikus, jų santykius sieja meilė ir turimi tvirti, iš gilaus vidinio prisirišimo bei pagarbos pripažįstami autoritetai: “Tegu motina nesigaili savo vaikeliui širdies šilumos, tegu vaikas ir per bausmės debesį mato spinduliuojant jos meilę”. Didesnę įtaką vaikų auklėjimui turi Mamatė, kuri atsiradusi, nuo senų laikų šeimos ttradicijoje. Motinos ryšys su vaikais psichologinėje plotmėje ypač jautrus ir betarpiškas: “Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose”. Pabrėžiamas nuolatinis Mamatės gyvenimo su vaikais bendrumas, sugebėjimas suprasti vaiko psichologiją.

Šatrijos Raganos apysakoje “Sename dvare” į žmogų pirmiausia žvelgiama doroviniu aspektu, daug dėmesio skiriama pavaizduoti sielai, kuri vis veržiasi patirti dievišką pilnatvę. Savistaba ir buities klausimų apmąstymas Mamatės paveikslą daro išskirtinį ne tik šioje apysakoje, bet ir visoje to meto lietuvių prozoje.