Jonas Jablonskis „Kalbos Tėvas”

Jonas Jablonskis (1860 m. Gruodzio 30 d. – 1930 m. vasario 23 d.; slapyvardis Rygiškių Jonas) – lietuvių kalbininkas.

Ar Jonas Jablonskis esąs tikras lietuvis? Daugeliui žmonių įtarimą kėlė jo nešiojama savotiška kepuraitė, vadinama jarmulka (ji turi ir šlikės, šašbaudos vardus), ir nelietuviška pavardė. Su šia jarmulka jis pavaizduotas net banknote.

Spręsti apie žmogaus tautybę iš kepurės – juokų darbas. Iki šiol turėjom patarlę: Sulig Jurgiu ir kepurė. Dabar išeitų, kad sulig kepure – Jurgis. Kad butų nuraminit įtarus klausėjai, galima pasakyti, jjog Jablonskis tokią kepuraitę ėmė nešioti nusižiūrėjęs į jo laikų nusenusius profesorius. Kaip mūsų jaunuolis, įsivėręs žiedą į nosį, nėra papuasas, taip ir Jablonskis, užsidėjęs jarmulką, neturi jokio ryšio su žydiška kilme.

Kiek sunkiau paaiškinti kalbininko nelietuvišką pavardę. Tačiau ir iš jos spręsti apie žmogaus kilmę labai rizikinga. Beje, ne vieno Jablonskio pavardė nelietuviška. Tačiau kažkodėl niekas neklausia, ar Smetona, Voldemaras, Basanavičius, Dambrauskas, Čepinskas, Šalkauskis, Zalatorius, net Grinius, Černius, Kudirka, Sniečkus dėl savo pavardės nėra tikri lietuviai?

Lietuvių pavardės labai įvairios: esama llietuviškos kilmės, esama paimtų ar sutampančių nelietuviškų. Tačiau kas iš to? Gali būti žmogus su gražiausia lietuviška pavarde, bet biologiškai jis nėra grynas lietuvis. Gali būti ir atvirkščiai: pavardė nelietuviška, bet tarp savo protėvių jis nemena nė vieno kitataučio. Pavardė iirgi yra tam tikros rūšies kepurė, todėl pagal ją vargu ar dera spręsti apie žmogaus tautybę. Antai Lietuvoje esama apie 240 šeimų, turinčių Jablonskio ar Jablonsko, Jablansko pavardes. Daugelis jas galėjo paveldėti iš tolimo lenko, baltarusio, ruso ar ukrainiečio, atkakusio XVI ar XVII a. į Lietuvą. Tačiau viena kita šeima turi ją iš protėvio, kurio lietuvišką pavardę Obelėnas, Obelienis ar Obelius koks “geradaris” kunigas per krikštą pakeitė bajoriškai skambančiu Jablonskiu.Šiandien neįmanoma pasakyti, kieno tolimas palikuonis yra Jonas Jablonskis.

Jonas Jablonskis buvo žymus lietuviu kalbininkas. 1885 metais jis baigė Maskvos universitetą, dėl to daugiau nei tris metus negavo darbo. 1889 metais, įsikūrė Mintautoje, bet 1896 metais, buvo įtartas ryšiais su lietuvių nelegaliuoju, anticariniu veikimu. Teko palikti savo gimtąjį kraštą ir išsikelti į TTaliną. 1900 metais jam sudaroma byla ir caro aktu jis ištremiamas dvejiems metams į Pskovą.

Tačiau nepaisant ilgus metus užtrukusių blaškymų iš vieno vietos į kitą, baisių ligų persekiojimo ir nuolatinio skurdo, jis visą savo gyvenimą su neapsakomu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų liaudies švietimo darbą. Kartą K.Ulvydas yra pasakęs: “Visą savo sunkų gyvenimą, Jablonskis nieko labiau nemylėjo, kaip tiesą moksle ir savo liaudį visuomeniniame gyvenime”. Iš tikrųjų, dėl neapsakomos meilės savo darbui ir žmonėms, jis net sunkiausiomis akimirkomis nenuleido rankų iir kovojo už mūsų ateitį.

Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek Jablonskis, bet, kita vertus, ir niekas už jį nėra jų daugiau išmėtęs iš kalbos. Daugiausia jų netiko jam dėl įvairių darybos dalykų. Vieni iš pirmųjų Jablonskio taisytų naujadarų yra žodžiai vistorija, vistarija ( = istorija), kurie, jis aiškino, atsiradę dėl klaidingos etimologijos. Ir iš tikrųjų, čia turime patriotiškai nusiteikusių aušrininkų padarytus žodžius: kadangi lietuvių kalba esanti visų kalbų motina, tai ir žodžio istorija pirminė, lietuviška forma turėjusi būti vistorija ar vistarija. Nemaža naujadarų, kurių daugumą 1921-1925 m. sukūrė Terminologijos komisija, Jablonskis yra iš principo atmetęs kaip nereikalingus, nė neaiškindamas, kiek jie taisyklingi.

Tik kartą jis pažymėjo, kad ”kurie-ne-kurie terminai čia, giliau įsižiūrėjus, nesutinka ir su tuo, ką duoda mūsų kalbos mokslas“.

Štai trumpas nereikalingų naujadarų sąrašas:

agna = energija , buitas, buitoji, būtovė = istorija, būtovininkas = istorininkas, dėsmė = tema , džiūgautė = triumfas, gymė = gimtis,sugintrinti = suelektrinti, kūnojas = organas, lytelė = formulė,mokysta = metodika, orove = klimatas , panaša(-ia) = analogija, raštuomenė = literatūra, reikšlas = simbolis, vaidykla = teatras, vaidentuvė = vaizduotė , visove = suma.

Šio tipo naujadarų buvo ypač daug atmesta.

Vis dėlto vienas kitas Jablonskio išpeiktas iir jam nepatikęs naujadaras įvairiais keliais pateko į bendrinę kalbą, pvz., čiaupas, klijuotė, mostas, nuoklanė, sankasa, sraigtas ir t.t. Buvo ir daugiau taisymų.

L.Giros užrašuose pažymėta, kaip Jablonskis aiškino žodžio ypata ydingumą: ”ypata žodis padarytas iš ypa- tingas , prieš tą žodį daug ką gal turėti, ir jį sunku išteisinti“. Čia pat duodamas pakaitalas — asmuo, nurodoma, kad jis vartojamas apie Palangą ir žinomas iš A. Juškos žodyno. Spaudoje Jablonskis žodį ypata pataisė tik 1914 m. Kadaise labai plačiai vartotas spaudoje, jis, kad ir intensyviai netaisomas, labai veikiai nyko iš kalbos. Čia ir kyla klausimas, kuo paaiškinti, kad vieni netaisyklingi žodžiai lengvai pakeičiami tinkamais pakaitalais, o kiti, nors labai taisomi, atkakliai laikosi kalboje?

Jablonskis taip pat yra sukūręs ir daug mokslinių terminų. Ryškus čia pavyzdys yra elemento oxygenium pavadinimas. Jis sudarytas tuo pagrindu, kad šis elementas įeina į kai kurias rūgštis. Bet tai ne esminė ypatybė: rūgščių yra ir be šio elemento. Jo reikšmingesnė ir esmingesnė ypatybė yra dalyvavimas degimo reakcijoje, t.y. palaikyti degimą. Jablonskis užtat ryžtingai atmetė visokius rūgštygamius, rūgštadarius ir pasiūlė vartoti terminą deguonis. Jablonskiui taip pat priklauso ir šie matematiniai terminai : dauginti , dalinti , skaičius, skaičiuoti, lietėja, apskritimas, spindulys, skritulys, sinusas, kosinusas, vandenilis, sveikasis skaičius, trupmena, ssudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, dėmuo, turinys, atėminys, daugiklis, daliklis, sandauga, skaitiklis, vardiklis, apytikris (skaičius), atvirkštinis, baigtinis, (ne)lyginis, matinis ir t.t. P. Rumšas savo straipsnyje, skirtame Jablonskio indėliui į lietuvių aritmetikos terminiją, nustatė, kad iš beveik šimto „Aritmetikoje“ vartotų terminų, apie pusę reikėtų priskirti Jablonskiui.

J.Jablonskio gyvenimas ir veikla buvo skirta Lietuvai. J.Jablonskio veiklos rezultatai smulkiai ištyrinėti ir įvertinti dviejose A. Piročkino monografijose:

1. „Prie bendrinės kalbos ištakų” (Vilnius, 1977);

2. „J.Jablonskis bendrinės kalbos puoselėtojas” (Vilnius, 1978).

Stipri Jablonskio valia kovojo ilgai ir per neapsakomus rūpesčius stengėsi padaryti šviesesnį rytojų. Tačiau ligų kamuojamas Jablonskis ir pats suprato, kad vieną dieną visa tai baigsis. Jablonskio mirtis sulaukė didelio atgarsio, jo mirtį pažymėjo ir visų krypčių spauda. Laidotuvės įvyko 1930 vasario 25 dieną. Sako, tai buvo didžiausios laidotuvės, kokių Kaunas iki tol nebuvo matęs. Tai tik parodo jo indėlį į mūsų gyvenimą ir ateitį.

Bibliografinių nuorodų sąrašas:

1. ;

2. ;

3. „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas” (A. Piročkinas);

4. „Prie bendrinės kalbos ištakų” (A. Piročkinas);

5. Tarybų Lietuvos enciklopedija;

6. „J. Jablonskio kalbos taisymai” (A. Piročkinas).