Juozapotos sapnos interpretacija

Rašytojas Jonas Biliūnas buvo lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šio rašytojo kūryba buvo labai autobiografiška: kūriniuose dažnai buvo vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Taip pat žmogaus santykiai su kitu žmogumi, buvo svarbi sąžinės ir atsakomybės tema. Žymiausi Jono Biliūno kūriniai: novelės „Vagis“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Ubagas“ , apysaka „Liūdna pasaka“.

Apysakos „Liūdna pasaka“ ištraukoje pateikiamas Juozapotos sapnas. Jau iš pirmo sakinio galima suprasti, kad nusikeliama į sapną. Laikas yra įsivaizduojamas. Juozapotos sapno veikėjai tik ji, jos vyras iir kūdikis. Sapno pradžioje aprašoma graži gamta. Juozapota, nešina kūdikiu, eina dideliu sodu, kuriame pilna žydinčių medžių. Eidama ji mato takelį, smėliu išbarstytą, ir daug žolių bei žolynų, kurie įvairiomis spalvomis mirga. O medžiuose, tarp šakelių, paukščiai lizdus kraunasi. Toks matomas vaizdas sukelia teigiamas emocijas, aplinkui viskas labai gražu, ramu ir šilta. Juozapota mato, kad už sodo jos Petras aria. Ji neša jam pietus ir nori pasigirti kūdikiu. Bet staiga viskas, kas buvo taip gražu, pradeda nykti Juozapotai iš akių. NNuostabios gamtos, rodos, lyg visai nebūtų buvę. Ir gražaus sodo, ir Petro jau nebematyti. Atsiranda labai niūrūs vaizdai. Juozapota pamato apsiniaukusį dangų, o priešais save – didžiulį bedugnį griovį. Girdi ji iš apačios liūdnus, skaudžius dejavimus ir balsą, šaukiantį pagalbos. JJuozapota suprato, kad tai Petro balsas, kuris šaukėsi padėti. Juozapota labai išsigando, norėjo išgelbėti savo vyrą. Tačiau pasižiūrėjo ji į kūdikį ir pamatė, kad jis negyvas. Akytės užmerktos, veidelis išbąlęs, o lūpytės pamėlę. Surinka ji klaikiu balsu. Paslysta jos kojos, ir kartu su kūdikiu nukrenta į bedugnę. Bedugnė tarsi simbolizuoja Juozapotos pražūtį. Šio sapno pradžia yra, tarsi, Juozapotos ir jos vyro svajonė: gražus sodas, namai ir vaikelis. Sapno pradžios vaizdai – gražūs, ramūs, šilti, o pabaigos – liūdni, niūrūs. Iš sapno Juozapota pabudo visa krūptelėjus. Atsiskleidžia paros laikas: „Buvo labai vėlus rytas“. Jos akį dar spėjo paliesti saulės spindulys, kuris, rodos, išsklaidė tą nemalonų sapną. Tačiau ir spindulys netrukus pasislėpė už debesies, lyg kažką negero pranašaudamas. Juozapota pramigo. Pašoko iš llovos nustebusi, jog nejautė, kada jos Petras kėlėsi, beveik visada su juo kartu keldavo. Juozapota dar atsiklaupė, pasimeldė. Tai rodo, kad ji labai tikėjo Dievu, buvo pamaldi. Po to užkūrė krosnį ir ėmė daryti pusryčius, nes nenorėjo, kad grįžusiam Petrui tektų laukti. Iš Juozapotos elgesio galima suprasti, kad ji buvo labai darbšti, rūpestinga ir mylinti savo vyrą žmona. Netrukus pas Juozapotą į namus užėjo „kampininkė“ Urbonienė. Ji buvo tikra pletkininkė, džiaugėsi, žinodama kito paslaptį. Juozapota nemėgo melo ir apkalbų, todėl iir „nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus“. „Kampininkė“ pasakė Juozapotai, kad Petras su dar dviem vyrais, nešini durtuvais, išėjo į mišką. Juozapota buvo labai jautri moteris, todėl po Urbonienės žodžių jai pasidarė labai liūdna ir skaudu: „Sunki našta užgulė jos krūtinę“. Šioje ištraukoje atskleidžiami žmogaus jausmai, išgyvenimai, kaip jis jaučiasi kurią nors akimirką.

Juozapotos sapnas buvo tarsi pranašystė, kuri vėliau, galima sakyti, išsipildė. Pasakotojas nori parodyti, kad gyvenime daug kas yra nepaaiškinama ir nesuprantama. Ištraukoje yra tarsi dvi gyvenimo pusės, kai viena akimirką gali būti laimingas, viskuo patenkintas, o kitą – gali visko netekti.