kas padejo tremtiniams islikti laisviems

KAUNO „VYTURIO“ VIDURINĖ MOKYKLA

KAS PADĖJO TREMTINIAMS IŠLIKTI LAISVIEMS?

LIETUVIŲ KALBOS REFERATAS

Atliko: Gerda Arlauskaitė 10b

Vertino: Halina Grėbliūnienė

KAUNAS 2004

TURINYS

Vytautas Cinauskas eilėraštis be

pavadinimo………………….

…….3

Plačiau apie

tremtį……………………

………………..4

Tremtinių

poezija…………………..

…………………5

Lietuvių naikinimas lageriuose ir

tremtyje……………………

………7

Kas padėjo tremtiniams išlikti

laisviems?………………….

……….9

Naudota

literatūra………………….

…………………12

***

Rašiau anglim ant beržo tošies,

Ant maumedžio gelsvos skiedros,

Kada pūga per kūną košės,

Kai tirpo veidas nuo kaitros,

Rašiau ant šachtos štrekų sienų

Karbido lempų ugnimis,

Rašiau ant rūdžio grotų plieno

Karščiuojančiomis akimis,

Rašiau ant sniego ir ant ledo,

Ir dienomis, ir naktimis,

Rašiau besvorėmis nuo bado,

Kaip pienės pūkas, mintimis,

Rašiau, kai prievaizdai debilūs

Keiksmais mus maišė su žeme,

Kai buvo tylūs ir nebylūs

Kaip jungo jaučiai arime,

Rašiau į mirtį pasiruošęs

Paklaikusiomis maldomis,

Kai padugnės ant narų lošė

Iš mūsų sielų kortomis,

Ir vėl rašau, kai burnas žiodo

Kam atgaila, kam atgaiva,

Tą patį, vieną, šventą žodį,

Tą skaudų žodį – Lietuva.

Vytautas Cinauskas

Didžiosios tremtys Sibiran – neregėtas fizinis ir mmoralinis mūsų

tautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sūnų ir dukterų buvo

išblaškyti po tundrą, taigą ir karščiu alsuojančias dykumas. Jie dirbo,

vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jų

gyvenamasis būstas, svetima – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri – juos

supanti gamta. PPaguodą ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsio

vietoje – kapinėse. Jos – gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijos

knyga, atspindinti mūsų tautos likimą.

Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes tai

žinome, jai ruošiamės ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kitą

pakeičia papildo, mirtis gimdo gyvybę ir ją augina. Mirus pažįstamam žmogui

mes renkamės pas jo kaimynus ir artimuosius, juos guodžiam ir padedam.

Pagerbdami mirusįjį, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jo

buvimą su mumis.

Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremti į

taigos glūdumas, ir ten vyko tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Ten jie

gyveno pirmuosius tremties mėnesius ir metus kartais palapinėse, dažnai

žeminėse, arklidėse, geriausiu atveju – utėlėtuose barakuose. Atplėšti nuo

tėvynės gyveno neįprastomis sąlygomis; komendantų ujami, sunkaus darbo,

žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažnai iir netikėtai palūždavo.

Juos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarinės sąlygos, nebuvo

medikų ir vaistų. Pirmaisiais mėnesiais masiškai mirdavo vyresnio amžiaus

ir ligoti žmonės, įvairios ligos pakirsdavo kūdikius ir mažamečius vaikus.

Sunkią valandą šalia nebūdavo tėvynėje likusių kaimynų ir kitų brangių

žmonių. Tremties kaimynai mažiausiai tegalėjo padėti, nes nuo darbo nebuvo

atleidžiami. Sunku buvo šarvoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtas

tik mažas narų plotelis. Pirmaisiais tremties metais vargu ar prie karsto

degdavo vaškinės žvakės, vargiai skambėdavo įprastos giesmės. Šalia retai

tebūdavo dvasininkas, kuris tartų paguodos žodžius. O jei kkeletas šeimų

buvo nutremtos į nuošalias kirtavietes, mirusiojo artimieji ten likdavo

vieni su savo sielvartu.

PLAČIAU APIE TREMTĮ

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu

visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo

masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo

mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.

Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos,

kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįšti.

Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų

dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų

šeimas, diplomatus, įvairių istaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus,

gydytojus, verslininkus ir t.t.

Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai

nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų

galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad

atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš

anksto nuspręstas – į Kasnojarsko Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors

jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.

Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau

mirtininkai,

kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti

savo vaikus, žmonas, tėvus.

Į Šiaurę Lietuvius vežė perpildytais vagonais, kur ne tik

atsisėst, bet ir pakeisti kūno padėties buvo neįmanoma. Vėliau baržomis

Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki

Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. UUst Kutas, Kirenskas,

Olioksminskas, Jakutskas, Kiusiuras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn į

Šiaurę.

Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra

gyvenviečių pakrantėse. „Tai kur mus veža?“, – klausdavo tremtiniai. Jau ir

krantų nebesimato, kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo. Bangos didelės

kaip jūroj.

Jie buvo apgauti.

Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių,

užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumas,

dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė

perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido

ir mušė juos šautuvų buožėmis.

Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta

dešimtys tūkstančių žmonių.

Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki

šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik 22 d., prasidėjus karui,

NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo

nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.

TREMTINIŲ POEZIJA

Miško dainas partizanai ir jų ryšininkai, nuteisti po 25 metus,

išsivežė į Mordovijos, Vorkutos, Magadano lagerius. Naujos lietuviškos

eilės buvo kuriamos Lenos žiotyse, Kolymos aukso rūdynuose, Jakutijos

tundrose, Kazachstano stepėse, Baikalo pakrantėse, Vladimiro kalėjimo

karceryje – visur, kur tik būdavo nublokšta saujelė lietuvių kalinių ir

tremtinių. Trofimovsko saloje mokytoja moko vaikus skaityti, įbrėždama

apšerkšnijusiame lange eilėraščio posmą. Kelios moksleivės, ištremtos į

Altajaus kraštą, prirašo septynis sąsiuvinius savo ilgesio ir nerimo eilių.

Už rankraštinio laikraštėlio „Taiga“ išleidimą Irkutsko mmiškuose buvęs

Šiaulių gimnazistas nuteisiamas 25 metams. Jau į laisvę išėjusi kalinė vėl

pasodinama 3 metams į lagerį už laikraštėlių „Tautos taku“, „Žiburėlis

tundroje“ leidimą (6-9 rankraštiniai egzemplioriai) lagerio zonoje. Intos

lageryje 1955 m. buvo sudaryta stambi kalinių ir tremtinių poezijos

antologija „Benamiai“ (163 kūriniai). Tais pačiais metais sutvarkytas ir

perrašytas Smilties – S.Vitaitės 37 eilėraščių rinkinys „Noriu gyvenimo

dainos“. 1956 m. suredaguota ir 2 egzemplioriais perrašyta nauja antologija

„Saulėtekio link“, į kurią įėjo 39 eilėraščiai, kritiškai apsvarstyti

Intoje susirinkusių literatų, dirbančių anglies kasyklose. Iš įvairių

lagerių buvo surinkta apie 700 kalinių, partizanų, tremtinių dainų, bet

perrašytas rinkinys žuvo kratų metu. Intos lageryje kun. K.Vasiliauskas

1951 m. paruošė rankraštinį V.Mačernio poezijos rinkinį.

Jau pirmaisiais pokario metais GULAG’o imperijoje atsidūrė žinomi

lietuvių poetai – K.Jakubėnas, A.Miškinis, K.Inčiūra, J.Graičiūnas,

O.Lukauskaitė. Į Šiaurę kasti anglių ar kirsti miško buvo išgrūsti

prieškarinės spaudos jaunieji literatai P.Drevinis, A.Griškėnas, J.Kudžma,

L.Matuzevičius, P.Zablockas. Vyresniųjų klasių gimnazistai (A.Liaukonis,

I.Martinkutė) gavo po 25 metus už eilėraščius, paskelbtus partizanų

spaudoje. Teisiami ir niekur nepublikuotų, tik kratos metu surastų

„antitarybinių eilėraščių“ autoriai (S.Račiūnas už 2 eilėraščius – 10

metų). Į kalinių ešelonus patenka slaptų būrelių nariai, nusirašinėję

V.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ ir B.Brazdžionio „Šaukiu

aš tautą“, skaitę „Lietuvos archyvą“ – pirmojo bolševikmečio dokumentus.

Visi jie rašė eilėraščius – poetai iš pašaukimo ir literatūros mėgėjai,

lagerio klipatos ir nuteistieji sušaudyti mirtininkų kamerose – trokšdami

per savo

skaudžius išgyvenimus išreikšti lagerinę tautos istoriją.

Masinės žudynės, baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai,

kur „visa sugrūsta Lietuva“, išbudino – gal jau paskutinį kartą –

kolektyvinį tautos kūrybos instinktą kaip atsparą stalinizmo baisybėms.

Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų,

studentų žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų

teroras, lagerio barakai, badas. Kai jau atimta viskas – namai, šeima,

tėvynė, – gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar galima kažkam

pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams. Tokios gausios ir

įvairiabalsės kalinių ir tremtinių poezijos nesukūrė nė vviena Europos

tauta, perėjusi XX a. viduryje hitlerizmo ir stalinizmo konclagerius. Viena

lietuvė kalinė čia įžiūrėjo net savo kančių prasmę: „Parnešim Lietuvai

dainų“.

Lagerių imperija ir tremtis pasitiko „liaudies priešus“ tokiomis

žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuviškų

eilių graudumas. Žmogaus buvimas – paniekintas, leisgyvis, ties mirties

slenksčiu – šaukėsi naujo žodžio. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi

į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą

prie posmo apie „kruviną

delčią“ virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris „įšalo amžinam pašale“, apie

„griaučių kalnus“ Šiaurės uupių pakrantėse. Eilėraščiais prašneka mažamokslė

grytelninkė, atplėšta nuo savo apsodinto daržo ir pievos, dvylikametė

mergaitė, atsidūrusi Arktikos tamsoje, kur ji netrukus užges, gimnazistas,

grįžęs iš tardymo, kur jį visą naktį draskė šeši uniformuoti vyrai. Sudėtas

eilėraštis užrašomas ant cemento maišelio skiaučių, ant beržo tošies aar

maumedžio skiedros. Paskui jis skaitomas likimo draugams ar net

dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės

primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo

išlikti žmonėmis. Tai buvo jungiamasis tiltas „į Lietuvą sugrįžti“, anot

vieno autoriaus. Jos ir buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek „vergijos

broliams“. Tokia yra visos kalinių ir tremtinių poezijos paskirtis – būti

bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi.

Amžino įšalo saloje išbadėjusios, vos judančios moterys stato

barakus – savo mirties namus. Nakčia prišąla drabužiai prie narų. Mažytį

duonos gabalėlį kalinys pjausto siūlu į tris riekutes. Klipatos kojos

„plonutės kaip žvakės“. Jau šešti metai „spygliuotos vielos girgždesį

girdžiu“. Sargybiniai su atkištais automatais ir „keiksmų litanija“

rikiuoja mus, alkanus ir apiplyšusius, – turim tiesti kelius ir tiltus, kad

„lageriai nauji iškiltų“. O po geležinkelio bėgiais „Stalino budelių“

suguldyti tūkstančių „„kaulai, kaulai, kaulai.“. „O Dieve mano, mano

Dieve, / Manęs seniai jau nematai, / Kai Saulę Tu bebaimėj rankoj / Kaip

paukštį čiulbantį laikai. “ – rašo 1949 m. dvidešimtmetis kalinys.

Žmogus rašo eiles – „į mirtį pasiruošęs“. Jis stovi ties būties –

nebūties slenksčiu: „Jėgų nėra gyventi / Ir mirti baisu“. Pasmerktame

sunaikinti „tautų sąvartyne“ mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiu

vaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B.Sruogos „Dievų miške“. Po

ledinę tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonos

plutą. Merdi suklupęs draugas. Pavasarį vėl prasižios kaukolės ssuskaldytais

pakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaip

malkomis. „Čia pat į tundrą ir lietuvis gula / Su padais perpjautais, be

marškinių. / Uždengt šiai gėdai ištiesė drobulę / Žiema, balsu pravirkus

laukiniu“. Šitas kraštas, į kurį atvežė lietuvius mirčiai, alsuoja amžinu

šalčiu čia nėra jokio paukštelio ar skruzdėlytės; čia net dangus juodas,

kaip ir pati tironija; čia mes tempiam „Rusiją tarytum kiaurą baržą“; čia

viskas prakeikta – „ir dvokas barakų, ir karcerių šaltis“. „Čia ne mūsų

žemė, čia ne mūsų kraštas, / Čia ne mūsų viskas, čia ne mūsų niekas“.

Tai kontrastų poezija: viename eilėraštyje svirduliuoja

susikibusių kalinių eisena, o kitame jau šviečia Lietuvos vidurvasarių

saulė, vilnija išplaukę rugiai, o po seklyčios langu linguoja jazminai

balti. Ir vis dėlto tremtinių kūryboje atsiranda aštresni nuotaikų ir

refleksijų svyravimai negu partizanų eilėse. Ryškiau suvokiama individuali

būtis, išrauta iš šaknų, sumaitota, bet neišsižadėta. „Aš – nuplėšta šaka,

/ nebeprigysiu, nesužaliuosiu / į ledo žemę įkišta“, – rašo viena tremtinė.

Dar nieko nesu mylėjęs, ir man laiško niekas neatsiųs. „Pavargau nuo

amžinos žiemos“. Čia „net sapnas juodas ir baugus“. „Vis laistau ir šildau

tikėjimą / ravėdama neviltį dygią“, – rašo Mordovijos kalinė. Dangus,

matomas pro karcerio grotas, nebeturi raminančio vientisumo („Dangus

žvaigždėtas / Už grotų skyla“). Atšiauri lagerinio žmogaus savijauta

persmelkia svetimo krašto peizažą, kuris byloja tik apie tavo nelaisvę:

„Klevas po llangu krauju atsikosi / Ir tirpsta, tirpsta kaip žvakė. /

Šiąnakt per visą naktį sapnuosis / Subyrėjusios į sniegą akys“.

Tremtinių poezija, sukurta „glėby nakties“, yra stipri autentišku liudijimu

to, ką žmogus patyrė „Sibiro nasruos“. Čia natūraliai ištrykšta naivus

penkiolikmetės mergaitės šūksnis: „Atsiųski, mamele, nors vieną žodelį.“

Čia išraiškingai skamba „kruvinoms čekistų rankoms“ nepasidavusio,

kuriančio žmogaus išdidumas: „Rašiau ant sniego ir ant ledo, / Ir dienomis,

ir naktimis, / Rašiau besvorėms nuo bado, / Kaip pienės pūkas, mintimis“.

Tremtinių poezijoje pinasi elegija ir malda, himnas ir prakeiksmas,

liaudies daina ir kalėjimo romansas. Paskutinio prieškarinio dešimtmečio

lietuvių lyrika daugiausia pateikė ritminių intonacijų, įvaizdžių,

klasikinių strofų skaudžios patirties išraiškai. „Ilgos skausmo ir nerimo

naktys. / Vos sumerkiu akis – Lietuva. / Kvepia mėtomis rūtų darželis, /

Prie tvoros obelėlė sena“. Atgijo ir pirmykštis liaudies dainos

melodingumas, malonybinių žodelių stilistika, realių įvykių apdainavimo

naivumas, stipriai kertantis („Ir vežė mus ne svetimi – / Kaimynai ir

pažįstami“). Į neapdailintus tekstus sudėta ir patetinės retorikos

iškalbingumas, ir jausminio poetinio gražumo klišės, išsivežtos atmintyje

iš Lietuvos.

Tremtinių poezijoje skirtingu meniniu lygiu buvo išreikštas

kolektyvinis tautos priešiškumas sovietinei sistemai kaip žmonių ir tautų

naikinimo sistemai. Tokio aiškaus sprendimo, aišku, niekados nepriėjo

oficialioji tarybinė literatūra, kurioje lagerių tema – sovietinio

totalitarizmo kvintesencija – liko uždrausta tema.

LIETUVIŲ NAIKINIMAS LAGERIUOSE IR TREMTYJE

Į lagerius ir tremtį 1939–1941 m. pateko apie 23 ttūkst. Lietuvos

gyventojų. Tremtinių niekas neskirstė pagal tautybes, visi buvo priskirti

„tremtinių iš Lietuvos“ kategorijai. Tik prasidėjęs karas šiek tiek

pakoregavo tautinę tremtinių sudėtį.

Lenkijos vyriausybė (Londone) ir Sovietų Sąjunga 1941 m. liepos

30 d. sudarė sutartį, pagal kurią rugpjūčio 12 d. buvo paskelbta Lenkijos

piliečių amnestija. Iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleistas 389 041

buvęs Lenkijos pilietis. Pabėgėliai iš buvusios Lenkijos (lenkai ir žydai),

suimti ir ištremti kartu su lietuviais, taip pat buvo paleidžiami. Taip

sumažėjus lenkų ir žydų tremtinių bei kalinių skaičiui, nuo 1941 m. rugsėjo

lietuviai jau sudarė didesnę iš Lietuvos išvežtų žmonių dalį negu pirmomis

trėmimų dienomis. Jų kelias į Golgotą tuomet dar tik prasidėjo.

Į Altajaus kraštą atvežtus žmones čia dar kartą apiplėšdavo

vietiniai enkavėdistai. Jie susirinkdavo pinigus, fotoaparatus ir kitus

vertingesnius daiktus. Bijske ir Barnaule išlaipintus tremtinius lietuvius

pasidalijo statybų ir gamyklų atstovai. Tremtinių prisiminimai apie

tenykštį gyvenimą labai įvairūs. Net NKVD dokumentuose pažymėta, kad

„specialiųjų tremtinių gyvenimo

ir buities sąlygos kiekviename rajone labai skirtingos“. Dauguma tremtinių

buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, nors juose buvo galima

gyventi tik vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos, bado sirgo

ir mirė vaikai. Tremtinės A. Vederatės liudijimu, „pradėjo plisti

dizenterija ir maliarija. <.> Išgulė pusė žmonių <.>. Mirė daug mažų

vaikų. Beveik kasdien ką nors laidojom“. Kitaip ir negalėjo būti. Kelis

kartus apiplėšti, likę be jokio turto, tremtiniai

turėjo tenkintis menku,

ne visada duodamu duonos daviniu. Tremtiniai iš alkio, maisto ieškodavo net

mėšlynę. Tačiau, kartais jie būdavo per daug išdidūs. Jei kas nors iš

kaimynų, draugų duodavo duonos riekelę, jie jos nepriimdavo. Jiems

nereikėdavo išmaldos, tuo labiau iš gerai pažįstamų žmonių. Tremtiniai iš

kitų žmonių akių nenorėdavo matyti pasigailėjimo, jau geriau matyti

neapykantą, geriau smūgį gauti, geriau dar tris paras nevalgyti, tik

nematyti to pasigailėjimo akyse. Tai smeigia skaudžiau už alkį. Tundroje

lietuviams išgyventi buvo labai sunku. Tremtinys K. Svitkauskas prisimena:

„Tų maisto produktų, kuriuos mums skyrė ppagal korteles, neturėjom už ką

nusipirkti. Mes nieko neuždirbdavom. Duonos normą gaudavom, bet ir tai ne

visada ją kepdavo. <.> Prasidėjo badas. Mirti pradėjo ne tik seni, bet ir

jauni“.

Novosibirsko srityje tremtinių lietuvių buvo įkurdinta beveik 4

tūkst., apie 40 proc. jų – vaikai. Visus tremties sunkumus jie turėjo

pakelti kartu su suaugusiais. Vyrų tarp tremtinių buvo apie dešimtadalis,

daugelis jų – seneliai. Visa šeimos išlaikymo našta teko moterims.

Daugelis tremtinių neilgai gyvendavo vienoje tremties vietoje.

Enkavėdistai ne tik perkeldavo juos į kitas vietas už tūkstančių kkilometrų

(pavyzdžiui, iš Altajaus į Jakutiją), bet ir dažnai kilnodavo pačiame

krašte, srityje ir net rajone. Dėl to tremtinių gyvenimas dar labiau

pasunkėdavo, ir visose tremties vietose atsirado daugybė jų kapų. NKVD

„rūpinimasis“ tremtiniais turėjo likti nepastebimas. Falsifikuoti

dokumentai slėpė tūkstančių žmonių sunaikinimą

nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis. TTačiau dar sunkesnė buvo iš Lietuvos

išvežtų kalinių ir nuo šeimų atskirtų vyrų padėtis.

Įkalinti lietuviai dar sparčiau buvo naikinami 1942 m. žiemą.

Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir kalėjimuose įkalintų

lietuvių formaliai tebebuvo tardomieji, jiems dar nebuvo pritaikytas joks

Sovietų Rusijos BK straipsnis. Šie formalumai atlikti 1941–1942 m. žiemą.

Toli nuo tėvynės įkalintų lietuvių kančios dar labiau padidėjo prasidėjus

tardymams. Atgaline data sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD

Ypatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio

skirsnius, už akių nuteisti ir nubausti laisvės atėmimu 5–25 metams, kai

kuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas. Visi kiti dar buvo

tardomi. O juk vien dėl kalinimo sąlygų kaliniai patirdavo daugybę fizinių

kančių. Ten kalėjęs Kazimieras Umbražiūnas prisimena: „Kamera buvo skirta

27 žmonėms, o joje gulėjo, sėdėjo ir stovėjo 50 kalinių. Naktį žmonės

gulėdavo aant gultų ir po gultais, ant takelio prie kampe stovinčio kubilo

„parašos“, kiti ant jos ir sėdėdavo. Nebuvo jokio patalo. <.> Visus

kankino alkis. <.> Kai kurie kaliniai alkį malšindavo sūdytu vandeniu,

nuo kurio baisiai ištino“. Lageriuose tremtinius bausdavo net už pamestą

sagą iš marškinių. Tačiau kai kurie bandydavo ieškoti teisybės, aiškindami,

kad jie neturi kur gauti sagą. Sagą juk jie galėtų pavogti, bet iš kur gaus

adatą ir siūlų. Už tokius viešus aiškinimus ir atsikalbinėjimus gaudavo

dvigubai. Tremtiniams, kurie jau buvo praradę viltį, kad grįš tėvynėn,

būdavo ggeriau sušaudymas, negu kentėti badą, šaltį, nepriteklių, lagerių

prižiūrėtojų smūgius lazdomis.

GULAG’o dokumentuose toks žmonių naikinimas buvo vadinamas:

„a) kalinių izoliavimo stiprinimu ir kova su antisovietinėmis apraiškomis;

b) kalinių fizinės būklės išlaikymu ir visišku darbiniu jų panaudojimu“.

Į lagerius dažniausiai patekdavo sveiki žmonės. Per vienus ar

dvejus metus jie pereidavo visas minėtas kategorijas ir tik retas

lageriuose išgyveno 1941–1944 m.

Kai kuriuose lageriuose mirtingumas buvo toks didelis, kad per

metus išmirdavo visi kaliniai. Didžiausias mirtingumas būdavo balandžio–

gegužės mėn. Kaliniai mirdavo nuo įvairių ligų, bet daugiausia – iš bado ir

nuo sekinančio darbo sukeltos pelagros. Pasak buvusio tremtinio, gerai

pažinojusio ir kalinių gyvenimą, A. Šerėno, „lagerių medikai šią ligą

apibūdindavo trumpai – trys D: distrofija, diarėja (viduriavimas),

demencija (silpnaprotystė)“. Nors karo metais tremtiniai maitinosi panašiai

kaip kaliniai, bet nuo pelagros mirdavo retai. Jie galėdavo maitintis

dilgėlėmis, grybais, uogomis. Kaliniai tokių galimybių neturėjo.

Lagerinių kapinių pėdsakų Sibire likę mažiau. Neryškūs jie buvo

ir lagerių sistemos klestėjimo laikais. Lageriai ir jų kapinės buvo

internacionaliniai, o kaliniai – beasmeniai vergai. Jie neturėjo tautybės,

vardų ir pavardžių. Tai buvo beteisės, turinčios numerį. Karo ir

pirmaisiais pokario metais, kai kaliniai masiškai mirdavo, juos laidojo

masiniuose kapuose. Beasmenis, tik tą patį numerį turintis lavonas buvo

užkasamas bendroje duobėje. Vėlesniais metais mirusius laidojo atskirose

duobėse, o prie kiekvieno kapo įbesdavo nedidelę medinę lentelę su

mirusiojo numeriu.

1941–1944 m. žžuvusių lietuvių kalinių palaidojimo vietos taip ir

liko nežinomos. Viename NKVD pranešime nurodomas toks kalinių laidojimo

būdas: „Visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais į

morgą. <.> Morge lavonai užpilami 20% kalkių tirpalu. Iš viso 24 kapai,

128 palaidoti žm. – po 5–6 vienoje duobėje“. Žuvę kaliniai iš sausakimšų

kamerų ar barakų atsidurdavo ir bendruose kapuose.Enkavėdistai vengė

smulkiai aprašyti, kaip išniekinamos jų aukos. Juk dažnai mirusiuosius

užkasdavo bet kur arba visai neužkasdavo (šiaurės ir Sibiro lageriuose), ir

taip dar kartą būdavo pasityčiojama iš kalinių. Geležinkelių ar gamyklų

statybose, akmenų skaldyklose ar miško kirtimuose išsekinti ir mirę

kaliniai komunizmo kūrėjams ir enkavėdistams tebuvo darbiniai gyvuliai.

NKVD mirties lagerių vietos – tai milžiniški kapinynai, kuriuose

1941–1944 m. atgulė apie 8 tūkst. pirmųjų lietuvių kalinių.

KAS PADĖJO TREMTINIAMS IŠLIKTI LAISVIEMS?

Tremties pradžioje lietuviai vylėsi greitai palikti svetimus

kraštus ir grįžti tėvynėn, todėl mirusiųjų atminimui dažnai statė kuklius

kryžius. Tą, be abejo, lėmė ypač sunkios to laikotarpio gyvenimo sąlygos.

Tokie kuklūs kryžiai ir liko, jei tremtiniai buvo perkelti į kitas vietoves

arba išmirė visa šeima. Ten, kur į vieną vietovę buvo atitremta daug

lietuvių, laikui bėgant, ant aukštumėlių atsirado lietuviškos kapinės. O

kadais į kapines, ypač pavasarį, per gegužines pamaldas ir sekmadieniais,

jie rinkdavosi pasipuošę savo gražiausiais apdarais. Kapinės buvo tarsi

maža tėvynės dalelytė, kurion nežengdavo sužvėrėję prižiūrėtojai ir

ginkluoti kagėbistai – komendantai. KKapines juosusi tvora buvo lyg gimtos

šalies valstybinė siena, sauganti nuo svetimšalių. Eidami pro kapinių

vartus, tremtiniai nusimesdavo nelaisvės pančius. Kapinėse jiems buvo gera,

juos gaubė ramybė. Šią mažą teritoriją lietuviai gerbė ir puoselėjo. Šiek

tiek atkutę, liejo betoninius antkapius, statė stambius, aukštus ir

puošnius tvirto maumedžio, metalo arba betono kryžius, o kapinių viduryje

– didelį simbolinį kryžių arba koplytėlę ir suolelius aplink. Ant jų

pasėdėdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo ir pasijuokdavo.

Darydavo tai, ką daro laisvas žmogus. Pakilios nuotaikos jie palikdavo

kapines ir eidavo į kokias nors erdvesnes patalpas, kur siūdinosi tautinius

drabužius, rengdavo vaidinimus ir šokdavo. Kapinės buvo tremtiniams išlikti

ir puoselėti tautiškumą padėjusi tvirtovė.

Užrašai ant mūsų tautiečių kryžių atspindi tuometines tremtinių

nuotaikas, mintis, vargus, tėvynės ilgesį ir meilę: „Sunkus tau poilsis

svetimoje žemėje“, „Per greit suklupau gyvenimo kelyje, prislėgta Sibiro

vargų“, „Su širdgėla be tėvynės užgesome mes čia“, „Tėvyne, mielas krašte,

ilgesy miriau“, „Mano tauta, man ilgu Tavęs“. Žuvusieji didžiavosi esą

lietuviai: „Tremtinys lietuvis“, „Tremtinė lietuvė“.

Sibiro kapinės – neįprastas, gilus, daugialypis simbolis, kurtas

svetimoje aplinkoje. Jų savitumai yra nežinomi ir netyrinėti. Kapinės liko

tolimoje žemėje, dauguma – taigos glūdumoje, tarsi paslėptos, niekieno

nelankomos, apleistos, naikinamos. Jos nyksta arba išnyko. Ir juo

skaudžiau, kad jomis nusėtos Sibiro platybės. Jų gausa liudija ne vieno

asmens ar šeimos, bet visos mūsų tautos netektis.

Like gyvi ir Sibire tebegyvenantys lietuviai jau

paliegę ir

susenę. Daugelis jų buvo grįžę tėvynėn, bet sovietiniai Lietuvos pareigūnai

išvijo, bijodami netekti prisigrobto turto. Taigi tremtiniai grįžo tremtin

ir sukūrė mišrias šeimas. Vieni iš jų pamilo Sibirą, yra darbštūs ir turi

ateities viziją, kiti pakibo beorėje erdvėje, neturi atramos gyvenime ir

liko viskam abejingi. Dažnas iš jų aukštoje kapinių žolėje neranda anksčiau

mirusių savo tėvų ir artimųjų kapų, nors kapinės yra šalia.

Tremtiniai metus, kai jau gyveno Lietuvoje, vadino

laimingiausiais gyvenimo metais. O metus, kuriuos praleido Sibire vadino

netekčių metais. Tremties poetai rašydavo, kad jie llaimingi, nes jau gyvena

Lietuvoje, kad jų gyvenimas prasmingas, kad čia tokia graži gamta, kad

sugeba ją branginti, kad suvokia jos prasmę. Jie džiaugdavosi, kad girdi

vyturėlio čyravimus, kad mato kaip skleidžiasi gėlių žiedai, kad mato

grožį, kuris vadinasi gyvenimas.

Tremtiniai grįžę į Tėvynę galėjo džiaugtis tuom, kad jie vėl

„laisvi“ vaikšto tėviškės laukais. Tėviškės, tačiau ne tokios, apie kokią

jie svajojo. Ji juos sutiko ne kaip motina, bet kaip pamotė. Daugeliui jie

buvo nereikalingi. Įvairūs pareigūnai į juos žiūrėjo, tarsi klausdami: „O

kas jums leido grįžti?“. Juk bbuvo pasakyta ir ne kartą, kad ten, kur juos

vežė, yra jų tėviškė, jų gyvenimas ir jų kapai.

Vieni bijojo, kad tremtiniai nepradėtų ieškoti teisybės, kiti –

turto, dar kiti jautėsi kalti dėl jų likimo. Tik gimtinės laukai buvo tokie

patys mieli. Juose iišsibarsčiusios kaimų bakūžės atrodė dar labiau

sulinkusios po nepakeliamo kolūkio naštos, tačiau išsaugojusios brangius

prisiminimus. Jose išgyvenę kaimo žmonės buvo tokie patys paprasti ir

užjaučiantys, nepraradę vilties. Tai tremtinius džiugino, nes čia buvo gyva

Lietuvos praeitis ir ateitis, buvo gyva Lietuvos dvasia. Grįžę gimtinėn

tremtiniai prieš pareinant namo, pakeliui aplankydavo vietas, kuriose

pabuvus prisimindavo tuos laikus, kai dar gyveno Lietuvoje, kai buvo

neištremti į Sibirą ir buvo jauni.

Tremtis mums – tai žmogus ir jo likimas. Grįžo tremtinys tėvynėn,

vadinasi, baigėsi jo tremtis. O jei jis sugrąžino į tėvynę mirusius šeimos

narius, parašė atsiminimus ir visuomenė su jais susipažins, tai viskas

tartum ir atlikta, istorijai duoklė atiduota. Bet žmogaus gyvenimo kelią

rodo jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Ne vien jų sukurti

memorialiniai paminklai ir pastatai. Ir tenykštis jų gyvenimo būdas, jjų

poveikis vietiniams gyventojams, ten kur tautosaka ir visa kita, ką sukuria

tauta. Verta įsidėmėti, kad buvo ištremti patys gabiausi ir darbščiausi, t.

y. tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tie

pėdsakai yra tiesioginiai tremtinių gyvenimo liudijimai, be kurių

nesuvoksime jo esmės. Galų gale jie rodo lietuviškų tradicijų nykimą,

nutautėjimo procesą ir jo spartą.

Atsakyti į klausimą: Kas padėjo tremtiniams išlikti laisviems?,

galima keliais sakiniais. Vidinė ištvermė, kurią nužiedžia kelios esminės

nuostatos. Pirmoji yra tėvynė – ji „širdyje kaip žarija“, net įšalę

boluojantys kaulai „Lietuvą sapnuos“. Antroji yyra tikėjimas amžinuoju

teisingumu ir amžinąja būtimi – „Tik Dievas padės man iškęsti“. Trečioji

yra viltis, kad „nukris vergijos pančiai“, ir kada nors Stalino vardą

„gerbt bus užginta“. Tai įrodo tremtinių statyti kryžiai mirusiems

artimiesiams, jų kurti eilėraščiai ir rašyti dienoraščiai, kurie šiandien

yra išleisti rinkiniuose ir knygose. Tai rodo parašyti A. Miškinio tokie

žodžiai: „Taip norėtųsi sudėti trumpą, bet prasmingą eilėraštį apie tai,

kad aš neturiu savo namų, neturiu savo saulės, bet kažką dar likusį,

žmoniškumą, meilę žmogui, beieškančiam tiesos ir gėrio. Turiu kažką, kas

verta dar žmogiško vardo, verta prasmės. Ir prisimenu tada žodžius, rodos

iš Luko: „Viešpatie, pasilik su mumis, nes artinasi vakaras ir diena jau

baigiasi“. “Tremtiniai negalvodavo vien tik apie blogą, apie tai ko jie

neturi, bet pagalvodavo ir apie tai, kas pas juos dar yra likę,

prisimindavo žodžius iš Biblijos. Dauguma jų buvo optimistai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Barisa J. „Gyvenam vien tik viltimi“; Kaunas 1998 m.

2. Grinkevičiūtė D. „Lietuviai prie Laptevų jūros“; Vilnius 1997 m.

3. http://www.genocid.lt

4. http://ualgiman.tinklapis.lt/pasipriesinimo_literatura.htm

5. Rimavičiūtė L. „Literatūra X klasei“ II dalis; Vilnius 2000 m.

6. Sadeckas A. „Negrįžusiems“