Kalbotyros pradmenų konspektas

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai

Kiekviena kalba tirti paprastai pradedama rašant jos gramatikas ir žodynus.

Pirmoji žinoma lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanica”) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje.Ją lotyniškai parašė Danielius Kleinas. Gramatika palyginti tobulai parašyta. Joje apibendrinta bei sunorminta jau daugiau negu šimtą metų turinčios to laikotarpio Prūsijos lietuvių raštijos kalba. Ši gramatika galutinai įtvirtino Prūsijoje lietuvių rašomosios kalbos normas vakarų aukštaičių tarmės pagrindu. D. Kleinas dar išleido kiek perdirbtą gramatikos santrauką vokiečių kalba.

Po 30 metų, kai pasirodė D. Kleino ggramatika, tame pačiame Karaliaučiuje buvo išleista nauja gramatika, kurią dar prieš D. Kleiną parašė Kristupas Sapūnas, vėliau kiek perdirbo ir išleido Teofilis Gotlibas Šulcas. Ir ši gramatika parašyta lotynų kalba. Iki XIX a. Prūsijoje pasirodė dar trys vokiškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos, kurių autoriai buvo Povilas Frydrichas Ruigys (1747m.), Gotfrydas Ostermejeris (1791m.) ir Kristijonas Gotlibas Milkus (1800m.).

Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką (,,Litauische Grammatik”) parašė vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris. Ji pasirodė vokiečių kalba 1856m. Prahoje ir turėjo labai didelę reikšmę ttolesniam lietuvių kalbos tyrimui.

1876m. Halėje (Vokietijoje) išėjo kita labai vertinga taip pat vokiečių kalba parašyta lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatik der litauschen Sprache”). Jos autorius – Prūsijos lietuvis Frydrichas Kuršaitis. Tai didelė knyga, domenų gausumu toli pralenkianti A.Šleicherio gramatiką.

Minėtina ddar originali, labai vertinga Kazimiero Jauniaus ,,Lietuvių kalbos gramatika”, išleista Sankt Peterburge 1911m. lietuvių, 1916m. – ir rusų kalba.

Pirmąją moralinę lietuvių bendrinės kalbos gramatiką (,, Lietuviškos kalbos gramatika”) parašė žymusis mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis. Jis pasirodė Tilžėje 1901m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Vėliau, J.Jablonskis išleido dar dvi lietuvių kalbos gramatikas: Vilniuje 1919m. ir Kaune 1922m. Pastaroji yra pati svarbiausia.

Be šių trijų gramatikų, J.Jablonskis 1911m. Seiniuose išleido atskirai ,,Lietuvių kalbos sintaksę”, o Kaune 1925m. ,,Lietuvių kalbos vadovėlį”. Jo gramatikomis ypač 1922m. išleistąja, vėliau rėmėsi visi kiti mūsų mokyklinių gramatikų autoriai, taigi ir tų gramatikų, iš kurių dabar mokosi Lietuvos mokiniai. J.Jablonskio darbai – tvirtas bendrinės lietuvių kalbos pamatas. Gal todėl jis ir vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu.

Gramatikos buvo leidžiamos iir vėliau. Didžiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų, o drauge ir išsamiausių yra Lietuvos mokslo akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1965 – 1976m. išleista trijų tomų ,,Lietuvių kalbos gramatika”. Tai mokslinė aprašomoji (dar vadinama akademine) gramatika, kuria lig šiol vadovaujasi visi kalbos tyrėjai ir vartotojai.

Remiantis naujaisiais lietuvių kalbos tyrimais ir ankstesne patirtimi parengta ir 1994m. (papildytas ir pataisytas leidimas – 1997m.) išleista vienatomė ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatika” (redaktorius Vytautas Ambrazas). Šią gramatiką rašė keliolika žymiausių lietuvių kalbininkų.

Keletas reikšmingesnių lietuvių kalbos gramatikų yra išėję užsienyje. Iš jų ypač pažymėtina lenkų kalbininko Jano Otrembskio (trys tomai) ir amerikiečių kalbininko Alfredo Seno (du tomai).

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje apie 1620m. Tai trijų kalbų žodynas: Jame lotyniški žodžiai išversti į lenkų ir lietuvių kalbą. Autorius – Konstantinas Sirvydas. Vėliau jis tą žodyną iš esmės perdirbo. Šis buvo išleistas 4 kartus. Tai vienintelis žodynas Lietuvoje iki pat XIX a. Jis daug prisidėjo norminant ir turtinant lietuvių kalbą. K.Sirvydas sukūrė nemažai naujadarų (kokybė, kupranugaris, mąstytojas, pratarmė, pažanga, rodyklė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė), kuriuos vartojame ir šiandien.

Prūsijoje iki XIX a. buvo išleisti trys dvikalbiai (lietuvių ir vokiečių) žodynai: F.Hako (1730m.), P.Ruigio (1747m.) ir K.Milkaus (1800m.).

Ypač reikšmingas Frydricho Kuršaičio žodynas.(Iš tikrųjų F.Kuršaitis parašė du žodynus: lietuvių – vokiečių, išleistą Halėje 1883m., ir vokiečių – lietuvių, kurį sudaro du tomai, pasirodė taip pat Halėje 1870 ir 1874m.). Žodžius F.Kuršaitis rinko ne iš raštų, bet pirmiausia iš gyvosios Prūsijos lietuvių kalbos. Jie užrašyti labai tiksliai, pažymėtas kirtis ir priegaidė. Mokslininkai F.Kuršaičio žodynus labai vertina ir iki šių dienų jais tebesinaudoja.

Minėtinas ir apie 1850 – 1864m. parašytas Simono Daukanto lenkų – lietuvių kalbų žodynas, kuriame yra apie 38 000 žodžių. Išleistas jis tik 11993 – 1996m. Vilniuje. Mūsų kalboje prigijo jo siūlyti žodžiai: laikrodis, prekyba, vietovė, būdvardis, laipsnis, kalbos dalys ir kt.

Lietuvių kalbotyrai labai svarbus Antano Juškos žodynas. Jį Rusijos mokslo akademija leido net 25–erius metus (1897 – 1922).

Iš visų lietuvių kalbos žodynų reikšmingiausias, didžiausias ir išsamiausias yra daugiatomis ,,Lietuvių kalbos žodynas”. Jo sumanytojas ir pirmasis leidėjas yra vienas žymiausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga. Jis dar mokyklos suoluose į atskirus sąsiuvinius pradėjo užrašinėti žodžius būsimajam žodynui.

Po K.Būgos mirties nutrūkusį darbą nuo 1930 metų tęsė Juozas Balčikonis kartu su kitais kalbininkais. Jis gerokai papildė K.Būgos paliktą kartoteką, pasikvietė daug talkininkų. Paskutinis, dvidešimtasis ,,Lietuvių kalbos žodyno” tomas pasirodė 2002 metais – praėjus lygiai 100 metų nuo jo rengimo pradžios.

Šis žodynas nėra panašus į jokius kitus žodynus. Jis apima ir dabartinės bendrinės kalbos, ir visų tarmių, ir senųjų raštų leksiką. Į jį sudėti žodžiai, kuriuos mes vartojame ir dabar ir kuriuos vartojo mūsų senelių seneliai. Tai gyvasis mūsų šalies turtas, jame – mūsų Tėvynės siela.

,,Lietuvių kalbos žodynas” yra unikalus ir Europoje, ir netgi pasaulyje. Jo mums pavydėti gali netik kaimynai rusai, baltarusiai, lenkai, latviai. Tokio didelio, išsamaus gimtosios kalbos žodyno neturi ir vokiečiai, prancūzai, anglai, ispanai, italai, graikai ir daugelis kkitų.Didysis ,,Lietuvių kalbos žodynas” , be abejo, yra pats svarbiausiais lietuvių leksikografijos darbas.Turėti tokį žodyną – kiekvienos tautos svajonė, jos kalbos mokslo ir bendrosios kultūros rodiklis.

Kasdienei kalbos praktikai labai reikšmingas ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, kurio išėję net 4 leidimai (1954, 1972, 1993 ir 2000m.). Jame sudėti dabartinės kalbos žodžiai, nurodomos jų norminės reikšmės ir norminis kirčiavimas. Šio žodyno pagrindu rengiamas naujas ,,Bendrinės lietuvių kalbos žodynas”.

Mokyklai išleistas ,,Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas” (naujausias leidimas – 2003m.). Šiame žodyne pateikiamos svarbiausios lietuvių kalbos rašybos, skyrybos ir kirčiavimo taisyklės, nurodomi dažniau kalboje vartojami žodžiai, čia galima pasitikrinti jų rašybą ir kirčiavimą.

XX a. antroje pusėje išleista nemaža specializuotų lietuvių kalbos žodynų: Antano Lyberio ,,Sinonimų žodynas” (1980), Irenos Ermanytės ,,Lietuvių kalbos antonimų žodynas” (1985), Jono Paulausko ,,Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas” (1977), ,,Sisteminis lietuvių kalbos frazeologijos žodynas” (1995), ,,Lietuvių kalbos palyginimų žodynas” (1985; parengė K.B.Vosylytė), Aleksandro Vanago ,,Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas” (1981), įvairių tarmių žodynai ir kt.

Įdomūs ir vertingi yra Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno ,,Lietuvių vardų kilmės žodynas” (1987, 1994), autorių kolektyvo parengtas dvitomis ,,Lietuvių pavardžių žodynas” (1985 – 1989), kuriuose galima rasti įvairiausios informacijos apie lietuvių vardus ir pavardes.

Kalbos mokslui praverčia lietuvių kalbos žodžių statistikos žodynai.

1997m. išleistas Laimos Grumadienės ir Vidos Žilinskienės ,,Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas”.

Labai reikšmingas ir lituanistikai, ir baltistikai, ir apskritai visai indoeuropeistikai vokiečių kalbininko Ernsto Frenkelio (Fraenkel) 1955 – 1965m. išleistas ,,Lietuvių kalbos etimologijos žodynas”, kuriame aiškinama mūsų kalbos žodžių kilmė. Svarbus 1932 – 1968m. Vokietijoje Makso Nydermano, Alfredo Seno, Antano Salio ir kitų parengtas didelis, net 5 tomų ,,Lietuvių rašomosios kalbos žodynas”.

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai liudija nemažą rūpestį ir domėjimąsi lietuvių kalba. Svarbiausias dabartinis lietuvių kalbininkų ttikslas ir uždavinys – baigti rengti Lietuvos vietovardžių žodyną, parengti istorinį lietuvių kalbos žodyną, lietuvių kalbos etimologijos žodyną.

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai yra svarbūs ir kalbotyros raidai, ir kalbos praktikai. Jie padeda nustatyti ir įtvirtinti bendrinės kalbos normas, tobulinti valstybinės kalbos vartojimą visose mūsų gyvenimo srityse.

Lietuvių kalbos mokslinio tyrimo pradžia

Moksliškai lietuvių kalba tirti iš esmės pradėta nuo XIX a. vidurio. Iki tol tebuvo tenkinami vien svarbiausių lietuvių kalbos duomenų kaupimu, bandoma aprašyti jos gramatinę struktūrą, suregistruoti raštuose ddažniausiai vartojamus žodžius. Rimčiau kalba tuomet dar nebuvo tikrinama.

XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas.

Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas, ddanas Rasmus Raskas ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Buvo atrasti būdai, kaip, lyginant įvairių giminiškų kalbų garsus ir formas, galima atstatyti tuos pirmykščius garsus ir formas, iš kurių dabartiniai yra išsirutulioję. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbės rekonstravimui bei jos palaikų dabartinėje kalboje surankiojimui.

Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbė ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių ššeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi.

Geriau pažinti lietuvių kalbą iš tuomet turėtų kelių pasenusių gramatikų ir žodynų buvo neįmanoma. Reikėjo nedelsiant pradėti iš esmės tirti pačią gyvąją kalbą. Ir šio svarbaus darbo ėmėsi žymiausias XIX a. vidurio kalbininkas vokietis Augustas Šleicheris. Jis 1852m. specialiai nuvyko į Prūsiją mokytis iš paprastų kaimo žmonių lietuvių kalbos bei užrašinėti jos duomenų. Netrukus pasirodė jo įtempto darbo rezultatai. 1856m. Prahoje A.Šleicheris išleido vokiškai parašytą mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, netrukus pasirodė llietuvių kalbos chrestomatija (tekstų rinkinys).

A.Šleicheris pirmasis parodė, kaip reikia tirti gyvąją kalbą. Jo darbai tapo puikiu pavyzdžiu vėlesniems tyrėjams. Mokslininko kelionė taip pat pasirodė užkrečianti. Vėliau daugelis žymių pasaulio kalbininkų įvairiais laikais vyko į Lietuvą vietoje tirti lietuvių kalbos.

Antrasis žymus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Prūsijos lietuvis Frydrichas Kuršaitis. Lietuvių kalbos studijomis jis labai susirūpino tapęs Karaliaučiaus universiteto lietuvių seminaro vadovu. Labai gerai mokėdamas savo gimtąją lietuvių kalbą ir gerai pažindamas Prūsijos lietuvių tarmes, F.Kuršaitis kur kas aiškiau negu svetimtaučiai kalbininkai pajėgė suvokti subtiliausias lietuvių kalbos ypatybes. Jis pirmasis moksliškai aprašė mūsų gimtosios kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes. F.Kuršaičio siūlymas trimis kirčio ženklais (kairiniu, dešininiu, riestiniu) žymėti kirčiuotus skiemenis prigijo ir dabar tebevartojamas. Jo gramatika ir žodynas ir dabar kalbos mokslui yra didžiai vertingi.

Ilgainiui įvairiose šalyse susikūrė tam tikri lietuvių kalbos tyrimo centrai. Vokietijoje lietuvių kalbą tirdami dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą daug nuveikė žymūs kalbininkai Frydrichas Karlas Brugmanas, Oskaras Vydemanas, Augustas Leskynas, Adalbertas Becenbergeris ir kt.

Rusijoje tuo metu lituanistika daugiausiai rūpinosi Filipas Fortunatovas (jis pirmasis pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą Maskvos universitete) ir jo mokiniai, visų pirma Viktoras Požezinskis (lenkų kilmės) ir Grigorijus Uljanovas.

Iš žymesnių kitų ššalių mokslininkų, tyriusių lietuvių kalbą iki Pirmojo pasaulinio karo, reikšmingi lenkai Janas Rozvadovskis ir Aleksandras Briukneris (dirbo Vokietijos universitetuose), čekai Leopoldas Geitleris ir Josefas Zubatas, bulgaras Aleksandras Doričius, šveicaras Ferdinandas de Sosiūras, prancūzas Robertas Gotjo, danas Vilhelmas Tomsenas.

Vieni pirmųjų lietuvių, gyvenusių Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje, savo gimtosios kalbos lobių kaupimu ir jų tyrimu susirūpino broliai Antanas ir Jonas Juškos (Juškevičiai). Antanas Juška visą amžių rinko lietuvių tautosaką ir žodžius. Jonas kaupė lietuvių tarmių duomenis ir rūpinosi brolio palikimo leidimu. Jų darbuose pirmą kartą pavartoti terminai galūnė, skiemuo, skaitvardis, įvardis, šaknis.

Vienu žymiausiu XIX a. antrosios pusės lietuvių kalbininkų laikytinas mūsų poetas Antanas Baranauskas. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje lietuvių kalbą, jis gerokai įsitraukė į jos studijas. Artimai susipažino su daugeliu žymių užsienio kalbininkų – lietuvių kalbos tyrėjų. Sukaupė daug tarmių duomenų, vykusiai suskirstė pačias tarmes. Vėliau, jau po Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių kalbininkas Francas Špechtas išleido A.Baranausko surinktus tarmių tekstus, kuriais plačiai naudojosi užsienyje gyvenantys lietuvių kalbos tyrėjai.

Dar gilesnę vagą lietuvių kalbotyros dirvonuose išvarė gabus A.Baranausko mokinys Kazimieras Jaunius. Lietuvių kalbos mokslui svarbi jo gramatika ir tarmių aprašai. Dabar mums atrodo neįprasta K.Jauniaus vartota sudėtinga rašyba ir terminai (pvz.: esybėvardis ,,daiktavardis”, įvardovietė ,,įvardis”, apskųstinis ,,galininkas” ir kt.). Tačiau tterminai priegaidė, priesaga, priešdėlis, veiksmažodis, prieveiksmis, asmuo, linksnis, kamienas prigijo.

Kazimieras Būga

Žymiausias lietuvių kalbos tyrėjas Kazimieras Būga gimė 1879m. Pažiegėje, netoli Dusetų. Mokėsi iš pradžių Dusetų ir Zarasų pradinėse mokyklose, vėliau baigė keturklasę mokyklą Sankt Peterburge. Tėvų verčiamas, buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau greit ją metė, užsitraukdamas artimųjų rūstybę. Netekęs jų paramos, anksti pradėjo savarankišką gyvenimą. Iš pradžių dirbo privačiu mokytoju, vėliau gavo tarnybą Sankt Peterburgo observatorijoje. Ėmėsi pats savarankiškai mokytis, šviestis. Plačiai įsitraukė į šio miesto lietuvių visuomeninį gyvenimą, bendradarbiavo spaudoje. Tačiau labiausiai jį viliojo kalbos mokslo dalykai.

Išlaikęs brandos atestato egzaminus, 1905m. K.Būga įstojo į universitetą. Būdamas pirmame kurse, išleido pirmą didesnį veikalą ,,Aistiškus studijus”, kuriuo norėjo paskelbti pasauliui savo mokytojo K.Jauniaus mokslą. Universitete K.Būga parašė nemaža mokslo darbų, pavyzdžiui: ,,Apie lietuvių asmens vardus”, ,,Lituanica”. Jie ir šiandien tebeturi didelę mokslinę vertę.

Lietuvoje K.Būga, kaip jau minėtina, su nepaprasta aistra ėmėsi rašyti ,,Lietuvių kalbos žodyną”, parašė ir paskelbė didžiai vertingus darbus: ,,Kalba ir senovė”, ,,Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė”, ,,Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė”, daugybę straipsnių, be to, profesoriavo universitete. Nepaprastai įtemtas darbas išvargino mokslininką. 1924 m. vasarą jis sunkiai susirgo ir po kelių mėnesių mirė, palikęs ne tik nebaigtą didžiulį žodyną,

bet ir daug pradėtų mokslo veikalų bei straipsnių.

K.Būgos mirtis buvo skaudus smūgis lietuviu kalbos mokslui.Kad ir ne ilgai gyvenęs, K.Būga padarė labai daug. Jo nuopelnai lietuvių kalbos mokslui neįkainojami. K.Būga galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo Lietuvoje kūrėju.

Daugiausia jis yra nusipelnęs lietuvių kalbos leksikologijai (mokslui apie žodžius). K.Būgos palikta milžiniška žodyno kartoteka sudarė pagrindą dabar leidžiamam didžiajam ,,Lietuvių kalbos žodynui”. Jis yra paskelbęs labai daug gerų etimologijų (žodžių kilmės aiškinimui), nušvietęs mūsų kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą. DDaug K.Būga yra davęs ir lietuvių kalbos fonetinės struktūros, gramatinės sandaros, taip pat kirčiavimo studijoms, nušvietęs ne vieną tamsų mūsų kalbos praeities puslapį.

K.Būga daug nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos ugdymui. Praktiniais rašomosios kalbos tobulinimo reikalais jis labai rūpinosi. Tada ypač aktualu buvo suvienodinti rašybą. Tam K.Būga skyrė pirmąją spaudoje paskelbtą savo straipsnį ,,Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė” (1900m.), vėliau parašė keletą didesnių darbų. Yra paskelbęs dvi dideles straipsnių serijas, pavadintas ,,Kalbos dalykai” (1907 – 1910) ir ,,Kalbos mažmožiai” (1914 –– 1922), kuriose nagrinėjo įvairiausius kalbos praktikos dalykus, nustatė daugelio to meto raštuose vartotų dvejopumų (pvz.: taip ir teip, pagalba ir pagelba, dosnus ir duosnus) tikrąsias formas. Svarbus K.Būgos nuopelnas dar ir tas, kad išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz.: bboba, krėslas, kūdikis, labas, liaudis, marios, riba, sarmata, skriauda, vilna ir daugelį kitų, kuriuos anais laikai įvairūs nemokšos buvo paskelbę svetimybėmis ir gujo iš lietuvių kalbos.

Jonas Jablonskis

Didysis mūsų bendrinės kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860m. Kubilėnų kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lankė Naumiestyje, o gimnaziją Marijampolėje. 1881m. įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją (lotynų ir senovės graikų kalbas).

Baigusiam universiteto studijas J.Jablonskiui, kaip lietuviui, caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Tik 1889m. jam pavyko įsitaisyti mokytoju Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvijos Respublikos) gimnazijoje, netoli nuo Lietuvos. Iš čia J.Jablonskis dažnai atvykdavo į Lietuvą, rinko kalbos duomenis.

1903m. J.Jablonskis apsigyvena Šiauliuose. Čia jis mokė vietos inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos duomenis. 1904m. persikėlė į Vilnių, kkur iš pradžių, panaikinus spaudos draudimą, taisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą, vėliau vertėsi spausdindamas taisyklinga kalba parašytas pigias lietuviškas knygas. 1906m. jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Čia rašė straipsnius bei recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš rusų kalbos pedagogines knygas. 1908m. gavo lotynų kalbos mokytojo vietą Breste. Po ketverių metų persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

Per visą savo gyvenimą J.Jablonskis nepailsdamas kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias mūsų rašomosios kalbos tobulintojas. DDaugiausia sielojosi dėl mūsų kalbos ateities, ypač rašomosios kalbos sunorminimo, visokių šiukšlių išvalymo.

Svarbios J.Jablonskio gramatikos. Jose nustatytos ir įteisintos rašomosios kalbos normos. Reikšminga jo knyga ,,Linksniai ir prielinksniai” (1928m.).

Ypač vertingi mūsų bendrinės kalbos norminimui bei tobulinimui J.Jablonskio straipsniai praktiniais kalbos klausimais. Tokių straipsnių bei recenzijų jis parašė apie šimtą. Jose taisė ano meto rašomosios kalbos klaidas, aiškino lietuvių rašybos, gramatikos, žodyno ir stiliaus dalykus. Svarbiausiu bendrinės kalbos šaltiniu bei normų patikrinimo kriterijumi jis laikė liaudies kalbą. Iš liaudies kalbos pavyzdžių J.Jablonskis spręsdavo, ar gera žodžio daryba, ar lietuviška sintaksinė konstrukcija ir ar tinka rašomajai kalbai. J.Jablonskis sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.

J.Jablonskis nepaprastai atkakliai ujo ano meto rašomosios kalbos blogybes: tas pačias kalbos klaidas kantriai taisydavo po kelis ar net keliolika kartų, kol mūsų žurnalistai ir rašytojai nuo jų visai atprasdavo. Kovodamas su kalbos negerovėmis, J.Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs mūsų rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies bei tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Neradęs tinkamo žodžio tarmėse ar senuosiuose raštuose, jis stengdavosi pats jį sudaryti. Dabar mes vartojame daug J.Jablonskio naujadarų, dažnai net neįtardami, kad tai jo padaryti žodžiai, pvz.: vienaskaita, daugiskaita, asmenuotė, bendratis, nuosaka, giminė ir kt. JJ.Jablonskis netik taisė kitų kalbą, bet ir pats daug vertė, redagavo, leido ypač visai visuomenei skirtas knygas. Versdavo dažniausiai savo mokinių padedamas. J.Jablonskis išaugino didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, spaudos ir kultūros darbininkų, kurie vėliau vadovavosi jo nurodymais, tęsė ir populiarino savo mokytojo tradicijas.

Prano Skardžiaus, Antano Salio ir kitų kalbininkų darbai

Mirus K.Būgai ir vėliau J.Jablonskiui, kalbos mokslas Lietuvoje kurį laiką buvo gerokai apleistas. Paskui išaugo nauja kalbininkų karta, iš kurios daugiausia nuveikė Pranas Skardžius ir Antanas Salys.

Pranas Skardžius gimė 1899m. Subačiuje, valstiečių šeimoje. Mokėsi iš pradžių gimtinėje, paskui Panevėžio rusiškoje, o nuo 1920m. lietuviškoje gimnazijoje. Labai domėjosi kalbos dalykais, mokinių buvo pravardžiuojamas ,,antruoju Jablonskiu”. 1923m. įstojo į Kauno universitetą, klausėsi K.Būgos ir J.Jablonskio paskaitų. Po K.Būgos mirties J.Jablonskio rūpesčiu buvo valdžios pasiųstas studijuoti į Leipcigą (Vokietijoje). Užsienio studijas baigė 1929m., apgynė daktaro disertaciją. Paskui dėstė Kauno universitete, o nuo 1943m. perėjo į Vilniaus universitetą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tragiškomis Lietuvai dienomis, gelbėdamasis nuo bolševikų teroro 1944m. pasitraukė į vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, o 1949m. išvyko į JAV. Ten ir mirė 1975m.

Gyvendamas Lietuvoje, P.Skardžius aktyviai įsitraukė į lituanistinį darbą: tiek mokslinį, tiek ir praktinį – bendrinės kalbos ugdymą. Didžiai vertingi jo mokslo veikalai ,,Slavų skoliniai lietuvių kkalboje” (vokiškai), ,,Daukšos akcentologija”, ,,Lietuvių kalbos kirčiavimas” ir ypač ,,Lietuvių kalbos žodžių daryba”, kurioje, remdamasis įvairių indoeuropiečių kalbų faktais nagrinėjo lietuvių kalbos vardažodžių, veiksmažodžių, sudurtinių žodžių darybą. P.Skardžius įsteigė ir redagavo žurnalus ,,Kalba” ir ,,Archivum philologicum”.

P.Skardžius buvo labai produktyvus mokslininkas: prašė ir išleido 8 knygas, paskelbė apie 800 straipsnių. Jo įnašas į lietuvių kalbos mokslą labai didelis. Jis taip pat yra vienas iš didžiųjų lietuvių bendrinės kalbos normintojų bei ugdytojų.

Antanas Salys gimė 1902m. Reketėje, Salantų valsčiuje. Tėvai – valstiečiai. Mokėsi Salantų pradinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje.Įstojo į Kauno universitetą. Po K.Būgos mirties kartu su P.Skardžiumi valdžios buvo pasiųstas studijuoti į Leipcigą. Apgynęs doktoratą, dar kurį laiką tobulinosi Hamburgo universitete. Grįžęs į Lietuvą, kaip ir P.Skardžius, dirbo Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose, o nuo 1944m. pasitraukė į Vakarus. Trumpai pagyvenęs Vokietijoje, 1947m. persikėlė į JAV. Jam pavyko įsitaisyti Pensilvanijos universitete Filadelfijoje, kuriame profesoriavo iki mirties 1972m.

A.Salys daugiausia nusipelnė lietuvių dialektologijai. Svarbūs ir jo lietuvių kalbos fonetikos tyrimai. Daug rašė praktiniais bendrinės kalbos ugdymo klausimais. Prigijo ne vienas jo sukurtas žodis (požiūris, rankinukas, staigmena ir kt.) Nuo 1950m. įsitraukė į užsienyje leidžiamo didžiulio ,,Lietuvių rašomosios kalbos žodyno” (5 tomai, vokiškai) sudarymo darbą. Jo lituanistinių darbų rinkinys (4 tomai)

buvo išleistas Romoje 1970 – 1992m., taigi mokslininkams nesunkiai A.Salio darbai prieinami.

Minėtinas ir vienas žymiausių pasaulio baltistų lietuvių kalbininkas Jurgis Gerulis (1888 – 1945). Jis dirbo Vokietijos universitetuose. Paliko reikšmingų vokiškai rašytų darbų apie lietuvių ir kitas baltų kalbas, lietuvių tarmes. Jo mokiniais buvo žymieji lietuvių kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius, Jonas Kabelka, Elzbieta Mikalauskaitė.

Lietuvių kalbos kultūrai ir norminimui labai nusipelnė Juozas Balčikonis. Jis gimė 1885m. Ėriškiuose, Ramygalos valsčiuje. Mokėsi Panevėžyje, vėliau studijavo Peterburgo universitete. Baigęs mokslus dirbo ppedagogu, paskui dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. J.Balčikonis tiesiogiai tęsė J.Jablonskio pradėtą bendrinės kalbos kūrimo ir tobulinimo darbą. Parašė daug straipsnių praktiniais kalbos klausimais, ujo spaudos kalbos negeroves, pavyzdinga kalba vertė jaunimui knygas, ypač pasakų rinkinius. Labai daug nuveikė lietuvių leksikografijoje (sudarydamas žodynus), toliau leisdamas K.Būgos pradėtą didįjį lietuvių kalbos žodyną. Mirė 1969m.

Iš nelietuvių kalbininkų, tyrusių lietuvių kalba tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, pirmiausia minėtinas didysis baltų kalbų tyrėjas, žymusis latvių kalbininkas Janis Endzelynas (1873 – 1961). JJis parašė didžiulę mokslinę latvių kalbos gramatiką (išleistą vokiškai 1922m., latviškai – 1951m.), kurioje išsamiai nagrinėja ir daugelį lietuvių kalbos istorinių klausimų. Tai labai svarbus lietuvių kalbos mokslui veikalas.

Lietuvių kalbos mokslui reikšmingi dar du J.Endzelyno veikalai – ,,Senovės prūsų kkalba” ir ,,Baltų kalbų garsai ir formos” (1957m. pasirodė lietuviškas vertimas) bei daug straipsnių lietuvių kalbos mokslo klausimais.

Nemažai lietuvių kalbos mokslui anais laikais yra davę vokiečių kalbininkai Francas Špechtas, Reinholdas Trautmanas ir kt. Iš kitų šalių to meto kalbininkų, palikusių žymesnį pėdsaką lituanistikoje, minėtini danas Lujis Jelmslevas, suomiai Josepis Mikola ir Einas Nieminemas, šveicaras Maksas Nydermanas, prancūzas Antuanas Mejė ir kt.

Tolesni lietuvių kalbos tyrimai

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pristabdė vaisingą lituanistikos darbą. Karo audra išblaškė lietuvių kalbininkus.

Pokario laikotarpiu kalbos mokslą Lietuvoje kurį laiką kaustė sąstingis. Trūko kalbininkų specialistų. A.Salys, P.Skardžius ir kiti pasitraukė į Vakarus.

Vakaruose dirbo nemaža nepriklausomoje Lietuvoje išaugintų kalbininkų. Be P.Skardžiaus ir A.Salio, minėtinas dar Petras Jonikas (1906 – 1996, lietuvių bendrinės kalbos istorijos tyrėjas, nnemažai rašė ir praktiniais kalbos klausimais) ir kiti. Pačioje Lietuvoje ilgą laiką lituanistinė veikla buvo neįmanoma ne tik dėl specialistų trūkumo, bet ir dėl bolševikinės ideologijos varžtų. Prireikė daug laiko, kol buvo išugdyta naujų žmonių, atgijo tiriamasis darbas.

Vienas svarbiausių to meti ir dabartinių darbų yra didžiojo ,,Lietuvių kalbos žodyno” leidimas. Šio žodyno baigimo laukia ne tik lietuvių, bet ir kitų indoeuropiečių kalbų tyrėjai tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Maždaug nuo 1951m. pradėtas labai reikšmingas ,,Lietuvių kalbos atlaso” rengimas. Be iinstitute dirbusių žmonių (Juozo Senkaus (1907 – 1970), Elenos Grinaveckienės (1928 – 1999), Kazio Morkūno ir kt.), į talką atėjo ir Respublikos aukštosios mokyklos. Iki 1996m. baigti rinkti atlaso duomenys. Išleisti trys jo tomai (1977m. skirtas leksikai, 1982m. – fonetikai, 1991m. – morfologijai). Lietuvių kalbos institute sėkmingai tiriamas vardynas (Aleksandras Vanagas (1934 – 1995), Vitalija Maciejauskienė ir kt.), lietuvių kalbos istorija (Jonas Kruopas (1908 – 1975), Vytautas Ambrazas, Algirdas Sabaliauskas ir kt.), dirbami kiti reikšmingi darbai.

Antrasis lietuvių kalbos tiriamasis centras – Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos katedros. Šios katedros buvo ir tebėra ne tik svarbiausia lituanistikos kadrų kalvė, bet ir pačios atliko ir atlieka nemažą tiriamąjį darbą, ypač iš kalbos istorijos.

Lietuvių kalbininkai savo gimtąją kalbą tiria įvairiais aspektais. Išleista daug svarbių mokslinių veikalų, studijų, monografijų, knygų tomų (Vytauto Ambrazo ,,Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė” (1979); Alekso Girdenio ,,Teoriniai fonologijos pagrindai” (1995); Jono Kazlausko (1930 – 1970) ,,Lietuvių kalbos istorinė gramatika” (1968); Vytauto Mažulio ,,Prūsų kalbos paminklai” (2 tomai, 1966 – 1981), ,,Prūsų kalbos etimologijos žodynas” (4 tomai, 1988 – 1997); Antano Pakerio ,,Lietuvių bendrinės kalbos fonetika” (1986, 1995), ,,Akcentologija, I: Daiktavardis ir būdvardis” (1994); Aldonos Paulauskienės ,,Lietuvių kalbos morfologija” (1994); Jono Palionio ,,Kalbos mokslo pradmenys” (1985), ,,,Lietuvių rašomosios kalbos istorija” (1995); Juozo Pikčilingio (1926 – 1991) ,,Lietuvių kalbos stilistika” (2 tomai, 1971 – 1975); Algirdo Sabaliausko ,,Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija” (2 tomai, 1979 – 1982), ,,Lietuvių kalbos leksika” (1990); Zigmo Zinkevičiaus ,,Lietuvių dialektologija” (1996), ,,Lietuvių kalbos istorinė gramatika” (2 tomai, 1980 – 1981), ,,Lietuvių kalbos istorija” (6 tomai, 1984 – 1994) ir kt.).

Ypač rūpinamasi lietuvių kalbos kultūra. Svarbūs leidiniai: ,,Kalbos praktikos patarimai” (1976, 1985), ,,Kanceliarinės kalbos pratimai” (1993, 1994, 1998, 2000), Aldonos Paulauskienės ir Danutės Tarvydaitės ,,Žodyno normos ir dabartinė vartosena” (1998), Jono Šukio ,,Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos” (1998), Danguolės Mikulėnienės ,,Kaip nereikia kalbėti” (1991) ir kt. Kalbos kultūros kursas dėstomas visų aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų, kolegijų studentams. Kalbos kultūros mokoma per televiziją ir radiją, šia tema rašoma šalies dienraščiuose.

Lietuvoje toliau leidžiami kalbotyros problemas gvildenantys leidiniai – ,,Baltistica”, ,,Gimtoji kalba”, ,,Kalbos kultūra”, ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, ,,Lituanistica”, ,,Žmogus ir žodis” ir kt. Nemaža vietos kalbotyrai skiria ir žurnalas ,,Gimtasis žodis”.

1999m. išleista ,,Lietuvių kalbos enciklopedija” (parengė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas), kurioje pateikiama duomenų apie lietuvių kalbą, jos sandarą, istoriją, tarmes, ryšius su kitomis giminiškomis kalbomis, šaltinius bei žymesnius tyrinėtojus, aiškinami kalbotyros terminai.

Lietuvių kalbą gali studijuoti Čikagos, Oslo, Stokholmo, Helsinkio, SSankt Peterburgo, Varšuvos, Budapešto, Parmos, Rygos ir kitų užsienio miestų aukštųjų mokyklų studentai, besidomintys filologija, baltistika ar Lietuva.

Mums, lietuviams, malonu, kad įvairiose šalyse esama tiek daug mūsų draugų ir lituanistikos darbo talkininkų. Jų pavyzdys mus skatina dar labiau vertinti, puoselėti ir tirti savo nuostabiąją gimtąją kalbą.