Justinas Marcinkevičius

(g. 1930)

Valstiečio sūnus, 1954 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos-

filologijos fakultetą, natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuvių

literatūros artimumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojo

eilėraščių rinkinio Prašau žodžio (1955), kurį E.Mieželaitis pasitiko

džiaugsmingu šūksniu: „Jis gimė poetu“, pastovi jo lyrikos versmė buvo

kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti

daiktų realumą. Artojo šeima, sėdanti prie vakarienės stalo, jo

eilėraščiuose tapo amžino būties vyksmo sakraliniu aktu, o šeimos ryšys,

toks stiprus liaudies etikoje, meilės – svarbiausio poetinio išgyvenimo –

pagrindu.

Idėjinio apsisprendimo bbūtinybė, privaloma visiems į viešumą

išeinantiems pokario vaikams, įbrėžė į Marcinkevičiaus kaimietiškų šaknų ir

liaudies dainas stilizuojančią lyriką griežtą minties judesį, ieškantį

galutinio atsakymo („Visą laiką ieškau vieno taško, / iš kurio išeina visos

tiesės“). Trumpalaikis pradedančio poeto, Prienų gimnazisto, areštas

eilėraščių rinkinio „Šventoji duona“ sulaikymas privertė paspartintai

prisiimti revoliucijos ir socializmo postulatus kaip vienintelę istorijos

padiktuotą gyvenimo ir kūrybos alternatyvą („Štai šitas kelias mūsų, / O

šunkelis – anų“), išsižadant vilties išsaugoti žaliuojančią vienkiemių

Lietuvą. Su tik ką įtikėjusiojo kategoriškumu („Aš manau, / kad poetas /

kiekvienas / turi bbūt / prokuroras / priešui“) jis šoko poetizuoti

pagrindinių socialistinės pasaulėžiūros kategorijų – Leninas, darbas,

aktyvus veiksmas, kolektyvizmas, atmesdamas individualizmą ir orientaciją į

Vakarų gyvenimo būdą bei kultūrą kaip tautos ir žmoniškumo išdavyste

(apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, 1961). Stengėsi susikurti logizuotą

visuotinių vertybių sistemą, kuri nnesikirstų su esama tvarka, o ją

pateisintų globalinės žmonijos raidos ir moralinių principų aspektu.

Racionalistinis mąstymas, guldantis pasaulį į aiškias ir griežtas istorinės

būtinybės schemas, stūmė poeto kūrybą į optimistinę santarvę su pasauliu ir

savimi, kuri atliepė lituanizuojamos kompartijos tikėjimą šviesia

sovietinės Lietuvos ateitimi. Ankstyvoji Marcinkevičiaus kūryba – šito

naivaus ir apgaulingo tikėjimo balsas, gana patetiškas, bet nuoširdus („Pro

rytmečio vartus / išeinam aukštesni, / o kelio vingiuose – / aukštų

svajonių žymės“).

Logikos karkasas, stipriai ideologizuotas, kelia visą

Marcinkevičiaus eilėraščio struktūrą, neleisdamas jai blaškytis ir

subyrėti. Tai svarbiausia jo lyrikos rinkinių Duoną raikančios rankos

(1963), Liepsnojantis krūmas (1968) koordinatė, paveldėta iš pokario

laikotarpio kartu su energingu skubėjimu į valingas išvadas, kartu su

bendrųjų kategorijų virtinėmis ir patetiškomis intonacijomis („Aš milijonai

rankų / žemę į saulę kelia“) ir tribūniškais moralizavimo šūksniais („Tegu

nuskęsta laivai, / bblogybėm ir ydom pakrauti“). Nesvyruojantis loginis

piešinys ir tauriai iškilminga kalbėsena pastebimai slopino intuityvaus

poetinio suvokimo gelmę ir eilėraščio potekstę.

Marcinkevičius – dramatiškos prigimties poetas. Kai vidiniai

prieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos,

vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, gimsta aštrių lūžių psichologinis

vyksmas, kupinas pokario kartos egzistencinio netikrumo.

Naktim į gryčią mišias veržias

sulytas, purvinas – ir ima guostis.

Aulus džiovina Ąžuolas ir Beržas,

ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.

Ir stalas atiduoda miškui maistą.

Ir puodas kantriai verda seną vištą.

Ir aš gūžiuos įį pašukinį maišą –

sargybon išvarytas, saugau mišką.

O paryčiu į gryčią miestas beldžias.

Net šuo – ir tas išmoko nebeloti.

Ir pirmąkart girdžiu, kaip tėvas meldžias,

atidarydamas duris lyg skaudžią votį.

Man jau nereikia aiškinti: toks metas.

Tamsoj sugrabalioju duoną, sviestą

ir vėl, tą patį maišą užsimetęs,

sargyboj stoviu. Saugau miestą.

Marcinkevičius sukūrė iš vidinių savo kartos prieštaravimų aukštą

eilėraščio įtampą, neišsižadėdamas logiškojo sąryšingumo ir vaizdo

plastikos – tradicinių klasikinės lyrikos elementų. Jis grąžino į lyriką

etinę refleksiją, savaip pratęsdamas V.Mykolaičio-Putino dvasinės

autoanalizės tradiciją. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo

nuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur

žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir

savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga. Įprastuose

daiktuose atsirado nauji metmenys – kažkas neužbaigto, nueinančio tolumon,

paslaptingai įsiterpiančio į žmogaus likimą. Užsimezgė keistas, logiškai

nepaaiškinamas reiškinių ryšys, atskiroje smulkmenoje prabilo fundamentinė

esmė, besidriekianti į begalybę.

Tylėsiu ir aš.

Gera eiti su tylinčiom upėm.

Auga kažkas tyloje.

Gal mintys?

Gal žuvys?

Ir žuvys, ir mintys – bebalsės.

Per naktį pakyla žolė –

kaip žalias vešlus debesis –

ir tylėdama viską pasako.

Dvasingumo spindesys, pagrįstas būties vientisumo siekiu ir

tobulėti skatinančia etikos nuostata, paskutiniuose eilėraščių rinkiniuose

Gyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978), Būk ir palaimink (1980), Vienintelė

žemė ((1984), Už gyvus ir mirusius (1988), Eilėraščiai iš dienoraščio (1993)

įgavo viską suprantančio ir atleidžiančio gerumo, būdingo lietuvių liaudies

dainuojamajai lyrikai. Reikia ištiesti mylinčias rankas viršum gyvybės, kad

ji neišgaruotų radioaktyviame debesy, reikia plėsti pasaulį „gerųjų žodžių

kryptimi“ – toks šių knygų leitmotyvas. Eilėraštis – užuojautos ir meilės

aktas, todėl žodyje viešpatauja ne jėgos momentas, o gailus trapumas, jis

ištariamas atsidūstant. Elegiškas ketureilis, atskilęs iš ilgaamžės

tradicijos, atsineša atvirą, skaisčiai naivų, graudoką ritmo siūbavimą,

pritinkantį paprastų žodžių ir atodūsių ištarimams („Jau tu mane pripylei /

aušros ir vyturių. / Dabar niūniuok man tyliai, / ką aš išverkt turiu“).

Individualios būties ištirpimas gimtosios žemės pavidaluose, jos

istoriniame likime ir kultūroje – šviesioji eilėraščio kulminacija, nes

meninio žodžio misija, poeto supratimu, – šildyti ir sergėti tautos gyvybę

(„mano žodžiai, kaip tvarsčiai, prilipę prie tavo žaizdų“).

Nacionaline problematika rėmėsi ir Marcinkevičiaus poema, kuri

jam buvo „visų žanrų žanras“. Pirmose poemose (Dvidešimtas pavasaris, 1956;

Kraujas ir pelenai, 1960) dominavo pokario ideologinė alternatyva:

kryžkelės situacijoje tauta ir individas turi apsispręsti -skylančiame

pasaulyje stoti į vieną ar į kitą pusę. Vėlesniuose kūriniuose (Donelaitis,

1964; Pažinimo medis, 1979) į centrą iškilo nacionalinė savimonė kaip

dramatiškas išgyvenimas, o nacionalinė kultūra buvo sureikšminta kaip

tautos išlikimo sąlyga. Pirmose poemose autorius brėžė individualias

veikėjų psichologijos linijas, trokšdamas sukurti charakterius, kurie būtų

„laiko ir epochos tipais“, kaip įprasta epiniuose kūriniuose. Psichologinė

individualizacija, kaip eiliuoto ppasakojimo principas, galutinai išnyko

poemoje „Donelaitis“, kur istorinio laiko realijos virto tautos istorinio

likimo formulėmis, o kūrinio sandara rėmėsi jau ne fabulos seka, o

vaizdinių leitmotyvų dramatiška derme. Pirmapradžių būties elementų

įvaizdžiai (ugnis, vanduo, duona), gėrio ir blogio simboliai (baltas

avinėlis, dinozauras), mito fabulos tapo naujųjų poemų ašimi, ieškant

autoriui „visumos ir sistemos“ XX a. karų, žudynių, prievartos ir melo

patirtyje (Siena, 1965; Heroica arba Prometėjo pasmerkimas, 1973). Įvykių

fragmentai, žmonių veidai, buities nuotrupos išnirdavo maštabiškų

apibendrinimų siekiančios minties įtampoje. Toji mintis plėtojosi

susiduriant priešingoms jėgoms, ir vidinis minties dualizmas,

nepaklūstantis išankstiniam sprendimui, lėmė Marcinkevičiaus poemų

dramatišką intensyvumą, jų struktūrų įvairovę ir kintamumą – nuo

inkorporuotų baladžių, raudų, himnų iki sarkastiško farso ir oratorijų.

Nuo stambių poemų Marcinkevičius perėjo į eiliuotas dramas,

sukurdamas vientisą savo sumanymu ir stilistika trilogiją (Mindaugas.

Mažvydas. Katedra, 1978), kurioje poetiškai įprasminami trys svarbiausi

tautos istorinio likimo etapai: valstybės sukūrimas, pirmoji knyga,

dvasinių vertybių katedra. Romantinė eiliuotos dramos samprata – praeitis

nemiršta, tęsiasi dabartyje – trilogijoje atgijo kaip pagrindinių tautos

institucijų iškilimo ir griuvimo elegija, interpretuojama, kaip amžinas

prieštaringumas, glūdįs tautos ir žmogaus egzistavimo pamatuose. „Sudraskėt

į gabalėlius mane“, – šaukia Mindaugas, pirmasis Lietuvos karalius, sukūręs

XIII a. krauju ir klasta galingą valstybę, bet sunaikinęs savyje žmogų

(„asmenybės kulto“ kritikos atgarsiai). Istorinė atributika, išdėliota kaip

sceninio veiksmo dekoracijos ar premisos, nedeterminuoja nei gana

melodramatiškos fabulos, nei kūrinio personažų, kurie autoriaus traktuojami

kaip

tam tikrų principų įsikūnijimas. „Esu idėjų dramos šalininkas“, –

deklaravo autorius. Kūrinio centre – pagrindinio herojaus monologai, kaip

ir B.Sruogos poetinėse dramose, tik jie trykšta ne iš emocijų virpesio, o

iš problemų svarstymo ir sprendimo. Perėmęs iš klasikinės dramos

priešpriešinį idėjų, sąvokų ir emocijų tekėjimą, o iš dalies ir centrinę

konflikto ašį, pagal kurią rikiuojasi personažai, iš savo poetinės kūrybos

Marcinkevičius pasilaikė atskirų veiksmo scenų ir gestų simboliškumą,

tėvynės leitmotyvą – visų išgyvenimų, įvykių ir konfliktų galutinę tiesą,

skaudžios rimties ir pakilaus taurumo intonaciją, išlaikomą net masinėse

scenose. Marcinkevičiaus ddraminė trilogija suintelektualino ir modernizavo

lietuvių poetinės dramos modelį. Ji dar labiau sustiprino autoriaus –

nacionalinių vertybių reiškėjo ir tautinės savimonės žadintojo – autoritetą

ir populiarumą. Natūralu, kad Marcinkevičiui buvo suteikta teisė atidaryti

1988 m. steigiamąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.