Juozas Aputis

(g. 1936)

1956 m. baigęs lituanistikos studijas VU, sąmoningai pasuko į vietinių realijų faktūrą, sakytinio pasakojimo formas. Jo novelių knygose „Horizonte bėga šernai“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977), „Keleivio novelės“ (1984), apysakose „Tiltas per Žalpę“ (1980), „Vargonų balsas skalbykloje“ (1988), „Plėnys“ (1994) gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras, o atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda – tautos egzistavimo pagrindu – įgavo elegiško lyrizmo, būdingo lietuvių literatūros vidiniam balsui.

J.Apučio novelėse nuolat kartojama scena: tėvas, motina ir vaikas ssėdi prie stalo. Tai sakralinis aktas. Gimtieji namai – šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų – savęs praradimas, o gal ir mirtis. Tėvas aria dobilieną, motina kūrena krosnį, vaikas eina į ganyklą. Tai uždara veiksmo erdvė, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavęs. Jie apgaubti atsisveikinimo liūdesio, nes tai prarasti daiktai, jau nurašyti techniškosios civilizacijos, išardžiusios valstiečio buities uždarą erdvę. Vaiką, pagrindinį novelių ir apysakų herojų, pagauna „nesuprantamas kažko ilgėjimasis“, kai virš ganyklų pažeme ggreitai skrieja juodi debesys. Arklys lekia paskui skriejančius debesis iki plento ir gailiai žvengia. Tarp lekiančių debesų, arklio žvengimo ir vaiko ilgesio nusidriekia nesuprantamas ryšys, formuojantis potekstės klodą, kuris J.Apučio novelei toks pat būtinas, kaip ir lyriniam eilėraščiui. Išlaikydamos tradicinės eepinės sandaros elementus (įvykį, personažą, dialogą), novelės ir apysakos stovi arčiausiai lyrikos savo pasaulėvaizdžiu ir tonacija. Grįžimas į vaikystę – pagrindinė jo kūrinių veiksmo ir išgyvenimų trajektorija, permetanti iš standartizuotos šiandieninės buities į stebuklingus regėjimus. Čia ryškiausiai atsiveria veikiančių figūrų graudus gerumas, bandąs išsaugoti pokario sumaištyje vaiko gyvybę ir namus. Čia vyrauja trapus ir ilgesingai liūdnas kalbėjimas, artimas tyram liaudies dainų tonui. Gyvenimo pavidalai, prikelti iš nebūties kaip vieninteliai jaukumo ir palaimos regėjimai, yra pilni irstančio trapumo, kuris reikalauja lyrinių poteksčių mirgėjimo ir neleidžia pasakojimui pereiti į vienaprasmės fabulos vėžes. Čia mažiausia smulkmena įgauna egzistencinę reikšmę: žmogus, išvykdamas į ligoninę, paskutinį kartą apeina gimtąjį kaimą ir prisimena visa, kas buvo. Atsisveikinimo – laukimo – ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kkasdienybės, paverčia jį ne atspindžiu, o regėjimu, kuris atveria žmonių dvasinio bendravimo grožį, nesuniokotą stalininio teroro, ir žmogaus išnykimo visuotinybę. Pasakojimą rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apmąstanti intonacija, kuri keisčiausiu būdu derina vaizdus, siekdama išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką, vaizduotės polėkį. Lyrinės stilistikos poetinę ekspresiją ir banguojančią sakinio ritmiką, paženklintą prarasto laiko elegija, J.Aputis sujungė su niuansuotu psichologiniu piešiniu, iš atminties iškylančių detalių sugestyviu tikrumu, melancholišku teigimu vertybių, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jjo kasdienės buities tiesa.