K.Binkis “Šimtas pavasariu“

Kazys Binkis

(1893 – 1942)

Pasirašinėjo: K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt.

Kazys Binkis gimė 1893m. lapkričio 4d. Gudelių kaime, Biržų apskrityje. Mokėsi Papilio pradžios mokykloje (baigė 1908m.), „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune, Biržų keturklasėje mokykloje. 1910m. įstojo į Voroneco (netoli Švenčionių) žemės ūkio mokyklą, bet dėl lėšų trūkumo 1913m. persikėlė į Vilnių, privačiai rengėsi brandos atestatui. Nuo 1909m. K.Binkis pradėjo spausdinti prozos vaizdelius, eilėraščius Viltyje, Vaivorykštėje, Pirmajam bare. 11915m. baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus Vilniuje ir mokytojavo Papilyje. 1918m. buvo išrinktas Biržų apskrities tarybos pirmininku. 1919m. Vilniuje paskirtas žurnalo Liepsnos redakcijoje sekretoriumi. Tais pat metais persikėlė į Kauną. Dirbo spaudos biure, stojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, dalyvavo koncertinėje veikloje. 1920-1923 su pertraukomis studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete. Tuo pat metu dalyvavo literatūriniame Keturių Vėjų sąjūdyje, būdamas beužsimezgančio lietuviškojo futurizmo vadu (1922-1928). Vertėsi literatūriniu darbu. 1922m. (su kitais rašytojais) išleido Keturių vėjų pranašą, suorganizavo žurnalą Keturi vėjai ((1924m.). Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys, prisidėjo prie Literatūros naujienų leidimo, vertėsi žurnalistika. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Kūrė humoristines bei ssatyrines poemas, eiliuotus feljetonus. Išleido poezijos knygų vaikams. Dramaturgijoje debiutavo pjese Atžalynas (1938m.).

Mirė 1942m. balandžio 27d. Kaune.

Kazys Binkis

ŠIMTAS PAVASARIŲ

Eilėraščių rinkinys „Šimtas pavasarių“ priklauso „Keturių Vėjų“ laikotarpiui. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu.

Pagrindiniai šio eilėračių rinkinio motyvai – pavasaris ir vėjas – tai nesuvaldomos, jaunatviškos jėgos šaltiniai. Iš tos jaunatviškos, išdykėliškos jėgos kyla ir pašaipa, ironija estetinėm, simbolistinėm formom. Eilėraščiuose žmogui svetimos bet kokios ideologinės programos, jis grįžta į pirmykštes spontaniškumo versmes, į stichiją, kuri kyla iš gamtos gelmių ir nepripažįsta jokių barjerų. Gyventi – tai siūbuoti, dūkti šiauštis kkartu su šita stichija, kuri nupurto nuo žmogaus visokias pozas ir išveda į svaiginančią buvimo laisvę.

Kazys Binkis

ŠIMTAS PAVASARIŲ

PIRMOJI PAVASARIŲ GRANDINĖ

AGITACINIO POBODŽIO EILĖRAŠTIS SU PRIEMAIŠA PIRŠLYBŲ

Pavasario saulė nušvito meiliai

Ir žiūri.

Ei, žeme,

Žemėn kepurę!

Žiūrėk – spinduliai,

Nė saulė, senovės lietuviškas dievas

Šypsos dangun pasilipęs.

Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas,-

Bet visą tavo ištisą plikę,

Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,

Atėjo milijardais degančių pirštų

Naujam gyvenimui atkasyti,

Atėjo tau pavasario pirštų.

Žeme, rangykis.

Nebepirmas jau sykis

Pavasaris tavo jaunikis, –

Bet taip ištekėki, kad rudenį nebesiskirti.

Kas kad senatvėj tau skruostai ssuplėkę,

Kas kad sanatvėj tau dantys išvirtę, –

Liepk – grimą.

Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,

Tavo rūpesčių juodą arimą

Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.

Liepk – kad vainikų vainikai, –

Ne rūtos, bet ištisos girios

Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.

Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,

Supūstų poetų i paukščių orkestrą

Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo

Bet:

Kad dainos skambėtų,

Kad vainikai mirgėtų,

Kad lydėtų tave

Visą gyvenimą tavo.

Saulė iš snaudulio kelia,

Prie vartų jau tavo jaunikis, –

Žemė senelė,

Rangykis!

VĖJAVAIKIŠKAS VĖJAS

I

Vėjas atprunkščia iš Baltijos

Siusdamas, siausdamas,

Šiaušdamas, lauždamas,

Raudamas, nešdamas,

Vejamas, gaudomas.

Ei tai valia, tai valia, tai valia.

Milijonas valių.

Nesušvilps – negaliu.

Nei krypties, nei kelių

Kur pasuks – te valia.

II

Malūnas keturiais sparnais.

Tuščia jų.

Pabandė – triokšt.

Pakaks (dviejų.

Klojimas klūpčioja girtas,

Sušiaušė šiaudus.

Po kiemą gaidį gaudo.

Sodas kojose nebetvirtas

Blaškos ir čiaudo.

Pavirto pirtis.

Nusviro svirtis.

Varnai sparno trūksta, –

O vėjas dūksta.

III

Katiną, katiną, katiną.

Juodąjį, žebrąjį katiną

Čiupo nuo prieklėčio

Ir į padanges šuoliais nutratino.

Išvertė katinas akį.

Šiaušiasi katinas.

Katinas padange šliaužioti pratinas.

Plėčiasi, pučiasi vėjo rieškučiuose,

Padengė katinas padangę.

IV

Ei, sumauros, sumauros, sumauros.

Dar nematėt tikros jūs audros..

O nei žemės nei dangaus,

Vėjo niekas nepagaus,

Vėjas ūš, vėjas gaus,

Nesušvilps – negaliu,

Nei krypties, nei kelių –

Kur pasuks – te valia.

Ei tai valia, tai valia, tai valia,

Milijonas valių.

* * *

Aplinkui tik dairosi akys nustebusios,

Kai mainos stebūklų stebūklai pasauly.

Pasislinkit į pakraščius debesys,

Kad matyčia ssugrįštančią saulę.

Šiandien sprogsta laukuose grūdų milijardai.

Girdžiu, kaip diegai pirmą kartą alsuoja,

Kaip miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda.

Visi paukščiai sujudę pakrūmėms balsuoja, –

Turbūt renka mane savo viešpačiu.

O, šiandien aš skrajot ir dainuot pasirengęs!

Ei tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių,

Nuvalyk tik greičiau man padanges.

VĖJAVAIKIS

Pasikinkęs jauną vėją,

Vėtrą šaunią apkabinęs,

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės – kelią!

Gervės – kelią!

Debesų kelių didžiuoju

Aš važiuoju.

Mano skraistė lengvo rūko

Plasta padangėj ištisus.

Mano vėtra kai padūko –

Išsislapstė žvaigždės visos,

Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėtrą paviliotų?

Kas man vėją pažabotų?

Debesų keliu didžiuoju

Tik aš vienas tevažiuoju.

Lik, pavasari, tarp pievų!

Gaudyk savo varles, sliekus.

Paukštės ilstančios, – sudievu!

Aš pralenkiu ir palieku.

VOKIŠKAS PAVASARIS

Berlynas aukštyn kojom dribso,

O mėnuo, senas idiotas,

Elektros viela pažabotas,

Šypso.

Gatvėse medžiai apkarpyti

Nežino, ar jiem sprogt ar ne.

Tiktai už lango vazane

Svaigių, skanių kvapų pilni

Narcizai pradeda šaipytis,

Lyg vaikas alkanas sapne.

Žvėryne miega krakadilai,

Liūtai, bezdžionės ir gyvatės.

Šale Žvėryno savo viloj

Jau rengias gult aristokratės:

Juk metas jau – nakties antra.

Tramvajai ir automobiliai,

Pabaigę gatvėse kadrilį,

Senai po urvus išsislapstė,

Pralenkdami kuris katrą.

Jau vietoms merkias elektra.

Pakilo mėnuo dar aukščiau.

Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,

Pakreipęs savo snukį plokštų,

Jis išsižiojo dar plačiau

Ir aatsiduso. Pūstelėjo.

Ir šiltos sroves minkšto vėjo

Užliejo knarkiantį Berlyną.

Mėgino mėnuo į Žvėryną,

Bet staiga pro stiklus pamatęs,

Kaip rėdosi aristokratės,

Paraudo senis ir už bokštų

Užrito savo veidą plokštų.

DUONELAITIŠKAS

Pavasaris aukštielniakas nugriuvo žemėn.

Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.

O kur toliau, kur pamiškėje,

Tai laukai atrodo lyg aptemę,

Lyg rūkas draikosi, liuliuojamas vasario vėjo.

Laukai ir pievos ir miškai irgi visi kitoniški dalykai

Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko

Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.

O saulė vis skaistėja ir didėja.

Ji savo šilma viską įgali.

Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį –

Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.

Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.

Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmonėliams,

Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,

Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams

Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms.

Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso

Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.

Žinok, jog sauso nieks neklauso, –

Išgerk pavasario sulos

Ir stok į vidurį.

* * *

Vasaris vėjas kamuoliais

Per mišką ritas.

Varsų albumą tuoj atskleis

Gegužio rytas.

Prieš rytą miškas užverstas šešėliais.

Sumišę melsvos akvarėlės

Su purvinais laužų dažais.

Aprėžtos laužytais ruožais

Neaiškios piramydos, prizmos.

Mąstai nustebęs ir grąžais: –

Ar miškas čia, ar futurizmas?

DEBESŲ JAUČIUKAI

Laukai pavasarėja.

Tik dar rytais šalčiukai.

Dangaus pakluonėms vaikštinėja

Debesų jaučiukai.

Išvilk

iš skrando

savo sielą

Ir leisk ant vėjo.

Debesų pieningą bandą

Tegano padangėje.

* * *

Purienai papieviuose papuro.

Ir vaikigaliai, kaip gervės

Po papievius gūrinėja.

Purienų visiems po pūrą.

(Tai bus džiaugsmo karvėms!)

Ir vaikigaliai kaip gervės

Po papievius vaikštinėja.

Purienai papieviuose papuro

Ir dangaus mazgoliai vietoms kiūra.

Ir saulės kraštas vietoms matos,

Kartais matos visas ratas.

Oi, tos karvės, kurioms džiaugsmo!

Mes jo lauksme nesulauksme.

Kad taip pievose, kur žydi

Nors akims pasiganyti.

* * *

Lenda į akį papieviai.

Pušynai galvą suka.

Girdėt: žžilvyčiai kūtina žievę.

Matyt: vaikigaliai pievoj padūko.

Kelniūkštės eina lupatom.

Kulniūkščiai saulėj blizga.

Įmanytum – gandru jų būrin nutūptum,

Palikęs, užmiršęs viską.

Už kiekvieną išpiautą dūdę,

Už kiekvieną perpiautą pirštą

Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi

Atiduotum – ir visa užmirštum.

BOTANIKA

Stebiuos, kad pakvipo Japonija.

Europa dar sprogt nepradėjo,

Dar naktys šalnuojančios, –

O čia ties galva man cidonija,

O ten vėl magnolija

Pavėju į vasaros rytus žiedais bemosuojančios

Pro stiklo kalėjimą palmės sušiurę

Azijietėmis labai surūpinę žiūri.

Toliau nusigrįžę nuo jų susimąstė agavos.

Svajoja leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavus

Sugrįžti į mmylimą tolimą savo Laplatą.

Lotosas pyksta, kad nėra čia Nilo

Ir kad piramydų iš čia nematyti.

O čia vėl Gogeno paveikslų gražuolės,

Turbūt iš Tayti,

Šnabždasi vienos, kaip jaunos kreolės

Bet žmogų pamato ir vėl tuoj nutyla.

Augmenys mieli, žinau, kai pasilgsti,

Tai, rodos, greičiau tiktai galvą įį vilkstę

Ir niekas į širdį tada nebeprataria.

Bet mieli, jei skauda, jei visai nebegalima,

Duokite šian visi po lapelį man –

Nunešiu juos į tolimą jūsų chvatorių

Ir į lauką, kur žemę apjuosia.

Prisegsiu, kad žinotų, jog skurstat

Šiaurės tolimuose kraštuose.

C 40°

Nusibodo – vis grįčioj ir grįčioj, –

Ir sienos ir lubos ir kertės.

Jei pro langą laukų nematyčia, –

Reiktų kartis.

Ponas daktare, sveikata matyt kiek pasivėlino,

Ar negalėtum paskolinti man savo sveikatos?

Man norėtūs: – aplinkui kad žalia ir mėlyna,

Ir kad apsidairius – bent matos,

Kad pieva ir airiai,

Kad debesys gryni

Ir lazurka kad susimaišiusi vėl su jais –

Atsistoti kur vėjo pagairėj

Ir šildyti saulę keturdešimtalinkais celsijais.

Bonkos?

Kas bonkos.

Nejaugi perneval jose prilakt turi?

Žinote ką, ponas daktare?

Užrašykite man šiandien oro.

Tik skanaus kad ir gryno.

Toksai apetitas, – kad, rodos, ssugerčia pusę pušyno.

Ir pulso nereikia.

Kol gyvas, –

Širdis tebeveikia:

Ne širdis, bet stačiai lokomotyvas.

Atsargiai atsiduso,

Mano: agonija.

Visas vaistuose sumirko

Gerai tik, kad ūsai, –

O tai visą grįčią nušviestų ironija.

Ar taisybė, pons daktare,

Kad jus mano bacilos papirko?

Kai rytas saulėtas, –

Galvoje gera.

Ir mintys bijosi geriau manęs.

Tik krūtinėj Sachara.

Ir išnyko kaž kur visi raumenys.

Beliko apvilktas į odą skelėtas.

Tai ir kūnas – iš skroblų ir nervų suirusių.

Spiaut į tokį kūną,

Kuris jei neprisikelia iš numirusių, –

Tai į trečią dieną supūna.

O dvasia iišsitiesė didelė, didelė,

Nuo žemės lig užu sietyno.

Tik šaknys sukimštos į menką

Nedidelį įdėlį,

Kuriam sudaužyti pakanka

Kruopelės švino.

Suliepsnojo žodžių zigzagai;

.dar lentas atnešim.

.dega ir dega.

.ir rytą ir vakarą keturiosdešim.

Žodis po užkampius vaikosi žodį.

Keturiodešim.

Ir rytą ir vakarą

Celsijus rodė..

Ir kūnas kai parakas dega.

Tartum po paklode

Velniai susikūrė sau pragarą.

Iš sienos išlindo žirafas.

Išsišiepė kertės.

Apsivertė lubos.

Prasidėjo kinematografas.

Tik gaila, kad lova giliai taip į žemę įdubus

Ir supas ir supas.

Kai keturiosdešim, tai žmogui nepaprastas ūpas.

Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija.

Žmogui taip daug vidujinės potencijos –

Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos.

Ir daryti su pragaru amžiną uniją.