Kalbotyros pagrindų referatas “Jonas Jablonskis”

Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas.

J. Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 90 d. Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Jo tėvai Juozas ir Agnieška turėjo 23,6 hektarų ūkį. Sodyba buvo labai gražioje vietoje. Per pirkios langus, jei ne mmedžiai, galėjai matyti Naumiesčio bažnyčios bokštus.

Vėliau, 1872 m., kai Jablonskis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, tėvai šį ūkį pardavė ir nusipirko kitą Meištų kaime, kurį nuo Naumiesčio skyrė Šešupė. Čia jam buvo dar linksmiau: daugiau draugų, laisvai galėjo maudytis upėje ar plačiose pievose laidyti aitvarus. Tačiau po penkerių metų tėvai šį ūkį taip pat pardavė ir išsikėlė į Rygiškių kaimą netoli Griškabūdžio (Šakiu raj.).

Jablonskis augo didelėj šeimoj. Tėvas buvo vedęs antrą kartą: už J.Jablonskį buvo trys vyresni pirmosios žmonos vaikai – bbrolis ir dvi seserys. Jis turėjo dar du tikrus brolius ir jaunutėlę sesutę.

1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.

Baigęs universitetą, Jablonskis pasirinko ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Čia jis buvo paskirtas klasikinės gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Kadangi pačioje Lietuvoje valstiečių vaikus labai sunkiai priimdavo į gimnazijas, daug lietuvių vykdavo į Latviją. 1891 m. toje gimnazijoje, kur dėstė Jablonskis, trečdalis mokinių buvo lietuviai, o 1896 m. – net 52 procentai. Mintaujoje Jablonskio namai veikiai tapo aktyvesniųjų lietuvių centru. Čia ateidavo lietuviai mokiniai įvairiais savo reikalais, čia burdavosi Mintaujos ir kitų Latvijos bei Lietuvos vietų inteligentai. Mintaujos inteligentai lietuviai, vadovaujami Jablonskio, labai aktyviai rėmė mėnesinį laikraštį „Varpas“. Jį nuo 1889 m. pradėjo leisti V.Kudirka. Jablonskio bendradarbiavimas „Varpe“ daugiausia reiškėsi kalbos sstraipsniais. Jam taip pat siųsdavo savo straipsnius pataisyti kiti autoriai. Visi norėjo, kad jų kalba būtų taisyklinga, bet ne visi sugebėdavo gražiai lietuviškai rašyti. Tad per Jablonskio rankas perėjo daug V. Kudirkos vertimų, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, A. Krikščiukaičio-Aišbės apsakymų, svainio A. Sketerio, M. Lozoraičio straipsnių. 1894 m. vasarą, Jablonskio dukrelės Onos krikštynomis prisidengus, jo namuose vyko metinis varpininkų suvažiavimas, sprendęs visas svarbiausias „Varpo“ leidimo problemas. Caro žandarams, persekiojusiems lietuvių nacionalinį judėjimą, spaudą ir jos bendradarbius, kiek krito į akį Jablonskio vveikla. Neturėdami konkrečių įrodymų, jie pasirūpino iškelti jį iš Mintaujos. Jablonskiui visai nelauktai 1896 m. vasarą kuratorius perkėlė ji į Estijos miestą Taliną, tada oficialiai vadintą Reveliu.

Perkėlimą į Taliną Jablonskis laikė ištrėmimu. Čia jis pasigedo tos lietuviškos atmosferos, kuri buvo tokia palanki jo darbui Mintaujoje. Visai nutrūko ryšiai su „Varpu“, išsisklaidė Mintaujos lietuvių būrelis. Vis dėlto Talino periodas labai reikšmingas Jablonskio veiklai: čia jis ėmė redaguoti Antano Juškos (Juškevičiaus) lietuvių – lenkų – rusų kalbų žodyną. Vienerius metus redaguoti žodyną sutrukdė 1900 m. vasarą rašytą Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, išėjusi 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Tai viena reikšmingiausių lietuvių kalbos gramatikų. Tačiau 1900 m. balandžio mėn. Pasienio sargybiniai netoli Palangos, pabaidę grupę kontrabandininkų, sučiupo kelis ryšulius su rusiška ir lietuviška antivyriausybine literatūra. Ėmęsis šios bylos žandaras Vonsiackis pradėjo kėsti įtartinus lietuvių veikėjus ir juos areštuoti. Po šešių mėnesių, remdamasis tam tikrais per kratas gautai įkalčiais, jis pareikalavo padaryti kratą Taline gyvenančių lietuvių inteligentų butuose. 1900 m. spalio 30 d. buvo krėstas ir Jablonskis: iš karto paimtos visos lietuviškos knygos ir žodynui surašyti žodžiai, rankraščiai su tautosaka, laiškai ir kitokie užrašai. Dalį tos medžiagos, įsitikinę jos nekaltumu, tuoj grąžino, bet Vonsiackis tarp popierių rado slaptos lietuvių susišelpimo draugijos įstatų projektą, ddviejų laiškų V. Kudirkai juodraščius, vieną užrašų knygutę su įrašu apie lietuviškos spaudos siuntimą ir dar vieną nereikšmingą popierių. Visos šios medžiagos vis dėl to nebūtų užtekę sudaryti bylai, tačiau areštuota Jablonskio giminaitė, jauna, nepatyrusi mergina, tardoma išplepėjo, kad Jablonskis rašąs į „Varpą“ slapyvardžiu Obelaitis. 1902 m. vasario 27 d. caras pasirašė nuosprendį – ištremti Jablonskį dvejus metus į Pskovą.

Pskove Jablonskis išbuvo nuo 1902 m. gegužės pabaigos iki 1903 m. kovo pabaigos: padavus malonės prašymą, Jablonskiui buvo leista likusį bausmės laiką gyventi Šiauliuose prižiūrimam policijos. Nei Pskove, nei Šiauliuose Jablonskis nuolatinio darbo neturėjo. Svarbiausios pajamos buvo Mokslų Akademijos paskirta 100 rublių mėnesinė pašalpa už žodyno redagavimą. Šiauliuose, kiek gavo iš grafų Zubovų už archyvo tvarkymą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis.

Vėliau Jablonskis dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje. Ten jis gavo pasiūlymą dirbti dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje. 1904 m. gruodžio 23 d. išėjo pirmas šio dienraščio numeris. Tačiau greitai išryškėjo nesutarimai: leidėjas ir dar keli redakcijos bendradarbiai stengėsi įtikti caro valdžiai. Nepritardamas tokiai laikraščio krypčiai, pirmiausia iš redakcijos išėjo P. Višinskis. Paskui, 1905m. pradžioje, išbuvęs redakcijoje du mėnesius, iš jos pasitraukė ir Jablonskis.

Jablonskis daug vilčių siejo su galimybe gauti lietuvių kalbos mokytojo vietą PPanevėžio mokytojų seminarijoje. Tai jam pavyko. 1906 m. rugpjūčio 1 d. jis pradėjo mokytojo darbą. Tačiau jam sąlygos pasirodė per sunkios: jis dirbo neetatiniu mokytoju, todėl ir atlyginimas buvo mažesnis, nei kitų seminarijos dėstytojų.

Matydamas, kad Panevėžio mokytojų seminarija nepateisina jo lūkesčių, Jablonskis ėmė rūpintis kaip gauti etatinio mokytojo vietą kurioje nors Vilniaus mokslo apygardos gimnazijoje.

Jam pasisekė ir nuo 1908 m. rugsėjo 26 d. jis skiriamas į Bresto gimnaziją lotynų kalbos mokytoju. Breste Jablonskis dirbo beveik keturis metus – iki 1912 m. rugpjūčio 1 d.. Gyvenant Breste, Jablonskiui buvo sunku palaikyti glaudesnius ryšius su lietuvių laikraščiais, todėl tais metais jis išspausdino palyginti mažai straipsnių apie kalbos dalykus. Užtat 1911 m. Jablonskis atskiru leidiniu išleido, Rygiškių Jono slapyvardžiu, tapusiu antrąja pavarde, pasirašytą „Lietuviu kalbos sintaksę“. 1912 m. dar išėjo knygutė „Rašomosios kalbos dalykai“, skirta kalbos kultūrai.

Iš Bresto Jablonskis persikėlė gyventi į Gardiną. Čia jam buvo geriau, negu breste: arčiau Vilnius, lietuvių kultūros ir visuomenės centras. Gardine Jablonskis labai daug laiko ir energijos atidavė Žemaitės raštų redagavimui. Taip pat parašė ir daug kalbos straipsnių ir prielinksnių vartojimo dalykus. Labai svarbus „Rašybos dalykų“ straipsnis, skirtas rašybos principams aiškinti. Galbūt Jablonskis būtų ir daugiau darbų parašęs, tačiau ėmė šlubuoti sveikata. Gydytis važinėjo į

Vokietijos gydyklas, bet pagerėjimo nebuvo.

1914 m. vasarą vadovybė kažkodėl užsispyrė Jablonskį iš Gardino iškelti į bene pačią nuošaliausią mokyklą apygardoje – į Veližą, Vitebsko guberniją. Iš pradžių Jablonskis nenorėjo ten važiuoti, tačiau kai prie Gardino priartėjo fronto linija, jis išvyko į Veližą. Bet čia jis gyveno neilgai.

1915 m. spalio pradžioje, gimnazijos vadovybės pakviestas, Jablonskis persikėlė į Voronežą. Čia jis pasijuto laimingas: siaučiant karo audroms, galėjo būti su savaisiais ir dirbti saviesiems. Lietuvių kalbai dėstyti labai trūko vadovėlių. Taigi Jablonskis, ggyvendamas Vorožne, 1916 m. Peterburge išspausdino lietuvių kalbos skaitinių „Vargo mokyklai“ dvi dalis, 1917 m. – knygutę „Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai“, 1918 m. – „Mūsų žodynėlį“. Čia pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, kurią baigė ir išleido grįžęs Vilniuje 1919 m. Jablonskis taip pat rašė daug straipsnių laikraščiams.

Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną.

Kaune jis gyveno kamuojamas ligų: dar Vorožne jis buvo nustojęs vvaikščioti, o Kaune paralyžius dar labiau progresavo ir Jablonskis jau neišlaikydavo pieštuko ar plunksnakočio. Tačiau nuostabus dalykas: Kaune praleisti vienuolika metų bene patys vaisingiausi visame Jablonskio gyvenime.

Vos atvykęs į Kauną Jablonskis ėmė skaityti paskaitas „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose. Tų pačiu mmetų rudenį jis suorganizavo lietuvių kalbos kursus, gyvavusius iki 1921 m. 1922 m. įsikūręs Kauno universitetas išsirinko Jablonskį garbės nariu ir profesoriumi. Kasmet išeidavo Jablonskio darbų dar atskirais leidiniais – originalių knygų, vertimų. Kauno universitete Jablonskis dėstė tol, kol leidos sveikata.

Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika“, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „Smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba“. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai“ padėjo bbendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.

Visą savo gyvenimą Jonas Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos rraidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

Iš lietuvių kalbos Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (= mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės (= sykį per savaitę), buvau ant stoties (= buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje (= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas panašių. Po kelis ar net keliolika kartų taisydamas raštų leksikos klaidas, Jablonskis išvijo iš rašomosios kalbos lenkiškus ir kitokius barbarizmus, pvz.: abrozdą pakeitė paveikslu, zabovą – žaislu, žalnierių – kareiviu, zokoną – įstatymu, koronę – bausme, macną – stipriu ir kt. Jablonskis neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas, reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė, kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius, ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę „vadovaujantis asmuo“. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai keliauja“ ((1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus: jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz., apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijos – žemėtyra, literatūros – raštuomene, geometrijos – matomoksliu, biografijos – buitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus, kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.

Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt.

Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t.t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį, įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simono Daukanto daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano BBaranausko sakinį, raidę, tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį, priešdėlį, priesagą, linksnį, linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus. Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas, atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo, taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.

Pavyzdingą bendrinę rašomąją kalbą J. Jablonskis savo verstais, redaguotais ir leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros kėlimo.

Jonas Jablonskis išugdė didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros kėlėjų, kurių pats žymiausias – prof. akad. Juozas Balčikonis (1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui – surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbą. J. Jablonskis ir J. Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros mokyklą.