Juozas Miltinis

Tikslai:

1. Sužinoti daugiau apie J.Miltinio darbus.

2. Sužinoti daugiau apie J.Miltinio asmeninį gyvenimą.

3. Sužinoti daugiau apie Juozo Miltinio kūrybą, jo vadovaujamas paskaitas.

4. Sužinoti, kokius spektaklius statė J.Miltinis.

5. Sužinoti, kokie žmonės, mokyti J.Miltinio, tapo aktoriais ar režisieriais.

Juozas Miltinis gimė 1907m. rugsėjo 3d. Akmenėje, augo neturtingoje šeimoje. Mokėsi Viekšnių progimnazijoje, vėliau Kauno jėzuitų gimnazijoje, dirbo Viekšnių valsčiaus raštininku. 1927-1928m. privačiai išėjo gimnazijos kursą. Tuomet lankė Vaidybos Mokyklą .1928m. pirmą kartą išėjo į sceną : statistas D.verdi operoje “Aida”. Nuo 1931m. iki 1932m. dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi. Vėliau iišvažiavo studijuoti į užsienį. Grįžęs tapo garsiu aktoriumi ir režisieriumi. Jo garbei yra pavadintas Panevėžyje esantis dramos teatras.

J. Miltinio teatras yra savitas ir reikšmingas Lietuvos kultūros reiškinys. Miltinio kūryba, kaip nė vieno kito Lietuvos teatro menininko, kėlė didžiulį teatralų ir visuomenės susidomėjimą bei diskusijas, kuriose ji buvo vertinama labai nevienareikšmiškai. Vieni žavėjosi, kiti neigė ir kritikavo. Panevėžio teatras buvo pirmasis Lietuvoje, sulaukęs tokio gausaus žiūrovų antplūdžio, jog ne tik į premjerinius, bet ir repertuare senokai esančius spektaklius žiūrovams patekti buvo ssunku. Šis teatras sukūrė tradiciją. Sutraukė žiūrovus į teatrą ne tik iš kitų miestų, bet ir iš kitų respublikų. Vėliau šis teatro gerbėjų srautas palaipsniui pasiskirstė ir į kitus Lietuvos teatrus. Kaip tik tuomet imta kalbėti apie lietuvius, kaip apie iitin mylinčią teatrą tautą. Tai, kad Lietuvos teatrinė kultūra yra savita ir originali, neabejotinai didelis J.Miltinio nuopelnas. Jis ne tik kūrė profesionalaus Lietuvos teatro tradiciją, bet ir ugdė imlų, jautrų teatro žiūrovą. J.Miltinio spektakliai žadino žmonėse “dvasingumo ilgesį” ir poreikį intelektualiai mąstyti bei suvokti žmogaus problemos sudėtingumą.

Teatro mokslus baigęs Paryžiuje, vėliau pagilinęs savo žinias Londone, J.Miltinis buvo vienintelis režisierius Lietuvoje, gerai susipažinęs su Vakarų Europos teatrine kultūra. Į gana ramų Lietuvos teatro gyvenimą jis įnešė eksperimentų dvasią. J.Miltinio spektakliai buvo tarsi Lietuvos teatrinio gyvenimo atnaujinimas, orientavęs jį nuo buitinio į intelektualų teatrą. Jis siekė suformuoti savitą aktorių ugdymo mokyklą, atverti naujas dekoratyvinio ir muzikinio spektaklių apipavidalinimo galimybių erdves, sukurti naujos aktorių vaidybos pagrindus. Iškėlė režisieriaus vieningai vadovaujamo ir sintetinio, apjungiančio ddaugelį meno rūšių, teatro idėją. Subūrė vienminčių aktorių kūrybinį ansamblį. Savitai suformulavo teatro tikslus ir uždavinius, suteikdamas jam aktyvaus dalyvio statusą, visuomenės dvasinių ir intelektualinių problemų sprendime.

J.Miltinio teatro savitumą sąlygojo jo estetinės pažiūros, kurios formavosi studijuojant teatro mokslus Vakarų Europoje. Nors J.Miltinis yra baigęs ir Kauno Valstybės teatro studiją, tačiau jo kūryboje vėliau kokių nors saitų su šio teatro kūrybinėmis tradicijomis neišryškėjo. Priešingai, dar studijoje kilęs nepasitenkinimas teatro ir studijos veikla paskatino būsimąjį režisierių nuodugnioms teatro meno studijoms Paryžiuje.

Vienas ddidžiųjų XX a. teatro reformatorių, dariusių įtaką J.Miltinio teatro programos formavimuisi – M.Reinhartas (Reinhardt). Su jo spektakliais būsimasis režisierius susipažino 1932 metais pakeliui į Paryžių porai savaičių sustojęs Vokietijoje. Didelį įspūdį J.Miltiniui padarė M.Reinharto eksperimentai muzikos, dekoratyvinio apipavidalinimo srityje, atsisakius kamerinės teatro scenos „dėžutės“ ir perkėlus spektaklio veiksmą į cirko areną, kur ne tik dekoracijos, bet ir pats aktorių judėjimas įgavo naujų bruožų. Maksimaliai panaudodamas kūno plastiką ir apšvietimo galimybes, M.Reinhartas kūrė įspūdingas ir prasmingas mizanscenas. Ypatingai gilų įspūdį J.Miltiniui paliko M.Reinharto klasikinių veikalų pastatymai, atskleidę senuosius dramaturgus, grynus amžininkus, gvildenančius šiuolaikinei visuomenei opias problemas. Tačiau didžiausią įspūdį J.Miltiniui padarė M.Reinharto teatro aktoriai, jų subtili psichologinė ir kartu šiek tiek pakylėta vaidyba. Galbūt kaip tik čia glūdi J.Miltinio būsimo teatro aktorių vaidybos esmės kai kurios ištakos. Vaidybos, kuomet ji psichologiškai motyvuota kartu yra ir metaforiška, atskleidžianti statomo veikalo potekstę.

Vėliau J.Miltinis, prisimindamas M.Reinharto spektaklius, pastebėjo, kad tai buvo pirmoji rimta jo pažintis su psichologiniu teatru, o kartu ir su Vakarų klasikų veikalais. J.Miltinis čia susipažino su sintetinio teatro modeliu, kur aktorių vaidyba, scenografija, muzika pajungti vieningai meninei režisieriaus koncepcijai. Šio menininko kūryba paskatino J.Miltinį apmąstyti savito kūrybinio braižo paieškas.

Atvykęs į Paryžių J.Miltinis rado neįtikėtiną teatrinio gyvenimo įvairovę. Tačiau ir čia jjo pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Bulvarų teatras, reprezentuojamas E.Burde (Bourde), J.Miltiniui pasirodė svetimas. Besiformuojančios jo teatro sampratos neatitiko ir seniausias Prancūzijos teatras Komedi Fransez, tęsiantis klasicizmo tradicijas. Iš plačiausios XX a. pirmosios pusės Prancūzijos teatro krypties – avangardo – būsimasis režisierius pasirinko vieną „Kartelio“ sąjungos narių Š.Diuleno vadovaujamą „Ateljė“ teatrą, kurio studijoje ir mokėsi ketverius metus. Visi keturi „Kartelio“ sąjungos nariai Š.Diulenas, L.Žuve (Jouvet), G.Bati (G.Baty), Ž.Pitojevo (G.Pitoeff) tęsė geriausias Ž.Kopo (J.Copeau) „Senovinės balandinės“ tradicijas. Nepaisant šių menininkų estetinių pažiūrių skirtingumo, jie, susivieniję į kūrybinę sąjungą “Kartelį“, atmetė komercinio teatro sampratas. Teatrinis „Kartelio“ judėjimas grąžino teatrui jo pagarbią vietą menų šeimoje. Jis buvo kartu ir avangardistinis ir tradicinis, vakarietiškas ir pasaulinis, jis sukūrė kryptį, sujungiančią Ž.Kopo estetiką su didžiomis antikinio teatro tradicijomis, kaukių komedija, ispanų drama, viduramžių misterijomis, o taip pat su unikaliais rytietiškojo teatro reiškiniais.

J.Miltinis, pasirinkęs vieną „Kartelio“ sąjungos narių, pateko į patį avangardistinio teatro sūkurį ir turėjo galimybę nuodugniai susipažinti su didžiausių XX a. Prancūzijos teatrų reformatorių kūryba. L.Žuvė teatrą suvokė kaip dvasinio žmonių bendrumo terpę, kaip jausmų ugdymo ir sąmonės žadinimo priemonę. Jo vadovaujamas teatras tapo filosofinės minties teatru, siekiančiu gvildenti šiuolaikinio žmogaus dvasines problemas. Jis ieškojo naujų spektaklio dekoratyvinio apipavidalinimo būdų ir tapo tikru autoritetu sceninės technikos kklausimais bei buvo laikomas šios srities enciklopedistu. Spektaklyje jis ieškojo organiško ryšio tarp pjesės autoriaus, aktoriaus veiksmo ir dekoracijų, scenografijos pagalba sustiprindamas bendrą spektaklio įspūdį.

Kito „Kartelio“ režisieriaus G.Bati kūryba rėmėsi griežta disciplina. Jis išsaugojo teatre A.Antuano (Antoine) natūralizmo tradiciją, derindamas ją su iracionalios, transcendentinės buities pajauta. Mistifikuodamas sceninį veiksmą G.Bati siekė, kad teatras būtų emocionalus, sukeltų žiūrovams pačius įvairiausius jausmus: nuo neaiškios nuojautos iki mistinės ekstazės. Labiausiai išsiskiriančio iš bendro „Kartelio“ režisierių tarpo G.Bati teatro įtaka Š.Diuleno mokiniui J.Miltiniui turbūt nebuvo tiesioginė. Tačiau drąsūs ir originalūs šio menininko ieškojimai davė daug impulsų bręstančiam režisieriui. Artimesnė turbūt buvo jo mintis apie sintetinio teatro modelį.

Tarp J.Miltinio mokytojų buvo ir Ž.Pitojevas, pratęsęs kelių teatrinių mokyklų tradicijas, tame tarpe ir rusų psichologinio teatro. Ž.Pitojevui teatras buvo menu, besigilinančiu į žmogaus dvasios problematiką. Šis menininkas suformavo daugianacionalinį repertuarą, kuriam neprilygo nė vieno kito Prancūzijos teatro repertuaras. Spektakliuose gilindamasis į žmogaus būties problemą, jis tarsi ieškojo atsakymo į klausimą kas yra žmogus? Jo teatras – aktoriaus teatras, apšvietimas, aksesuarai, daiktai, kostiumai, dekoracijos, pauzės tarsi tarnavo aktoriui. Ž.Pitojevo kūrybos įtaka J.Miltinio estetinėms pažiūroms yra bene didžiausia po jo mokytojo Š.Diuleno.

Š.Diuleno asmenybei ir kūrybai būdingi kraštutinumai. Kurdamas estetizuotą, poetinį savo forma teatrą, jis kėlė filosofines, intelektualines žmogaus

būties problemas. Iš vienos pusės jo kūrybai būdingas poetiškumas, iš kitos – sukauptas dėmesys neramiam šiandienos pasauliui, jo tragizmui, polinkis į filosofinius ir estetinius apibendrinimus. Š.Diulenas sugrąžino į sceną kūrybingą ir mąstantį aktorių, atsisakė natūralizmo, imdamas poetinį pjesės tekstą, kaip įkvėpimo šaltinį, ištobulino improvizaciją, kaip aktoriaus ugdymo ir vaidmens kūrimo metodą. Iš dalies jo įtakoje gimė poetinio, sintetinio ir filosofinio J.Miltinio teatro modelis.

Studijos Paryžiuje J.Miltiniui leido suvokti, kad režisieriaus ir aktoriaus profesija nėra amatas. Teatras reikalauja iš kūrėjo universalaus išsilavinimo, pplataus akiračio, todėl be užsiėmimų teatro studijoje, J.Miltinis mokėsi prancūzų kalbos taisyklingo tarimo, kirčiavimo, lankė Luvro meno mokyklą, klausė meno istorijos, moderniosios estetikos ir filosofijos paskaitų Sorbonos universitete ir Koledže de Frans, domėjosi Egipto misterijomis, kinų ir japonų teatru, musulmonų ornamentika, studijavo R.Stanislavskio „Aktoriaus saviruošą “,vaidino keliuose meniniuose filmuose.

Paryžiuje sukauptas intelektualinis bagažas ir praktinė patirtis iš dalies sąlygojo režisieriaus kūrybos bendrąją kryptį. J.Miltinis, pažinęs ryškiausių XX a. teatro reformatorių kūrybą, išsaugojo savo asmenybės individualumą. Tęsdamas geriausias pasaulinio teatro tradicijas, jjis sukūrė originalų savitą teatrą.

Kaip ir Š.Diulenas, J.Miltinis darbą teatre pradėjo įsteigdamas studiją. Įgyvendindamas savojo teatro idėją, jis sąmoningai rinkosi neprofesionalius aktorius, kuriuos pasiremdamas savo metodika, tikėjosi išugdyti tikromis asmenybėmis. Studijoje vadovas mokė aktorius pirmiausia natūraliai jaustis ir elgtis, ppaprastai žmogiškai mąstyti scenoje. J.Miltinis dalinai rėmėsi patirtimi, įgyta „Ateljė“ teatro studijoje, tačiau nekopijavo jos veiklos. Jis buvo įsitikinęs, kad kiekvienas menininkas privalo rasti savitą kelią kūryboje. Mene pakartojimai nėra vertingi, jie neduoda nieko naujo ir pozityvaus. Su „Ateljė“ teatro studija J.Miltinio pedagogiką sieja siekimas visų pirma ugdyti aktorių individualybes, asmenybes, akcentuojant jų intelekto ir dvasinio pasaulio savitumą ir turtingumą, o ne tik formuojant profesinius įgūdžius. J.Miltinis mokiniams kartojo, kad šiuolaikiniam teatrui reikalingas naujo tipo aktorius, ne įvaldęs amato gudrybes, bet dvasiškai turtingas ir intelektuali asmenybė. Nė viena teatrinė mokykla, su kurios veikla J.Miltinis buvo susipažinęs, nenurodė kaip to pasiekti. Tad savo studijoje jis eksperimentavo, visą pedagogo atsakomybę sąmoningai imdamasis sau ir neprisidengdamas autoritetais. Režisierius pasikliovė kūrybine patirtimi ir intuicija, kkuri jo neapgavo. Ilgi darbo metai studijoje ir teatre subrandino daug puikių aktorių, sukūrusių įstabius vaidmenis kine ir teatre.

Suvokdamas, jog brandus teatro kolektyvas gali susiformuoti tik nuosekliai ir sistemingai dirbant, J.Miltinis numatė teatro kūrybinę programą daugeliui metų į priekį ir dirbtinai neskubino jos įgyvendinimo. Studijoje būsimieji aktoriai buvo mokomi tarties, kalbos dalykų, režisierius aptardavo su jais įvairias teatro sistemas, kalbėdavo apie didžiųjų menininkų kūrybą, mokydavo atpalaiduoti kūną, įveikti scenos baimę. Kasdien studijoje ir repeticijose buvo dirbama po 16 ir daugiau vvalandų. Studijokai ne tik mokėsi, repetavo spektaklius, patys dirbo ne tik ūkio darbus, bet ir administracijos darbus, tvarkė sceną, kūrė dekoracijas, montavo apšvietimą, siuvo kostiumus. Nors ir labai įtemptai dirbdami, J.Miltinio mokiniai nesiskundė, kad per sunku, nes režisieriaus nubrėžtas tikslas – sukurti savitą teatrą ir besąlygiškas trupės tikėjimas juo, padėjo nugalėti visus sunkumus.

Šalia profesinių pratybų J.Miltinis skaitė auklėtiniams paskaitas literatūros, muzikos, filosofijos, logikos, estetikos ir kitomis temomis. Rekomendavo skaitytinas knygas ir jausdamas filosofijos, menotyros, psichologijos ir kitų sričių literatūros stygių lietuvių kalba, pats vertė žymių autorių veikalus, kuriuos buvo skaitęs Paryžiuje, Londone, Maskvoje. J.Miltinio aktoriai turėjo galimybę susipažinti su literatūra, kuri buvo neprieinama didžiai daliai kitų Lietuvos kultūros veikėjų, nemokėjusiems anglų, vokiečių, prancūzų kalbų. Štai keletas J.Miltinio vertimų: B.Vasiljevas „Kinų teatras“, G.Miuleris (Goltfried Miuller) „Teatro dramaturgija“, Ernestas von Asteris (Ernst von Aster) „Filosofijos istorija“, E.Surio (Etienne Sodriau) „Menas ir tikrovė“,R.Rinie (R.Rinjer) „Sąmonė ir kūnas“, K.Jasnersas (Karl Jaspers) „Įvadas į filosofiją“ ir „Pasaulėžiūrų psichologija“, A.Nikolas (A.Nicoll) „Dramos teorija“, Ž.P.Sartas „vaizduotė“.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad didesnio išsilavinimo neturintiems studijos auklėtiniams šie filosofijos, psichologijos, estetikos veikalų vertinimai galėjo būti pernelyg sudėtingi. Tačiau J.Miltinis buvo įsitikinęs, kad tai vertė jaunus menininkus susimąstyti, skatino suvokti sudėtingesnius dvasinio ir intelektualaus gyvenimo aspektus. O tai JJ.Miltiniui buvo itin svarbu. Kai kurie iš šių veikalų gvildeno aktoriaus profesijos problemas, supažindino su kitų tautų teatrine kultūra, plėtė jų akiratį. Šie vertimai dalinai atspindi ir J.Miltinio meninį skonį bei estetines pažiūras. Jis išugdė aktorius intelektualiam teatrui, pasiremdamas įvairia bei sudėtinga filosofine literatūra, o ne vien tik formuodamas jų profesinius įgūdžius.

Režisierius leido aktoriams išbandyti jėgas skirtinguose vaidmenyse, dalindamas juos ne pagal išorinius duomenis ar tipažus. Tuo būdu skleidėsi aktorių talentų ir galimybių naujos pusės. Šiuo požiūriu J.Miltinio, M.Reiharto ir K.Stanislavskio požiūriai sutapo – teatre nėra mažų ir antraeilių vaidmenų. Svarbi yra spektaklio visuma, į kurią darniai įsikomponuoja visi vaidmenys.

J.Miltinis mokė aktorius suvokti teatrą kaip meno šventovę, kurioje aktoriai turi būti kūrėjai ir pasišventėliai, atsižadėję asmeninio gyvenimo vardan kūrybos, nes tikrasis menas išties reikalauja atsidavimo ir netgi aukojimosi. J.Miltinio teatre diegta savita etika ir bendravimo kultūra sąlygojo kūrybinės atmosferos sukūrimą, sutelktumą kūrybai. Toks teatro menininkų tarpusavio susiklausymas, supratimas ir bendro tikslo turėjimas Lietuvos teatre buvo naujas reiškinys. Beje, ir pasaulinio teatro istorijoje nedažnai pasitaikantis.

Kalbant apie J.Miltinio estetines pažiūras, reikia pažymėti, kad jo kūryboje ryškios humanistinio Vakarų Europos teatro, užgimusio Antikoje, savitai išplėtoto klasicizmo epochoje ir apimančio šiuolaikinio modernistinio teatro brandžius atradimus, tradicijos. Nors savo kūryboje J.Miltinis nepratęsė nė vienos tteatrinės mokyklos kūrybinių principų, tačiau tradicijos jam – naujų kelių ir atradimų galimybė. Jų pažinimas, ankstesnių teatrinių mokyklų kūrybos studijavimas apsaugo menininką nuo paviršutiniškumo. Tačiau pradėjus savarankišką darbą teatre, J.Miltinio mokytojų kūrybiniai principai tapo nebe tokie reikšmingi, nes galutinis tikslas – savo teatras – buvo daugmaž aiškus.

Savitai suvokiami teatro tikslai šiuolaikinėje visuomenėje, nauji principai, formuojant teatro repertuarą, ugdant aktorių asmenybes ir telkiant juos į bendraminčių kolektyvą, lėmė J.Miltinio spektaklių išskirtinumą, jų poetikos savitumą. J.Miltinis atribojo savo teatrą nuo publikos linksmintojo ir „mokytojo“ vaidmens ir orientavo jį į gvildenimą filosofinių būties problemų, kurias kelia intelektuali dramaturgija. J.Miltinio teatras spektakliuose filosofavo apie būties prasmę. Jam svarbiausia ne sukurti tikrovės iliuziją, bet metaforiškai kelti filosofines mintis. Tačiau J.Miltinis nenukrypo į abstraktų simbolizmą. Jo dėmesys sutelktas į žmogaus vidinio dvasinio pasaulio realybę, jo mintis, jausmus. Spektakliuose jis siekė atskleisti žmogaus dvasios sudėtingumą, bet ne buitines detales, etnografines smulkmenas. Aktorius J.Miltinis orientavo ne į buitinę, bet į intelektualiąją vaidybą, kuri tarsi padeda apčiuopti paslaptingą gyvenimo nervą ir scenoje atkuria ne fizinį herojaus veiksmą, bet jo dvasinio pasaulio realybę. J.Miltinio aktorius scenoje privalėjo išlikti psichologiškai tikrovišku žmogumi su savo charakteriu, netgi įpročiais. Kartu jis turėjo tapti tam tikros minties, idėjos nešėju, gyva metafora. Kurdamas personažą, aktorius

ieškojo vidurio tarp jo realumo ir simboliškumo, siekdamas išlaikyti subtilią pusiausvyrą, kad jo herojus netaptų nei buitiniu žmogumi, nei abstrakčia schema.

Aktoriaus vaidybą J.Miltinis apibrėžė kaip sudėtingo gyvo personažo kūrimą iš esamo žmogaus (aktoriaus) resursų ir galimybių. Vaidindamas aktorius remiasi savo gyvenimiška patirtimi, asmenybe, intelektu, nes kuriamas personažas nepakeičia aktoriaus individualybės, o tik nukreipia jo mintis į personažo centrą, paversdamas personažą asmenybe, charakteriu, suveda du žmogiškus turinius į vieną. Naujai sukurtas personažas, J.Miltinio manymu, nėra ta pati aktoriaus asmenybė, nors ir iišaugusi iš jos. Tai savita, nauja asmenybė, kurios fragmentišką modelį pateikė dramaturgas, o aktorius išbaigė, pripildė gyvybės. J.Miltiniui aktoriaus kūryba – sudėtingiausias psichofizinis procesas, reikalaujantis maksimalios intelektualinių, emocinių ir fizinių jėgų dermes.

Savita J.Miltinio teatro trupės samprata, primenanti dvasinę broliją, viduramžišką cechą, gyvenantį uždarą, aplinkiniams paslaptingą ir nesuvokiamą gyvenimą. Dar vienas išskirtinis J.Miltinio kūrybos bruožas – aktoriai režisieriui visuomet liko mokiniais. Teatro studija net ir sulaukusiems garbaus amžiaus aktoriams liko neatsiejama jų kūrybos dalimi. Gilinantis į J.Miltinio kūrybos metodą, aiškėja, kad aapibrėžti ir įsprausti jį į tam tikrus rėmus labai sunku. Jo kūryba savita, kiekvienas spektaklis originalus, nepanašus į ankstesnįjį, repeticijų procesas paremtas improvizacija. Kūrybai būdingas psichologinis realizmas, intelektualus tikrovės modeliavimas, sąlygiškų vaizdų bei daugiaplanių metaforų kūrimas. Kalbėdamas apie kūrybą J.Miltinis ssakė, jog dažniausiai remiasi kūrybine intuicija, padiktuota pasąmonės, o ne tik žinojimu ir patyrimu. Repeticijose jis neturėdavo išankstinio darbo plano, atskirų scenų sprendimo, personažų veiksmo schemų. Tačiau J.Miltinio improvizacijos rėmėsi didele erudicija, sukauptomis žiniomis, nepaprasta intelektualine kultūra, kruopščiausiu statomos medžiagos išstudijavimu. Netgi kiekvienoje aktorių suimprovizuotoje scenelėje jautėsi režisieriaus ranka. Jo improvizacijos – griežtai režisieriaus numatytos spektaklio kūrybinės krypties slinktys, apimančios aktorių ir jo paties ieškojimus, pjesėje išskaityto meninio sprendimo realizavimus, bendrai kuriant su aktoriais.

Nors J.Miltinio statomų veikalų interpretacijos visuomet netikėtos, netradicinės, tačiau jos niekuomet neiškreipdavo autoriaus keliamų minčių ir idėjų. Jos visuomet išlikdavo leistinuose rėmuose, kuriuos galima paaiškinti pasiremiant A.J.Greimo mintimi, jog galimų veikalo skaitymų kiekis priklauso nuo vidinės veikalo konstrukcijos ir juo apriboja izotopijos sąvoka. Autorius J.Miltiniui buvo šventa nneliečiamybė, todėl net ir pačios originaliausios režisieriaus interpretacijos išplaukdavo iš veikalo, o ne iš neribotos fantazijos laisvės.

J.Miltinis savo teatro repertuarą formavo remdamasis tik tam tikra dramaturgija, kurią galėtume apibūdinti kaip intelektualią. Jam buvo itin brangios pjesės, iškeliančios žmogų, kaip didžiausią vertybę bei siekiančios atskleisti jos egzistencijos prasmę. Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus J.Miltinis suvokė, kad jie iškyla ir daugeliui kitų nelaisvos visuomenės, kuriai brukami riboti socialistiniai idealai, žmonių. Tad teatro paskirtis – ugdyti žmonių dvasingumą, padedant jiems atskirti tikrąsias vertybes nnuo tariamų, skiepyti jiems laisvės ilgesį. J.Miltinis buvo įsitikinęs, kad tikrai meniškas intelektualus teatras gali padėti individui suvokti save, pajusti savo žmogiškosios būties vertingumą, atstoti arba sugrąžinti tikėjimą jį praradusiems žmonėms. Teatro poveikis žiūrovams gali būti labai stiprus, nes jis ugdo žmogaus emocinį jautrumą ir kartu pažadina jo kasdienybės ir buities problemų monotonijoje užslopintą ir snūduriuojantį intelektą. J.Miltinio spektakliai skatina žmones į daug ką pažvelgti naujai, atsisakyti mąstymo stereotipų, paviršutiniško realybės suvokimo, nusistovėjusio primityvoko normų supratimo.

Kurdamas intelektualų teatrą, J.Miltinis siekė išvengti paviršutiniškumo ir buitiškumo, kuris teatrą ir žiūrovą gali suklaidinti, suprimityvinti teatro paskirtį, nutolinti jį nuo galutinių tikslų. Anot J.Miltinio, buitinis, natūralistinis teatras nėra vertingas, nes jis nieko neugdo, nors daugeliui žiūrovų ir patinka. Tokio meno suvokimui nereikalinga ypatinga estetinė suvokėjo nuostata, pakanka paprasto žmogiško jautrumo sekti herojų poelgius ir pergyventi dėl jų likimo. Tačiau tokio reginio poveikyje be įprastų gyvenimiškų emocijų žiūrovai daugiau nieko nepatirs ir neįgys. Jiems liks nesuvokiama tikrojo meno estetinė vertė. J.Miltinis buvo įsitikinęs, kad tik intelektualus teatras gali atliepti šiuolaikinės visuomenės dvasinėms aspiracijoms, nes teatras saugo, išlaiko ir iškelia visus žmogaus vidinio konflikto sudarytus savitumus, kuriuos niveliuoja religija, politika, aštrindamos psichines traumas. Per teatrą išsiveržia archetipinės ir mitologinės sielos konfliktas ir žmogaus širdis nuskaidrėja, dvasia pper katarsį įgauna naujos energijos. Meniški spektakliai tampa tarsi receptu, padedančiu žmogui atsispirti prieš būties negandas ir leidžiančiu suvokti jam savo žmogiškosios egzistencijos prasmę.

J.Miltiniui buvo artima XX amžiuje užgimusi nauja meno samprata, meno, kaip savarankiškos vertybės, nekartojančios gyvenimo realybės, bet kuriančios savitą estetinį pasaulio vaizdą. Meno, reikalaujančio atitinkamos kūrėjo ir suvokėjo nuostatos, padedančios žvilgsnį nukreipti nuo žmogiškos realybės į grynąjį „ meninį skaidrumą“. Tas grynasis „meninis skaidrumas“ J.Miltinio spektakliuose labai problematiškas. Estetiškai gražus scenoje vykstantis veiksmas dažnai kupinas vidinės įtampos, prisodrintas prasmių.

J.Miltinis siekė užmegzti naujus santykius su žiūrovais, ugdyti jų skonį bei intelekto sugebėjimus. Geras spektaklis stipriai emociškai veikia žiūrovus ir režisierius gali spėti šio poveikio kryptį bei sąmoningai ją valdyti. Režisierius siekė, kad teatre žiūrovai atitrūktų nuo kasdienybės ir buitiškumo, kad jie pakiltų virš jo ir pažvelgtų į save, į žmonių tarpusavio santykius protingo, giliai jaučiančio, intelektualaus herojaus akimis. Tuomet žiūrovai kartu su personažais bando suvokti savo egzistencijos prasmę ir paslaptį, siekia pakilti nuo buitiško, pragmatiško požiūrio į pasaulį, į buitišką jo aprėpimą. Tose socialiai ribotose sąlygose J.Miltinis savo spektakliais skatino žmogaus dvasios maištą. Visa savo kūryba jis nuosekliai tarnavo žmogaus atgimimui. Kaip tik jo paslėptas „ tylus revoliucingumas“ padėjo apgauti cenzūrą ir leido spektakliuose kelti mąstančio, laisvo žmogaus iidėją. Tai jis darė ne pigiomis replikomis ir šmaikščiais triukais, bet giliu ir esmingu požiūriu į žmogų, į jį supantį pasaulį, filosofine spektaklių potekste bei metaforiškais sceninių veikalų sprendimais. Jo spektaklių išgryninta meninė forma ir filosofinis turinys buvo protestas prieš visuotinę žmogaus dvasios priespaudą. Panevėžio teatras tapo oaze nualintam, užguitam, mulkinamam žmogui. Taip J.Miltinis realizavo aukščiausią jo nubrėžtą tikslą.

J.Miltinio sukurtas intelektualus teatras siejasi su kita kultūros sritimi – filosofija. Tai vienas įdomiausių tokio sąlyčio taškų mūsų kultūroje tarp meno ir filosofijos. J.Miltinis buvo išsamiai susipažinęs su fenomenologija ir egzistencializmu bei jų idėjas įtaigiai kėlė spektakliuose. Įvairiapusiškas filosofinio palikimo išstudijavimas lėmė savitos J.Miltinio pasaulėžiūros ir estetinių pažiūrų susiformavimą. Jo estetinėms pažiūroms būdingas gilus filosofinis požiūris į žmogų ir pasaulį.

PAGRINDINĖS J.MILTINIO GYVENIMO DATOS

1907-09-03 gimė Akmenėje. Tėvas – Jonas Miltinis(1874-1943), motina – Uršulė Miltinienė (1880-1969)

1913 metais kartu su šeima persikėlė gyventi į Ramoniškę

1920 metais Gyvoliuose(Grybauskų dvare) pradėjo eiti į ketvirtą klasę

1922-1925metais mokėsi Viekšnių progimnazijoje

1926-1927metais mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje

1927 metais dirbo Viekšnių valsčiaus raštininku

1927-1928metais privačiai išėjo gimnazijos kursą

1928-1931metais pirmą kartą išėjo į sceną: statistas D.Verdi operoje „Aida“

1931-1932metais dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi. Sukūrė 8 vaidmenis, vaidino 194 kartus

1932 metais išvyko mokytis į Prancūziją

1932 metais lankė Luvro mokyklą, klausė paskaitų Sorbonos universitete

1933-1936metais mokėsi Š.Diuleno teatro studijoje. Vaidino Pathė Nathan kino studijos filmuose (7 vaidmenys)

1936 metais vaidino Teatre

Kapucinų bulvare (2 vaidmenys)

1938-1939metais išvyko į Angliją

1937-1940metais bendradarbiavo „Naujosios romuvos“ žurnale. Rašė teatro klausimais. Vertė iš užsienio kalbų

1938-1940metais vadovavo Kauno Darbo rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui

1940-11-21 organizavo Panevėžio dramos teatrą. Paskirtas aktoriumi su teise režisuoti

1940-1954metais Panevėžio dramos teatro režisierius

1948 metais suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto vardas

1954-1959metais Lietuvos kino studijos režisierius, aktorius

1959-1983metais Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius

1965 metais suteiktas Lietuvos TSR liaudies artisto vardas

1965 metais paskirta Lietuvos TSR Valstybinė premija už V.Šekspyro „Makbeto“ ir M.Šolochovo „Pakelta velėna“ inscenizacijos pastatymą

1973 metais suteiktas TSRS liaudies artisto vardas

1977 metais G.Lukšas ir L.Tapinas sukūrė dokumentinį filmą „„Monologai“

1977 metais apdovanotas Tautų draugystės ordinu

1992 metais S.Sruogis sukūrė dokumentinį filmą “Paryžiaus pusėn – Juozo Miltinio link.“