Kalba – žmogaus turtas

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti.

Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.

Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs ne tik ssu savo paties buvimu, bet ir su savąja tauta. Todėl įaugimas į gimtąją kalbą yra neišvengiamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta. Gyvenime esame panardinti joje, dažnai nemąstome, nejaučiame jos – kaip oro, kuriuo kvėpuojame. Prisirišimas prie gimtosios kalbos žmogui yra savaiminis, instinktyvus, kaip stipri ir aiški jo žmogiškosios esmės apraiška.

Liaudies išmintis sako: kol žmogus išmoksta vaikščioti, daugel kartų turi nusilenkti žemei. O norint išmokti kalbos. Ar ne šitaip turėtų būti pirmiausia nusilenkiama tau, žodi? Savo aplinkoje girdime ddaug suluošintos, degraduotos kalbos. Ją turime gelbėti – taisyti, gryninti. Tam reikia asmeninių pastangų ir valios, ištvermės, pasiryžimo ir meilės gimtajai kalbai.

Tačiau tikra meilė nėra vien jausmas: ji yra dar ir troškimas pažinti tai, ką mylime. Taip yra ir ssu gimtosios kalbos meile. Savo kalbą mylintis žmogus nori ją labiau suprasti, įsisąmoninti jos raiškos galimybes, gėrėtis jos grožybėmis.

Meilė dar yra ir įsipareigojimas. Suprasdami gimtąją kalbą kaip vertybę, juntame pareigą ja rūpintis, puoselėti ją. Nepriklausomoje mūsų valstybėje jai jau nebegresia jokie išoriniai pavojai: niekas neriboja jos vartojimo, ji yra įstatymais įteisinta kaip valstybinė kalba. O vis dėl to pavojų yra, ir jie glūdi, deja, dažniausiai mumyse pačiuose, – tai mūsų apsileidimas, nerūpestingumas. Kalbinis atlaidumas gramzdina mus į barbarybės būvį.

Taip pat tikroji meilė visados yra veikli. Tad gimtąją kalbą mylėti – vadinas, pirmiausia žiūrėti, kad ji skleistųsi visa savo esme: jai būdingu skambėjimu, žodžių sandara, žodžių junginiais ir prasmėmis. Visu tuo rūpintis reiškia ugdyti, tobulinti savo paties kalbą. Atsakomybė uuž gimtosios kalbos likimą yra labai asmeniška, ji gula ant kiekvieno tautos nario pečių. Kiekvienas kalbą esame paveldėję iš tėvų ir protėvių ir turime ją perduoti ateinančioms kartoms.

Taigi, išsaugokime ir tobulinkime savo gimtosios kalbos kultūrą tuo pačiu stiprindami ir savąjį tautiškumą.

Literatūra. Potemė: Namai be knygų, kaip žmogus be sielos. (Ciceronas)

Literatūra- visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos ar kurio laikotarpio grožinės literatūros, mokslo, publicistikos, informacinių ir kt. raštų visuma. Tik jos dėka plačiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių iir tautų grožinę literatūrą, sudarome įvairiąpusiškesnę mūsų pačių gyvenimišką patirtį. Literatūros dėka mes tarsi gyvename daugybe gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.Tik jos dėka mes tarsi tampame žmonijos vystomosi istorijos dalyviais. Ir žinoma, jog įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, ne tik dėlto, kad sužinome prieš mus ar kartu su mumis istoriją, bet ir todėl, kad suvokiame jų siektus idealus, tikslus.Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms.Knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.Pagal papročius ir tradicijas auklėjami vaikai, duodami jiems gyvenimo pamatai.

Aš manau, jog asmeninė biblioteka, tai nėra tas siauras kambario ruožas didžiajame kambaryje.Mūsų asmeninė biblioteka yra mūsų galvoje ir širdyje.Čia mes kaupiame ir apdorojame visą gautą informaciją.

Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas tai žmogus,kuris kartas nuo karto pavartantis žurnalus, ar rytinius laikraščius.Tiesiog moderniojo jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia.Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas išstumia kitos alternatyvos – televizoriai, internetas, radijas ar žiniasklaida.Tai šiek tiek kompensuoja knygų trūkumą.Tad vienareikšmiškai negalėčiau sutikti su šiuo Cicerono posakiu: “Namai be knygų, tai kaip žmogus be sielos.” Iš dalies mes patiriame informacijos stoką.Nes kiekvienai asmenybiai formuojantis reikalingos žinios.Aš neskirstau, kad viena trečioji sielos – auklėjimo padariniai, kita dalis-sukaupta patirtis ir t.t. Mes prarandame ddalį savęs, o ką tiksliau aš negaliu pasakyti.Manau bėgant laikui mes sužinosime savo spragas praleistas jaunystėje.Deja laiko neatsuksi atgal.Baigdama norėčiau pacituoti Čeningą :”Patirtis ir sugebėjimai didžiausi išminties šaltiniai, kurie prieinami kiekvienam žmogui.” Tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų?