Justinas Marcinkevičius

Justino Marcinkevičiaus talento žvaigždė kyla vis aukštyn. Kiekvienoje savo knygoje jis poetizuoja tai, kas brangiausia visiems – gimtuosius namus, žemę ir tėvynę, duoną, vandenį ir ugnį, dvasinį bei išorinį tautos patyrimą. Justino Marcinkevičiaus talentas pirmiausia reiškiasi kaip lietuvių tautos dvasinio gyvenimo, jos sąmoningumo veiksnys.

Yra sakoma, kad tikroji poeto biografija – tai jo kūryba. Ir Just. Marcinkevičiaus gyvenimas švieste šviečiasi jo paties kūriniuose. Kita vertus, meno kūriniai pasako kur kas daugiau, ne vien apie autorių. Įžvalgiu poeto pastebėjimu, „kūryba – ttai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimasto“. Poetinė kūryba ir sudaro jog gyvenimo prasmę bei turinį.

Nežinia, kur tikroji poeto pradžia. Gal kūdikystes sapnuose, kai akimirkai tarsi nušvinta ir išsisklaido žmogaus buvimo prasmė. J. Marcinkevičiaus įsitikinimu, „poetas prasideda ne eilėraščiu ir ne knyga, o žeme, saule, motinos rankomis, paukščio čiulbesiu, duonos skoniu, ašara ir kalba, pirmąja skriauda ir neteisybe, – visais tais įspūdžiais, kuriuose pro kasdieniškos buities luobą pirma kart šmėkšteli tamsios, bauginančios, viliojančios gyvenimo akys“.

Poeto rreikšmingiausias gyvenimo laikotarpis – vaikystė ir ankstyvoji jaunystė. Tie metai J. Marcinkevičių glaudžiai sieja su prieškarinio Lietuvos kaimo tradicijomis, socialiniais sukrėtimais, revoliuciniais pasikeitimais. Tai jo talento ir priežiūrų lopšys, būsimos kūrybos neišsenkama motyvų bei įvaizdžių versmė.

J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Prienų rajono Važatkiemio kaimo valstiečio šeimoje. Tėvas – Motiejus Marcinkevičius apylinkėje žinomas kaip mąslus guvaus proto, sąmojingas žmogus. Poeto motina Ieva Kvainauskaitė, atitekėjus į marčias pas Marcinkevičių, be Justino, augino dar tris vaikus.

Būsimojo poeto kūdikystė – šviesi, harmoninga. Nuo mažens jį supo graži sūduvių gamta – „.Nemuno vingis, tie kloniai ir kalneliai, karpyta miško linija horizonte – visas tas lyriškai uždaras ir jaukus peizažas.“. Šitokioje aplinkoje Nemunas savaip įėjo į gimtojo kaimo buitį ir dvasinę apyvartą ir vėliau poetą daugiausia trauks intymus slėnių ir ežerų, kalnelių ir girių peizažas, skaidrinantis sielą. Poetas čia „Brolis viskam“, apglėbiantis banguojančią žemę ir jos apglėbtas.

Tai gražiai mane augino

Laukas, pieva, kelias, upė,

Tai gražiai už rankos vedė

Vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,

Uogų ir ggegučių pilnos,

Tai gražiai saulutė leidos,

Atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:

Laukas, pieva kelias, upė.

Visam gyvenimui poetas – gamtos vaikas. Metams bėgant, mintys vis glaudžiau siejasi su kūdikystės žeme, „kur aukšta, šviesu ir tyra“, „kur šviečia motinos graži galva“.

Talentingą prigimtį labai paveikė ir patys žmonės: nuo mažens visa aplinka kupina iškalbingo jų buvimo ir patirties. Būsimojo poeto sąmonėje gilius pėdsakus paliko per kelias kartas susigulėję gimtųjų namų sienojai, šventinės iškilos į netolimą miestelį, kur taip pat kvepėdavo arklių mėšlu, šienu, tingiau gausdavo vvargonai. Šventinę nuotaiką pakurstydavo sekmadieniais apsilankančios tetos: jų „prijuostėj tarsi pievoj/ilgam saugus įsitaisau, /tikrai žinodamas: be Dievo, daugiau jau nieko nėr baisaus“. Kaip rodo eilėraščiai „Žvaigždė“, „Truputis autobiografijos“, „Dalgis“, jautrios, godžiai viskuo besidominčios, fantazuojančios prigimties vaikas nuo mažens neretai atsitrenkdavo ir į aštresnį kampą, patekdavo į keblias situacijas ir patirdavo bauginančių įspūdžių; kartais tiesiog atrodydavo sau ir kitiems juokingas.

Jau nuo pat pirmų savo kūrybos žingsnių J. Marcinkevičius atrodo „lyg vyresnis už daugelį savo bendraamžių, tartum būtų ne vienos epochos žmogus, o ateivis iš kažkur toliau“. Ir tikrai net savo autobiografija jis rašo tartum epą, kuriame laikas matuojamas gamtos ciklais: „vasarą pakeisdavo žiema, žiemą – vasara“. Kaip ir mūsų literatūros klasiku, jo vidinį pasaulį ir etinių bei estetinių vertybių sistemą daugiausia paveikė ilgaamžės kaimo gyvenimo tradicijos, „žemdirbio profesija.“ vaiko sąmonę ypač paveikė valstietiškas „mitas“ apie grūdą, tarsi žūvantį ir vėl atgimstantį. Ilgais žiemos vakarais kartu su tėvu, broliu ir seserimis giedamos giesmės įskėlė pirmąsias kūrybos kibirkštis.

Epinės pasaulėjautos pradas ir poetinės kalbos pajautimą toliau skatino liaudies daina. O juk vis dainingi – poetas ir jo brolis ir dvi seserys.

Augusį toli nuo profesionaliojo meno, ne kažin kiek temačiusį knygų talentingą vaiką anksti patraukia spausdinto žodžio paslaptis, tarsi padedanti naujai pajusti gimtąją kalbą. 11937 m. būsimasis poetas pradėjo lankyti už dviejų kilometrų esančią Alksniakiemio seniūnijos keturklase pradinę mokyklą, kuria baigė prieš pat hitlerinę okupacija.

Neužmirštamą įspūdį poetui palikusi iš mokyklos į mokyklą klajojusi bibliotekėlė – kiek aukštesnė už lagaminą medinė dėžė su pertvaromis. Dažniausiai prieš atostogas mokinių akivaizdoje mokytojas ja atidarydavęs ir išdalydavęs knygas. Iš tais metais skaitytų knygų labiausiai įstrigusi P. Mašioto pavardė. Nemažą įspūdį darę Vytės Nemunėlio knygelių eilėraščiai. Deja, tokių knygelių buvę nedaug, jų stigę ir vėliau, karo ir pokario metais. Užtat visam gyvenimui išliko ypatinga pagarba knygos šviesai.

Mokytojas A. Garmus bus ugdęs ir pirmuosius kūrybiškumo daigus: mokyklos žurnaliuke J. Marcinkevičius aprašęs vienos išvykos žiemą su tėvu į mišką įspūdžius. Paskutinėje pradinės mokyklos klasėje vaiko sąmonę ypač paveikė 1940 – 1941 m. permainos. Nemažą įspūdį tais metais darė pasakojimai apie politinių kalinių išvadavimą. Alksniakiemio pradine mokykla ir baigėsi šviesi ir harmoninga vaikystė. Prasidėjus hitleriniai okupacijai, kiekvieno žmogaus ir visos tautos egzistencija atsidūrė ties praraja. Pasunkėjusiomis sąlygomis būsimasis poetas toliau mokėsi Prienų pradinės mokyklos penktame skyriuje , o 1942 m. įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnazijos antrą klasę.

Hitlerinės okupacijos pašvaistės, o vėliau klasių kovos ugnis sukrėtė vaikišką sąmonę, skatino dvasinį brendimą.

Karo metai paliko ir kitokių įspūdžių. Tos pačios fašistinės karo mašinos felčerio išgelbėtas nnuo sunkios ligos. Netikėti hitlerinės okupacijos išbandymai, kontrastiški įspūdžiai gležną paauglį darė aikštingą, užsispyrusį. Tai rodo iš trapių psichinių būsenų sudėta autobiografinė novelė „Vanduo“. Jo motina mirė 1944 m. vasarą, nesulaukusi išvadavimo. Skaudi motinos netektis itin paveikė būsimojo poeto dvasinį brendimą, jos atminimas nuolat kurstė vaizduotę ir jausmus.

Slogų įspūdį paliko ir pati karo pabaiga.

Pirmieji pokario vargai ir lūkesčiai iš dalies išreikšti eilėraščių cikle „Vaikystė“.

1947 m. tėvas vedė antrą kartą. Penkiais broliais ir seserimis padidėjusioje šeimoje, kaip ir anksčiau, viešpatavo supratimas, meilė ir humoras. Rašytojas ne tik poetizuoja motinos atminimą – taurių žodžių nešykšti ir pamotei.

Būdamas vyriausias tarp brolių, pokario metais Justinas turėjo prisiimti sunkiausią darbų naštą. Visą žiemą penkiolikmetis paauglys vežęs rąstus su tėvu naujiems trobesiams. Tekdavę sunkiai kilnoti, ne kartą ir rąstas prislėgdavęs. Vasarą – dalgis ir plūgas. O vėliau mokykla.

Ankstyvas supratimas, kad esi nelengvai besiverčiančios šeimos, o gal ir viso kaimo lygiateisis narys, skatindavęs užsikelti ant vaikiškų pečių sunkesnę naštą, atlikti savo pareigą iš meilės artimiesiems.

Nuo mažens įgytas supratimas, kad „pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad ir jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogumi“, stiprino charakterį ir būdą, brandino visokeriopą aktyvumą, ryžtą, iššūkį blogiui, sunkumams, o

svarbiausia – nenutraukiamais ryšiais susiejo su pačios liaudies moralinėmis bei dvasinėmis galiomis.

Molinės pareigos jausmas palyginti anksti padėjo išsiugdyti ir grožio bei gėrio, estetinių bei etinių pradų vienovės principą. Apie tai liudija ir anksti pabudęs interesas V. Kudirkos asmeninei. Tai būsimojo poeto idealas. Viename trečios klasės rašinyje jis bandė „apgyvendinti jį savo svajonių sode“.

Gimnazijos metais Justinas Marcinkevičius daręs labai kuklų įspūdį, o svarbiausia – itin nepasitikėdavęs savimi.

Jauno literato pirmieji kūrybos daigai stiebėsi kruvinos klasių kovos atmosferoje, kuri skaudžiai palietė ir Prienų ggimnaziją.Peiliu buvo padurtas paralelinės klasės mokinys Pranas Bubnys. Marcinkevičiaus tėvą persekiojo „miškiniai“, todėl, kad jis neleido kluone įrenti bunkerį.

1946 m. rudenį būsimasis poetas nekantriai laukia Marijampolės dramos teatro spektaklio „Gieda gaideliai“.Deja, marijampoliečiai kelias valandas vėlavę, po to ilgai tvarkęsi scenoje, tuo tarpu J. Marcinkevičiui atėjęs metas skubėti į namus.

J. Marcinkevičius yra sakęs „Moksleivio“ skaitytojams, jog daug kuo svajojęs būti, bet „atkakliai ir pastoviausia svajonė tapti rašytoju“. 1947 m. viename literatūros vakare Prienuose skaitęs savo eiles kartu su svečiais A. Venclova iir V. Mykolaičiu – Putinu. To metų kūrinėlių neišliko.

Kaip geriausias mokyklos literatas, nors dar nieko neišspausdinęs, 1948 lapkritį buvo pakviestas į pirmąjį respublikinį jaunųjų rašytojų pasitarimą. Tuo metu jis gavęs ir pirmą „socialistinį užsakymą“ – parašyti pjesę aštuntųjų klasių šimtadieniui. TTai pirmoji jo pjesė „Žemės sauja“.

Jautriai išgyventi pokario konfliktai neįstengė pažeisti anksti išsiugdytos pasaulėjautos ir talento, grožio bei teisybės siekimų vienovės – tai poetas apgina vis dramatiškesniais kūriniais.

Dramatiška patirtis suteikia jo kūrybai neginčijamo autentiškumo bei nuoširdumo.

Baigęs gimnaziją sidabro medaliu, kartu su klasės bičiuliu J. Kazlausku 1949m. rudenį jis atvyko į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.

Abu medalininkai įstojo į universitetą be egzaminų. Netrukus jaunas poetas ėmė uždarbiauti pamokomis, vėliau gavo vardinę stipendiją, taip susidarė būtinos sąlygos studijoms ir kūrybai.

Dar mokantis gimnazijoje jaunam literatui didžiulį įspūdį darė Maironis ir K. Binkis, vėliau – V. Mykolaitis – Putinas ir Salomėja Nėris.

Čia jis prisilietęs ir prie senųjų lietuvių raštijos bei kultūros paminklų, susidomėjęs klausęsis prof. V. Mykolaičio paskaitų apie K. Donelaitį, ŽŽemaitę, P. Cvirką, prof. K. Korsako – apie J. Janonį, išmokęs vertinti nacionalinės kūrybos tradiciją kaip „liaudies gyvybingumo rodiklį“.

Tais metais itin stigo vadovėlių. Studentai lituanistai nebent guodėsi B. Sruogos „Lietuvių liaudies dainų“ rinkiniu su išsamiu jo paties įvadu.

Meilė dainai jį atvedė ir į studentų dainų ir šokių ansamblį. Kaip tautosakos mokovui ketvirtame kurse Respublikiniai liaudies kūrybos namai pasiūlė dirbti folkloro metodistu. Jo uždavinys buvo ieškoti tarybinio folkloro, naujų dainų apie kolūkinį gyvenimą, teikti jų kūrėjams metodinę paramą. Pagerėjus mmaterialinei padėčiai, galima buvo daugiau atsidėti kūrybai.

J. Marcinkevičius, kai buvo jaunas, rašydavo vėlais žiemos vakarais, atsisėdęs prie anglimi kūrenamos krosnelės, ranka parėmęs galvą. Rašydavo greitai ir nereikėdavo taisyti.

Jaunas poetas negalėjo susitaikyti su aiškiomis tiesomis, tarp kurių „beveik nesimatė žmogaus“, jis ilgėjosi ryšio su pasauliu ir praeities tradicijomis.

Jau pirmąsias jo publikacijas įsidėmėjo ir skaitytojas, ir kritika.vieni iš pirmųjų jauno poeto debiutą spaudoje sveikino A. Venclova, E. Mieželis, V. Mozūriūnas.

1953 debiuto metai J. Marcinkevičiui daug kuo palankūs, o gal ir lemtingi. Pirmiausia tada jis susipažino su savo Būsimąja žmona – Genovaite Kalvaityte, gamtos fakulteto pirmo kurso studente. Apskritai debiuto metai jaunam poetui kupini stiprių išgyvenimų, kūrybingi ir veržlūs. Pakviestas dirbti į ,,Genio” žurnalą kuria eilėraščius vaikams – vienu metu rengia du rinkinius, be jokio pertrūkio studentų gyvenimo motyvais impulsyviai rašo ,,Dvidešimtą pavasarį”, neretai iki išnakčių užsisėdi prie A. Puškino itin atsakingo vertimo. 1954 m., baigęs universitetą, poetas apsigyveno nuošalioje Žvėryno gatvelėje.

Reikšminga gairė Justino Marcinkevičiaus kelyje – 1957-ieji metai. Jo pirmoji poema ,,Dvidešimtas pavasaris” buvo įvertinta LTSR valstybine premija, be to, jis buvo priimtas I TSKP narius. Po kelerių metų ieškojimų savo kūrybinį brandumą autorius pademonstravo poemoje ,,Kraujas ir pelenai”. Nuo to laiko jis aktyviai įsitraukė į respublikos visuomeninį bei lliteratūrinį gyvenimą. J. Marcinkevičius puikiai suprato, kad nė kiekvienas kūrėjas neišdygsta tuščioje vietoje.

Žanrai J. Marcinkevičiaus kūryboje dėsningai ir vaisingai kaitaliojasi, ypač mažosios ir didžiosios žanrinės formos. Jausminiu santykiu su tikrove poetą nuolat traukia lyrika. Lyrinė kibirkštys ryškiau apšviečia pagrindines jo temos bei motyvus, skatina skverbtis į dvasios gelmes, kurti poetinę atmosferą. Žadindamas kūrybines galias, ji atsaugo nuo monotoniškumo, padeda be perstoja jausti poezijos pulsą, jos įpročius ir kaprizus. Nuolat atsinaujinant, posūkis į dramą – taip pat ne atsitiktinis. Juk eilėraštis – irgi maža drama, konfliktiškas išgyvenimas. Poema – juo labiau. Štai kodėl beveik kas antra poeto knyga – eilėraščių rinkinys. Tai ,,Duona raikančios rankos”(1963), ,,Mediniai tiltai”(1966), ,,Liepsnojantis krūmas”(1968), rinktinė ,,Sena abėcėlė”(1969), ,,Gyvenimo švelnus prisiglaudimas”(1978), ,,Būk ir palaimink”(1980). Tarp lyrikos knygų gimsta poemos ,,Kraujas ir pelenai”(1960), ,,Donelaitis”(1964), ,,Siena”(1965), ,,Heroica arba Prometėjo pasmerkimas”(1973), ,,Pažinimo medis”(1979). Eidamas į pagrindinį savo gyvenimo ir kūrybos tikslą – draminę trilogiją (,,Mindaugas”,1968; ,,Mažvydas”, 1977; ,,Katedra”1971), paraleliai jis parašė nemažai lyrinių poemėlių (,,Mažosios poemos”, 1973). Beje, tarp stambesnių poemų ar lyrikos rinkinių jis išleido kelias dainų, pasakų bei poemų knygas vaikams: ,,Daina prie laužo” (1955), ,,Grybų karas” (1958), ,,Laukinė kriaušė”(1960), ,,Greitoji pagalba” (1968), ,,Utititi, šalta” (1969), rinktinę ,,Laukinė kriaušė” (1973). Tarp eilėraščių ir poemų organiškai įsiterpia poetinė proza –– apysaka ,,Pušis, kuri juokėsi”(1961)” kūrybos visumą savaip įprasmina ,,Dienoraštis be datų” (1981).

Kiekvienas žanras J. Marcinkevičius traukia savo specifinėmis galimybėmis bei skambėjimu. Žanrų ,,grynumo” kanonai jam svetimi. Poeto talentas daugiausia atsiskleidžia tarpiniais žanrais ar jų sąveikomis: jo lyrika kupina epiško užmojo, epas – lyriškas, drama – epiška ir lyriška.

Naudoto literatūra:

R. Pakalniškis ,,Justinas Marcinkevičius”