Jonas Jablonskis

PANEVĖŽIO VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ

FAKULTETAS

Ekonomikos pagrindai

REFERATAS

PASIŪLA IR PAKLAUSA

Atliko : S-4 grupės studentas

Arvydas Putrimas

Tikrino : J.Karinauskienė

Panevėžys, 2005

Jonas Jablonskis

Didysis mūsų kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 m.

Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lanke

Naumiestyje, o gimnaziją Marijampoloje. 1881 m. Įstojo į Maskvos

universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės

graikų kalbas).

Baigusiam universiteto studijas J. Jablonskiui, kaip lietuviui,

caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius

metus vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais arba privačiai mokė

turtingųjų vaikus. Tik 1889 m. Jam pavyko įsitaisyti mokytoju

Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli

nuo Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvygdavo į Lietuvą, rinko

kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, ir 1896 m. jį iškėlė

į Taliną. J. Jablonskis greit užmezgė glaudžius ryšius su rusų

kalbininkais F. Fortunatovu ir A. Šachmatovu. Tačiau po kelerių metų

caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį

Žeimėlyje pas gimines, 1902 m. ištrėmė į Pskovą.

1903m. J. Jablonskiui leidžiama apsigyventi Šiauliuose. Čia jis

mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos

duomenis. 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur iš pradžių, panaikinus

spaudos draudimą, teisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą,

vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias

lietuviškas knygas. 1906 m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia

rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš

rusų kalbos pedagogines knygas. 1908 m. gavo lotynų kalbos mokytojo

vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo

Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, J. Jablonskis kartu su

gimnazija evakavosi į Veližą, o vėliau į Voronežą, kur buvo susibūrę

daug lietuvių pabėgelių. Čia mokė lietuvių ir lotynų kalbų

įsteigtose lietuvių gimnazijoje. Dėl ligos jau nebegalėjo vaikščioti

ir į pamokas jį tekdavo vežti račiukais. Tačiau, nepaisydamas

silpnos sveikatos, J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.

1918 m. vasarą J. Jablonskis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno

Vilniuje, o 1919 m. Vilnių okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną.

Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 m. įkūrus

universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata, dėstė

universitete. Dirbo labai daug iki pat mirties (1930 m.).

Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis nepaisydamas kovojo su

lietuvių bendrinės kalbos nnegerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų

rašomosios kalbos tobulintojas. Daugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos

ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių

išvalymo.

Svarbios J. Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos

rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir

prielinksniai“ (1928 m.).

Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobilinimui J.

Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių

straipsnių bei recenzijų jis rarašė apie šimtą. Juose teisė ano meto

rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos,

žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos normų

šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą.

Iš lliaudies kalbos pavyzdžių J. Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžių

daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai

kalbai. J. Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius

mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

J. Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto mašomosios

kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydamas po

kelis ar net keliuliką kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo

jų visai atprasdavo. Taip veikiamas jis yra išgujęs daugybę

svetimybių, pvz.: abrozą „paveikslą“, aptieką „vaistinę“, koronę

„bausmę“, zakomą „įstatymą“ ir kt. Apsaugojo lietuvių kalbą nuo

anuomet įsaigalinčių nevykusių najadarų, pvz.: apšviestūnas

„inteligentas“, buitpieša „biografija“, sandarbininkas

„bendradarbis“ ir kt. Mūsų rašytojus ir šiaip jau inteligentus J.

Jablonskis atpratino nuo svetimybių bei netaisyklingų sintaksių

konstrukcijų: buvau ant stoties (= buvau stotyje), iš priežasties

ligos neatėjau (= dėl ligos neatėjau), jis dirba per sargą (= jis

dirba sargu), knyga nuo mokslininko parašyta (= knyga mokslininko

parašyta) ir kt.

Kovodamas su kalbos negerovėmis, J. Jablonskis stengėsi įdiegti

ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei

tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo

žodžio tarmėse ar seniuosiuose raštuose, jis stengdavosi pats jį

sudaryti. Dabar mes vartojame daug J. Jablonskio naujadarų,

dažniausiai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.:

vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė,

galininkas, vietininkas, jungtukas, ateitis, atvirukas,

bendradarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, įtaka, mokykla, pažanga,

pieštukas, pojūtis, šviesuolis, švietimas, tamsuolis, tautietis,

teismas, vadovėlis, vvaizduotė, valdininkas, valstietis, vandenilis,

pirmadienis, antradienis ir kt.

J. Jablonskis ne tik teisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė,

redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo

dažniausiai savo mokinių padedamas. Jo verstų ir redaguotų veikalų

kalba labai gyva, aiški ir taisyklinga. Šiais darbais jis taipat yra

daug prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo ir jos kultūros

kėlimo.

J. Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų,

spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo

nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.