Julijonas Lindė Dobilas

Julijonas Lindė-Dobilas priklauso tai gausiai ir tragiškai XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios mūsų kultūros darbuotojų grupei, kurie ne viską atidavė menui, mokslui ir švietimui, ką galėjo ir privalėjo atiduoti, bet dideles savo dvasines vertybes, savo talentus per anksti nusinešė į kapus.

Nors atsikūrusios Lietuvos kultūroje būtą ir daugiau spalvingų, daugialypių, neretai iš savamokslių rimtais profesionalais tapusių asmenybių, tačiau be galo maža tokių laisvo, kritiško, nepartinio mąstymo reiškėjų, koks buvo „Blūdo“ autorius. Lindė-Dobilas buvo nestereotipiška asmenybė – kunigas, pedagogas, prozininkas, ddramaturgas, kritikas, publicistas, ne itin dažno tipo intelektualas, pasireiškęs fundamentalia kultūros kritika tuomet, kai visuomeniniai elitai Lietuvoje skelbė daugiausia kultūros ideologiją.

Gilindamasis į praeitį, lietuvių tautos istoriją, didžiąsias vakarų kultūros epochas, rašytojas stengėsi suvokti lietuvių kultūros brandą stabdžiusius veiksnius.

Jo mintys apie tautiškumą, nacionalinį charakterį, amžiną moteriškumą aktualios ir šiandien.

Tad pasekime jo gyvenimo ir darbų pėdsakais.

Julijonas Lindė-Dobilas gimė 1872 m. lapkričio 17 d. Dovydų kaime – Joniškėlio parapijoje ir valsčiuje, Biržų apskrityje (dabartiniame Pasvalio rajone) pasiturinčių Dovydų ūkininkų šeimoje. Turėjo ddu brolius ir seserį. Tėvai, Juozapas Linda ir Ona Bukauskaitė buvo vidutiniokai, bet gana pasiturintys ūkininkai. Jie turėjo 23 ha žemės kartu su ganyklomis ir gabalu miško.

Tėvas buvo darbštus ir kietas. Pats dirbo kaip jautis ir kitus spausdavo prie ddarbo, negailėdamas nei silpnos žmonos, nei mažų vaikų. Bet šiaip labai doras, teisingas žmogus, šiek tiek ir apsišvietęs. Kurį laiką jis rinktas kaimo seniūnu ir valsčiaus teisėju. Teisėjavo labai sąžiningai, niekad nebuvo papirktas ir tokiose pareigose neišmoko nei girtauti, nei rūkyti. Buvo labai pamaldus. Niekad šventadieniais pamaldų nepraleidęs. Nekentęs jaunimo vakaronių ir bet kokių išdaigų.

Visai kitokio būdo buvo jo motina, kilusi iš švelnesnių, šviesesnių namų. Ji buvo rami, tyli lyg koks angelas sargas. Globojo šeimyną, bet dar daugiau rūpinos savo vaikais ir juos be galo mylėjo.

Nestiprios sveikatos ir ūkio darbams nelabai tinkamą sūnų tėvai nutarė leisti mokytis kunigu. Julius pradėjo lankyti Joniškėlio, jau tada garsią, dvarininkų Karpių įkurtą mokyklą. Neilgai pasimokęs apsirgo ir toliau tėvai samdė privatų mokytoją. VVėliau Lindžių giminaitis, Kuldygos kunigas T.Paltarokas „įtaisė“ berniuką į tenykštę vokiečių gimnaziją , kur jis mokėsi 4 metus. Čia jau buvo domėtasi lietuvybės klausimais : patekdavo slaptų lietuviškų knygelių ir laikraščių, lankėsi „karštieji“ lietuvybės gynėjai. Lietuvybės idėjomis J. Lindė gyveno ir per atostogas – bendraudavo su joniškėliečių Petkevičių šeima, kuri talkino tuo metu Joniškėlyje klebonaujančiam, daug tautiniam atgimimui nusipelniusiam kunigui A. Bortkevičiui . Tačiau norint įstoti į kunigų seminariją reikėjo išmokti rusų (lotynų) kalbą. Jos mokėsi Panevėžyje kartu su iš ggretimo kaimo kilusiu M. Šeižu.

1893 m. abu įstojo į Kauno kunigų seminariją. Į ją lietuvybės idėjos sunkiai prasiskverbdavo, bet ir čia veikė susipratusių lietuvių klierikų būrelis, kuriam priklausė ir J.Lindė. Seminarijoje jis buvo laikomas pamaldžiu ir tvarkingu klieriku, nors gilai viduje jau tada juto pasipriešinimą aklam dogmatizmui. Atrodo, kad seminarijoje jis nė nebandęs ką nors spaudoj parašyti ir paskelbti, nors grožinę literatūrą lenkiškai ir rusiškai skaitęs.

Dobilas ir savo elgesiu, ir išore buvęs „filosofas“ : mėgęs vienatvę, būdavęs dažniausia nekalbus, užsidaręs; dažnai jį matydavę vieną kur nuošaliai seminarijos kieme susimąsčiusį bevaikštant ir rankomis beskeryčiojant; nesirūpinęs tvarkingesne ir puošnesne savo išvaizda.

Seminariją baigė 1898 m. ir tų pačių metų gegužės 30 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Raseinius. Čia neilgai teišbuvo, bet spėjo labai susidraugauti su ten kunigavusiu A. Juozapavičiumi. Dar tais pačiais metais iškeliamas į Jelgavą Lenkijoje ,o 1899 m. rugpjūčio 15 d. perkeliamas – į Šėnbergą.

Tuo laiku itin daug skaitė, dvasiškai turtėjo bendraudamas su įvairių tautybių ir tikybų žmonėmis, jo pažiūros vis labiau liberalėjo. Kai kam tai nepatiko, ir kunigas Lindė buvo įskųstas vyskupui, paskui už bausmę nukeltas į Pilbergą. Tai buvo mažas pajūrio žvejų kaimelis, kurio gyventojai nuo daugumos savo brolių lenkų skyrėsi savitais ppapročiais ir tikėjimu- buvo katalikai.

Šioje ramybėje Lindė atsidėjo skaitymui, filosofinėms studijoms. Ypač pamilo jūrą ,- čia, šiame nuostabiame kampelyje brendo rašytojo talentas.

Po sunkių išbandymų per 1905 m. revoliuciją Lindė jau naujo vyskupo Cirtauto paskyrimu 1907 m. gauna parapiją – Lyvenbėrzę. Nedidelė ji, bet arčiau Lietuvos ir Dovydų. Čia jis dirbo 3 metus, čia gyvendamas ir pradėjo rašyti savo garsųjį „Blūdą“ .

Tačiau kunigiškos pareigos slėgė rašytoją, trukdė kūrybai, tad pasiprašė seno savo draugo A, Juozapavičiaus priimti į Varnius. Čia tęsė savo darbą. 1912 m. buvo išspausdintas „Blūdas“, autoriaus pasirašytas Dobilo slapyvardžiu. Romanas sukėlė daug šurmulio tarp inteligentų, spaudos darbuotojų, rašytojų, ypač dvasininkų. Tuometinėje literatūroje tai buvo didelė naujiena: pirmas realistinis, psichologinis, filosofinis romanas. Darbas greitai sulaukė daug palankių atsiliepimų. Tik katalikų spauda ilgai tylėjo. Mat iki tol niekas nebuvo išdrįsęs taip aštriai kritikuoti dvasininkijos. Naujoviškas anų laikų mūsų literatūrai buvo tiek šis jo kūrinys, naujoviški buvo filosofiniai jo straipsniai; „naujoviškas“ buvo ir jis pats – labai miela, graži, tauri, intravertiška asmenybė dažnai naivi kaip vaikas, bet nejuokinga, kitų nepašiepiama, o tik gerbiama. Visiems imponavo jo erudicija , išmintis, bet ypač širdies gerumas, meilė žmogui, ypač vaikams, gamtai.

Pasisekimo paskatintas , Lindė skuba rašyti ir spausdinti savo kūrinius. 1912 m. išleidžia aapsakymą „Kūčios“, parašo dramą „Širdies neišturėjo“, tačiau tie jau nesulaukė tokios sėkmės. Bando rašyti svetima kalba – parašė rusiškai apysaką „Neožidannost“, kuri grįžo neišspausdinta. Po kelių šių nesėkmių ketino išvykti į užsienį, tačiau vėl paklusęs vyskupui išvažiavo į Latviją, į Ilūkstę, kur vėliau dirbo ir mokyklų kapelionu. Didžiojo karo metais kartu su mokykla pasitraukė į Rusiją –Jakaterinoslavą. Čia taip pat dirbo mokyklose – dėstė tikybą, lietuvių kalbą.

1918 m. kartu su kitais lietuviais grįžta į tėvynę, keletą mėnesių praleidžia tėviškėje. Vėl paskirtas į Šėnbergo parapijai priklausiusią Kurmenę, imasi kūrybos. Ten išbūna 5 mėnesius filialistu. 1919 m. gegužės 2 d. – Skaistakalnės klebonas. Tuo laiku buvo bolševikų areštuotas, bet greit paleistas.

„ Skaitymuose“ išeina ilgai jo taisyta drama „Petriukas, arba širdis neišturėjo“ , 1921 m. „Varpas“ išspausdina apsakymus „Saliutė“, „Juodnugaris“. Lindė rašė ir kritikos straipsnius. Parašė apie Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Vydūną, Vincą Kudirką. Literatūros kritikos ir estetikos darbuose vadovavosi idealistine meno samprata, kūryboje ieškojo „tautos dvasios” apraiškų.

1922 m. J.Lindė-Dobilas, jau garsus rašytojas, pagaliau visiškai apsisprendė mesti kunigystę. 1922 m. liepos 22 d. d – gauna mokytojo vietą Panevėžio valstybinėje gimnazijoje , atsideda literatūriniam darbui. Jam skiriamos 22 savaitinės pamokos V, VI, VIII klasėje. Laikinai apsistojo G. P.Bitės namuose.

Ir nuoširdi šių dviejų žmonų draugyste nenutrūko iki pat Dobilo mirties.

Panevėžio gimnazijoje buvo ypatingos tradicijos ir darbo sąlygos, kokių kitur nebūtų radęs. Mokiniai ir mokytojai greitai jį pamėgo. Iš pat pirmųjų dienų Dobilas užkariavo mokinių simpatijas savo nuoširdumu, erudicija, nauja metodika. Visuomeniškumu, domėjimusi intelektualinėmis problemomis, dvasiniais ieškojimais darė didelę įtaką jaunimui. Daug laiko skyrė savišvietai: domėjosi literatūra, estetika, istorinėmis filosofinėmis problemomis, savarankiškai studijavo filosofų, ypač vokiečių, veikalus. Gerai mokėjo vokiečių, rusų, lenkų, latvių kalbas, plačiai domėjosi Immanuelio Kanto, Friedricho SSchillerio, Friedricho Niezsche’s, Johanno Wolfgango Goethe’s veikalais. Lietuviškai kalbėjo ryškia motinos–šiaurės rytų aukštaitės tarme, kurią labai puoselėjo.

Buvo linksmas, jautrus, geraširdis, didelės tolerancijos, išsiskyrė netradicinėmis pažiūromis, bet į senatvę pasidarė ambicingas , nebelaikė ir mišių, abejodamas ar nėra suspenduotas dėl nepasiryžimo pasirinkti Latvijos ar Lietuvos vyskupiją.

Jau antrais mokytojavimo metais buvo išrinktas direktoriaus pavaduotoju, dar po dviejų metų tapo gimnazijos direktoriumi, juo išbuvo iki pat mirties. 1932 m. Dovydas gyveno gimnazijos fligelio apačioje, dideliame jau direktoriui skirtame keturių ar penkių kambarių bbute tik su tarnaite. Kambariai didžiuliai puošnūs, gipsinėm, ornamentuotom lubom, salone-židinys.

Mokykloje Dobilas buvo autoritetas, asmenybė, širdie pedagogas! Taip ji vadino visi, kas apie jo mokytojavimą rašė. Buvęs jo mokinys R.Šaltenis prisimena:

„ O, Dobilo pamokos! Daugeliui mokinių tai buvo šviesaus mmalonumo valandos. Jose patirdavau tokį pat džiaugsmingą pasigėrėjimą, kaip ir žiūrėdamas gerą spektaklį ar filmą, skaitydamas puikų eilėraštį ar apsakymą, žodžiu, dabar pasakyčiau,- tai būdavo tikras estetinis susižavėjimas.<.>

O klasėje, kad kas nors bent kiek subildėtų ar sušnibždėtų! Net ir didieji išdykėliai, kitų mokytojų pamokose tik ir laukę progos šūktelti kokią repliką ar švystelėti kokį juokelį, dabar kantriai tyli, nes ir jie jaučia, kad sudrumsti tokią įkvėptą, tartum maldingą mokytojo kalbą būtų didžiausia kvailystė.“

Šalia įvairių administracinių pareigų , dalyvavo gimnazijos „Meno kuopos“ veikloje. „Meno kuopa“ buvo įkurta 1921metais mokytojų M.Grigonio, G.Petkevičaitės, J.Zikaro, bet išgarsėjo, joje pradėjus dirbti Dobilui. „Kunigas J. Lindė-Dobilas gimnazijai iš karto suteikė naują impulsą. Visas moksleivių gyvenimas ėmė plakti nauju ritmu. Į gimnazistų dėmesio ir ieškojimų centrą iškilo nnaujos problemos. Gimnazijoje ėmė dvelkti naujas vėjas ir formuotis nauja nuotaika. Ir tas viskas darėsi per „Meno kuopa“, kurioje J. Lindė-Dobilas buvo nuolat kviečiamas paskaitų skaityti. <.>“.

Per dvylika Lindės darbo metų Panevėžyje jis liko kuopos globėju, jos siela, o pati kuopa, anot M. Grigonio, „mažuoju Lietuvos universitetu“.

Iš įdomesnių jo paskaitų paminėtinos: apie Ibseno Brandą; apie graikų tragikus, apie romantizmą ir plačiau apie Baironą; kritiškai vertino P.Vaičiūno „Sudrumstąją ramybę“, P. Kirvelaičio straipsnį „Židinyje“ apie A.Mickevičių ir jo lietuviškumą; kalbėjo apie Vaičaitį ,, Dostojevskį, kaip iracionalų kūrėją; apie meno sintetiškumą pagal H. Franko straipsnį; išdėstė kritikos metodus; skaitė ir aiškino ištraukas iš savo rašomosios studijos „ar paseno Tenas“ ir t.t.

Daugelis Dobilo paskaitų buvo susijusios su gyvuoju mūsų literatūros pulsavimu: tai mūsų rašytojų jubiliejų minėjimai, literatūros žurnaluose paskelbtų įdomesnių straipsnių kritiški nagrinėjimai, Kauno teatro gastrolių Panevėžyje aptarimai.

J. Lindė Panevėžyje ne tik mokė, auklėjo, bet ir pats tebetęsė filosofines studijas, ypač atsidėjęs estetikai. Jis plėtė savo kultūrinį akiratį ir labai norėjo, kad ir jo mokiniai, ir visų tautiečių kultūros akiratis nebūtų siauras ir elementarus. Jam darėsi vis įdomesnės įvairios filosofijos, estetikos, literatūros teorijos ir istorijos idėjos. Skaitydamas to metu vokiečių literatūros teorijos ir istorijos knygas, susipažino su istoriniu lyginamuoju metodu ir savo pamokose, paskaitose, rašiniuose apie lietuvių rašytojus juo rėmėsi. Tai jam padėjo atskleisti kai kuriuos mūsų menininkų pasaulėjautos naujus bendrumus ir deramai įvertinti kitų tautų meninių idėjų įtaką jų kūrybai.

Dobilas jau tada turėjo turtingesnę meno sampratą negu daugelis anuometinių Lietuvos meno kritikų ir šiaip menu besidominčių žmonių.

Daugiausia Dobilas parašė, gyvendamas Panevėžyje. Tiesiog stebėtina, kaip jis rasdavo laiko ruoštis pamokoms, taisyti sąsiuvinius, studijuoti filosofines knygas bei žurnalus, sekti periodinę spaudą, susirašinėti su daugeliu žmonių ir dar parašyti dešimtis straipsnių ir net studiją apie TTeną! Savo estetines pažiūras dėstyti studijoje „Literatūros metodika“, parašyti dramą „Kur laimė?“. Taigi Panevėžyje gyventi metai – produktyviausias J.Lindės gyvenimo laikotarpis.

Bet štai pradėjo ant jo kristi administraciniai darbai, kurie jo charakteriui buvo labai svetimi, sunkai pakeliami. J. Lindė rašė:

„Atvykęs į Panevėžį , ėjau paprasto mokytojo pareigas, ir visi gerai žino, kad avansų ne tik nelaukiau, bet tai buvo stačiai man svetima ir priešinga. Norėjau visą laiką, kuris liks nuo tiesioginių pareigų, skirti Meno kuopai, kurios priešaky jau kiek metų stoviu, ir literatūrai. Bet prieš mano norą ir valią buvau Pedagogų tarybos išrinktas inspektorium, paskui dabartinis švietimo ministras <.> paskyrė mane direktoriaus pareigų eiti. <.>. Be to, kasmet buvau skiriamas Švietimo ministerijai atstovauti mažumų gimnazijose- lenkų ir dviejuose žydų. <.>. Ministerija skiria mane mokyklų tarybos pirmininku, paskui mergaičių gimnazijos naujai statomų rūmų komisijos pirmininku. <.>

Nors iš savo filosofinės pasaulėžiūros Dobilas gausiai sėmėsi stiprybės prieš visus gyvenimo sunkumus, nepalūžo, bet silpo; o svarbiausia, kad jį puolė ligos.

Iš pradžių Panevėžyje buvo laba atsigavęs ir jautėsi sveikas. Liga užėjo 1925 metais, kai tapo gimnazijos inspektoriumi, kai vien pamokų tvarkaraščio sudarymas jį susargdino, ir jis išvažiavo. Kelias savaites gydėsi Kaune. Vėliau beveik kasmet per atostogas vykdavo „sveikatos lopyti“ į įvairiausius Lietuvos, Latvijos ir VVokietijos kurortus. Tačiau jo sveikata nepasitaisiusi.

Dvi dienas prieš mirtį, 1934 m. lapkričio 30 d. Dobilas sakęs Būtėnui, kad gyvensiąs kokius 15-20 metų. Bet rytojaus dieną nuėjęs i pirtį ir pradėjęs daryti įprastinę savo „ gyslų ir nervų gimnastiką“- įkaitęs, kojas merkė į šaltą vandenį ir tokiu pat šaltu vandeniu pylėsi ant galvos. Nuo tokios jo gimnastikos jau seniai kartu besimaudę mokytojai norėję atkalbėti, bet jis buvo įsitikinęs, kad tai esą labai sveika jo nervams. Bet tąsyk per „gimnastiką“ Dobilas sudejavęs : „nebematau.uždekit šviesą!..“ ir apalpęs.

Parvežtas namo, dar kiek atsigavęs, bet sukviesti Panevėžio gydytojai ir iš Kauno atvykęs profesorius Blažys jau nieko nebegalėjo padaryti: į smegenis buvo išsiliejęs kraujas. Gydytojai gyvybę dar pratęsė ligi gruodžio 2 d. 21 val. 5 min.

Panevėžį apgaubė gedulas ir sielvartas.

Rašytojas buvo palaidotas (Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse) kuo iškilmingiausiai, kaip kunigas, kaip visuomenės veikėjas, ir labai šykščiai minėta, koks jis buvo žymus rašytojas ir filosofas.