Jonas Jablonskis

Vaikystė. Jonas Jablonskis gimė 1860m. gruodžio 30d. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Jo tėvai Juozas ir Agnieška (prieš ištekėdama – Šipailiūtė) turėjo 40 margų ūkį. Sodyba buvo labai gražioje vietoje: gal nė už varsnos ramiai plaukė gražuolė Šešupė, skyrusi Rusijos imperiją nuo Vokietijos.

Jonukas augo didelėj šeimoj. Tėvas buvo vedęs antrą kartą:už Jonuką buvo trys vyresni pirmosios žmonos vaikai – brolis ir dvi seserys. Jonukas turėjo dar du tikrus brolius ir jaunėlę sesutę. Vaikui, aišku, dideliam būry smagu, bet tėvams buvo ddaug rūpesčio, kaip išmaitinti tokią didelę šeimą, kaip išleisti į žmones. Vyriausiajam, kaip įprasta,lieka ūkis, dukroms priklauso dalys. O jaunesnieji sūnūs? Būtų gera leisti į mokslus. Į mokslus – tai reiškia į kunigus. Reikia tik keturių gimnazijos klasių, o paskui, baigęs Seinių seminariją, su kaupu grąžins išleistas mokslui lėšas. Na, ir garbė didelė: to laiko tikintiems žmonėms kunigas rodėsi garbės viršūnė.

Pradžios mokykla. Pradžios mokslai tėvams kainavo palyginti mažai.Daugiau išlaidų reikalavo gimnazija. Dėdė Šipaila sutiko remti savo giminaitį su tokia ssąlyga: pirmąją klasę išleidžia patys tėvai, o tada jau perimsiąs jis pats. Tad Jonukas, pasimokęs Naumiestyje tris žiemas, išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1872 m. rudenį priimamas į Marijampolės gimnazijos pirmąją klasę.

Marijampolės gimnazija. Jonukui pirmieji mokslo metai baigėsi nesėkmingai: matyt, Naumiesčio mokykla pparengė nekaip, ir Jablonskis buvo paliktas toj pačioj klasėj antrus metus. Taigi grėsė pavojus netekti dėdės paramos .

Grįžęs namo, Jonukas visą vasarą ganė gyvulius ir drebėjo: kas daryti? ,,.Baigiantis vasarai, – rašė Jablonskis atsiminimuose, – vargais negalais išaiškinau motinai, jog dabar, sutvirtėjęs ar sustiprėjęs gimnazijoj, aš tikrai mokyčiaus toliau kaip reikiant <.>Jablonskį, gerą, stropų mokinį, rimtą jaunuolį ėmė vertinti ir gimnazijos vadovybė: bene šeštojoje klasėje paskyrė jį vieno bendrabučio prievaizdu <.>

Nepajuto Jonukas kai tapo visu Jonu, sako, labai gražu, skaistaus veido jaunikaičiu. Priartėjo ir gimnazijos baigiamieji egzaminai. 1881m. gegužės mėnesį Jablonskis išlaikė dešimt egzaminų. Pasisekė puikiai – visi penketai, tik istorijos ketvertas. Birželio 15d. Jablonskis gauna brandos atestatą su reikšmingu įrašu: Pedagogų taryba, atsižvelgdama į labai gerą elgesį ir sstropumą, į labai gerą mokymąsi, ypač graikų kalbos, apdovanoja jį aukso medaliu. Tai buvo didelis būsimojo kalbininko gabumų pripažinimas. Kartu su Jablonskiu ir dar 26 mokiniais Marijampolės gimnaziją baigė jo suolo draugas V. Kudirka, apdovanotas sidabro medaliu.

Tiek metų buvę kartu, dabar abiturientai rinkosi gyvenimo kelius. Antai V. Kudirka nusprendė važiuoti į Varšuvą medicinos studijuoti, o štai Jablonskį traukė Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetas, bet širdį graužė nerimas: ką sakys tėvai? Juk jie tikisi, kad jis taps kunigu.

Jono apsisprendimas sstudijuoti klasikines kalbas Maskvos universitete išspaudė ašaras jo mylimai motinai, sukėlė giminių nepasitenkinimą ir užrūstino pažįstamus Griškabūdžio bei Keturvalakių kunigus. Bet tėvai atleido sūnui, nors jis ir nepasuko jų norimu keliu. Tik pinigų studijoms tokiame tolimame mieste ne ką galėjo sugraibyti. Bet šiaip taip sukrapštęs studijų pradžiai kiek rublių, Jablonskis ėmė ruoštis į Maskvą:išsiuntė universitetui prašymą, atestato nuorašą – ir ramus mėgavosi laisvu laiku.

Maskvos universitetas. Istorijos ir filologijos fakultete dėstė daug žymių, talentingų profesorių. Profesorius Fiodoras Koršas, graikų ir lotynų kalbų specialistas, buvo nepaprastai gabus kalboms. Jablonskis 1915 m. F.Koršui paminėti straipsnyje rašė apie tą poveikį,kurį jam padarė šis kalbininkas, kupinais susižavėjimo žodžiais: ,,Pastebėjęs, kad jo klauso auditorijoje lietuvis, latvis, lenkas ukrainas, lyg tyčia stengdavosi įtraukti savo klausytoją į skelbiamojo mokslo sritį. Ir įtraukdavo pirmiausia, rodosi, tuo, kad pats dėmėdavosi klausytojo gimtąja kalba, tos kalbos dėsniais,paties klausytojo jos mokėjimu. Ir žmogus nenoromis imdavai mokyties tos savosios kalbos, kuria taip dėmisi, kurią taip brangina mokslo reikalui mylimasis, galvotasis, talentingasis lektorius, pats tuo skatindamas – daugiaus mokyties, tirti, ieškoti”. Kitas profesorius, paskatinęs Jalonskį tyrinėti lietuvių kalbą, buvo Filipas Fortunatovas, baltų ir slavų kalbų specialistas <.>

Bėgo laikas, ir Jablonskis nė nepajuto, kad jau baigiasi ketvirtieji studijų metai; 1885m. pavasarį Jablonskis baigė universitetą. Ir ččia jam neblogai sekėsi; kadangi visą laiką gerai mokėsi, turėjo teisę per metus pateikti tam tikrą rašinį, už kurį būtų gavęs kandidato laipsnį. Be to rašinio būtų išdavę tikrojo studento laipsnio diplomą. Pilnas vilčių, kad tokį rašinį lengvai parašys, Jablonskis birželio pradžioje grįžo į Lietuvą.

Vietos ieškojimai. Universiteto baigimas buvo labai svarbi Jablonskio gyvenimo gairė: prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Kaip ir visi tokiais atvejais, taip ir Jablonskis turėjo daug šviesių vilčių, daug kilnių norų ir gražių svajonių. Tačiau caro Rusijos tikrovė jaunuolio planams buvo negailestinga.

Lietuvoje iš pirmųjų žingsnių Jablonskio laukė nusivylimai. Tais laikais niekas nesirūpino jaunųjų specialistų įdarbinimu – kiekvienas turėjo susirasti vietą pats. Todėl Jablonskis pakeliui į namus apsistojo Vilniuje ir nuėjo pas Vilniaus mokslo apygardos kuratorių – valdytoją. Jam pas kuratorių nepasisekė: sužinojęs, kad prašytojas ne pravoslavas nė į kalbas nesileido. Vilniaus mokslo apygardos vadovybė, kaip ir Vilniaus generalgubernatorius, buvo karšti carizmo politikos vykdytojai – rūpinosi visomis priemonėmis užkirsti kelią į Lietuvos mokyklas lietuviams mokytojams.

Nepasisekus Vilniuje, Jablonskiui dar liko vilties įsitaisyti Marijampolės ar Suvalkų gimnazijose. Ogi Marijampolės gimnazijoje buvo susidaręs kelių lietuvių mokytojų būrelis, kuris drąsino Jablonskį kreiptis tik į Varšuvą. Tačiau ir čia jam nepasisekė: ilgokai delsus, atėjo iš Varšuvos atsakymas, kad apygarda turi tinkamesnių kandidatų. Taip pat JJablonskis mėgino gauti vietą Kaune esančiuose Veiveriuose įsikūrusioje mokytojų seminarijoje, bet nepasisekė.

Galima įsivaizduoti Jablonskio nusivylimą ir susirūpinimą: turėdamas universiteto diplomą, negali užsidirbti duonos kąsnio, reikia prašyti ne per turtingiausių tėvų malonės.

Kelis mėnesius, o gal ir pusmetį išbuvęs namie, pagaliau gavo vietą – mokyti Griškabūdžio kunigo giminaičius <.>

1887m. gruodžio 1d. Jablonskis pagaliau gavo valstybinę tarnybą.Vieta buvo labai menka. Kadangi ja dalijosi su atleistu Marijampolės mokytoju Petru Kriaučiūnu, savo vyresniuoju draugu, tai algos išeidavo vos 12,5 rublio per mėnesį.

Vis dėl to Jablonskio nepaliko laimė. Jis vėl bandė stoti į universitetą, laikyti papildomus egzaminus ir vėl įgyti teisę gauti trūkstamą laipsnį. Jablonskis taip ir padarė; 1888m. rugpjūčio – spalio mėnesiais vėl buvo Maskvos universiteto studentas ir, išlaikęs papildomą egzaminą, gavo literatūros kandidato laipsnį.

Mintaujoje. Tų pačių metų lapkričio 3d. Jablonskis paskiriamas Rygos mokslo apygardos kuratoriaus kanceliarijos ,,stalo viršininko” padėjėju, o 1889m. sausio 3d. kuratoriaus įsakymu Jablonskis paskiriamas Mintaujos (taip tada vadino lietuviai Latvijos miestą Jelgavą) klasikinės gimnazijos senųjų kalbų mokytoju.

Mintaujoje Jablonskio namai veikiai tapom aktyvesniųjų lietuvių centru. Čia ateidavo mokiniai įvairiais savo reikalais, čia burdavosi Mintaujos ir kitų Latvijos bei Lietuvos vietų inteligentai. Iš Rygos atvažiuodavo P. Mašiotas, iš Joniškio – G.Petkevičaitė – Bitė, G.Landsbergis – Žemkalnis. Tas būrelis taip įsidrąsino, kad Jablonskio

namuose ėmė rengti vakarus su vaidinimais, dainomis, deklamacijomis, referatais. Buvo pastatyta net komedija ,,Amerika pirtyje”

Mintaujos inteligentai lietuviai, vadovaujami Jablonskio, labai aktyviai rėmė mėnesinį laikraštį ,,Varpą”. Jį nuo 1889m. pradėjo leisti V. Kudirka. Jablonskio bendradarbiavimas ,,Varpe” daugiausia reikšti kalbos straipsniais. Jam taip pat siųsdavo savo straipsnius pataisyti kiti autoriai.Visi norėjo, kad jų kalba būtų taisyklinga, bet ne visi sugebėdavo gražiai lietuviškai rašyti. Tad per Jablonskio rankas perėjo daug V. Kudirkos vertimų, Žemaitės, G.Petkevičaitės – Bitės, A. Krikščiukaičio – Aišbės apsakymų, svainio AA. Sketerio, M. Lozoraičio straipsnių.

1894m. vasarą, Jablonskio dukrelės Onos krikštynomis prisidengus, jo namuose vyko metinis varpininkų suvažiavimas, sprendęs visas svarbiausias ,,Varpo” leidimo problemas.

Caro žandarams, persekiojusiems lietuvių nacionalinį judėjimą, spaudą ir jos bendradarbius, kiek krito į akį Jablonskio veikla. Neturėdami konkrečių įrodymų, jie pasirūpino iškelti jį iš Mintaujos. Jablonskiui visai nelauktai 1896m. vasarą kuratorius perkėlė jį į Estijos miestą Taliną, tada oficialiai vadintą Reveliu.

Taline. Perkėlimą į Taliną Jablonskis laikė ištrėmimu. Visai nutrūko ryšiai su ,,Varpu”, išsisklaidė Mintaujos lietuvių būrelis.

Vis dėlto iir Talino periodas labai reikšmingas Jablonskio veiklai: čia jis ėmė redaguoti Antano Juškos (Juškevičius) lietuvių – lenkų – rusų kalbų žodyną.To žodyno istorija tokia.

1880m. mirus jo autoriui Antanui Juškai, žodyną rengti spaudai ryžosi jo brolis, Kazanės gimnazijos mokytojas JJonas Juška. 1882m. nebaigtą redaguoti brolio darbą jis atidavė Rusijos Mokslų Akademijai. Rusų kalbininkai, pripažinę žodyno mokslinę vertę, paskyrė akademiką I.Jagičių oficialiuoju redaktoriumi. Nuo 1886m., mirus Jonui Juškai, redaktoriumi tapo prof. F. Fortunatovas. Dėl įvairių priežasčių redagavimas užtruko. 1895m. žodyno redaktoriumi tapo Jono Juškos sūnus Vytautas, bet šis, teturėdamas 25 metus, 1896m. staiga mirė.

Akademija buvo vėl priversta ieškoti tinkamo redaktoriaus: prisiminė Jablonskį. Jam pavedė redaguoti žodyną nuo E raidės. Tiek naujasis redaktorius, tiek Akademijos kalbininkai tikėjosi, kad dabar žodyno redagavimas eis sparčiai. Jablonskis dirbo labai stropiai, atsidėjęs: važinėjo į Lietuvą tikrinti žodžių, kelis kartus perrašė tekstą, bet jo redaguoti antroji dalis, apimanti E ir G išėjo tik 1904m.

Vienerius metus redaguoti žodyną sutrukdė 1900m. vasarą rašyta Jablonskio ,,Lietuviškos kalbos gramatika”, iišėjusi 1901m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Tai viena reikšmingiausių lietuvių kalbos gramatikų.

Kur kas didesnis sutrukdymas buvo caro žandarų sudaryta byla (1900 – 1902 m.), kuri Jablonskiui kainavo daug energijos, nervų ir laiko <.>

Tačiau 1902m. vasario 27d. caras pasirašė nuosprendį – ištremti Jablonskį dvejus metus į Paskovą. Visos viltys žlugo.

Ištrėmimas. Paskove Jablonskis išbuvo nuo 1902m. gegužės pabaigos iki 1903m. kovo pabaigos: padavus malonės prašymą, Jablonskiui buvo leista likusį laiką gyventi Šiauliuose prižiūrimam policijos.

Nei Pskove, nei Šiauliuose Jablonskis nuolatinio darbo neturėjo. SSvarbiausios pajamos buvo Mokslų Akademijos paskirta 100 rublių mėnesinė pašalpa už žodyno redagavimą. Tuose pačiuose Šiauliuose Jablonskis kartu su visa Lietuva sulaukė ir labai reikšmingo mūsų kultūrai įvykio – caro valdžia pagaliau turėjo panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Tai buvo didelis lietuvių tautos laimėjimas.

Vilniuje. 1904m. gruodžio 23d. išėjo pirmasis ,,Vilniaus žinių”numeris. Tą džiaugsmą, kad ir lietuviai įstengia leisti dienraštį, Jablonskis taip aprašė: ,,1904m. 9 (22) XII, pagėręs ar pavalgęs pusryčių, nuskubėjau neiškentęs į ,, Vilniaus žinių” spaustuvę ir aš – dienraščio gimdyti ar jo gimtuvių laukti <.> Bet šventiškos nuotaikos truko neilgai pradžioje iš redakcijos išėjo P.Višinskis, o 1905m. pradžioje, išbuvęs redakcijoje du mėnesius, iš jos pasitraukė ir Jablonskis.

Tais metais įvykiai keitėsi kaip kino filme: 1905m. sausio 9d. demonstracijos sušaudydamas (,,Kruvinasis sekmadienis”) Peterburge sukėlė visą Rusiją<.>

1906m. kovo mėnesį, Vilniaus lietuvių visuomenės spiriama, švietimo vadovybė leido keliose miesto vidurinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbą fakultatyvinio dalyko teisėmis. Mokytojui atlyginimą turėjo mokėti mokinių tėvai. jis, žinoma, buvo nedidelis, pragyventi iš jo nebuvo galima. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis Jablonskis sutiko mokyti lietuvių kalbos. Kad galėtų išlaikyti šeimą (turėjo penkis vaikus), jis vertėsi įvairiais būdais:dirbo ,,Lietuvos ūkininko” redakcijoje, taisė įvairių knygučių kalbą, vadovavo kalbos kursams ir t.t. mokslo darbui visai neliko laiko ir jėgų.

Panevėžyje. Jablonskis ddaug vilčių siejo su galimybe gauti lietuvių kalbos mokytojo vietą Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tai jam iš tikrųjų pavyksta: nuo 1906m. rugpjūčio 1d. jis pradeda mokytojo darbą. Bet ir čia sąlygos sunkios: dirba neetatiniu mokytoju, todėl ir atlyginimas mažesnis, negu kitų seminarijos dėstytojų, ir teisės ne tokios.

Breste. Matydamas, kad Panevėžio mokytojų seminarija nepateisinama jo lūkesčių, Jablonskis ima rūpintis gauti etatinio mokytojo vietą kurioje nors Vilniaus mokslo apygardos gimnazijoje. Tai jam pasisekė: nuo 1908m. rugsėjo 26d. jis skiriamas į Bresto gimnaziją lotynų kalbos mokytoju.

Breste Jablonskis dirba beveik ketverius metus – iki 1912m. rugpjūčio 1d., kol buvo perkeltas į Gardiną taip pat gimnazijos mokytoju.

Gyvenant Breste, Jablonskiui buvo sunku palaikyti glaudesnius ryšius su lietuvių laikraščiais, todėl tais metais jis išspausdino palyginti maža straipsnių apie kalbos dalykus. Užtat 1911m. Jablonskis išleido atskiru leidimu (žurnale ,,Vadovas” pradėta spausdinti 1910m.) Rygiškių Jono slapyvardžiu, tapusiu antrąja pavarde, pasirašytą ,,Lietuvių kalbos sintaksę” – savo antrąjį neparastai brangų lietuvių kalbos mokslui veiklą. 1912m. išėjo) dar knygutė ,,Rašomosios kalbos dalykai “, skirta kalbos kultūrai.

Gardine. Čia Jablonskis labai daug laiko ir energijos atidavė Žemaitės raštų redagavimui. Čia, be to, parašė ir daug kalbos straipsnių, kur aiškino įvairius žodžių darybos, linksnių ir prielinksnių vartojimo dalykus. Labai svarbus ,,Rašybos dalykų” straipsnis, skirtas rašybos principams aaiškinti.

Būtų gal dar daugiau padaręs, tik ėmė šlubuoti sveikata. Jos ieškodamas, važinėjo į Vokietijos gydyklas, bet pagerėjimo.

Veližas. 1914m. vasarą vadovybė kažkodėl užsispyrė Jablonskį Gardino iškelti į bene pačią nuošaliausią mokyklą apygardoje – Veližą Vitebsko gubernijoje. Jablonskis dar mėgino spyriotis, bet, staiga kilus Pirmajam pasauliniam karui ir atsidūrus Gardinui netoli fronto, pagaliau nusileido ir išvyko į ištrėmimą – kitaip šios vietos pavadinti negalėtum. Vis dėlto Jablonskiui tai išėjo į naudą: veikiant frontas persirito per frontą Lietuvą, daug jos ir kitų kraštų gyventojų buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą, o Veližas buvo toli užnugaryje. Čia ir ramiau gyventi, ir pramisti lengviau.

Voronežas. Jablonskis, gyvendamas Voroneže, 1916m. išspausdina Peterburge lietuvių kalbos skaitinių ,,Vargo mokyklai” dvi dalis , 1917m. – knygutę ,,Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai” (ji kaip tik labai svarbi dėl matematikos terminų), 1918m. – ,,Mūsų žodynėlį”. Čia pardėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, kurią baigė ir išleido grįžęs Vilniuje 1919m. Be to, Jablonskis rašė daug straipsnių laikraščiams.

Kaune. Kaunas – paskutinė Jablonskio gyvenamoji vieta. Vos atvykęs į Kauną, Jablonskis ėmė skaityti paskaitas ,,Saulės” draugijos mokytojų kursuose. Tų pačių metų rudenį jis suorganizavo lietuvių kalbos kursus (buvo 76 klausytojai), gyvavusius iki 1921m. 1922m. įsikūręs Kauno išsirinko Jablonskį garbės nariu ir profesoriumi. <.> Kasmet išeidavo jo darbų

atskirais leidiniais – originalių knygų, vertimų .Tarp jų svarbūs lietuvių kalbos mokslui veikalai: ,,Lietuvių kalbos gramatika” (1922), ,,Lietuvių kalbos vadovėlis” (1925) bei ,,Linksniai ir prielinksniai” (1928)

Kalbos norminimo principai. Didžiausias Jablonskio nuopelnas lietuvių bendrinei kalbai yra kaip tik tai, kad jis iš pat pradžių suformulavo aiškius ir pagrįstus jos norminimo principus. Paskui jis keturiasdešimt metų tvirtai jų laikėsi ir atkakliai juos gynė. Ir šiandien tie jo suformuluoti principai nėra praradę reikšmės.

Jablonskis visų pirma apibūdino bendrinės kalbos šaltinius. Didžiausiai vertino jis gyvąją lliaudies kalbą ir tautosaką. Jis sakė, kad ,,gyvoji gamta” esanti ,,tikriausias mūsų vadovas rašto kalboje”.

Jablonskis ypač brangino kalbos sistemingumo kriterijų ir juo daugiausia vadovavosi. Todėl jis buvo priešingas įvairių tarminių elementų maišymui viename kūrinyje: ,,Man rodos, jog žodžių ir vardų formose ir apskritai sakant gramatikoje neturėtų būt maišomos visokios tarmės mūsų kalbos”, – sakė kalbininkas XX a. pradžioje. Taip pat sudaromi nauji žodžiai turi būti derinami prie bendrinėms kalbos sistemos, tarsi jie būtų nuo seno joje buvę.

Terminų kūrimas. Štai kkeli pavyzdžiai, kaip Jablonskis kūrė lietuviškus terminus.

XIX a. pabaigoje reikėjo išversti rusiškus terminus председатель, начальник, следователь. Kaip juos versti? Pirmąjį kažkas išvertė pirmsėdis , kitų visai nevertė, vartojo načalnikas, sledovatelis.

Daug kas nustemba, kai pasakai, kad mūsų kasdien vartojami žodžiai aateitis, praeitis – Jablonskio įdiegti į bendrinę kalbą. 1895m., redaguodamas ,,Varpui” vieno apsakymėlio vertimą, jis sukūrė žodį sviedinys. Visus tokius Jablonskio sukurtus žodžius net išvardyti sunku:vartojame juos, ir tiek, net nepagalvojame,kad jų prieš 90 –100. Tai tokie žodžiai, kaip degtukai, mokinukas eglutė,vandenilis.

Palyginti daug lietuviškų terminų Jablonskis sudarė matematikai. Terminologijos specialistai spėja, kad vien aritmetikoje dabar vartojama apie 30 jo sukurtų ar įdiegtų terminų. Pavyzdžiui, Jablonskiui priklauso aritmetikos veiksmų pavadinimai – sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, skaičių pavadinimai – dėmuo, daugiklis, daliklis, sandauga, atėminys, trupmenos narių pavadinimai – skaitiklis, vardiklis. Jis pirmasis ėmė vartoti būdvardžius apytikris (skaičius), lyginis, nelyginis (skaičius), veiksmažodžius apibrėžti (duoti apibrėžimą), kisti, skaičiuoti, spręsti (uždavinį) ir t.t. Jablonskio žodis nulėmė, kad buvo imta sakyti dauginti iš ko.

Žinoma daugiausia Jablonskio tterminų vartojame kalbos moksle: pradedame mokykloje linksniuoti – mokomės jo sudarytų linksnių pavadinimų: vardininkas, kilmininkas.Jablonskis sugalvojo terminus kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas. Nagrinėjame sakinį, vėl Jablonskio terminai:sudėtinis sakinys, tarinys, veiksnys, pažyminys, papildinys, antrininkės sakinio dalys.

Sintaksės norminimas. Jablonskis neginčijamai geriausiais to meto lietuvių sintaksininkas. Sintaksėje taip pat labai svarbu mokėti pastebėtus reiškinius vertinti tam tikrais principais. Jablonskis turėjo gerą kalbos jausmą, todėl, atidžiai įsiklausydamas į gyvąją kalbą, sugebėdavo greitai nustatyti sintaksės dėsnius.

1911m. Jablonskis ėmė keisti daugiskaitos vardininką prie tarinių yra, buvo, bbus. kilmininku: Pinigai (=Pinigų) bus, tik mokėkit naudotis; Kareivių tarpe yra bailiai (=bailių).

Štai ir buvo nustatyta taisyklė, kad lietuvių kalba, skirtingai nuo rusų. Lenkų, ar vokiečių kalbų, vietoj vardininko vartoja kilmininką neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti. Tokia reikšme vartojamas ir vienaskaitos kilmininkas.

Toliau stebėdamas natūralią, neiškreiptą liaudies kalbą, Jablonskis pastebėjo, kad raštuose ir galininkas skriaudžia savo kuklųjį draugą kilmininką, vartojamą neapibrėžto kiekio ar dalies reikšme. Tuo laiku jis ėmė taisyti ir šį agresyvųjį galininką: Ji turi ir tokius mokinius (=tokių mokinių), kurie nieko nesimoko; Nusipirko visokias pasakas (=visokių pasakų).

Visų Jablonskio taisymų neįmanoma čia apibūdinti: kas norės, ras tam reikalui. Per keturiasdešimt metų Jablonskis savo straipsniais išmokė mūsų visuomenę, taisyklingos kalbos. Šie straipsniai buvo ir tam tikra paruošiamoji medžiaga Jablonskio gramatikoms.

1901m. gramatika. XIXa. Pabaigoje, ėmus eiti Rytprūsiuose ir Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviškiems laikraščiams, pradėjus daugiau spausdinti knygų, mūsų inteligentija ypač pasigedo lietuviškos gramatikos. Juk lietuvių kalbos reikėjo mokytis patiems.

1896m. Amerikos lietuviai paskelbė konkursą parašyti praktišką lietuvių kalbos gramatiką <.>

1900m. vasarą Jablonskis su P. Avižoniu ir dar keliais pagalbininkais studentais apsigyveno netoli Kelmės (matyt, tada buvo sugalvotas degtukas). Porą mėnesių visa grupė įtemtai dirbo: Jablonskis diktuodavo, kiti rašydavo ar jo taisytą tekstą perrašydavo, taip pat rinkdavo nurodytus pavyzdžius. Bendrai svarstydavo terminus. IIš P.Avižonio gramatikėlės visai maža kas beliko.

Jablonskis, suprantama, negalėjo gramatikos pasirašyti savo vardu: jau buvo žandarų tardomas. Jiems buvo žinomas ir jo slapyvardis Obelaitis. Tada Jablonskis sugalvojo slapyvardį Kriaušaitis, o kad pažymėtų ir Avižonio darbą, pridėjo prie slapyvardžio jo vardą – Petras. Tuo metu kalbininkas dar nebuvo gerai suvokęs priesagos –iškas reikšmės, tad atsirado ne visai taisyklingas pavadinimas ,,Lietuviškos kalbos gramatika”

Šiandien toji gramatika gali kitą ir nuvilti: visai neįspūdinga knygelė, vos 88 puslapiai. Bet lietuvių kalbos istorijoje – tai labai ženkli gairė. 1901m. ,,Lietuviškos kalbos gramatika” pirmiausia svarbi todėl, kad apibendrino beveik 20 metų trukusius ginčus dėl rašybos. ,,Aušra” ir ,,Varpas” rūpinosi, kad rašyba būtų vieninga, bet keisdavosi redaktoriai – keisdavosi ir rašyba. Jablonskiui sunkiausia buvo įtikinti vartoti šalia u ir raidę ū .

Taigi nuo 1901m. gramatikos turime tokias ir tiek raidžių, kokias vartojame ir dabar.

Senesnieji mūsų rašytojai dviskaitą yra gana plačiai vartoję. Dabar vidurinių mokyklų mokiniai, radę tekste ar išgirdę gyvojoje kalboje, ne visada ją atpažįsta.

Štai kaip buvo linksniuojama dviskaita:

V. du stalu dvi aki

K. dviejų stalų dviejų akių

N. dviem stalam dviem akim

G. du stalu dvi aki

Įn. Dviem stalais dviem akim

Vt. Dviejuose staluose dviejuose akyse

1911m. sintaksė. Po 1905 –1907m. revoliucijos, kad ir llabai lėtai, Lietuvos vidurinėse mokyklose buvo įvedamas lietuvių kalbos dėstymas. Labai trūko vadovėlių. Kai kurie mokytojai mėgino naudotis 1901m. gramatika, bet ji nebuvo pritaikyta mokyklų programai. Reikėjo skubiai rengti naują gramatiką <.>

1925m. ,,lietuvių kalbos vadovėlis”. Tad 1925m. vadovėlis yra bene pirmasis mūsų bendrinės kalbos istorijoje mėginimas norminti kirčiavimą. Jame autoriaus aiškiai nurodoma, koks kirčiavimas būdingas bendrinei kalbai, koks, jei skiriasi nuo jos,- tarmėms. Siekdamas šio tikslo, Jablonskis taip pat sukirčiavo linksniavimo, asmenavimo ir kitus pavyzdžius

vadovėlyje, taikantis prie mokyklos poreikių, palyginti daug kalbama ir apie rašybos taisykles:kad rašome a ir e, y ir i, ū ir u, ie ir ė, uo ir o. gana plačiai aiškinamas nosinių raidžių rašymas šaknyse, priešdėliuose, galūnėse, ir t.t.

,,Linksniai ir prielinksniai”. 1928m. buvo išspausdinta Jablonskio knyga ,,Linksniai ir prielinksniai”. Šis veikalas apibendrino, detalizavo, ir gausybę pavyzdžių pagrindė tas pastabas ir mintis, kurias Jablonskis buvo dėstęs savo straipsniuose. Medžiaga jam buvo kaupiama nuo 1893m. pasirodžiusio ,,Varpe”straipsnio ,,Medega sintaksiui” ,,Linksniais ir prielinksniais” Jablonskis įvykdė savo seną troškimą parodyti lietuvių kalbos sintaksės turtus.

Lemtinga liga. Kad ir kokia stipri buvo Jablonskio dvasia, kad ir kaip atkakliai jis kovojo dėl kiekvienos gyvenimo ir darbo dienos, viena kartą nusilpęs kūnas turėjo liautis priešinęsis ligų atakoms. 1930m. vasario 10 d. Jablonskis susirgo gripu,

kilus komplikacijoms, po savaitės jis pasiprašė į Karo ligoninę. Gabenamas iš namų, matyt, jausdamas mirtį, kalbininkas pasakė: ,,Dabar mane išvešit iš namų ir iškelsit aukštai, aukštai – kelsit vis aukštyn ir aukštyn – į pačias padanges”.

Ir iš tikrųjų, prasidėjus plaučių uždegimui, ligonis vasario 22 d. neteko sąmonės, o po kitos dienos 16 val. 30min. Jonas Jablonskis mirė.

Vasario 25 d. visa Kaunas palydėjo didžiausią lietuvių bendrinės kalbos ugdytoją į paskutinę kelionę.

Naudota literatūra:

A.Piročkinas ,,Jonas Jablonskis”

A.Sabaliauskas ,,Žodžiai atgyja”